Eva Tombak: motinystės proza – dėl ko man gėda, o dėl ko nelabai

Mamos diena baigėsi. Gėlės išpraustos ir patupdytos į vazeles. Brangių atminimų stalčiuke atsidūrė mažylio piešta atvirutė su keverzone – „Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“. Mamos dienos proga koncertavusi grupė susirinko pinigus ir išsiskirstė. Nutilo prekybininkų trimitai, skelbę “pirk dovanėlę mamytei, o sau imk už pusę kainos.”

Šventė baigėsi, danguje įsižiebė pirmosios žvaigždutės, atėjo laikas nusivalyti gero tono makiažą ir šnektelti apie motinystės prozą. Apie tas mažytes ir didesnes nuodėmes bei prasižengimus, kuriuos daugiau mažiau, tačiau būtinai padarome. Kartais tyčia, dažniau netyčia. Tačiau niekada iš piktos valios.

Pristatau – mano nuodėmių top dvyliktukas.

1. Melas apie vaiko amžių.

Pirmą kartą apsimelavau Izraelyje, kuomet pinigų buvo mažai, o norų daug. Kad nereikėtų mokėti už vaiko važiavimą autobusu, sakydavau, kad Tomukas yra pusantrų metų jaunesnis, negu iš tiesų buvo. Kokius šešis kartus esu melavusi vardan nuolaidos kine, kol Daniulis prie kasos langelio pradėjo urgzti – “Mam, mam, man jau 11 metų, o ne 10!”

Ar gailiuosi? Absoliučiai taip. Meluoti negarbinga, o vaikams girdint – nuodėminga.

2. Vaikų gąsdinimas.

Aš čia apie tuos nekaltuosius baubus – „Jeigu nevalgysi košės, tai ateis kuzia ir tuomet tau bus“. „Jei neklausysi mamos ir tėčio, tai Kalėdų senelis neatneš dovanos“. „Jeigu verksi, tai dėdė tave pasiims“.

Vaikų negalima gąsdinti. Labai gailiuosi.

3. Vėlyvi sugrįžimai iš darbo.

Pasaulyje nėra tokio darbo, vardan kurio būtų galima paaukoti pasakos skaitymą prieš miegą. Manęs žurnalų rinkoje jau seniai nėra, o kartėlis, kad tuštybių mugei paaukojau buvimą su vaikais, persekios amžinai.

Gailiuosi? Ne tas žodis!

4. Nedalyvavau tėvų susirinkimuose.

Niekad nesupratau jų prasmės – kurių galų kviestis tėvus į mokyklą, kad 99 procentus laiko klausytumeisi apie kitų vaikų pražangas ar pažangumą. Aš savo vaikų nenoriu lyginti su kitais. Man mano vaikai visada bus patys geriausi.

Nesigailiu nei trupučio.

5. Laiką su vaikais iškeičiau į plepalus telefonu arba susirašinėjimą su draugėmis.

Nori žinoti, kodėl ne į feisbuką? Tik todėl, kad veidaknygės dar tada nebuvo.

Gėda, labai labai gėda.

6. Atostogos su vaikais pagal suaugusiųjų scenarijų.

Esu iš tų mamų, kurios į visas keliones paskui tąso vaikus. Tokiu būdu stengiasi kompensuoti dėmesio trūkumą darbo dienomis. Jeigu šiandien paklaustumėte mano vaikų, kurią kelionę prisimena labiausiai, jie choru atsakytų, kad kelionę į Meksiką. Tai buvo vienintelis kartas, kai užuot su mašina lakstę po Europos grožybes, apsistojome viskas įskaičiuota viešbutyje su daugybe baseinų ir vaikiškų atrakcionų.

Ir gėda, ir kvaila.

7. Noras, kad vaikai realizuotų suaugusiųjų neįgyvendintas svajones.

Su siaubu prisimenu tuos du metus, kai mano dukrelė mokėsi Čiurlionio baleto mokykloje. Dešimtmečių mergaičių intrigos, nuolatinis maisto ribojimas, ašaros, pyktis, nuovargis, nepilnavertiškumo jausmas… Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei vieną dieną mano vienuolikmetė Gabrielė nebūtų tiesiai šviesiai išrėžusi: „Mama, tu nori būti balerina? Tai tu ir būk. O aš nenoriu!“

Šiandien mano dukrelė, kurią verčiau mokytis baleto, yra vienintelė mergina savo kurse, kuri baigia mechatronikos ir robotikos specialybę, o magistratūrai renkasi biomedicinos studijas.

Būtų labai gėda, jei nebūtų juokinga.

8. Nepasinaudojau motinystės atostogomis, grįžau į darbą iš karto po gimdymo.

Labai gailiuosi. Tačiau nežinau ar pasitaikius progai neprisidirbčiau panašiai.

9. Pažadai namo grįžti anksčiau ir kažką smagaus nuveikti kartu, iš anksto žinant, kad netesėsiu pažado.

Absoliučiai šlykštus apgaudinėjimas. Graužtis – jau šaukštai po pietų. Tačiau vis tiek baisiai gėda.

10. Neribojau saldumynų vartojimo.

Su pirmagimiu buvau pasišovusi būti pavyzdinga mamyte, kuri vaikui neduos cukraus. Šią dorovingo auklėjimo misiją nutraukiau, kai dvejų metukų Tomuką seneliai pavaišino arbata su cukrumi ir vaikelis prisipažino, kad skanesnės arbatos nėra gėręs.

Drausti beprasmiška – uždraustas vaisius labiausiai geidžiamas. Atėjo laikas ir vaikai patys, sąmoningai, pradėjo riboti saldumynus.

11. Nepasitikėdavau, įtarinėdavau, ar vaikai tikrai serga ar dinderį muša.

Aš pati buvau pamokų praleidinėjimo meistrė. Taip nekenčiau mokyklos, kad buvau išsiugdžiusi gebėjimą pasikelti temperatūrą mintimis. Man užtekdavo šešių minučių, kad susikaupčiau, susitelkčiau, ir termometro stulpelis šokteldavo iki 37,7 ir aukščiau. Todėl ir į savo vaikus skersuodavau, kai sakydavo, jog turi temperatūros.

Gėda. Vaikais reikia pasitikėti ir besąlygiškai lepinti.

12. Nepadėjau prašančiam.

Ačiū Gabrielei, kuri mane sudrausmino tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Mudvi su pirmoke dukrele ėjome Gedimino prospektu, kai elgetaujantis vaikutis paprašė pinigų. Aš net negrįžtelėjusi nuskubėjau pro šalį. Gabrielė paklausė: „Mam, o kodėl tu nepadėjai?“ Norėjau teisintis – „o gal jam pinigų iš tikrųjų nereikia, jis tiesiog prašo saldumynams…“ Tačiau susigriebiau – kokią teisę aš turiu teisti ir nepasitikėti? Jeigu gali – padėk ir dėkok likimui, kad nesi išmaldos prašančio vietoje.

Labai labai gėda.

“Mūsų vaikai nėra mūsų. Jie ateina per mus, bet ne iš mūsų, ir nors jie gyvena su mumis, tačiau jie mums nepriklauso. Mes galime jiems duoti savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias. Mes galime priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas. Nes jų sielos gyvena rytojaus pasaulyje, kuriame mes negalime apsilankyti netgi savo svajonėse. Mes galime stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkime jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas negrįžta atgal ir negaišta su vakarykščia diena. Mes esame lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti mūsų vaikai.”
(Khalil Gibran)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis