Fizinio teatro kūrėja Judita Vivas: mane visad žavėjo išsišokėlės

 (2)
Prieš dvylika metų, metusi filosofijos studijas Vilniaus universitete, ji išvyko studijuoti scenos menų į nedidelį miestelį pietryčių Anglijoje. Apsigynusi disertaciją pasuko laisvos menininkės keliu. Netrukus Judita Vivas laukia labai jaudinantis išgyvenimas – ji pirmąkart savo kūrybą pristatys gimtinės publikai.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje vis garsiau kalbama, kad moterų ir vyrų padėtis toli gražu nėra lygi. Šiame kontekste pirmą kartą į gimtinę atvežamu spektakliu „Seven Petticoats arba hiena su septyniais apatiniais“ taikote tiesiai į aktualijų pulsą?

Tai tik sutapimas. Kai pajutau, kad laikas sukurti kažką savo, o ne tik bendraautoriauti, pradėjau ieškoti, kas mane domintų, ir netyčia pamačiau straipsnį apie rašytoją, filosofę, vieną pirmųjų feminisčių Mary Wollstonecraft. Labai ja susižavėjau. Tada suvokiau, kad mane jau seniai domina stiprios, kūrybingos, gana ekscentriškos, kartais net išsišokėlės moterys, ypač, jei jos nesilaiko savo laikmečio ar visuomenės sukurtų normų ir taisyklių.

Pradėjusi daugiau skaityti apie Mary suvokiau, kad ne viskas taip paprasta. Ši stipri išsišokėlė, kuria taip žavimės, buvo ne tik stipri. Joje buvo daug silpnybių, ji irgi buvo emocinga, pasimetusi, nepaisydama savo feministinių įsitikinimų, nelaimingai įsimylėdavo ir dėl to net bandydavo žudytis. Tik istorija ir savotiška šių istorinių personažų „mitologija“ dažnai ištrina tokias silpnybes, lieka tik idealai. Spektaklyje bandau nagrinėti šias kelias moteriškumo puses – norą būti išskirtinei ir tuo pačiu pritapti, norą, kuris galbūt dar perpintas ir su mūsų prigimtinėmis silpnybėmis ir archetipais.

Spektaklio originalus pavadinimas „Seven Petticoats“, bet prieš atvažiuodama į Vilnių sugalvojau pridėti „arba hiena su septyniais apatiniais“. Hienomis XVIII a. pabaigoje Anglijoje vadino moteris, kurios išsišokdavo savo elgesiu, pasisakymais arba tiesiog aštresniu intelektu. Matyt, hiena toks negražus padaras, kokios tuomet atrodė normų neatitinkančios moterys. Jos buvo laikytos negražiomis ir nepadoriomis. Septyni apatiniai pavadinime atsirado dėl aliuzijos į Ištarės mitą.
Ji turi pereiti pro septynis vartus, o kad pereitų, prie vartų turi palikti bent vieną rūbą. Kai pasiekia septintuosius vartus, lieka visiškai nuoga.

Spektaklio reklamose mačiau, kad personažas yra aprengtas, sakykime, keistai. Gal atsainumas pastangoms atrodyti gražiai – savotiškas protestas primetamoms grožio normoms?

Taip, tikrai nesistengiu spektaklyje atrodyti gražiai. Tačiau kostiumą įkvėpė pati M. Wollstonecraft, kurios gyvenimo istorija ir paremtas spektaklis. Ji buvo gana keista, savotiška išsišokėlė, vieną dieną rašanti traktatą apie moterų teisių gynimą, kitą – bandanti nusiskandinti Temzės upėje. Ji sakė, kad mergaites reikia nuo mažens leisti į mokslus, tačiau tuo pat metu daugiausia bendravo tik su vyrais, kuriuos, be kita ko, laikė intelektualesniais ir daug įdomesniais nei savo aplinkos moteris. Mary – pilna keistenybių ir prieštaravimų. Tai ir kostiumas išėjo keistokas.

Fizinio teatro kūrėja Judita Vivas: mane visad žavėjo išsišokėlės
© Asmeninio albumo nuotr.

Sakėte, kad visuomet žavėjotės stipriomis moterimis. Kas tos stiprios moterys, kurios sužadino šį žavėjimąsi?

Visuomet mano dėmesį patraukdavo straipsniai, knygos, paskyros socialinėse medijose, kuriose rašoma apie moteris, kurios daug keliavo, kurių mokslo pasiekimai stulbinantys, kurios pasielgė kaip nors netipiškai.

