Tylia Arklių gatvele energingai atkaukši moteris dailias kojas paryškinančiais aukštakulniais. Stilingą rausvą paltuką juosiantis platus diržas sugnybęs skruzdės liemenį. Berniokiška saulėgrąžų geltonio šukuosena – visa, kas likę iš anų laikų įvaizdžio. Kadaise ši moteris išbėgdavo į sceną it tikra padauža. Dabar matau santūrią prancūziško stiliaus damą. tai - muzikinių grupių „Empti“, „Pieno lazeriai“, „Blue in Bossa“ dainininkę, Vilniaus kolegijos populiariosios muzikos vokalo dėstytoja Giedrė Kilčiauskienė (35 m.).
Kritiška, nepaklusni, neprieinama, šaltoka, gal net pašaipi, savito stiliaus ir požiūrio individualistė… Šis įvaizdis nepadėjo Jums pakilti į populiarumo viršukalnes.
Įspūdis turbūt toks. Gal tik įspūdis. Taip, kažkaip neišsipopsinau.
Esate savita. Apie Jus sako – alternatyvi. Vadinasi, nekomerciška.
Vadybininkas Martynas Tyla manęs niekaip neparduoda. Ir kodėl laiko? Matyt, – tik dėl alternatyvos kvapo.
Puikiai piešiate, kuriate muziką, eilėraščius, dainuojate, o štai tinkamai...
...parduoti savęs nemoku. Ai, esu labai mažytė, man visai nedaug reikia. Džiaugiuosi šia akimirka. Štai dabar valgau tortą, turiu 540 litų. Nesvarbu, kad sąskaitos neapmokėtos, jos ten, kažkur, o čia – šilta ir nieko daugiau netrūksta. Labai reikia tada, kai suserga artimasis, kai jam negera. Parduoti daugiau muzikos, sulaukti šlovės, daugiau gerbėjų... Na, kam? Be abejo, esu šiek tiek narcizė, būtų malonu, kad visas pasaulis kristų man po kojomis. Juokauju. Yra daug dalykų, kurie teikia ne mažiau džiaugsmo nei patenkinta vidinė garbėtroška.
Kodėl nesirodote televizijoje, nedalyvaujate, tarkime, „Auksinio balso“ konkurse?
Nekviečia manęs ten.
Bet juk kokia saldi pagunda dešimtmečius būti televizoriaus ekrane ir taip kelti savo koncertų kainas, honorarus.
Kai pakviečia į televiziją padainuoti, niekada neatsisakau, jei sudaromos sąlygos dainuoti ne pagal fonogramą. Dalyvauti pokalbių šou irgi neatsisakyčiau, jei būtų įdomi tema ir mane pakviestų. Tik kažkodėl nekviečia. Gal sudarau neprieinamos įspūdį? O gal todėl, kad atrodau šiurkštoka? Iš tikrųjų esu švelni kaip katinukas.
Kam labiausiai Jums maga nepaklusti?
Vis dėlto noriu paprieštarauti: aš nesu nepaklusni, tik labai gerai žinau, ko noriu. Nejaučiu poreikio, kad kiti man patarinėtų, ką ir kaip turėčiau veikti. Darau tai, ką noriu. Man nereikia žmonių, kurie nurodinėtų, darytų man, kaip kūrėjai, įtaką.
Vadybininkai paprastai gerai žino, ko reikia, kad jų proteguojamas dainininkas neštų pelną.
Mano vadybininkas M. Tyla neprašo ir nereikalauja daryti to, kas man nėra priimtina. Šį mitą taip pat galiu paneigti. Viena, kai vadybininkas pamato muzikuojantį kūrėją ir nutaria jam padėti. Kita, kai žino, ko nori, susiranda tris gerą išvaizdą ir minimalius vokalinius duomenis turinčias merginas ir diktuoja joms savo sąlygas. Gyvenime reikia gerai žinoti, ko nori, ir siekti savo tikslo.
Dėstydama populiariosios muzikos vokalo discipliną auginate sau konkurentes...
Pedagoginį darbą dirbu devynerius metus. Pradėjau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Vilniaus kolegijoje vokalo paslaptis dėstau septintus metus. Justė Arlauskaitė–Jazzu, Vilija Matačiūnaitė, kai kurios projekte „Lietuvos balsas“ dainuojančios merginos – buvusios mano studentės.
O ką veikia kitos?
Dirba Anglijoje auklėmis. Norint dainuoti ir būti scenoje, balso ar išvaizdos neužtenka. Reikia krūvos dalykų. Pavyzdžiui, Annie Lennox balsas nėra išskirtinis, bet kai ji dainuoja, kūnu bėgioja šiurpuliukai. Jei nemoki kurti, jei greitai pripranti prie aplodismentų, silpsta reiklumas sau, ir pamatai, kad tau nebeploja. Auginti vaikus labai sunku, bet tai kur kas lengviau, nei stovėti scenoje. Aš pati turiu dvylikametę dukrą. Taigi paprasčiau pagimdyti vaikutį ir būti labai gera mama.
Kiekviena viliasi pasiekti aukščiausią pakopą, tikisi dainuoti, bet kaip tai įgyvendinti?
Labai svarbu yra sėkmė, kur ir kada atsiduri, kokius žmones sutinki. Ko būčiau pasiekusi viena? Nieko. Lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, sukausi tarp muzikantų, būdama šešiolikos, savo iniciatyva dainavau saviveiklinėje grupėje, rimtesnės roko grupės „Dogbones“ muzikantai atėjo į koncertą ir mane išgirdo, pradėjau dainuoti su jais, paskui – merginų grupėje „Sumerland“. Pankrokas, klasikinė elektronika, rokenrolas, džiazas... Dainavau įvairių stilių dainas. Taigi mane pastebėjo, ir pati įžvelgiau, kurie žmonės man yra reikalingi. Vienai iškilti reikia ypatingo talento.
Įvairiose grupėse dainuojate jau 20 metų, bet savo solinius albumus „Optinė apgaulė“ ir „Džiazo miniatiūros“ išleidote tik pernai. Kodėl taip ilgai brandinote kūrybos vaisius?
Juk aš kūriau ir dainuodama „Empti“ bei „Pieno lazeriuose“, tik muzikinį apvalkalą parinkdavo kiti muzikantai. „Optinėje apgaulėje“ – vien mano autorinės dainos. „Džiazo miniatiūrose“ – džiazo klasika, ją aranžavo mano kolega pianistas Andrejus Polevikovas.
Kodėl optinė, o ne vokalinė apgaulė? Mėgstate apgaudinėti, žaisti?
„Optinė apgaulė“ – dainos pavadinimas. Jokios mistikos nėra. O dėl žaidimų, tai mes visi kartais laikome už nugaros sukryžiuotus pirštus – čiurikus. Būna, ir pati save apgaudinėji. Tai pamatai po kurio laiko žvilgtelėjęs atgal. Kartais save pervertini.
Arba tinkamai neįvertini.
Ne vienas žmogus yra sakęs, kad mano savivertė per žema. Esu kukli, perfekcionistė, siekiu idealumo. Vakarais dažnai verkiu, nes man atrodo, kad viskas yra neteisinga, kad žmonėms nelabai reikia gerų dalykų. Norisi ne egzistuoti, o gyventi kvėpuojant pilnais plaučiais. Pernai išleidau du albumus, gyriau save: „Oho, padarei nemenką darbelį!“ O kur dabar tas šventas įkvėpimas dingo? Visose kišenėse ieškau, bet jo nėra. Pykstu: „Jėzau, kokia nevykėlė, lūzerė paskutinė! Negali dainos sukurti.“ Paskui vėl raminuosi: „Palauk, du albumus įrašei. Gal truputį pailsėk! Nusimegzk suknelę.“
Pauzė – kūrybos proceso dalis. Įdomiausius dalykus žmogus sukuria tinginiaudamas.
Vakar pavėlavau į pirmą paskaitą, nes galvoje pradėjo suktis žodžiai. Privalėjau juos užfiksuoti. Rašiau apie laiką. „Žaidžiame taiką, o karas tarp mūsų gyvenimą laiko ant plauko.“ Arba: „Norų nepildom, o keičiam į tai, ko nereikia sakydami sau „privalau“. “
Įdomūs Jūsų dainų žodžiai. Sudėkit į knygą!
Ačiū. Vieną dieną svarsčiau: kai dainavau su „Empti“, savo tekstais bandžiau pakeisti pasaulį; kai dainavau su „Pieno lazeriais“, tiesiog linksmai leidau laiką ir žodžius dėliojau juokingai; kai kūriau solinį albumą “Optinė apgaulė“, išdėjau visą savo buitį ir širdį. Pletkai ir asmeninis jautrumas – „du viename“. O apie ką dabar rašyti? Pagavot per krizę, cha, cha, cha!
Krizė – sodrus laikas, tyla prieš audrą.
Turiu idėjų, bet jos mane nuvarys į bankrotą. Joms įgyvendinti reikia daug pinigų. Iš kur man jų gauti? Reikia rasti pagyvenusį mecenatą.
Vyras leistų turėti rėmėją?
Dėl albumo leistų.
Ar buvote kada mulkinama – vadybininkių, kolegų muzikantų, vaikinų, valdžios?
Manau, kad esu, buvau, na, gal ir būsiu, bet žinot, kaip yra? Nesu šventa karvė. Tiems, kurie nelabai gražiai elgėsi, į akis esu rėžusi: „Kai man reikalingas žmogus, aš galiu prieš jį skudurėliu pasikloti.“ Esu moteris, o mes mokame, fu, iškvėpti, įkvėpti...
Gaila, skaitytojai nematė, kaip šią lengvabūdės sceną suvaidinote.
Ne veltui sėdime Jaunimo teatro kavinėje. Čia, būdama dvidešimties, vaidinau Aidą Živilės Montvilaitės režisuotame miuzikle (muzika – Jono Jurkūno) „Aidas ir Aida“. Patiko man vaidinti. Pažįstu nemažai režisierių, feisbuke drąsiai rašau: „Noriu vaidinti komedijoje pagrindinę rolę.“ Tikiuosi, kad pastebės, bet nepastebi. Nejaugi jie manęs neatsimena?
Jei pavartytume Jūsų mokyklos laikų albumą, ką ten išvystume? Aikštingą pankę, dygliuotą ilgaplaukę su auskaru nosyje, o gal skustagalvę metalu padabintomis ausimis, tatuiruotą?
Dabar auginuosi plaukus, bet jau iš rimtumo. Man buvo leidžiama eksperimentuoti. Kam drausti? Aš juk nevagiau, nežudžiau, nevėmiau girta patvoriuose. Energija buvo nukreipta į muziką. Paaugliai mėgsta vienytis, telktis į grupes. Reikėjo priskirti save prie kurios nors. Man buvo svarbūs draugai, kompanija. Galėjau rinktis tuos, kurie valgo saulėgrąžas ir spjaudo prie kioskų, arba gerus pokalbininkus, nors jie atrodė provokuojamai. Kieme, gatvėje, mikrorajone buvo dvi dėmesio vertos grupuotės: urlaganai ir satanistai metalistai. Pasirinkau pastaruosius. Skambėjo „kietai“, bet deginti laužų ar garbinti šėtono man neteko.
Iš tos Jūsų grupės kas kur nukeliavo?
Vieni yra mirę, kiti turi šeimas ir darbus, treti gyvena užsienyje. Manau, satanistu nė vienas netapo. Tai išaugama. Ypač gerai žodis „satanistas“ mano galvoje skamba dabar, kai svarstau priimti Krikšto sakramentą. Tikiu, kad Dievas mane saugo. Ko tik paprašau, ant lėkštutės atneša. Visokių dovanų esu gavusi. Mama dabar sakytų: „Jei Dievulis tau būtų ir tvarkingumo drėbtelėjęs, būtum tobula.“ Labiausiai nemėgstu tvarkytis.
Kaip derinate darbą ir kūrybą?
Nejaučiu, kad dirbu. Aš gyvenu, tik man už tai moka pinigus. Nė kiek nemeluoju: mėgstu dalintis informacija. Ir pati iš studentų daug išmokstu. Per vokalo pratybas savo kūnu turiu suprasti, ką jie daro ne taip, ir parodyti, kaip reikia daryti.
Dirbti pradėjau, sakyčiau, vėlai – 24-erių, kai dukrai suėjo metai. Nesuprantu savo studenčių, kurios eina dirbti padavėjomis, lėkštėms nešioti skiria didžiąją savo brangaus laiko dalį. Aš pati studijų metais pragyvenau iš koncertų.
Laimingai ištekėti – atsitiktinumas ar gebėjimas pajusti tarp daugybės sutiktų žmonių sau artimą sielą?
Kai buvau paauglė, beprotiškai įsimylėdavau. Pykdavau, kai mama sakydavo: „Dar vienas epizodas.“ Su savo vyru Dominyku susipažinome, kai man buvo dvidešimt. Kadangi jis – montažo režisierius, svarsčiau: „Bus puiki simbiozė. Už jo ištekėsiu ir turėsiu visų savo dainų videoklipus.“ Š... turiu. Na, kelis klipus... Kai susipykstame, kertu: „Kilčiauskai, kas buvo, kur aš žiūrėjau!“ Na, bet gerą, gerą pasirinkau, vaiką turime tobulą. Kai kuriems draugams mūsų šeima atrodo keista: per daug liberali, kai kada – per daug isteriška. Aš pati džiaugiuosi, kad nėra rutinos, taisyklių. Jei pykstu, tai pykstu. Tu jau palauk, manęs nestabdyk! Jei jis pyksta, – lygiai taip pat. Jei myliu, tai iki pirštukų galiukų. Bet „muilo“ nėra. Jeigu jam reikia išeiti kelioms dienoms, tarkim, padirbėti, na, gal ir ne „tarkim“ – gal tikrai, (kvatoja), o jei ne, ot, būtų jam, tai ir išeina. Jei mes taip gyvename, vadinasi, mums taip reikia. Kartu esame penkiolika metų. Žaisdamas kompiuterinį žaidimą eini per skirtingus levelius. Taip pat ir santuoka: eini vis į kitą etapą. Jei užstrigsi viename, žaidimą gali ištrinti, o naują teks pradėti nuo pirmo levelio. Mes jau esame įveikę penkiolika lygių, įdomu, kur toliau eisime. Taigi renkiesi: suksi į kairę arba į dešinę, eisi tiesiai kartu arba atskirai. Labai įdomu.
Ar, žvelgdama į dvylikametę dukrą, prisimenate savo paauglystę?
Mama sakydavo: „Palauk, kai pati turėsi dukrą, tada pamatysi.“ Dabar jai paskambinu, guodžiuosi: „Mamyt,..“ O ji: „Koks saldus tas žodis „kerštas“!“ Sako, kad Saulė yra tokia kaip aš. „Ne, mamyte, aš buvau angeliukas“, – juokiuosi. Saulutė irgi – angeliukas, bet paauglystė yra paauglystė. Noriu būti tokia gera kaip mano mama. Jai pavyko praryti nuoskaudas, ramiai atlaikyti sunkųjį mano paauglystės periodą.
Žvelgdama į savo dukrą matau ir save, ir Dominyką. Tiesi, be užuolankų. Myli, kenčia, pyksta, džiaugiasi visa širdimi. Ir tingime mudvi vienodai. Būna dienų, kai nieko neveikiu, mėgstu pietučių pamiegoti. Grįšiu iš interviu ir prigulsiu. Kartais, kai į individualią paskaitą neateina studentė, tyliai užsirakinu kabinete, susistumiu kėdes ir prigulu.
Tikiuosi, kad duktė sutiks teisingų žmonių. Keturis kartus per savaitę ji važiuoja trisdešimt kilometrų už Vilniaus į žirgyną jodinėti. Mano močiutė, jojimo trenerė, labai džiaugiasi, kad pagaliau nors vienas šeimos narys jodinėja. Nors jai 75-eri, kai reikia, sėdasi ant arklio ir leidžiasi ristele.
Nuo dygliuotos paauglės iki rimtos mamos, pedagogės – ilgas saviugdos kelias?
Gal tikrai esu faina? Labai įdomu ieškoti savęs, klaidžioti, blaškytis ir pagaliau išeiti į finišo tiesiąją. Man dažnai trūksta to jaunų žmonių polėkio, pasiilgstu neramių kūrybiškų sielų! Eina tiesia vaga lyg kareiviai. Norisi provokuoti, išstumti iš rėmo, kad paieškotų savęs į kairę ir dešinę pasukusios. Kūrybiška asmenybė nuo mažens yra ieškanti, ją graužia kažin koks vidinis konfliktas, ji padaro klaidų, mokosi iš jų, patiria nusivylimo ir pakylėjimo akimirkų, blaškosi ir randa...
Kaip geriau – išsisiausti anksti ar vėliau?
Aš dar nesu išsisiautusi, bet mačiau ir šilta, ir šalta. Mano vyras šiuos žodžius supras teisingai. Mudu susipažinome ir priėmėme vienas kitą tokius, kokie esame. Jis filmavo videoklipą, praėjo pusmetis, po vieno koncerto tapome pora. Žodis „išsisiausti“ – daugiaprasmis. Kol kas nestovėsiu prie puodų, nevirsiu uogienių. Kartais išverdu labai skanios sriubos, bet mano buitis nėra virtusi rutina.
Vis dar esate palepusi mergaitė?
Man regis, taip.
Virti, kepti neišmokote?
Oi ne, aš puikiai moku gaminti, juk auginu vaiką! Manote, auklėms buvau patikėjusi savo dukrą? Košės, kotletukai, sriubytės, troškiniai... Tik nemėgstu suktis virtuvėje.
Kurį laiką mėgote rengtis sportiškai. Dabar matau prancūziško stiliaus moterį.
Atsibodo. Norisi iš sportbačių išlįsti. Drabužių dizaineris Robertas Kalinkinas man padovanojo paltą. Ir suknelę. Apskritai, ko tik jis man nėra padovanojęs! Ir iš Sandros Straukaitės nemažai drabužių esu gavusi dovanų. Ji mane rengia nuo pat buvimo scenoje pradžios. Mes, kūrėjai, vieni kitus mylime. Daiva Urbonavičiūtė kurdavo kostiumus grupės „Pieno lazeriai“ nariams. Rankas prie mūsų įvaizdžio kartą buvo pridėjusi ir Vida Simanavičiūtė su Aleksandru Pogrebnojumi. Kai Kalinkinas neseniai paprašė būti jo kolekcijos veidu, paklausiau: „Ar negalėjai dar ilgiau palaukti – kol pasensiu?“ Viename interviu jis yra sakęs, kad pirmieji bandymai, kai dar nelabai mokėjo su adata darbuotis, buvo skirti man. Atsimenu, sutikęs gatvėje paklausė: „Labas, Giedre, aš esu Robertas, džemperius siuvu. Gal galėčiau pabandyti tave koncertams rengti?“ Jam tada buvo 19 metų. Pagalvojau: „Na, gerai, zuiki, pasiūk.“ Zuikis tapo puikiu dizaineriu.
Jei jau žengi į sceną, ramybės nesitikėk. Ar su kūryba susijęs žmogus gali likti nematomas kasdieniame gyvenime?
Važinėju autobusais ir troleibusais (vairuotojo pažymėjimo neturiu), pirštais manęs niekas nebado. Gal šiomis transporto priemonėmis naudojasi žmonės, kurie neina į mano koncertus? Kodėl neina? Todėl, kad važinėja dirbti į gamyklą ir grįžta pavargę. Jais dėta aš irgi neičiau.
Portreto štrichai
„Esu… jautri, gera, užsispyrusi, užsiplieskianti, emocinga. Iš principo aš – labai okey, gerų savybių turiu daugiau negu blogų. Kartais mano liežuvis būna per aštrus – rėžiu į akis tiesą skaudžiais kampais.“
Horoskopo ženklas – Žuvis.
Apie stilių. „Mano mama sako, kad visi drabužiai ant pakabos gerai atrodo. O kai juos nuimi, – nieko ten gero, tik pakaba.“
Meilė. „Tai skirtingų lygių kompiuterinis žaidimas.“
Draugystė. „Labai vertinu muzikantus, su kurias buvau įvairiais periodais. Kurie mane suprato ir priėmė tokią, kokia esu. Galėjau jais visiškai pasitikėti. Esame socialios būtybės, mums būtina draugystė, kad turėtume, su kuo pasikalbėti.“
Laimė. „Ką tik save pagavau galvojančią: „Kaip gera, kai štai šitaip su jumis sėdime ir nuoširdžiai kvatojamės!“ Puikus fizinis jausmas – juoktis iš širdies... Tai – laimės akimirkos. Retai išvažiuoju į kitą šalį, bet kai tai nutinka, visada jaučiuosi laiminga – galiu įkvėpti kitokio oro.“
Tabu. „Karas – totali vyriška nesąmonė, kaip ir matuoti, kieno ilgesnis... Džiaugiuosi, kad esu moteris. Niekada nekariaučiau. Karas, ginklai, vagystė man yra tabu.“
Geriausias metų laikas. „Pavasaris. Ruduo, koks buvo šiemet per Bobų vasarą. Labai gražus kalėdinis periodas, jei yra sniego.“
Smagiausia paros dalis. „Keliuosi anksti. Su „Empti“, „Pieno lazeriais“ kurdavome iki antros nakties, bet vis tiek keldavausi septintą ryto. Kai koncertų nėra, dieną einu miegučio.“
Scena ir nuotykiai. „Anoks čia nuotykis, kai scenoje šviesa dingsta. Man ne kartą buvo taip nutikę: dingo elektra, bet aš vis dar spindėjau.“
Pomėgiai. „Kolekcionuoju kaleidoskopus. Draugai, prisiminkit tai, Kalėdos artėja! Kaleidoskopų labai sunku gauti.“
Smagiausia dovana. „Visos dovanos man yra mielos. Nežinia kodėl dabar prisiminiau siuvimo mašiną. Po metų ji sugedo, bet vis tiek buvo smagu turėti. Moku siūti, mezguosi. Ir vinį sugebu įkalti.“
Guru. „Mama yra mano didžioji gyvenimo mokytoja. Muzikos srityje – dainavimo mokytoja Nijolė Maceikaitė.“
