Elegantiško pikniko dirigentė D. Butkienė: per 3 renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja

 (2)
Kalbame su rugpjūčio 25 dieną Vilniuje vyksiančio renginio „Vakarienė baltai“, arba „Le Dîner en Blanc“, organizatore Dovile Butkiene.
© Asmeninis albumas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jau ketvirtus metus Vilniuje organizuojate elegantišką iškylą „Vakarienė baltai“. Kaip Jus pagavo ši prancūzų idėja?

Vytauto Didžiojo universitete baigusi politikos mokslus, ilgai dirbau prancūzų žurnalo „L'Officiel Mada“ redaktoriaus pavaduotoja. Vėliau buvau atsakinga už prancūzų kompanijos „Bioderma“ viešuosius ryšius, porą metų padėjau rengti prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Domėdamasi Prancūzijos kultūra, atradau „Le Dîner en Blanc“. Kai pirmą kartą pamačiau šio renginio, vykstančio Paryžiuje, nuotraukas, negalėjau patikėti, kad miesto centre, gražioje vietoje, gali susiburti tiek daug baltai vilkinčių žmonių. Jie atsineša staliukų, kėdžių, baltų staltiesių, baltų medžiaginių servetėlių, dekoracijų, puokščių, žvakių, neplastikinių indų ir stalo įrankių, padengia stalus ir sėda vakarieniauti. Labai norėčiau nuvykti į Prancūziją ir dalyvauti tokioje vakarienėje. Kai prieš ketverius metus pradėjome ją rengti Vilniuje, sąlygos, kad organizatoriai būtų apsilankę „Le Dîner en Blanc“ Prancūzijoje, dar nebuvo. Tada Europoje šią idėją buvo perėmę tik aštuoni miestai. Dabar fotografai sako, kad tai vienas fotogeniškiausių renginių Lietuvoje.

Kaip Prancūzijoje buvo sumanyta rengti baltąją iškylą?

Prieš 29-erius metus toks prancūzas François Pasquier'as, po kelerių užsienyje praleistų metų grįžęs į Paryžių, panoro pasimatyti su savo draugais. Jis suorganizavo pikniką Bulonės miške, pasiūlė atsivesti bičiulių, o kad vieni kitus lengviau atpažintų, paprašė apsirengti baltai. Susibūrimas visiems labai patiko, buvo nuspręsta jį rengti kasmet vis kitoje vietoje. Dalyvių daugėjo, 24-erius metus „Le Dîner en Blanc“ vykdavo tik Paryžiuje. Per pastaruosius penkerius metus renginys paplito, ypač JAV, Kanadoje, Australijoje, Azijoje, dabar vyksta 40-yje pasaulio miestų. Tarptautinę plėtrą koordinuoja Kanadoje, Kvebeke, gyvenantis François'o sūnus.

Ar turėjote gauti leidimą organizuoti panašų renginį Vilniuje?

Susisiekiau su organizatoriais Prancūzijoje (dabar komunikuojame su Kanada). Idėją palaikė Prancūzų instituto direktorius Jean'as Marie Sani. Vakarienėse Vilniuje visada dalyvauja Prancūzijos ambasados ir Prancūzų instituto Lietuvoje darbuotojų.

Paryžiuje ši vakarienė yra išskirtinė, ją remia miesto valdžia, nereikalauja mokesčių ar leidimų, policija garantuoja apsaugą. Mums tenka mokėti už vietą, šiukšlių tvarkymą, Autorinių teisių agentūrai – už leidžiamą muzika, eilę kitų mokesčių. Dėl to mes renkame dalyvio mokestį.
Renginys turi magijos – jo vieta slepiama iki paskutinės dienos. Dalyviai registruojasi, jie žino datą ir laiką, kad vakarienė vyks miesto centre. Vieta turi būti prestižinė, reprezentuojanti miestą. Visa kita paaiškėja likus valandai iki renginio. „Vakarienė baltai“ jau vyko Rotušės aikštėje, Gedimino prospekte, prie Lietuvos nacionalinio muziejaus. Kur vyks šiemet, vis dar – paslaptis.

Elegantiško pikniko dirigentė D. Butkienė: per 3 renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja
© Asmeninis albumas

Kokių taisyklių turi laikytis „Vakarienės baltai“ dalyviai?

Baltai ir kuo elegantiškiau apsirengti, kad indai ir stalo įrankiai būtų ne plastikiniai, baltai padengti stalus, juos dekoruoti. Svarbiausia – gerbti vieni kitus.

Ar norinčiųjų dalyvauti šioje šventėje daugėja?

Į pirmą renginį užsiregistravo 500 dalyvių, antrais metais – tūkstantis. Šią ribą nubrėžėme patys, nes mūsų mieste nėra aikščių, kuriose tilptų daugiau kaip tūkstantis dalyvių. Dabar laukiančiųjų sąraše – 6 tūkstančiai žmonių.

Kaip manote, kodėl François rinkosi baltą spalvą?

Balta spalva simbolizuoja taiką, draugiškumą, švarumą, žmonių bendrystę, skleidžia gerą energiją. Šviesu, taiku, norisi bendrauti. Per trejus renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja, vaišina vieni kitus, kitais metais savo stalus greta stato. Kai mieste sutinki baltai vilkintį žmogų, nejučia nusišypsai. Atsiranda bendrystės jausmas.

Ar lietuviai yra išmoningi puošdamiesi baltai?

Žmonės sugalvoja, kad būtų įdomu. Įkvepia pavyzdžiai kitose šalyse. Pavyzdžiui, viena prancūzų kompanija, vyrai ir moterys, mūvėjo baltų garbanotų plaukų perukus. Dizaineriai puošiasi baltomis kaukėmis, plaukuose žybsi lemputės. Ant stalų – baltų žvakių įvairovė, baltai nupurkšti ananasai, iš kokteilių taurių garuoja baltas garas (naudojamas sausas azotas). Dalyviai ruošimąsi „Vakarienei baltai“ priima kaip malonumą, tarsi eitų į teminį vakarą.

Ar maistą ruošia tas pats restoranas?

Dalyviai gali atsinešti savo maisto. Norintieji pasimėgauti gurmanišku gali užsisakyti. Ketvirtus metus bendradarbiaujame su prancūzų virtuvės restoranu „Brasserie Astorija“. Šių metų meniu derinamas, bet pasirinkti tikrai bus iš ko ir užkandėlių, ir gurmaniško maisto mėgėjams, ir vegetarams, ir desertus dievinantiems smaližiams. Stipriųjų gėrimų vartoti nevalia. Miesto renginys privalo būti kultūringas, elegantiškas. Dalyviai turi palikti vietą sutvarkytą, susirinkti šiukšles. Pažeidusieji taisykles atsiduria „juodajame sąraše“, daugiau jų šioje vakarienėje nebepamatysime.

Per trejus renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja. Kai mieste sutinki baltai vilkintį žmogų, nejučia nusišypsai. Bendrystės jausmas.

Ar šiemet bus išskirtinių svečių?

Dalyvaus nemažai užsienio lietuvių, užsieniečių, diplomatų, įvairių šalių ambasadų darbuotojų, tarptautinių bendruomenių narių ir t. t. Užsieniečiai šį renginį traktuoja kaip globalų, jie jaučiasi gerai, nes gali pasikalbėti su keliomis kalbomis bendraujančiais lietuviais. Šiuo renginiu reprezentuojame savo šalį ir sostinę Vilnių. Dabar galioja taisyklė: jei nori gauti franšizės teisę rengti „Vakarienę baltai“ savo mieste, turi apsilankyti kurios nors šalies rengiamoje vakarienėje. Tarptautinis komitetas mūsų vakarienę laiko pavyzdine ir rekomenduoja vykti į Vilnių. Esame priėmę Maltos, Prahos, kitų miestų atstovų.

Ar Jūsų vyrui patinka ši šventė?

Nežinau, ar patinka, jis yra racionalus žmogus, bet jis mane palaiko. Sako nesitikėjęs, kad ši šventė pasiteisins Lietuvoje. Kadangi renginiui organizuoti pavagiu laiko iš šeimos, man labai svarbus jo palaikymas. Visose vakarienėse dalyvavo mano mama, teta, draugės. Joms, kaip ir visiems dalyviams, vieta neatskleidžiama iki paskutinės valandos.

Per „Vakarienę baltai“ švenčiami mergvakariai, gimtadieniai, minimos vestuvių metinės, dalyvauja šeimos arba mamos su dukromis, įmonių, draugų kompanijos. Užsienio turistai fotografuoja, klausinėja: „Kas čia vyksta, gal masinės vestuvės?“ Tiek daug baltai vilkinčių žmonių vienoje vietoje – tikrai įspūdingas reginys. Samdome fotografus. Pernai veikė fotobūdelė, čia buvo galima pasidaryti momentines nuotraukas. Pasipuošę žmonės nori įsiamžinti.

Ar kasmet siūdinatės baltą suknelę?

Kiekvienais metais balti drabužiai man yra malonus galvos skausmas. Pernai puošiausi Tomos Jankauskaitės suknele. Turiu siuvančią tetą, ji man ką nors gražaus sukuria, galvos aksesuarą padaro. Šiemet balta spalva yra madinga. Vyrams nereikia daug sukti galvos: balti marškiniai, baltos kelnės, galima mūvėti elegantiškus baltus šortus.

Ar Kanadoje gyvenantis pono F. Pasquier'o sūnus neketina apsilankyti Vilniuje per „Vakarienę baltai“?

Pats ne, bet yra konkrečias šalis kuruojantys projektų vadovai, jie atsakingi už „Vakarienės baltai“ kokybę. Prašo vietos, kurioje vyks vakarienė, nuotraukų, naudodamiesi programa „Google Maps“, patys tikrina, ar vieta graži, kokia architektūra, ar patiks žmonėms, vertina atstumus, kad nebūtų per toli dalyviams eiti, kad nebūtų grūsties ir t. t. Šiais metais stebėti mūsų „Vakarienę baltai“ paskirta kanadietė, jos prosenelė buvo lietuvė. Moteris sakė, kad norėtų aplankyti mūsų šalį, ji dar nėra buvusi Lietuvoje. Laišką pradeda lietuvišku žodžiu „labas“. Kanadiečiams Lietuva atrodo nepaprastai graži, jie labai patenkinti mūsų renginiu.

Mano kolegė Valda Lukošiūtė yra teisininkė, ji ypač paiso taisyklių, kad nepažeistume įstatymo. Aš, kaip politikė, lanksčiau į viską žiūriu, tačiau abi stengiamės išlaikyti aukštą renginio lygį. Tūkstančio žmonių vakarienė be taisyklių virstų bardaku. Didžiausias sujudimas – kol dalyviai susėda. Mūsų savanoriai, koordinatoriai bet kokią problemą moka išspręsti staigiai. Vakarienės pradžią paskelbia trimitai. Jiems nuskambėjus, dalyviai pamojuoja baltomis servetėlėmis ir vakarienė prasideda. Ji trunka porą valandų. Žmonės pavalgo, nusiramina, pasišneka, o paskui pradeda šokti. Sukasi poros, rateliai... Apsilankykite, labai smagu!

Kaip prašote dievų, kad debesis nupūstų, elegantiškų dalyvių neišmaudytų lietus?

Per vieną vakarienę priėjo vaikinas, sako: „Buvau priešiškai nusiteikęs, mane žmona atsivedė, bet geros emocijos turbūt išsklaidė tamsius debesis. Netikėjau, kad bus taip smagu.“ Tąsyk kaupėsi debesys, atrodė, kad tuoj dangus pratrūks. Iškrito tik keli lašai. Pernai diena buvo apsiniaukusi, lašnojo, o vakare išsigiedrijo. Baisu prisikalbėti, bet vasarą vakarai aprimsta. Jeigu ir lytų, šiltas lietus suteiktų kitokių emocijų. Permirkti iki paskutinio balto siūlelio – įdomi atrakcija.
„Vakarienę baltai“ nusprendėme rengti rugpjūčio pabaigoje, kai žmonės grįžta iš atostogų, būna pasiilgę miesto, gražių drabužių, nori save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Vasaros pradžioje daugelis traukia prie jūros, ežerų, į sodus, kaimą, ten iškylauja paprastai: išsikepa mėsos, nebijo išsisuodinti ar pakvipti laužo dūmais. O grįžę į miestą trokšta pamatyti, kaip šis pasikeitė po vasaros, įsijausti, kaip toliau gyvens mieste, pasipuošti.

Laukiatės antro vaikučio. Kai rengėte pirmą „Vakarienę baltai“, Jūsų dukrytei Urtei buvo septyni mėnesiai. Trūko veiklos?

Gal ir buvo pradėję trūkti. Smagu skirti save šeimai, dukrytei, ją labai myliu. Bet vis tiek kartais norisi atitrūkti ir ką nors nuveikti šalia buities. Veiklios moterys nori save realizuoti, pradeda megzti, siūti, skaityti. Augindama Urtę, prisiminiau matytus „Vakarienės baltai“ vaizdus iš Prancūzijos. Sukau galvą, kaip susisiekti su idėjos autoriumi, kaip gauti leidimą elegantišką iškylą organizuoti Vilniuje. Vaikutis porą valandų miega, per tą laiką galima ką nors nuveikti. Organizatoriai paprašė į komandą pakviesti dar kelis žmones, sutartis pasirašėme trise. Dabar esame likusios dviese su Valda.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (5)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (21)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.

Grace Kelly anūkė stebina panašumu į gražiąją princesę (3)

Grace Kelly anūkė Camille Gottlieb tikrai laimėjo genų loterijoje... Kalbama, kad jei jos senelė gyventų šiais laikais, jų socialinio tinklo „Instagram“ anketos atrodytų labai panašiai.

Žymios mamos ir dukros – ne tik stulbinantis panašumas... (2)

Obuolys nuo obels netoli rieda, byloja liaudies išmintis. Šou pasaulyje tai akivaizdžiai matyti. Žymių mamų dukros sėkmingai žengia motinų pėdomis arba neretai pasirenka ir kitą sritį, kurioje sulaukia ne mažesnio pripažinimo.