Esate gimusi simbolišku laiku – Kalėdų išvakarėse. Jūsų vyresnėlės Melani gimimo data – 2009 09 29 – taip pat tarsi savitas kodas. Teikiate tam reikšmės?
Nemanau, kad tai visai nereikšmingas dalykas. Roberta irgi gimė simbolišką datą – 03 30! Kaip ir daugelis, būdama moksleivė domėjausi numerologija. Galbūt tai nėra vien prasimanymas?
Kodėl vyresnėlę pavadinote tokiu egzotišku vardu – Melani?
Mano vyro (iš Armėnijos kilusio chirurgo onkologo Karapeto Babajano – aut. past.) šviesaus atminimo mamos Melanijos garbei. Armėnijoje yra tradicija vaikams duoti senelių vardus. Lietuvoje jos kažkada, regis, irgi paisyta. Melani gimė nepraėjus nė metams po Karapeto mamos mirties.
Mano santykiai su anyta buvo labai geri. Vadinau ją mama. Tik vyrui pasiūliau pakeisti vardo galūnę – man buvo sunku psichologiškai: prieš akis matydavau išėjusią mamą. Vardas Melani itin populiarus ne tik Amerikoje, bet ir Prancūzijoje.
Taigi apsisprendėme dukrą pavadinti Melani, išvakarėse viską aptarėme, o kitą dieną Karapetas išvažiavo į Paryžių – į komandiruotę. Jau būdamas Prancūzijos sostinėje, skambina ir pasakoja: „Atvykau į viešbutį registruotis, o administratorė ir sako: „Sveiki, mano vardas – Melani.“ Nutarėme, kad taip pavadinę dukrą nesuklydome. Iš patirties žinau, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Tik žmonės arba įžvelgia dėsningumus, arba ne.
Tikrai? Įdomu, kad taip kalba racionalios ir tam tikru požiūriu konservatyvios profesijos atstovė. Ar jūs, gydytojai, tikite fatališkais įvykiais?
Ne tik tikiu – ne kartą tuo ir įsitikinau. Kas jau kas, bet mūsų profesijos atstovai tai akivaizdžiai patiria. Chirurgai, anesteziologai, reanimacijos skyrių specialistai – tie, kurie susiduria su ribinėmis situacijomis, liudija, kad gydytojas yra tik įrankis kažkieno rankose: Aukščiausiojo Proto, Dievo – vadink, kaip nori. Mes galime tik pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, žinoma, jei mums tai leidžiama.
Mano gera studijų draugė yra emigravusi į Niujorką. Anksčiau dirbo anesteziologe reanimacijos skyriuje, dabar specializuojasi širdies chirurgijoje. Ligoninėje, kurioje dirba, per dieną atliekama nerealiai daug operacijų. Ji sako: „Kai atveža pacientą iš operacinės, matau, tuo šeštuoju jausmu juntu – lemta tam žmogui išgyventi ar ne. Lyg ant kaktos būna parašyta, kad kai kuriems padėti nebegalėsi – verskis per galvą, bet jo gyvenime jau padėtas taškas.“
Ar tai kaip nors pakeitė Jūsų požiūrį į savo darbą, į gyvenimą apskritai?
Žinoma. Požiūris į gyvenimo vertybes po tokių potyrių labai pasikeičia. Kai matai, kaip tas gyvenimas sudėliotas, supranti, kad nežinai, kada bus padėtas galutinis taškas: ar kai sulauksi 30-ies, ar kai – 45-erių, o gal 90-ies? Todėl stengiesi gyventi taip, kad jeigu tas taškas priartėtų rytoj, tau dėl nieko nebūtų gaila, tu nieko nenorėtum atsiprašyti. Ir kad išeidamas galėtum pasakyti: „Esu ramus.“
Ką smagaus prisimenate iš savo vaikystės? Jūsų tėtis televizijos operatorius Vygintas Grigonis buvo režisierės Galinos Dauguvietytės kolega. Gal išmokote iš jos, pavyzdžiui, pešti dūmą?
Mačiau ir televizijos virtuvę, iš arti stebėjau tiek žinomus televizijos diktorius, tiek televizijos bohemą. Gal todėl jūsų minėtas dalykas šiandien manęs netraukia. Pamenu, kai buvau penkerių, mūsų namuose vyko vakarėlis. Tėčiui zyziau: „Ir aš labai noriu parūkyti.“ O jis: „Taigi imk, vaikeli, bandyk!“ Ir pridegė man „Primos“ cigaretę. Užsitraukiau ir supratau, kad niekada gyvenime daugiau nenorėsiu to daryti. Nuo tada negaliu pakęsti net cigarečių kvapo. Labai geras auklėjimo būdas.
Žinoma, žavėjausi tomis žinomomis asmenybėmis, jų kūrybingumu, bet gyventi kaip jie niekada nenorėjau. Būdama paauglė, aš svajojau tapti astrofizike arba mokslininke, tyrinėti miegančio žmogaus smegenų veiklą. Tarybų Sąjungoje, priešingai nei Amerikoje, tuo užsiiminėjo nedaugelis. Viskuo domėjausi, daug skaičiau. Angliškai – irgi. Anglų kalbos pradėjau mokytis labai anksti, tėvai pradėjo samdyti man mokytoją, kai dar nėjau į mokyklą. Per kokius šešerius metus baigiau visą mokyklos anglų kalbos kursą. Vėliau labai norėjau būti egiptologe – mane traukė mokslai, susiję su paieškomis. Šiandien labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Darbas man – hobis, poilsis, jame užsimirštu.
Charakteriai – taip, labai skiriasi, bet fiziškai jos panašios. Taip norėjau, kad būtų tamsiaplaukės...
...kad net ištekėjote už armėno. Ir ką gi? Skirtingų tautybių tėvų atžalos būna labai gražios.
Karapeto tėtis – grynakraujis armėnas, jo gyslomis neteka nei turkų, nei mongolų kraujas. Armėnų tautos atstovai gali būti šviesių akių ir ne per tamsiausių plaukų. Toks buvo ir mano vyro tėtis. Roberta gimė juodais kaip anglis plaukais ir tamsiomis akimis, bet vėliau ėmė šviesėti. Dabar – pelenų spalvos blondinė, o abiejų sesių akys primena dangaus mėlį. Robertėlė vis dėlto panašesnė į Karapeto mamą, o Melani – į maniškę, absoliučią blondinę šviesiomis blakstienomis ir antakiais.
Na, o jų temperamentas tikrai skiriasi. Roberta – lyg gyvas sidabras. Juokaujame, kad ši dukra mums atsiųsta tam, kad nemanytume, jog vaikus auginti labai lengva. Beje, jos gimimas irgi savaip simboliškas – dovana mūsų vestuvių penktųjų metinių proga. Su vyru nusprendėme atšvęsti šį jubiliejų. Melani buvo dar tik šešių mėnesių. Turime nerealiai gerą auklę Galiną, tad, palikę dukrą jai prižiūrėti, išskridome porai dienų į Paryžių. Toje kelionėje aukštosios jėgos mums ir pasiuntė Robertą.
Kokiu būdu Jūsų mergaitės atkeliavo į pasaulį? Galbūt svarstėte apie gimdymą namie?
Esu gydytoja, būtent todėl niekada negimdyčiau namie: per daug žinau, per daug mačiau komplikacijų ir liūdnų pabaigų. Namie gimdančiai moteriai kyla visokių grėsmių, kartais, kovojant dėl dviejų gyvybių, svarbi kiekviena sekundė... Tai daryti nusprendusiai mamai pasakyčiau: „Jei nori, kad tu ar tavo vaikas papultų į mirtimi pasibaigusių atvejų procentą, prašau – gimdyk namie.“ Tik... kaip paskui gyventi? Priimi tokį sprendimą, o tavo vaikas miršta. Neįsivaizduoju, kaip moterys tokiu atveju jaučiasi.
Taip, seniau dauguma gimdė namie, nes neturėjo pasirinkimo, tačiau kiek gimdyvių ir vaikų mirdavo... Jeigu moterims tokia statistika būtų prieinama, jei apie tai būtų daugiau kalbama, gal ši mada praeitų? Manau, kad taip yra tik dėl informacijos trūkumo. Vėlgi – kuo daugiau kalbi apie gresiančias komplikacijas, tuo daugiau streso patiria būsimos mamos. O tų baimių ir taip pakanka. Kuo mažiau gimdyvė nervinasi, tuo geriau.
Tikriausiai gimdėte prašmatnioje klinikoje?
Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose – Tyzenhauzų gatvėje, abi dukreles priėmė mano grupiokas Rolandas. Jis – nerealus žmogus ir geras draugas. Neturėjau minčių pas ką nors kitą gimdyti. Man buvo dviguba šventė: kad tapsiu mama ir kad pamatysiu savo mylimus medicinos studijų draugus.
Regis, nejutau baimės, bet, patikrinus širdies darbą, paaiškėjo, kad yra truputį kitaip, todėl tuojau pat gavau raminamųjų vaistų. Abi mergaitės gimė atlikus Cezario pjūvį, man taikyta dalinė nejautra. Buvau sąmoninga, taigi vos gimusias dukreles kurį laiką laikiau ant krūtinės.
Ar vyras, nesulaukęs sūnaus, nesusinervino?
Ne, jis labai norėjo mergaičių. Karapeto sesuo turi du berniukus. Kol ji gyveno čia, Lietuvoje, vyras daug prisidėjo prie jų auklėjimo. Taigi atsiauklėjo, todėl ir džiaugėsi, kai gimė mergytės.
Turbūt abi vynioja tėtį aplink pirštą?
Na, stengiamės neleisti, kad taip būtų. Jei dabar vynios, tai neaišku, kas iš jų vėliau bus. Dukros, žinoma, pašėlusios. Atrodo, kad tiems vaikams įdėtos atominės baterijos. Anksčiau hiperaktyvus vaikas būdavo retas atvejis, o šiais laikais tokių – daug.
Ar ilgai truko Jūsų motinystės atostogos?
Ir gimus pirmai, ir antrai dukrelei, namuose išbūdavau tik po mėnesį. Ir tai atrodė nerealiai ilgos atostogos. Mano pacientai nežinojo, kad aš – dekretinėse, stebėdavosi: „Gydytoja, kodėl taip ilgai ilsėjotės?“ Tik kai prisipažindavau, kokios būdavo atostogos, supratingai palinguodavo galva.
Darbas man padėjo grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Greitai atsigavau, nes griežta dienotvarkė, būtinybė viską planuoti išėjo į naudą. Žinoma, jei būčiau buvusi tarnautoja, kuriai privaloma atsėdėti darbo valandas, po mėnesio į tarnybą būčiau negrįžusi. Aš galėjau susiplanuoti ir susitrumpinti darbo dieną taip, kad nenukentėtų vaikai, per pertraukas parlėkdavau namo pamaitinti mergaičių. Beje, daugelyje Europos šalių kūdikio priežiūros atostogos trunka kelis mėnesius. Manau, kad Lietuvai, sunkiai ekonomiškai atsigaunančiai šaliai, tokios ilgos motinystės atostogos yra per didelė prabanga.
Ar laukdamasi priaugote antsvorio? Jei taip, kaip atsikratėte?
Laukdamasi Melani, priaugau trylika kilogramų, o laukdamasi Robertos, – penkiolika. Šių dienų medicina griežtai nurodo, kiek svorio nėščia moteris gali priaugti kas savaitę. Gydytojų per nėštumą rekomenduojami priaugti dešimt kilogramų po gimdymo nukrenta per savaitę. Jei priaugi daugiau, kad nukristų likusieji, jau turi paplušėti. Aš tų kilogramų atsikračiau labai sėkmingai.
Kokios mitybos laikotės, kad esate tokia liekna?
Negaliu gyventi be pieniško šokolado ir bandelių. Tiesa, kai žindžiau vaikus, šiuos produktus teko riboti. Nors esu tokių kaloringų produktų mėgėja, mano esminė mitybos taisyklė tokia: valgau tik tada, kai jaučiuosi labai alkana. O darbe apskritai pamirštu, kad reikia valgyti.
Galbūt samdote šeimininkę, kad padėtų ruošti maistą?
Ne, gaminu pati. Man patinka tai daryti, mėgstu skaniai pavalgyti. Esu įsitikinusi, kad geriau nieko nevalgyti, nei valgyti bet ką. Labiausiai mėgstu keptą antį, žąsų kepenėles ir ėrienos kumpį. Vakar orkaitėje kaip tik iščirškinau visą avies kulšelę, paruošiau padažą. Dabar laiko gaminti lieka mažiau – juk vaikams maistą ruošiu atskirai.
Visada atrodote labai švelni, rami... Galbūt esate užslėptas aistrų vulkanas?
Visada maniau, kad savo emocijų ir vidinės įtampos nereikia rodyti kitiems. Žinoma, stengiuosi valdytis, tačiau visų kantrybė, mano – taip pat, turi ribas. Tada jas ir peržengiu. Taigi galbūt tik atrodau ramybės įsikūnijimas – iš tikrųjų esu visai kitokia. Tiesa, darbe negaliu būti nervinga, sudirgusi, nes mano pacientai turi jaustis ramūs ir saugūs. Viduje galiu putoti kaip šampanas, bet šalia esantis žmogus to nepamatys. O štai su Karapetu mes bendraujame kaip emocinga italų šeima.
Ar pritariate nuomonei, kad vyras turi priimti savo mylimą moterį visokią – išsimiegojusią ir ne, džiaugsmingą ir pavargusią?
Jei būčiau vyturys, gal ir kelčiausi penktą, bet esu tikra pelėda. Jei reikėtų taip anksti keltis – tada jau geriau visai nesigulti. Manau, tikrai artimas žmogus nelabai mato tavo trūkumus, nors turbūt yra įvairių asmenybių. Namuose mėgstu jaustis laisvai, sportiškai. Negalėčiau visą dieną kaukšėti kulniukais ir vaikščioti vilkėdama puošnia suknele. Tokiu atveju reiktų krūvos tarnų, turėtum nieko nedaryti, tik sėdiniuoti tai ant vienos sofutės, tai ant kitos. Tada gal pritiktų ir makiažas, ir vakarinė suknelė.
Ar grožį kitiems kurianti gydytoja pati yra pasidariusi kokią nors grožio procedūrą, pavyzdžiui, permanentinį makiažą? Ar Jūs pakankamai skiriate laiko sau?
Ne, nesu, bet man atlikta lūpų mikropigmentacija. Tai moderniau už permanentinį makiažą: norima spalva adatiniu aparatu labai tolygiai suleidžiama į tam tikrą veido sritį. Ne taip skauda, kaip atliekant permanentinį makiažą, nebūna tokio smarkaus patinimo, kitą dieną nebėga limfa, neužsideda šašai. Mikropigmentacija išgaunamas labai gražus, natūralus vaizdas. Tačiau tai – ne mūsų klinikos (Gytės su vyru įsteigtos klinikos „GK klinika“ – aut. past.) specializacija, šią procedūrą atlieka kosmetologai, tik tokių specialistų nėra daug.
Mūsų klinikoje irgi atliekamas unikalus dalykas – įsigijome itin modernų aparatą, kuris šalčiu veikia riebalines ląsteles ir taip padeda lieknėti. Šis metodas, vadinamas kriolipolize, pasaulyje taikomas jau porą metų, o pas mus tai – naujiena. Kriolipolizė ypač tinka tada, kai žmogus turi vadinamąsias gelbėjimosi juostas aplink juosmenį. Organizmas tuos ištirpintus riebalus pašalina per porą mėnesių, todėl oda nenukąra.
Lietuvoje vis labiau populiarėja ir tirpstantys siūlai, juos į Europą leista įvežti tik pernai. Tai tiesiog tobulas dalykas, kadangi yra pagaminti iš tokios pat medžiagos, kaip ir audinių užpildai. Po kurio laiko organizmas tuos siūlus išskaido, jie rezorbuojasi, kartu paskatina gamintis ir jungiamąjį audinį. Labai rekomenduočiau pacientams, norintiems pakelti skruostus, antakius, patempti veido, kaklo odą.
Klausiate, ar sulaukiame soliariumų mėgėjų kartos merginų? Joms dabar yra 26, 27-eri metai, ir dauguma jų dėl šio pomėgio atrodo visu dešimtmečiu vyresnės. Morkos spalvos oda nebemadinga jau kurį laiką. Šiuolaikiniai paaugliai daug skaito, domisi grožio klausimais ir visa tai žino. Jei nori grietinėlės spalvos odos, labai svarbu ją saugoti nuo ultravioletinių spindulių ir drėkinti. Tai ypač aktualu moterims, visą dieną dirbančioms uždarose patalpose. Tokiu atveju tinka veido drėkiklis, purškiamas vanduo, o jei oras itin sausas, pravartu patalpoje pastatyti drėkintuvą.
Aš pati savo priežiūrai skiriu nelabai daug laiko, nes jo tiesiog neturiu. Geriau pasidarau kokią naujųjų medicinos technologijų procedūrą, ir man ramu. Nors... vis dėlto skiriu sau per mažai dėmesio.
****
Atsakykite į klausimus, ir vienam jūsų (išrinktam burtų keliu) padovanosime pusmečio žurnalo „Moteris“ prenumeratą!