Kita vertus, toli ieškoti nereikia. Tokių moterų buvo gausu mano artimoje aplinkoje. Pastebiu, kad galbūt jau vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje formavosi tas žavėjimasis. Mama pradėjau žavėtis jau subrendusi, po paauglystės. Ji – meno istorikė. Daugiausia mane žavėjo, kaip ji pasirinko savo profesiją nepaisydama tėvų nuomonės, kaip užsidegdama dirba. Man tai ir dabar yra ir pavyzdys, ir siekiamybė.

Mano mama mane užaugino viena; ji turėjo daug draugių, su kuriomis ir aš nuo mažens bendraudavau. Dauguma jų – menininkės, dauguma – gana nepriklausomos, gal net kiek ekscentriškos. Į susitikimus su savo draugėmis mama dažnai vesdavosi ir mane. Atsimenu, kaip sėdėdavau šalia, pusiau žaisdama, pusiau klausydamasi jų pokalbių. Net pačiai dabar atradimas, bet tikrai užaugau apsupta įdomių, kartais tvirtų, kartais tiesiog įkvepiančių moterų.

Negaliu nepaminėti ir mokyklos laikų artimų draugių rato. Viena kitą šlifavome, stebėjome, žavėjomės ir peikėme. O, kai išsiskirstėme į skirtingus miestus ir šalis, matyt, ne visai sąmoningai, manyje ir užsiliko noras toliau stebėti kitas moteris.

Prieš dvylika metų išvykote studijuoti į Kento universitetą. Per tą laiką teko daug mokytis, dirbti vadinamuosius studentiškus darbus, apsiginti daktaro disertaciją, vaidinti, režisuoti, vesti praktinius užsiėmimus, galiausiai pasukti laisvos menininkės keliu. Ar tokį kelią įsivaizdavote, kai ėmėte ir išvykote?

Tikrai ne. Išvykau, nes norėjosi ištrūkti, norėjosi nepriklausomybės, naujų pojūčių, naujų pažinčių, atėjo laikas atrasti save, o ne tik kitų klausytis… Išvažiavau iš Lietuvos, kai man buvo 20 metų.

Tikrai nesitikėjau, ką man duos tie dvylika metų Kenterberyje ir dabar Londone. Išvykimą studijuoti Maltoje profesinių fizinio teatro pagrindų, labai įdomias tiek asmenines, tiek profesines tarptautines pažintis. Savęs kaip menininkės atradimą, kuris tikrai nebuvo lengvas – ilgai dvejojau, ar galiu kurti, ar galiu vaidinti, ar turiu tam duomenų. Trejus metus vargau prie teorinio darbo – daktaro disertacijos – ją parašiau ir apgyniau, bet viduje jaučiau ir žinojau, kad juk ne šis teorinis darbas duoda man tikrąjį užsidegimą, tą užsidegimą, su kuriuo aš matau dirbant savo mamą.

Sugaišau gana daug laiko, kol save įtikinau, kad tikrąjį užsidegimą ir aistrą darbui jaučiu tik dirbdama praktinius darbus: kai dėstau fizinį teatrą, kai vedu praktinius užsiėmimus, kai improvizuoju, kai kuriu pati ar bendradarbiauju su kitais menininkais.

Kaip apskritai pasirinkus scenos menų studijas, ėmėte ir pasukote mokslininkės keliu – Kento universitete įstojote į doktorantūrą, rašėte ir gynėtės disertaciją?

Kai dėlioju chronologiškai, viskas atrodo labai nuoseklu. Filosofija Vilniuje, scenos menai Kenterberyje, magistro studijos, o tada doktorantūra. Bet, iš tikrųjų, labai blaškiausi. Į filosofiją stojau, nes daugiau nesugalvojau kur. Nors teatras traukė visada, tuo metu Lietuvoje to padaryti neišdrįsau. Filosofiją mečiau po dviejų metų, nes jaučiau, kad man per sausa, per daug teoriška. Ruošiausi studijoms svetur, laikiau kalbos egzaminus ir įstojau į teatro studijas Kento universitete.

Fizinio teatro kūrėja Judita Vivas: mane visad žavėjo išsišokėlės
© Asmeninio albumo nuotr.

Studijuoti nebuvo lengva – kita kalba, šalis labai brangi, teko ir dirbti, ir studijuoti. Daug laiko užtruko ir kalbos įgūdžių, tinkamų studijoms, gavimas. Į magistrantūrą stojau, nes pasirodė, kad su praktika, su kūryba toli nenueisiu. Ir vėl mečiausi į sausesnę teoriją. Galiausiai įstojau į doktorantūrą. Rašiau apie žmogaus kūno vaizdavimą šiuolaikiniame Vakarų Europos teatre ir kultūroje, nagrinėjau kūniškumą – kūną kaip materiją, ir kaip ši materija naudojama, suvokiama, pajuntama, vaizduojama teatre.

Kaip sekasi būti nepriklausoma kūrėja ir dar svetur?

Dabar kaip laisvoji menininkė verčiuosi sunkiau, bet savo darbą labai mėgstu, jis mane suveda su nuostabiais žmonėmis, skatina daug keliauti, duoda naujų žinių ir įspūdžių, o visa tai yra būtina kūrybai. Nepriklausau jokiai institucijai ar teatrui, visus projektus organizuoju ir kuriu pati.

Ir privalumų, ir trūkumų suteikia tai, kad esu svetimšalė kūrėja D. Britanijoje. Visiems atrodau truputį kitokia, išsiskiriu, galiu kurti dviem kalbomis iš karto, projektams pritraukti kitų iš svetur atvykusių kūrėjų. Tačiau yra ir kita pusė – net ir pragyvenusi Anglijoje dvylika metų suprantu, kad niekada čia nepritapsiu. Galbūt net ir nenoriu pritapti, man svarbu išlaikyti savo lietuviškąjį identitetą. Be to, kad esu atvykėlė uždaro daug durų: kalbu su akcentu, mano kultūriniai pagrindai ne britiški, net kūrybos idėjos ir estetika skiriasi nuo vietinės. Matyt, aplinka, kurioje žmogus užauga, daug lemia.

Vis dėlto kad ir šokčiojantis mano profesinis kelias, jau jaučiuosi, kad juo riedu savomis vėžiomis. Jose išsilaikyti nėra lengva, bet bandyti reikia.

Kaip vertinate kultūros finansavimą D. Britanijoje? Tai šalis, kurioje menininkas yra verslininkas, ar vis dėlto, gali laisvai kurti ir jaustis finansiškai saugiai?

Be visų puikių dalykų Britanijoje kai kurie tikrai piktina. Labai supykau dėl Brexit'o, nes visai nesitikėjau, kad jis įvyks. Nepatinka man ir universitetinė sistema Britanijoje, kuri po truputį išsigimsta į visišką biznį, jame besąlygiškai išnaudojami jauni, nepatyrę dėstytojai. Pikta ir dėl kultūros finansavimo sistemos Britanijoje – ji pražudo daug puikių menininkų. Tačiau, išmokau susivaldyti, į neteisybes, neteisingas sistemas numoti ranka. Juk kaip gyvename, ką renkamės, ką dirbame priklauso ne vien nuo sistemos. Priklauso ir nuo mūsų. Juk mes ir kuriame šias sistemas.

Pasukote Lietuvoje dar gana mažai kam matyto fizinio teatro kryptimi. Kas tai ir kodėl pasirinkote tokį teatrą?

Trečiaisiais studijų metais pagal Erasmus programą išvažiavau į Maltą. Maltoje man ir mano bendrakursiams labai pasisekė – visus metus įtemptai ir nuosekliai dirbome su fizinio teatro specialistu Frank Camilleri. Jis man ir suteikė fizinio teatro pamatus.

Fizinis teatras – tai teatro šaka, kurios kūrėjai specializuojasi kūno judesyje, plastikoje. Fizinio teatro parengimas labai specifinis, skiriasi nuo tradicinio, pavyzdžiui, Stanislavskio metodo. Treniruojamas kūnas ir balsas, mažiau laiko skiriama psichologijai. Pirmajame plane – ne emocijos, o fizinės pajautos, kurios ir sukelia emocijas.

Fizinio teatro kūrėja Judita Vivas: mane visad žavėjo išsišokėlės
© Asmeninio albumo nuotr.

Turbūt kaip ir daugelis maniau, kad pirmiausia kuriant spektaklį pagaunama personažo emocija, kurią ir bandoma perteikti balsu, judesiais. O kas yra toji fizinė pajauta?

Fiziniam, dar esu girdėjusi jį lietuviškai vadinant judesio, teatre judesys, kūno kalba, vidiniai arba išoriniai impulsai yra pirmajame plane. Aktoriaus reakcija į šiuos impulsus arba kitaip tariant į fizinę pajautą, susitapatina su emocija. Vadinasi dirbama atvirkščiai: iš pradžių fizinė pajauta, o tik tada – iš jos kylanti emocija.

Štai pavyzdys iš mano ankstyvųjų užsiėmimų. Mūsų vadovas užsiėmimo pabaigoje liepė atsistoti ir pradėti šokinėti vietoje. Neaukštai, bet šokinėti be perstojo, be pauzių. Šokinėju porą minučių – nieko, kojų raumenys po truputį pavargsta, bet galima ištverti. Po kelių minučių jau blogiau, jau skauda, bet šokinėju. Esu ne viena – erdvėje dar keli studentai taip pat šokinėja. Greitai pasidaro aišku, kad šitaip vietoje mes šokinėsime ilgai... Fizinis judesys, nuovargis, šioks toks skausmas, greta to ir užsispyrimas, kad nenoriu pasiduoti, noriu šokinėti kuo ilgiau pradeda kelti emocijas.

Dar po kurio laiko pastebiu, kad visi „šokinėtojai“ pradedame šokinėti panašiu ritmu, pradedame vieni kitų „klausytis“, tarsi be jokių žodžių bendrauti. Erdvė prisipildo mūsų fizinės energijos, ritmo, pėdų garso. Dar vėliau vadovas leidžia pradėti improvizuoti šokinėjimo ritmu, tarsi improvizuotum su muzikos instrumentu. Dar po kiek laiko improvizacija tampa laisva. Kiekvienas studentas ją interpretuoja savaip. Tačiau pirminis impulsas kūrybai – ne situacijos ar personažo charakteris, o būtent fizinė pajauta, šokinėjimo sukeltos mintys ar emocijos.

Kas yra fizinis teatras, pamatyti galės ir spektaklio „Seven Petticoats“ žiūrovai. Spektaklyje yra daug teksto, daug muzikos, net dainavimo. Skirtumas nuo tradicinių spektaklių bus tik tame, kaip su šiomis teatro raiškos priemonėmis kursiu.

Laisvo menininko gyvenime nemenkas iššūkis turbūt yra disciplina?

Disciplina labai svarbi, ypač, kai dirbi kaip laisvas menininkas. Juk esi pats sau viršininkas ir būtų paprasta dienų dienom nieko neveikti. Disciplinos pradėjau mokytis su dėstytoja, kuri yra butoh – japonų šokio teatro – specialistė. Butoh – labai svarbu disciplina ir pagarba mokytojui. Per užsiėmimą kažką pajuokavau. Dėstytoja mane už tai nubaudė sumažindama pažymį. Mano juokelis jai pasirodė nepagarbos ženklas ir, greičiausiai, paprasčiausiai sutrikdė užsiėmimo eigą. Atrodo mažmožis, bet šį atsitikimą prisimenu iki šiol. O kai pati pradėjau dėstyti, puikiai ją supratau.

Disciplinos mokiausi ir kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, kaskart prieš fizinio teatro užsiėmimus reikėdavo išsiplauti grindis. Bet ypač disciplinos išmokė daktaro disertacijos rašymas. Šioje srityje be disciplinos galima greitai žlugti. Kita vertus, laisvo menininko gyvenime disciplina nėra svarbiausias dalykas, ji yra tik rėmai.

Man rūpi ir laisvumas, ir atvirumas, ypač kitiems, ir savęs palepinimas. Dažnai vartoju žodį „klausytis“. Reikia, klausytis, kokia esu šiandien, kaip jaučiuosi, kas šiandien rūpi. Nuo to priklausys ir kaip dirbsiu.

Fizinio teatro kūrėja Judita Vivas: mane visad žavėjo išsišokėlės
© Asmeninio albumo nuotr.

Prieš dvi savaites grįžote iš Atėnų, kuriuose taip pat rodėte savo spektaklį. Ar sunku atvažiuoti į Lietuvą po šiltosios Graikijos?

Myliu Atėnus – puikus miestas, pasakiškas klimatas. Aukštoji kultūra ten labai glaudžiai persipynusi su nešvara, palaidais šunimis, katėmis ir narkotikų prisivartojusiomis prostitutėmis. Dirbti Atėnuose labai mėgstu, tai yra daug peno menininkui duodantis miestas. O Vilniuje tikrai bus kitaip, nes Vilnius – mano gimtasis miestas, mano gimtinė. Pastaruosius dvylika metų čia atvažiuodavau tik beveik kaip turistė. Taigi grįžti su spektakliu man labai svarbu.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (12)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.