G. Paulauskas: dabar kai kurie gimdytojai savo atžaloms leidžia viską – mano, kad išaugins lyderį

Ar sunku būti geru tėčiu, klausiame dizainerio Giedriaus Paulausko (35 m.).

Skaitomiausi straipsniai:
- Įvaizdį pakeitusi Ramunė (35 m.): tapau tikra dama
- Raisa Gorbačiova – kodėl savi jos nemėgo?
- Violeta Baublienė: rėksminga išvaizda nebyloja apie gerą skonį
- Stiprinti imunitetą padeda ne tik medus ir citrina
- Česnakinė naminė varškytė

Kas yra kas Paulauskų šeimoje

Tėtis. Giedrius Paulauskas (35 m.) – dizaineris.
Mama. Aistė Krasuckaitė (32 m.) – dizainerė.
Atžala. Sūnus Bernardas (1m. ir 5 mėn.).

„Kol neturėjome sūnaus, vis pamąstydavau, koks tėvas būčiau, jei turėčiau vaikų. Tačiau kol jų neturi, negali žinoti, koks tai jausmas. Kai žmona ėmė lauktis, būsimo kūdikio lytis neatrodė labai svarbi, bet Aistė jautė, kad gims berniukas.

Ar dalyvavau gimdymo procese? Į šį klausimą neatsakysiu. Kai pirmąkart pamačiau savo vaiką, apėmė didžiulis, didžiulis džiaugsmas, negaliu jo net nupasakoti. Kiekvieną dieną matai, kaip jis auga, stovi šalia tavęs, valgo, kažką veikia. Sau sakai: „Juk čia – mūsų sūnus.“ Ir taip džiaugiesi, kad jis yra. Juntu didelį vidinį pasitenkinimą. Geras jausmas, kad suteikei kažkam gyvybę, kad tai – tavo kūnas ir kraujas. Dabar galėsi matyti, kaip tęsiasi filmas, kaip vyksta kūrybinis procesas.

Ši tėčių karta, manu, yra visiškai kitokia. Dabar tiek tėtis, tiek mama turi pareigų. Taip, dirbi, bet privalai ir vaiką prižiūrėti. O jo auklėjimas? Neužtenka nueiti su sūnumi į zoologijos sodą ar nuvykti pažvejoti. Tenka ir eiti apsipirkti, susitvarkyti, mokyti jį. Natūralu, kad abu tėvai prisiima atsakomybę, juk auginti vaiką nėra taip paprasta ir lengva.

Aš pats augau pilnoje šeimoje. Mūsų santykiai buvo normalūs. Tėvas mane suprasdavo, visada palaikydavo. Kai reikėjo rinktis, kur studijuoti, mečiau 12-ą vidurinės mokyklos klasę ir nuvariau į Čiurlionio meno mokyklą, nes norėjau mokytis dailės. Jokio draudimo nebuvo – tik paskatinimas. Labai svarbu, kad tėvas ir vaikas vienas kitą palaikytų.

Man bendrauti su savo mažyliu yra kaifas. Žinoma, būna visko, tačiau tai natūralu – juk žmogus auga, formuojasi, rodo kaprizus. Suvoki, kad vaikas mokosi, kad reikia turėti kantrybės. Kiekvieną, kad ir koks jis būtų, svarbu gerbti, mokyti suvokti tam tikrus dalykus, o ne rėkti, barti. Būna, sūnus ko nors užsinori, bet tu negali duoti to daikto, todėl turi pasistengti nukreipti jo mintis kitur, sudominti kokia kita veikla, kad liautųsi zirzęs.

Aišku, norėtume turėti dar vaikų. Konkretaus skaičiaus neplanuojame – kiek Dievas duos, tiek bus. Visada smagiau, kai šeima didelė.

Gimus Bernardui, požiūris į gyvenimą gal ir nepakito. Pakito pats gyvenimas. Teko atsisakyti kai kurių dalykų. Netraukia eiti kur nors vakaroti, linksmintis. Reikia, kad vaikas paaugtų. Negali numesti jo auklei – tiesiog nenorime to daryti. Stengiamės susitvarkyti patys. Abu dirbame namuose, tai labai palanku, kai augini vaiką. Kita vertus, niekada negali visiškai atsiriboti nuo darbo, visai jo pamiršti.

Manau, kad auklėti vaikus svarbu ne moralizuojant, o rodant gerą pavyzdį.G. Paulauskas

Teko atsisakyti kelionių – mūsų sūnui nepatinka ilgi atstumai. Taip pat nesivedame jo, pavyzdžiui, į parduotuvę: dar per mažas! Taip, kiti tampo ir mažiukus. Kiti daug ką daro kitaip. O kas įdomaus toje parduotuvėje? Ligos ir virusai. Mes mieliau traukiame pasivaikščioti, važiuojame į parką. Šiuo metu neiname ir į kiną, teatrą. Eiti su mažu vaiku į restoraną – taip pat diskomfortas. Žinoma, daugybė žmonių ten vedasi atžalas ir šios daro, ką nori, tačiau tai – ne jų privati aplinka. Vaikas turi suvokti, kad viešose vietose galioja tam tikros elgesio taisyklės. Nekontroliuodamas savo vaiko veiklos, įsibrauni į kito žmogaus erdvę ir jam trukdai. Pavyzdžiui, į butikus ateina mamų su mažyliais, šie griebia brangius daiktus, numeta ant žemės. Gal namuose ir leidžiama viskas, bet tai nereiškia, kad taip galima elgtis visur. Mūsų šalyje mažų vaikų tėvams kartais iki kultūringo elgesio labai toli...

Dabar kai kurie gimdytojai, prisiskaitę visokios pseudoliteratūros, savo atžaloms leidžia viską – mano, kad išaugins lyderį. Gal ir taip, tačiau užaugę tokie žmonės lips kitiems per galvas. Tokie lyderiai – absurdas. Kita vertus, suformuoti vaiko charakterį galbūt ir galima, bet jo būdas jau yra. Vis dėlto nelogiška leisti atžalai daryti viską, kas šauna į galvą. Tai tegu bėga per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui – jei nepaklius po ratais, išaugs lyderis.

„Tiatia“ – šis sūnaus ištartas žodis mane šildo labiausiai. Tai apskritai pirmas jo ištartas žodis. Dabar į visus taip kreipiasi. Kartais pasako ir „mama“, bet labai retai. Kuo mūsų vaikas skiriasi nuo kitų? Tuo, kad yra mūsų. Na, tų skirtumų, žinoma, yra, bet juos vardinti... Tai atrodo labai keista. Jau toks genijus, net plika akimi matyti. Manau, kad auklėti vaikus svarbu ne moralizuojant, o rodant gerą pavyzdį. Kas iš to, jei tėtis sako: „Aš rūkau, bet tu šiukštu to nebandyk!“?

Labiausiai stengsiuosi, kad mano sūnus užaugtų geras žmogus. Teisingas. Kad mylėtų savo tėvynę. Man tai labai svarbu. Norėčiau, kad būtų savo šalies patriotas, kad neniekintų valstybės, kurioje gyvena.

Taip, tėvystė yra kelionė. Manau, kad išėjau į ją pasiruošęs. Esu subrendęs vyras. O tėvystė, man regis, nesibaigia net tada, kai tėtis išeina. Mano šviesaus atminimo senelio nebėra, bet prisimenu jį, jo posakius, išgyvenimus. Ryšys su juo nenutrūko, regis, jis niekur ir neiškeliavo. Visa tai tęsiasi, ir tas bagažas iš kartos į kartą tik didėja. Didžiuojiesi juo ir tampi stipresnis.“

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis