Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą

 (3)
Klaipėdoje ir Trapanyje gyvenanti fotomenininkė Viktorija Staponė (25 m.) nuotraukų albumą „Portrait of My Land“ skiria išėjusiesiems, netekusiesiems ir esantiesiems. Vaizdais ir laiškais ji pasakoja apie pasikartojančius ir vis kitaip patiriamus savo išgyvenimus, apnuogina sielą, atvirai žvelgia į laikinumo baimę.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Trumpa dosjė
Gimė 1991 m. sausio 17 d. Kaišiadoryse.
Mokėsi Algirdo Brazausko vidurinėje mokykloje, Vilniaus dizaino kolegijoje.
Šeima. „Esame dviese su vyru – režisieriumi, fotomenininku Arūnu Staponu. Tėvų šeimoje esu jauniausia, turiu brolį ir seserį.“
Apdovanojimai. 2016-aisiais V. Staponė pelnė Estijoje vykusio festivalio-konkurso „I‘M Photographer“ pagrindinį prizą, taip pat – pirmąjį ir antrąjį prizus už psichologinius portretus.
Credo. „Gyvenk taip, tarsi tai būtų paskutinė tavo gyvenimo sekundė. Lengvai kvailiok, neatidėliok kūrybos, ja dalykis.“
Tabu. „Niekada nesielgiu su žmogumi taip, kaip yra nepriimtina. Stengiuosi neskaudinti, nežeminti, neversti daryti to, ko žmogus nenori.“
„Vertinu paprastumą, gebėjimą atjausti, dalytis, rūpintis vienas kitu, kai žmogus į pasaulį žvelgia tarsi į savo šeimą.“
„Mane erzina pasipūtėliai, arogantiški tipai, kurie demonstruoja tuščią pranašumą.“
Laisvė. „Man būtina vidinė laisvė, kad išmokčiau priimti gyvenimo įvairiapusiškumą – nuo tamsos iki šviesos, nuo gėrio iki blogio patirčių...“
Laimė. „Laimingiausia jaučiuosi, kai gyvenime stoviu per viduriuką. Vis dėlto pusiausvyrą sunku išlaikyti. Dažniausiai svareliai nusvyra į vieną ar kitą pusę.“ „Kūryba yra tikrumo akimirka, grįžimas į save. Gyvenime turi prisitaikyti prie santvarkos, žmonių, laikytis etiketo, bendrų taisyklių, o kurdamas gali būti išprotėjęs, šviesus, tamsus, gali nerti giliai.“
Pomėgiai. „Nuo mažens mėgstu žvejoti. Autobuso vairuotojas man neseniai pasakojo: „Atsimenu tave – penkerių. Vasarą, šeštą ryto, važiuoji viena pati dviračiu, kibirėlis ant rankenos...“ Mėgstu eiti 15–20 kilometrų, klaidžioti po mišką, grybauti, uogauti, rūpintis gyvūnais.“

Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą
© Asmeninio albumo nuotr.

Gerą dešimtmetį maskavotės kūrybiniu slapyvardžiu Raggana. Kodėl Jums reikėjo šio pseudonimo? Ar fotografijų temos buvo susijusios su raganystėmis?

Žodis „ragana“ kaip šleifas vilkosi iš paskos nuo mažų dienų. Vaikystėje vieną medį – keistą, gruoblėtą – buvau pavadinusi ragana. O mama dėl susivėlusių plaukų man mestelėdavo: „Raganiukė.“ Žodis prilipo natūraliai, ir su juo keliavau lemtingai. Tai mane įkvėpė ieškoti mistikos – į savo nuotraukų objektą žvelgti giliau, apnuoginti jo sielą, pamatyti, ką slepia kasdienybės kaukė. Savo slapyvardžiu labai tikėjau. Ilgainiui pamačiau, kad žmonės nebežino net mano tikrojo vardo. Maniau, Raggana mane lydės iki gyvenimo pabaigos, buvau su šiuo žodžiu susitapatinusi. Beprotiškai sunkiai su juo atsisveikinau. Kelias savaites atrodė, kad pamečiau svarbų amuletą. Manau, praradimas buvo lemtingas. Viena ponia pasisavino šį vardą. Bandžiau įrodyti, kad tai yra mano kūrybinis brendas, bet netrukus suvokiau – kova suteikia daug skausmo, laikas paleisti Ragganą, arba nepasitikėjimą vadintis tikruoju vardu. Kartais reikia užleisti kvailiui kelią. Nusiėmiau raganos karūną, šluotą atidaviau kitai. Liko gražus prisiminimas. Iki šiol gaunu laiškų, juose rašoma: „Tu vis tiek liksi Raggana, esi raganiškos prigimties ir savęs nepaslėpsi.“ Skaudžią patirtį priėmiau kaip likimo posūkį ir spyrį keistis. Dabar kurti įkvepia mano vardas, jis skatina labiau gilintis į save.

Ieškodama savo herojų šviesos, tartum raminu save. Man nestinga trūkumų, kažkam galbūt esu tamsus, daug klydęs žmogus, bet ir aš esu verta šviesos.

Jūsų portretai gamtiški. Moterys lyg drugeliai išsirita iš vešlios augmenijos, žvelgia pro lapus, ant jų supasi, į juos įsisuka, lyg pelėdos sėdi medžiuose, tampa žydinčiais krūmais...

Miškai, raistai, gūdumos, sapnai, stebuklai, magija – tai mano prigimtis, jos neišplėši. Esu žemės vaikas, ji, augalai, paukščiai, žvėrys keroja manyje. Fotoaparatą į rankas paėmiau dešimtoje klasėje, tai buvo žaidimas – sukurti gražių nuotraukų draugėms. Vėliau fotografiją įsivaizdavau kaip būdą užsidirbti, paskui suvokiau kaip socialinę priemonę ką nors gelbėti.

Aš daug kalbu, bendrauju, turiu nemažai ką pasakyti, bet mano pradas, pagrindas yra tyla. Gimiau ir augau užmiestyje. Draugų neturėjau. Mano vaikystė prabėgo pievose, miškuose. Buvau nedaug kalbanti mergaitė. Turėjau lakią vaizduotę, nematomą draugą, su juo mintimis kalbėdavausi. Fotografija – tai ir kvapas, jausmas, bet pagrindas yra tyla ir žmogaus vienumas.

Prisimenu Jūsų parodą „Femme fatale“ – moterų skustomis galvomis, tarp jų – pačios, nuotraukas. Maištininkė, provokatorė, ne tokia kaip visos?

Buvo toks keistas laikas, skutausi galvą. Daug ko bijojau. Baimė pasireiškia keistomis formomis, kai norisi rėkti: „Aš nebijau!“, bet iš tikrųjų labai bijai. Anksčiau dirbau taip, kad mano nuotraukos kam nors patiktų arba ką nors suerzintų. Dabar – paprastumo, nuoširdumo, atvirumo laikas. Sakoma, kad moteris ypač mėgsta keistis – kartais būna užsisklendusi, paskui tampa atvira arba viskam abejinga. Labiausiai bijau, kad mano fotografija ir aš pati netaptume abejingos.

Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą
© Asmeninio albumo nuotr.

Jus vadina fotomenininke, įžvelgiančia žmogaus šviesą. Štai Jūsų benamis Edvardas, – gyvenimo istorija šešėliuota, o vyras spindi.

Kartais menininkai šviesą bando perteikti apšvietimo priemonėmis, saule, dienos šviesa ar vakaro prieblanda. Aš ieškau žmogaus šviesos. Manau, visų menininkų kūriniai yra autobiografiniai. Pasirenku tokius asmenis, kurie primena mane. Ieškodama jų šviesos, tartum raminu save. Man nestinga trūkumų, kažkam galbūt esu tamsus, daug klydęs žmogus, bet ir aš esu verta šviesos. Mano tėvai sakydavo: „Nėra vien gerų ar blogų žmonių. Kartais tas, kuris atrodo geras, gali būti tamsesnis, o visų vadinamas blogietis gali turėti daug šviesos.“ Tėvai stengdavosi visiems padėti. Klausdavau: „Kodėl niekada nepasakojate, ką gera darote?“ – „Padedi ne tam, kad puikuotumeisi.“ Vėliau suvokiau, kad tėvai man rodė pavyzdį. Kartais jaučiu, kad atlieku gelbėtojos vaidmenį, tikiu, kad visur yra šviesos, ji ryškiausiai matoma pro tamsos plyšį.

Dabar, kai esate sukūrusi šeimą, ar daug laiko skiriate sau?

Laiko sau ir yra, ir nėra. Man beprotiškai patinka gaminti. Vis dėlto fotografės darbas ne visada palankus suktis virtuvėje. Kartais supuola tiek užsiėmimų! Turiu griežtą taisyklę: jei pajuntu, kad laiko sau nebeužtenka, imu stabdyti darbus, nutraukiu grandinę, bėgu pasipildyti energijos.

Su Arūnu esame susituokę daugiau nei metai, o kartu gyvename trejus. Ir būnant dviem reikia vienatvės, nes kūryba yra įnoringa ir egoistiška dama, reikalauja dėmesio. Vienatvė padeda geriau girdėti save ir kitus. Arūnui sakau: „Plauk į salą, eik į miškus fotografuoti vilkų, o aš trauksiu prie jūros, paskaitysiu knygą ar pasivaikščiosiu.“ Mes net būdami dviese netrukdome vienas kitam įsiklausyti į save. Pasisekė, kad šalia yra tinkamas žmogus. Arūnas – gamtos, peizažų fotografas. Jis žino daug Lietuvos vietų, kur yra vilkų. Medžiotojai eina į miškus su ginklais, o jis – su kamera. Žiemą devynias valandas sėdi pasaloje, laukia vilko. Kai būname Sicilijoje, jis išplaukia į kokią nors mažai gyvenamą salą su vietiniu žveju, jį paleidžia, o pats lieka nakčiai.

Gal Jus ir atrado kaip kokią stepių vilkę, juk mėgstate H. Hesse‘ės romaną „Stepių vilkas“.

Taip, yra šiokių tokių sutapimų. Jis mane rado interneto erdvėje – feisbuke pakvietė draugauti. Kai pamačiau jo nuotrauką, per kūną perbėgo šiurpas. Praėjo keleri metai, susitikome kaip kolegos Klaipėdoje, senamiestyje. Nuėjome papietauti. (Arūnas priduria, kad po pirmo susitikimo Viktoriją kvietė pasimatyti septynis kartus, bet ji vis atsisakydavo. Arba neatsiliepdavo į telefono skambučius.) Bijojau, jaučiau, kad nesu pasiruošusi susitikti. O jį pagavo šišas, medžiotojo instinktas, užgauta ambicija. Turbūt manė: „Būsi tu Staponė, stepių vilkė.“ Buvo šalta rudens diena, planavau grįžti namo, bet negavau honoraro, tad likau Klaipėdoje. Apsivilkau suknelę, pasidažiau ryškiai lūpas, nuėjau į senamiestį, sustojau prie upės. Žiūriu į vandenį ir galvoju: „Dieve, esu pasiruošusi į savo gyvenimą įsileisti žmogų. Pavargau viena.“ Po minutės – Arūno žinutė: „Labas. Ką veiki? Gal susitinkame išgerti kavos?“ Magija. Susitikome ir... likome kartu. Norėjau rasti ne vyrą ar sugyventinį, bet patį geriausią draugą, su kuriuo galėčiau keliauti, kuris suprastų mano kūrybą. Mudu esame vyras ir žmona, geriausi bičiuliai, keliautojai, bendraminčiai.

Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą
© Asmeninio albumo nuotr.

Kadras gimsta greitai, tačiau iki to mirksnio yra dar kažkas. Kas?

Mane įkvepia gamta. Patinka pasiimti palapinę, nuvažiuoti į mišką, prie ežero, užkurti laužą, pažvejoti arba užsimauti patogius batus ir eiti eiti eiti. Dar įkvepia poezija, muzika. Labiausiai – lietuvių dainuojamoji poezija. Bardų dainos ištraukdavo mane iš negandų, lydėdavo laimės akimirkomis. O geriausios nuotraukos gimsta po sunkių išgyvenimų, pralietų ašarų ar didelio džiaugsmo. Atsigaunu ir važiuodama automobiliu. Su vyru pešamės dėl to, kuris vairuos ilgus atstumus. Prie vairo man kyla geriausios idėjos. Mane veža vaizdų kaita. Kai pradėjau su Arūnu gyventi, ėmiau matyti kiekvieną pakelės stirną, briedį, net mažą gervę. Tarsi perėmiau iš jo pastabumą. Vaizdus ryju.

Fotografavote onkologinius ligonius, Jūsų darbuose yra personažų be plaukų. Kas paskatino dirbti su vėžiu sergančiais žmonėmis?

Mano pačios baimė. Tuo metu vėžys buvo aktuali tema, pradėjau kažko bijoti, bet smalsumas skatino pažiūrėti savo baimei į akis. Kai nuo vėžio mirė mano fotografijos mokytoja, pradėjau nerimauti, kad savo mintimis neprisišaukčiau nelaimės. Net buvau įtikėjusi, kad tam tikri dalykai nutiko, nes per daug apie tai galvojau. Pamaniau, kad esu per silpna gyventi vien šia tema ir drąsiai apie tai kalbėti.

Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar Jums patinka keistuoliai, marginalai, žmonės, atsidūrę už socialinės gerovės ribų? Kaip pajaučiate savo herojus?

Mane erzina tobulumas, norisi stipresnių faktūrų, pojūčių. Tai, kas nugludinta, veržia, smaugia mane, verčia jaustis nepatogiai, o su netobulaisiais man lengva, švaru. Taip, patinka ir benamiai, bet ne kiekvienas yra toks charizmatiškas, kad prieičiau. Tikiu stebuklais, magija, lemtimi, mano portretų žmonės ateina įvairiai. Labiausiai priimu atvirus, išbandymų norinčius herojus. Benamis Edvardas turbūt pats mane susirado. Viešėjome Klaipėdoje, viename dienos centre, pristatėme savo nuotraukas, siūlėme žmonėms fotografuotis, bet drąsuolių neatsirado. Pamačiau Edvardą – besišypsantį, pozityvų. Jis pasakė: „Gerai, fotografuosiuosi, jeigu įkelsi mane į medį.“ Ak, kaip jis man patiko! Šis vyras tarsi atsakė man į rūpimus gyvenimo klausimus. Aš bijodavau senatvės, o jis parodė, kad senatvė gali būti pakilesnė nei jaunystė. Jei nebūčiau jo sutikusi, gal nebūtų ir mano albumo, parodų. Labiausiai žaviuosi žmonėmis, aplink kuriuos sklando tamsa, bet pro ją skverbiasi šviesa, daugybė šios atspalvių. Edvardas – vienas jų. Svajojo nuvažiuoti į savo gimtinę, apie fotosesiją po vandeniu. Šviesiai pasakodavo apie savo vaikystę. Jis neturi namų, bet moka džiaugtis, svajoti, turi daugiau dvasinių troškimų nei jauni žmonės.

Sakoma, kad moteris ypač mėgsta keistis. Kartais ji būna užsisklendusi, paskui tampa atvira arba viskam abejinga. Labiausiai bijau, kad mano fotografija ir aš pati netaptume abejingos.

Kokių nuotykių patiriate per fotosesijas?

Mano nuotraukos gali atrodyti liūdnos, niūrios, tačiau fotosesijų istorijos dažniausiai būna linksmos, juokingos. Moteris iš minėto dienos centro turi vieną sveiką koją, kita amputuota iki kelio, yra protezas. Ji šauni, nesiskundžia, protezą išsisuka taip, tarsi nusiimtų peruką. Ją fotografavau rudenį prie jūros. Šlubčiodama eina viena koja, Arūnas, mano asistentas, laiko rankose protezą, nes prašė: „Na, panešk mano koją – negaliu čia per smėlį su ja strikinėti.“ Kinematografiškas vaizdelis! Sumaniau moterį užkelti ant „Trijų mergelių“ skulptūros Šventojoje. Arūnas kėlė, buvo linksma. Paskui žiūriu į nuotrauką, galvoju: „Va kaip gilu. Žmonės turbūt prisigalvoja, kad jai labai sunku, bet ji, nors ir gyvena nelengvą gyvenimą, į savo koją žiūri kaip į žaislą...“

Arūnas režisavo, filmavo ir rengė Jurgos Šeduikytės dainos „Sapnas“ vaizdo klipą. Aš fotografavau. Per pirmą fotosesiją privažiavome su mašina prie kelto ir sustojome – nebegalėjome užvesti, nes nusėdo akumuliatorius. Jurga padėjo įstumti mašiną į keltą. Kai važiavome Kuršių nerijos link, sustabdė policija. Jurga buvo neprisisegusi saugos diržo, išrašė baudą... Kita fotosesija vyko Klaipėdos rajone. Naktį ėjome per mišką iki pelkynų, paryčiui atsidūrėme raiste. Jurga įlipo į aukštą plonytę pušį. Kaip dabar matau tą vaizdą: karksi varnos, ji karksi kartu, medis plonas, liaunas, linguoja, suknelė (tiksliau – audinys) siekia raisto samanas. Pavargę nuvažiavome į kaimą, sukritome visi pamiegoti po žydinčiomis obelimis. Kūrybiški žmonės padeda vieni kitiems. Tada nereikia nė siužeto galvoti. Išeini į laukus, sninga, lyja, šąla, – prisitaikoma prie nepatogumų, tik fotografuok.

Ar albumas „Portrait of My Land“ – tai Lietuvos portretas?

Pavadinimas dviprasmiškas. Tai reiškia asmeninės žemės, žemės, esančios manyje, portretą. Žemei, esančiai mano širdyje, turėjo įtakos aplinka, kur gimiau, augau. Tai albumas apie mane, mano pasaulį, mano aplinką. Salą saloje arba žemę žemėje.

Moters trapumas, vyras embriono poza, vyro ir paukščio susitikimas, apgliaumijęs veidas... Jei nesiekiate grožio ar siaubo, tada kas Jums svarbu?

Noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą. Būtinai perskaitykite albumo tekstus. Juose – mano išgyvenimai, patirti prieš dvidešimt metų, kai man buvo penkeri. „Ketvirtas laiškas. 1994 metai. Tyliai siūbuoja smilgos. Užsisupu kartu. Arčiau šviesos palinkstam, ir regiu, kaip vakaro vitražai seno miško namo languose piešia prabėgusią dieną. (…) Aš bijau. Mažomis vaiko rankomis imu gniaužti banguotus vešlius savo plaukus. Jaučiu, kaip pėdos ima dilgčioti, o rankos šalti. Imu suvokti, kad nebegaliu ištrūkti. Šiandien mano radinys – nauja pradžia į neatrastą ir nepatirtą laikinumo būseną. Ir jei maniau, jog nepamenu tos dienos, kai atsiradau, tai dabar jau žinau – tęstinumas turės ir pabaigą. Pabaigą, kurią išjausiu taip, kaip būsiu tam pasiruošusi.“ Pirmi sąmoningi vaiko išgyvenimai, kai jis pradeda bijoti netekti artimiausių žmonių, savo laikinumo, bet nemoka su šiuo jausmu susitvarkyti. Visa, ką šiandien darau, ateina iš laiko, kai pirmą kartą patyriau siaubą pagalvojusi, kad gali mirti mano mama. Tik pažinęs savo baimės kilmę, gali siekti laimės, jaustis tvirtas.

Fotomenininkė Viktorija: noriu ne šokiruoti, o sugretinti priešingybes – grožį ir siaubą
© Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų albume yra ir žinomų žmonių portretų. Tarp lelijų lapų supasi aktorė Virginija Kochanskytė, medyje sėdi vokalistė Jurga Šeduikytė, modelis Rasa Ciūnė – tarsi vešlios lapijos karalienė, fotomenininkas Algis Kriščiūnas guodžia akmenį... Kaip renkatės žinomus veidus?

Virginijos drąsa mane įkvėpė toliau ieškoti moters esmės. Ji pirmoji išpildė mano svajonę nufotografuoti apnuogintą brandesnę moterį. Vešlūs lapai – paslaptis. Pusę nuogo aktorės kūno dengiantį lapą kaip didžiulį sparną naktį nudžiovėme Trapanyje. Arūnas priskynė jų tvenkinyje. Mergaitė Saulė įkvėpė šviesiai fotosesijai. Ji sirgo, nežinojo, kiek dienų liko gyventi, – kreipėsi į mane dėl paskutinės fotosesijos. Nuostabiausia, kad pasveiko, turi vaikelį, atsiaugino plaukus, yra laiminga. Susitikimas su modeliu Rasa Ciūne irgi buvo fantastiškas. Graži, įkvepianti moteris. Ji neslepia savo randų, likusių po daugybės kojos operacijų, juos rodo kaip neatsiejamą išgyvenimų dalį. Algis Kriščiūnas Sicilijoje ėmė iš mūsų interviu. Jam pasakiau: „Algi, išsipildytų mano svajonė tave nufotografuoti – tu man esi nepaprastai gražus vyras.“

Esate sakiusi: „Aš visada einu ten, kur manęs laukia stebuklai.“ Fotografija – vienas jų. O meilė? Koks yra dviejų fotomenininkų tandemas?

Sakydavau, kad mano vyras niekada nebus menininkas. Vis dėlto jeigu būtų buvęs plačiapetis verslininkas, turbūt niekad nebūčiau atsiskleidusi. Sėdėčiau prie puodų, linksėčiau galva: „Gerai, gerai...“ Su Arūnus esame komanda, gyvenimą ir vienas kitą įsimylėjęs duetas. Jis gali aštuonias valandas kasti molingą, sausringą žemę – ruošti gilų akivarą, kurio reikia fotosesijai. Paskui vežti penkiolika karučių vandens. Prisitrinti nuospaudų. Arūnas maketavo albumą pagal mano tekstus, kad nuotraukos turėtų savo istoriją. Kai sudėliojo, jas dar kitaip pradėjau matyti.

Trapanis – mūsų kūrybinis pabėgimas. Pajutome, kad reikia įkvėpti kitokio oro.

Mudu gyvename dalydamiesi. Kartais pritrūksta kumščio sau judėti į priekį, ir mes nesavanaudiškai vienas kitą klibiname, kad neužmigtume, siektume. Susitikome sudaužyti. (Arūnas pripažįsta, kad po didelių netekčių buvo įkritęs į duobę ir kad Viktorija jį ištraukė, padėjo atsistoti ant kojų.) Į Klaipėdą atvažiavau vaduodamasi iš tuštumos. Dažnai sapnuodavau jūrą, tarsi būčiau prie jos gimusi. Jaučiau, kad manęs ten kažkas laukia. Vieną dieną susikroviau kelioninį krepšį ir atsidūriau uostamiestyje. Nuo mažų dienų buvau savarankiška. Tai šeimos, užsiėmimų vaikystėje įtaka. Gyvenome kaime, nuo šešerių metų pati važiuodavau į treniruotes, į kitus miestus, konkursus. Buvau užsispyrusi, nemėgau kontrolės. Kontroliuojama rodydavau blogąsias savybes. Mama sakydavo: „Jau geriau jai neaiškinti, apeiti tyliai. Pati padarys, kaip reikia.“ Arūnas mane supranta, nevaržo. Dėkoju jam už pasitikėjimą. Albume aprašiau, ką jaučia jaunas žmogus, kai mylimas artimasis užgęsta jam ant rankų. Arūnas jaunas neteko mamos, pasakojo, ką išgyveno, kaip išlydėjo velionę. Vaikystėje įsivaizduodavau, kas būtų, jeigu netekčiau mamos. Šią savo fobiją albume aprašiau per savo mylimojo išgyvenimą. Jis man leido tai daryti, patikėjo tekstu. Žmogus egzistuoja kaip vandens ratilai, – Arūno mamos nebėra, bet jis man nuolat apie ją pasakoja. Ratilai per jį ateina iki manęs. Mudu atvirai kalbamės apie mirtį, netektį, baimes, todėl pradėjau daugiau analizuoti šias temas, todėl atsirado ir šis albumas.

Kuo Judu suviliojo Sicilija, kodėl įsikūrėte Trapanyje?

Dabar gyvename kaip čigonai, dirbame tarp Sicilijos ir Klaipėdos, Kauno, Vilniaus. Trapanis – mūsų kūrybinis pabėgimas. Pajutome, kad reikia įkvėpti kitokio oro. Į Siciliją važinėdavome atlikti užsakymų. Kai ten apsigyvenome, pradėjau labiau suvokti kūrybinius klodus. Sustiprėjo namų ilgesio jausmas. Grįžusi neriu į mišką, uodžiu kvapus, geriu spalvas, atrandu naujų jėgų kurti. Vis tiek grįšime gyventi į savo pajūrį, čia, pamiškėj, bus namukas, žuvų, grybų...

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana (1)

„Man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną,“ – prisipažįsta rašytoja Lina Ever.

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (6)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (22)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje (19)

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.

Grace Kelly anūkė stebina panašumu į gražiąją princesę (3)

Grace Kelly anūkė Camille Gottlieb tikrai laimėjo genų loterijoje... Kalbama, kad jei jos senelė gyventų šiais laikais, jų socialinio tinklo „Instagram“ anketos atrodytų labai panašiai.