Esu kosmopolitas - tai buvo baisiausias žodis sovietų sąjungoje...

"...Neva tai žmonės, kurie esą lenkiasi Vakarams. Kampanija prieš „bešaknius kosmopolitus“ žydus paskutiniais Stalino valdymo laikais...- mena rašytojas Mikhailas Iosselis (57 m.). - Esu laimingas pasaulio žmogus, Kanadoje gyvenantis JAV pilietis, rusų kultūros atstovas ir amerikiečių literatūros profesorius.

Literatūros profesorius prieš 14 metų sumanė įvairiose šalyse rengti Vasaros literatūros seminarus bei kūrybinio rašymo dirbtuves. Jau trečią kartą programos įkūrėjas meistriškumo kalvę įkurdina Vilniuje, o pats apsigyvena Latako gatvėje.

Prieš 26-erius metus emigravote iš Sovietų Sąjungos be teisės grįžti. Kodėl ryžotės pradėti naują gyvenimą?
Esu žydų tautybės atstovas, daugiau nei penkerius metus prašiau, kad man leistų išvažiuoti. Gyvenau visai neblogai, bet erzino pats faktas, kad negaliu to padaryti. Suvokiau, jog egzistuoja kitas pasaulis – sutvarkytas pagal kitus įstatymus, kur kas sudėtingesnis ir ryškesnis nei sovietinis. Gerai pastebėjote: norėjau pradėti n a u j ą gyvenimą. Vėlyvą 1985-ųjų rudenį Vilniuje lankiau draugus. Kai grįžau į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – aut. past.), man paskambino iš emigracijos tarnybos – saugumo skyriaus, kuris užsiiminėjo vizų išdavimu, ir nurodė skubiai, per 24 paras, išvykti iš šalies. Šeimos neturėjau, tad susiruošiau greitai.
Išleido povandeninių laivų inžinierių?!
Esu elektromagnetinių laukų inžinierius. Tada dirbau Mokslinių tyrimų institute, kuris užsiiminėjo povandeninių laivų išmagnetinimu, kad priešų amerikiečių radarai jų neaptiktų. Kadangi rengiausi emigruoti, turėjau tapti niekuo. Pasiprašiau į Baikalo–Amūro magistralės statybą, bet neišvykau. Nuėjau dirbti sargu į Centrinį kultūros ir poilsio parką. Kelerius metus saugojau „Amerikietiškus kalnelius“, buvau aktyvus pogrindinio literatūrinio leidybos judėjimo dalyvis, leidau žurnalą „Predlog“ (predlog, išvertus iš rusų k., – dingstis, pretekstas). Tai erzino saugumiečius. Pagaliau jie nutarė manimi atsikratyti.
Kas Jūsų laukė Amerikoje?
Svarbiausia buvo išvažiuoti, o tolesnis gyvenimas – tavo rankose. Niekas manęs ten nelaukė. Jausmas toks: „Na, štai, mes mėnulyje. Ir kas toliau?“ To laikotarpio emigrantai žinojo: kelio atgal nebus. Artimieji oro uoste mus tarsi laidojo. Tėvai, draugai, kai ėjome į specialų lėktuvėlį, mojuodami įkandin verkė, lyg atsisveikintų amžiams. Palikau tėvus, brolį, draugus, merginas – viską. Perėjau lyg į anapusinį, kitos kokybės pasaulį. O žinot – pomirtiniame gyvenime žmonių kur kas daugiau nei šiame. 

Patekote į rojų?
Rojumi to tikrai nepavadinčiau. Atvykau nežinodamas, ką veiksiu. Mūsų, Leningrado literatūrinio sluoksnio atstovų, naivumo laipsnis buvo neįtikėtinas. Maniau, pragyvensiu rašydamas rusiškai! Per pirmas 20 minučių sužinojau, kad taip tikrai nebus. Puoliau į gilią neviltį. Atsarginio varianto numatęs nebuvau, bet buvau davęs sau žodį, kad inžinieriumi nebedirbsiu, kad kitame savo gyvenimo etape apskritai nedarysiu to, ko nenorėsiu daryti. Nenorėjau tapti inžinieriumi, rašiau esė, apsakymus, laimėjau nemažai konkursų, tačiau mano jaunystės laikais Leningrade žydai į jokias humanitarines sritis, juo labiau – į filologijos, patekti negalėjo. Miestui tada vadovavęs aršus antisemitas G. V. Romanovas atvirai teigė, kad žmonės, kurie gali tapti sovietinės šalies priešais, emigruoti į Ameriką ar Izraelį, neturi gauti nemokamo aukštojo išsilavinimo. Mokykloje per rankas ėjo sąrašai institutų, kurie priėmė žydus. Mano kelias į bet kokią humanitarinę specialybę buvo užkirstas. Įstojau į Leningrado laivų statybos institutą (kitaip būčiau pašauktas į kariuomenę), į fakultetą, kuriame rengti povandeninių laivų prietaisų kūrėjai.
Amerikoje nuėjau dirbti į knygyną. Privalėjau gerai išmokti anglų kalbą. Alga maža, gyvenau skurdžiai. Dažnai įsisukdavo mintis, kad padariau klaidą, bet kelio atgal nebuvo. Slėgė gilus ilgesys, susirgau depresija. Diena iš dienos tikėjausi, kad iš to rūko išeisiu. Migla pradėjo sklaidytis, kai įstojau į Naujojo Hampšyro universiteto literatūros aspirantūrą, kai ėmė publikuoti mano apsakymus.
Keli mūsų rašytojai yra emigravę, tačiau jie rašo lietuviškai. Manoma, kad žodinė kūryba įmanoma tik gimtąja kalba. Jūsų pavyzdys tai paneigia.
Nesu ryškiausias pavyzdys, yra kitų. Josephas Conradas, Vladimiras Nabokovas, Andreϊus Makine’as, Josifas Brodskis rašė svetima kalba. Teisūs tie, kurie bijo emigruoti: rašyti reikia gimtąja kalba. Neturiu teisės sakyti, kad žodinė kūryba galima svetimais žodžiais. Tai labai, labai, labai sunkus kelias, labai asmeniškas sprendimas. Autoritarinių režimų istorija liudija, kad rašytojai pirmieji tapdavo diktatūros aukomis – juos ištremdavo iš šalies. Savo valia rašytojai emigruoja retai. Jie yra tie žmonės, kurie paskutiniai turėtų palikti šalį. Rašytojas emigrantas pasmerkia save itin sunkiam gyvenimui. Kitų profesijų atstovai gali lengviau ištverti savo gyvenimo lūžį, prisitaikyti. Rašytojai – ypatinga žmonių rūšis. Nei geresnė, nei blogesnė, bet kitokia. Jie kitaip gyvena, yra jautresni. Kol rašai, gyvenimas eina pro šalį. Pragmatiški asmenys tuo metu užsiima praktiškais reikalais, susitvarko buitį. Rašytojo tikrovė dažniau paralelinė nei apčiuopiama, tačiau ir jam reikia valgyti, mokėti mokesčius, išlaikyti šeimą. Dabar gyvenu komfortiškai, nes esu universiteto profesorius, tačiau labai ilgai Amerikoje kenčiau tikrą skurdą.
Ar mokėjote hebrajų, aramėjų ar jidiš kalbą?
Nemokėjau ir, deja, nemoku. 

M.Iosselis: To laikotarpio emigrantai žinojo: kelio atgal nebus. Artimieji oro uoste tave tarsi laidojo.
M.Iosselis: To laikotarpio emigrantai žinojo: kelio atgal nebus. Artimieji oro uoste tave tarsi laidojo.
Žurnalas "Moteris"
Tad kaip jautėte savo žydišką tapatybę? Juk raštingumas, kaip ir kalba, – būdas ją išsaugoti. Kuo jaučiatės esąs?
Žmogus formuojasi vaikystėje, vėliau jis tik prisimena. Mano gimtoji kalba – rusų. Susiformavau rusų kultūros lauke. Užsienio kalba man suteikia galimybę atsitraukti nuo savęs paties, pažiūrėti į savo gyvenimą iš šalies. Tampi pats sau svetimas. Amerikoje nesugebėjau gerai aprašyti savo gyvenimo rusiškai, nes rusų kalba man nesipriešino. Tiesiog liejau savigailą, nostalgiją... Gimtoji kalba – kaip oras, kuriuo kvėpuoji. O angliškai skųstis, verkti, keikti likimo nemokėjau. Ji mane varžė, tad galėjau tik pasakoti. Be jokių nereikalingų dejonių, intarpų...
Ir mylėti angliškai negalėjote?
Neturėjau ko mylėti. Tada svarbiausia buvo išgyventi. Norėjau sau ir kitiems kaip galima daugiau papasakoti apie gyvenimą, kurio liudininku buvau ir apie kurį amerikiečiai nežinojo. Visada yra protingesnių ir talentingesnių žmonių. Viena, ką turime mes ir ko neturi kiti, – tai asmeninio gyvenimo istorija, patirtis.
Tapatybė – tai prisiminti savo močiutę?..
Mano močiutė ir senelis iš mamos pusės savo vardus ir pavardes iš žydiškų pakeitė į rusiškas – tikėjo, kad tarybinio žmogaus statusas svarbiau už tautybę. Senelis buvo bolševikas. Mano tėvai nemokėjo nei jidiš, nei hebrajų kalbos. Dauguma tarybinių žydų pirmiausia buvo tarybiniai žmonės, o jau paskui žydai. Kad esu žydas, sužinojau 8-erių metų. Tėvai tada pasakė, kad jei noriu būti lygus su visais, turiu mokytis geriau nei visi kiti. Taigi, kad gimiau su tam tikru trūkumu. Kai kurie antisemitai mokytojai man rašė blogesnius pažymius. Tėvai teisinosi: „Taip atsitiko. Juk kažkas turi būti žydu.“
Kokiai kultūrai atstovaujate dabar – rusų, žydų, amerikiečių ar pasaulinei?
Jaučiuosi pasaulio piliečiu. Kosmopolitu. Tai pats baisiausias žodis Sovietų Sąjungoje. Žmonės, kurie esą lenkiasi Vakarams. Kampanija prieš „bešaknius kosmopolitus“ žydus paskutiniais Stalino valdymo laikais... Esu laimingas pasaulio žmogus, Kanadoje gyvenantis JAV pilietis, rusų kultūros atstovas ir amerikiečių literatūros profesorius.
Vieno iš Vasaros literatūros seminarų tema – „Žydų Lietuva“. Ar ir šiuo aspektu aptariate tapatybės klausimus?
Istorikai mums skaito paskaitas, vežioja į įvairias įsimintinas vietas. Iki Antrojo pasaulinio karo kai kuriuose mažuose Lietuvos miesteliuose pusė gyventojų buvo žydai. Vilniuje 50 proc. gyventojų kalbėjo jidiš kalba. Čia gyveno Vilniaus Gaonas – žymus judaizmo rabinas, čia buvo žydų kultūros centras. Deja, naciai Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą labai daug žydų išžudė. Ši kultūra išnyko, bet ji jaučiama. Vilnius mums – labai svarbi vieta. Atmintis yra efemerinė substancija, ji neturi praktinės reikšmės, bet nieko vertingesnio už ją nėra. Nemažai Šiaurės Amerikos žydų savo šaknis atseka Lietuvoje, vadina save litvakais. Mano močiutė ir senelis kilę iš LDK – nuo dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos pasienio, vėliau persikraustė į Rusiją. Kai močiutei buvo 3-eji metai, jos tėvai pardavė savo namus, ūkį, nusipirko bilietus į laivą, kuris išplaukdavo kartą per du mėnesius, susikrovė būtiniausius daiktus į vežimą ir išdardėjo į Odesą, kur ir laukė tas laivas, turėjęs juos nuplukdyti į Niujorką. Deja, pavėlavo, nes pliaupęs lietus išplovė kelią, ir grįžo atgal.
Vilnius man svarbus kaip atminimo vieta, nebūtinai žydų atminimo. Tai vieta, kur daug tuščios erdvės. Kai susitikome, paklausėte, ar nepavargau nuo tylos. Tyla man labai reikšminga, galiu laikyti ją privačia savo esme. Mėgstu vienatvę, o čia man ypač svarbu pabūti su savo mintimis, praeitimi. Turiu čia grįžti. Tie vidiniai Vilniaus kiemeliai – lyg tuščios praeities vietos. Buvo daug žydų, dabar jų nėra, liko tuštuma. Buvo daug jaunų žmonių, jie išvažiavo... Išnyksta kontekstai. Lietuvių ir vietinių žydų istorija sudėtinga, šios tautos viena kitai skersai kelio nestojo, gyveno draugiškai, nesipyko. Kodėl karas sumaišė kortas, nežinau. Nesu istorikas.
Ar Monrealį galima laikyti žydų sėslumo zona?
Kai žmogus sako, kad jis – amerikietis, tai reiškia, kad jis – ne prancūzas, ne žydas, ne italas, ne belgas. Tai reiškia, kad jis priklauso prie grupės žmonių, kurie sutiko laikyti save amerikiečiais. Tą patį galima pasakyti ir apie kanadiečius. Jie – ne rusai, ne žydai, ne lietuviai. Tos šalys organizuotos kitu principu. Rytoj aš galiu nuspręsti tapti budistu, bet niekada netapsiu indu. Galiu sumanyti tapti musulmonu, pradėti lankyti mečetę, bet niekada netapsiu arabu. Užaugau žinodamas, kad esu žydas, tai formavo mano požiūrį į pasaulį. Aš esu nereliginis žydas. Monrealyje gyvena maždaug 100 tūkstančių religinių chasidų. Šie žydais laiko tuos, kurie yra tokie kaip jie. Chasidai užima ištisas gatves, patį miesto centrą, turi savo mokyklas, parduotuves, savo paralelinį gyvenimą ir šnekasi tik jidiš kalba. Į mane jie žiūri (gyvenu netoliese) kaip į tuščią vietą. Taip pat yra ir Niujorke. 

Gabrielis García Márquezas rašė: „Gyvenk taip, kad turėtum apie ką pasakoti.“ Jis teigė, kad didesnė dalis jo interviu – fikcija, kūryba, fantazavimas apie savo gyvenimą. Kokis Jūsų asmeninio mito ir tikrovės ryšys?
Įdomiai gyventi ir įdomiai rašyti – skirtingi dalykai. Marcelis Proustas paskutinius dešimt gyvenimo metų apskritai neišėjo iš savo kambario. Kai mirė mama, jis nusprendė, kad jau nemažai pagyveno, tad dabar rašys apie savo gyvenimą. Belangio kambario sienas Proustas izoliavo nuo triukšmo kamštinėmis plokštėmis. Tris kartus per dieną pro durų apačią jam pakišdavo maisto, jis nežinojo, kiek laiko, čia pat miegojo, čia pat nesustodamas rašė. Márquezas taip pat nepatyrė savo romano „Šimtas metų vienatvės“ herojų gyvenimo. Jis buvo teisės studentas, tik vėliau tapo rašytoju. Jei rašyti pačiam yra įdomu, bus įdomu ir skaitytojui. Literatūrinė kūrinio tiesa – tai, kas gerai parašyta. Prastai papasakotą tiesą žmonės priima kaip melą.
Rusijoje šeimos nesukūrėte, o naujo gyvenimo puslapiuose atsirado įdomi asmeninė istorija. Ji buvo studentė?
Ne. Metus dėsčiau viename Šiaurės Niujorko koledže, ten vyko programa aspirantams iš Kenijos. Mano žmona buvo politologijos aspirantė. Iš masajų genties kilęs jos tėvas su savo būsima žmona ruse susipažino mokydamasis Leningrade. Victoria iki 4-erių metų gyveno šiame mieste, o vėliau išvyko su šeima į Nairobį, ten ir užaugo. Iki ją sutikau, į Keniją važinėdavau su studentais, labai pamėgau tą šalį. Mudu turime penkiolikmetę dukrą Yaną. Labai gabi, protinga, stipraus charakterio mergaitė, tiksliukė. Mėgsta siaubingai garsią muziką. Kai ji klausosi, man plaukai piestu stojasi.
Esate laimingas žmogus?
Žmogus nebūna laimingas.
Tai rašytojas laimingas nebūna, o laimingų žmonių vis dėlto pasitaiko. Kaip tapti rašytoju?
Tai toks dalykas, kuris pats tave išsirenka. Įdomus, geras, bet ne pats praktiškiausias gyvenimo būdas, todėl jokie tėvai nelinki vaikui tapti rašytoju. Visi norėtų atžalų advokatų, gydytojų, inžinierių. Rašytojas? Beprotis, ar ką? Tik tu taip trokšti rašyti, kad esi pasirengęs kęsti bet kokius nepatogumus!
Pasak Jūsų, gerais rašytojais tampa žmonės, pasirengę daug kentėti. Kodėl tokia tragiška sąlyga?
Pasikartosiu: šis pasirinkimas garantuoja tau sudėtingą gyvenimą. Yra daug lengvesnių būdų. Rašymo procesas nukelia į kitus pasaulius, kitas geografines vietoves, tačiau tikroji rašytojo būtis dažnai sunki, sudėtinga, net skurdi.
Jūsų Vasaros literatūros seminarų ašis – kūrybinės dirbtuvės. Kūrybinio rašymo galima išmokyti, bet talento juk neįkrėsi… Ar galima talentą ugdyti?
Kūrybinio rašymo mokau dvidešimt metų. Sutikau ir gabių, ir talentingų studentų, bet žmonės, kurie nori išreikšti save literatūra, turi daug, sunkiai ir kantriai dirbti, tobulėti. Pripažinimo sulaukia atkaklieji. Negalima įskiepyti žmogui talento, jis turi būti juo apdovanotas. Aš nesugebu šokti baleto ir nešoku. Kad ir kiek mokyčiausi, baleto artistu netapčiau. Neįmanoma išmokyti gerai rašyti, bet galima mokyti, kaip nerašyti. Nereikia stengtis ką nors imituoti ir visą laiką lipti sau ant kulnų, reikia išmokti kalbėti savo balsu. Galima parodyti žmogui, ko jis neturi daryti ir kaip atrasti tą savo balsą. Galima ugdyti protą, raumenis, gebėjimus, tačiau talentas, charizma yra duotybė.
Kas sunkiausia rašytojui? Rasti savo balsą, stilių?
Patikėti savimi. Išsikovoti teisę rašyti taip, kaip nori. Minėjote Márquezą, jis prisimena, kaip 1951 metais būdamas Kolumbijos universiteto Teisės fakulteto studentas, auditorijoje radęs atverstą Franzo Kafkos „Metamorfozę“, perskaitė: „Pabudęs rytą iš sunkaus sapno Gregoras Zamza pamatė, kad per naktį jis pavirto į didelį vabzdį.“ Rašytojas prisipažino apstulbęs – mat nežinojo, kad žmogus turi teisę taip rašyti. Tą pačią minutę Marquezas metė savo vadovėlius, nubėgo namo ir pradėjau rašyti taip, kaip jam norėjosi. Rašantis žmogus turi pajusti, kad tai, ką daro, yra teisinga, tačiau įgyti pasitikėjimo savimi labai sunku.
Kuo maitinama kūryba? Ką Jums reiškia meilė, moterys?
Kiekvienas vyras iš esmės mąsto tik apie moteris. O apie ką dar gali galvoti rašytojas, jei ne apie priešingos lyties atstoves? Moteris – gyvenimo pagrindas, svarbiausia ašis, apie kurią sukasi tavo esybė. Jos kur kas sudėtingesnės, jautresnės, subtiliau jaučia nei mes – paprasti žmonės vyrai. 

Meilei, kaip ir komercijai, daug žodžių nereikia. Tarybiniais laikas uostamiestyje laisvo elgesio moterys puikiai susikalbėdavo su užsieniečiais savo kalba. Gal galima kurti gražias eiles, esė vartojant visai nedaug žodžių?
Būtų geros pratybos parašyti kūrinį iš minimalaus kiekio žodžių! Yra rašymo mokykla, paremta apribojimais. Meno, kaip ir gyvenimo esmė, – pasirinkimas. Turime žodžių vandenyną, bet išsirenkame tuos, kurie mums reikalingi. Kuo labiau susiaurinsi savo pasirinkimą, tuo lengvesnis bus tavo gyvenimas. Savo studentams duodu užduotį parašyti apsakymą iš 50 žodžių. Arba knygos apžvalgą tik iš vienskiemenių žodžių. Kartais prašau iš apsakymo pastraipos išmesti metaforas, palyginimus – palikti nuogą lyg apdegusio medžio kamienas pasakojimą. Jei bus suprantama, apie ką kūrinys, vadinasi, pasakojimo ašis yra. Jei pranyksta prasmė, aišku, kad per stipriai pasitikėta meninėmis kalbos priemonėmis.
Ar Jūsų nekvietė dėstyti į Vilniaus universitetą?
2010 metų rudenį visą semestrą dėsčiau VU Filologijos fakultete. Atvažiavau į Lietuvą norėdamas sužinoti, kuo gyvena rašantis Lietuvos jaunimas, skaičiau šiuolaikinės amerikiečių literatūros kursą. Labai įdomus ir įsimintinas patyrimas.
Visai neturite atostogų?
Arba visas mano gyvenimas yra atostogos, arba jų apskritai nėra. Nelygu, kaip pažiūrėsi. Taip, į Lietuvą atvykstu tada, kai galiu ilsėtis, bet čia aš dirbu, nes man įdomu. Kitaip gulėčiau namie ant sofos, nes niekas, išskyrus įdomią patirtį, manęs neprivers trenktis į kitą pasaulio galą.
Kada Jums geriausia rašyti – ryte, vakare, naktį?
Ryte paprastai ruošiuosi paskaitoms, o rašau vakare arba vėlai naktį. Miegu mažai – penkias ar šešias valandas. Daugiau man ir nereikia. Tiesa, miego trūko Latako gatvėje, kai darbininkai grindinį plėšė.
Daug metų Vasaros literatūros seminarus vedėte Sankt Peterburge. Nostalgija gimtinei?
Taip, tai buvo būdas grįžti, tačiau kitos kokybės. Tada supratau, kad iš tikrųjų nepasikeičiau, kad esu toks pat, koks buvau. Gyvenimas žmogų keičia išoriškai, vidumi – nelabai.
Ar nekyla minčių vėl kur nors pradėti gyvenimą iš naujo?
Mano siela nuolat pasirengusi skrydžiui. Septynerius metus gyvenu Monrealyje, kaip ir priėjau septynerių metų gyvenimo santuokoje krizės ribą. Mėgstu šį įdomų, gyvą, keliauti patogų miestą. Metus pagyvenčiau Vilniuje, bet nuolat... nežinau. Esu emigrantas. Rubikonas peržengtas. Kartą nutrūkęs nuo inkaro toliau galiu riedėti. Mano gyvenimas iš dalies sėslus, bet jame daug judėjimo. Kurdamas tuo pačiu metu esu čia ir visai kitur. Ši seminarų programa – vienas iš būdų realiai keliauti. Man nuolat tenka organizuoti aplink save draugų, rašytojų, intelektualų ratą – įvairiose vietose.
Ar Jūsų kūryboje kada nors atsiras Vilnius? Moteris, kaimynė iš Latako gatvės?
(Ilgai juokiasi.) Vilnius – būtinai, kaip tik dabar apie jį rašau. Kol kas jokia moteris iš Latako gatvės neatėjo į mano apsakymus, bet… (juokiasi). Atsiprašau, ar galiu nueiti parūkyti?

Nuotraukos ir fotoredakcija – Andriaus Zigmanto („Pix studija).

Citatos
To laikotarpio emigrantai žinojo: kelio atgal nebus. Artimieji oro uoste tave tarsi laidojo.

Teisūs tie, kurie bijo emigruoti: rašyti reikia gimtąja kalba.

Kitų profesijų atstovai gali lengviau ištverti savo gyvenimo lūžį, prisitaikyti. Rašytojai – ypatinga žmonių rūšis.

Ilgą laiką Amerikoje gyvenau kęsdamas tikrą skurdą.

Atmintis yra efemerinė substancija, ji neturi praktinės reikšmės, bet nieko vertingesnio už ją nėra.

Negalima įskiepyti žmogui talento, jis turi būti juo apdovanotas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis