Elegantiško pikniko dirigentė D. Butkienė: per 3 renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja

 (2)
Kalbame su rugpjūčio 25 dieną Vilniuje vyksiančio renginio „Vakarienė baltai“, arba „Le Dîner en Blanc“, organizatore Dovile Butkiene.
© Asmeninis albumas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jau ketvirtus metus Vilniuje organizuojate elegantišką iškylą „Vakarienė baltai“. Kaip Jus pagavo ši prancūzų idėja?

Vytauto Didžiojo universitete baigusi politikos mokslus, ilgai dirbau prancūzų žurnalo „L'Officiel Mada“ redaktoriaus pavaduotoja. Vėliau buvau atsakinga už prancūzų kompanijos „Bioderma“ viešuosius ryšius, porą metų padėjau rengti prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Domėdamasi Prancūzijos kultūra, atradau „Le Dîner en Blanc“. Kai pirmą kartą pamačiau šio renginio, vykstančio Paryžiuje, nuotraukas, negalėjau patikėti, kad miesto centre, gražioje vietoje, gali susiburti tiek daug baltai vilkinčių žmonių. Jie atsineša staliukų, kėdžių, baltų staltiesių, baltų medžiaginių servetėlių, dekoracijų, puokščių, žvakių, neplastikinių indų ir stalo įrankių, padengia stalus ir sėda vakarieniauti. Labai norėčiau nuvykti į Prancūziją ir dalyvauti tokioje vakarienėje. Kai prieš ketverius metus pradėjome ją rengti Vilniuje, sąlygos, kad organizatoriai būtų apsilankę „Le Dîner en Blanc“ Prancūzijoje, dar nebuvo. Tada Europoje šią idėją buvo perėmę tik aštuoni miestai. Dabar fotografai sako, kad tai vienas fotogeniškiausių renginių Lietuvoje.

Kaip Prancūzijoje buvo sumanyta rengti baltąją iškylą?

Prieš 29-erius metus toks prancūzas François Pasquier'as, po kelerių užsienyje praleistų metų grįžęs į Paryžių, panoro pasimatyti su savo draugais. Jis suorganizavo pikniką Bulonės miške, pasiūlė atsivesti bičiulių, o kad vieni kitus lengviau atpažintų, paprašė apsirengti baltai. Susibūrimas visiems labai patiko, buvo nuspręsta jį rengti kasmet vis kitoje vietoje. Dalyvių daugėjo, 24-erius metus „Le Dîner en Blanc“ vykdavo tik Paryžiuje. Per pastaruosius penkerius metus renginys paplito, ypač JAV, Kanadoje, Australijoje, Azijoje, dabar vyksta 40-yje pasaulio miestų. Tarptautinę plėtrą koordinuoja Kanadoje, Kvebeke, gyvenantis François'o sūnus.

Ar turėjote gauti leidimą organizuoti panašų renginį Vilniuje?

Susisiekiau su organizatoriais Prancūzijoje (dabar komunikuojame su Kanada). Idėją palaikė Prancūzų instituto direktorius Jean'as Marie Sani. Vakarienėse Vilniuje visada dalyvauja Prancūzijos ambasados ir Prancūzų instituto Lietuvoje darbuotojų.

Paryžiuje ši vakarienė yra išskirtinė, ją remia miesto valdžia, nereikalauja mokesčių ar leidimų, policija garantuoja apsaugą. Mums tenka mokėti už vietą, šiukšlių tvarkymą, Autorinių teisių agentūrai – už leidžiamą muzika, eilę kitų mokesčių. Dėl to mes renkame dalyvio mokestį.
Renginys turi magijos – jo vieta slepiama iki paskutinės dienos. Dalyviai registruojasi, jie žino datą ir laiką, kad vakarienė vyks miesto centre. Vieta turi būti prestižinė, reprezentuojanti miestą. Visa kita paaiškėja likus valandai iki renginio. „Vakarienė baltai“ jau vyko Rotušės aikštėje, Gedimino prospekte, prie Lietuvos nacionalinio muziejaus. Kur vyks šiemet, vis dar – paslaptis.

Elegantiško pikniko dirigentė D. Butkienė: per 3 renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja
© Asmeninis albumas

Kokių taisyklių turi laikytis „Vakarienės baltai“ dalyviai?

Baltai ir kuo elegantiškiau apsirengti, kad indai ir stalo įrankiai būtų ne plastikiniai, baltai padengti stalus, juos dekoruoti. Svarbiausia – gerbti vieni kitus.

Ar norinčiųjų dalyvauti šioje šventėje daugėja?

Į pirmą renginį užsiregistravo 500 dalyvių, antrais metais – tūkstantis. Šią ribą nubrėžėme patys, nes mūsų mieste nėra aikščių, kuriose tilptų daugiau kaip tūkstantis dalyvių. Dabar laukiančiųjų sąraše – 6 tūkstančiai žmonių.

Kaip manote, kodėl François rinkosi baltą spalvą?

Balta spalva simbolizuoja taiką, draugiškumą, švarumą, žmonių bendrystę, skleidžia gerą energiją. Šviesu, taiku, norisi bendrauti. Per trejus renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja, vaišina vieni kitus, kitais metais savo stalus greta stato. Kai mieste sutinki baltai vilkintį žmogų, nejučia nusišypsai. Atsiranda bendrystės jausmas.

Ar lietuviai yra išmoningi puošdamiesi baltai?

Žmonės sugalvoja, kad būtų įdomu. Įkvepia pavyzdžiai kitose šalyse. Pavyzdžiui, viena prancūzų kompanija, vyrai ir moterys, mūvėjo baltų garbanotų plaukų perukus. Dizaineriai puošiasi baltomis kaukėmis, plaukuose žybsi lemputės. Ant stalų – baltų žvakių įvairovė, baltai nupurkšti ananasai, iš kokteilių taurių garuoja baltas garas (naudojamas sausas azotas). Dalyviai ruošimąsi „Vakarienei baltai“ priima kaip malonumą, tarsi eitų į teminį vakarą.

Ar maistą ruošia tas pats restoranas?

Dalyviai gali atsinešti savo maisto. Norintieji pasimėgauti gurmanišku gali užsisakyti. Ketvirtus metus bendradarbiaujame su prancūzų virtuvės restoranu „Brasserie Astorija“. Šių metų meniu derinamas, bet pasirinkti tikrai bus iš ko ir užkandėlių, ir gurmaniško maisto mėgėjams, ir vegetarams, ir desertus dievinantiems smaližiams. Stipriųjų gėrimų vartoti nevalia. Miesto renginys privalo būti kultūringas, elegantiškas. Dalyviai turi palikti vietą sutvarkytą, susirinkti šiukšles. Pažeidusieji taisykles atsiduria „juodajame sąraše“, daugiau jų šioje vakarienėje nebepamatysime.

Per trejus renginio metus mačiau, kaip žmonės susipažįsta, susidraugauja. Kai mieste sutinki baltai vilkintį žmogų, nejučia nusišypsai. Bendrystės jausmas.

Ar šiemet bus išskirtinių svečių?

Dalyvaus nemažai užsienio lietuvių, užsieniečių, diplomatų, įvairių šalių ambasadų darbuotojų, tarptautinių bendruomenių narių ir t. t. Užsieniečiai šį renginį traktuoja kaip globalų, jie jaučiasi gerai, nes gali pasikalbėti su keliomis kalbomis bendraujančiais lietuviais. Šiuo renginiu reprezentuojame savo šalį ir sostinę Vilnių. Dabar galioja taisyklė: jei nori gauti franšizės teisę rengti „Vakarienę baltai“ savo mieste, turi apsilankyti kurios nors šalies rengiamoje vakarienėje. Tarptautinis komitetas mūsų vakarienę laiko pavyzdine ir rekomenduoja vykti į Vilnių. Esame priėmę Maltos, Prahos, kitų miestų atstovų.

Ar Jūsų vyrui patinka ši šventė?

Nežinau, ar patinka, jis yra racionalus žmogus, bet jis mane palaiko. Sako nesitikėjęs, kad ši šventė pasiteisins Lietuvoje. Kadangi renginiui organizuoti pavagiu laiko iš šeimos, man labai svarbus jo palaikymas. Visose vakarienėse dalyvavo mano mama, teta, draugės. Joms, kaip ir visiems dalyviams, vieta neatskleidžiama iki paskutinės valandos.

Per „Vakarienę baltai“ švenčiami mergvakariai, gimtadieniai, minimos vestuvių metinės, dalyvauja šeimos arba mamos su dukromis, įmonių, draugų kompanijos. Užsienio turistai fotografuoja, klausinėja: „Kas čia vyksta, gal masinės vestuvės?“ Tiek daug baltai vilkinčių žmonių vienoje vietoje – tikrai įspūdingas reginys. Samdome fotografus. Pernai veikė fotobūdelė, čia buvo galima pasidaryti momentines nuotraukas. Pasipuošę žmonės nori įsiamžinti.

Ar kasmet siūdinatės baltą suknelę?

Kiekvienais metais balti drabužiai man yra malonus galvos skausmas. Pernai puošiausi Tomos Jankauskaitės suknele. Turiu siuvančią tetą, ji man ką nors gražaus sukuria, galvos aksesuarą padaro. Šiemet balta spalva yra madinga. Vyrams nereikia daug sukti galvos: balti marškiniai, baltos kelnės, galima mūvėti elegantiškus baltus šortus.

Ar Kanadoje gyvenantis pono F. Pasquier'o sūnus neketina apsilankyti Vilniuje per „Vakarienę baltai“?

Pats ne, bet yra konkrečias šalis kuruojantys projektų vadovai, jie atsakingi už „Vakarienės baltai“ kokybę. Prašo vietos, kurioje vyks vakarienė, nuotraukų, naudodamiesi programa „Google Maps“, patys tikrina, ar vieta graži, kokia architektūra, ar patiks žmonėms, vertina atstumus, kad nebūtų per toli dalyviams eiti, kad nebūtų grūsties ir t. t. Šiais metais stebėti mūsų „Vakarienę baltai“ paskirta kanadietė, jos prosenelė buvo lietuvė. Moteris sakė, kad norėtų aplankyti mūsų šalį, ji dar nėra buvusi Lietuvoje. Laišką pradeda lietuvišku žodžiu „labas“. Kanadiečiams Lietuva atrodo nepaprastai graži, jie labai patenkinti mūsų renginiu.

Mano kolegė Valda Lukošiūtė yra teisininkė, ji ypač paiso taisyklių, kad nepažeistume įstatymo. Aš, kaip politikė, lanksčiau į viską žiūriu, tačiau abi stengiamės išlaikyti aukštą renginio lygį. Tūkstančio žmonių vakarienė be taisyklių virstų bardaku. Didžiausias sujudimas – kol dalyviai susėda. Mūsų savanoriai, koordinatoriai bet kokią problemą moka išspręsti staigiai. Vakarienės pradžią paskelbia trimitai. Jiems nuskambėjus, dalyviai pamojuoja baltomis servetėlėmis ir vakarienė prasideda. Ji trunka porą valandų. Žmonės pavalgo, nusiramina, pasišneka, o paskui pradeda šokti. Sukasi poros, rateliai... Apsilankykite, labai smagu!

Kaip prašote dievų, kad debesis nupūstų, elegantiškų dalyvių neišmaudytų lietus?

Per vieną vakarienę priėjo vaikinas, sako: „Buvau priešiškai nusiteikęs, mane žmona atsivedė, bet geros emocijos turbūt išsklaidė tamsius debesis. Netikėjau, kad bus taip smagu.“ Tąsyk kaupėsi debesys, atrodė, kad tuoj dangus pratrūks. Iškrito tik keli lašai. Pernai diena buvo apsiniaukusi, lašnojo, o vakare išsigiedrijo. Baisu prisikalbėti, bet vasarą vakarai aprimsta. Jeigu ir lytų, šiltas lietus suteiktų kitokių emocijų. Permirkti iki paskutinio balto siūlelio – įdomi atrakcija.
„Vakarienę baltai“ nusprendėme rengti rugpjūčio pabaigoje, kai žmonės grįžta iš atostogų, būna pasiilgę miesto, gražių drabužių, nori save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Vasaros pradžioje daugelis traukia prie jūros, ežerų, į sodus, kaimą, ten iškylauja paprastai: išsikepa mėsos, nebijo išsisuodinti ar pakvipti laužo dūmais. O grįžę į miestą trokšta pamatyti, kaip šis pasikeitė po vasaros, įsijausti, kaip toliau gyvens mieste, pasipuošti.

Laukiatės antro vaikučio. Kai rengėte pirmą „Vakarienę baltai“, Jūsų dukrytei Urtei buvo septyni mėnesiai. Trūko veiklos?

Gal ir buvo pradėję trūkti. Smagu skirti save šeimai, dukrytei, ją labai myliu. Bet vis tiek kartais norisi atitrūkti ir ką nors nuveikti šalia buities. Veiklios moterys nori save realizuoti, pradeda megzti, siūti, skaityti. Augindama Urtę, prisiminiau matytus „Vakarienės baltai“ vaizdus iš Prancūzijos. Sukau galvą, kaip susisiekti su idėjos autoriumi, kaip gauti leidimą elegantišką iškylą organizuoti Vilniuje. Vaikutis porą valandų miega, per tą laiką galima ką nors nuveikti. Organizatoriai paprašė į komandą pakviesti dar kelis žmones, sutartis pasirašėme trise. Dabar esame likusios dviese su Valda.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Leonardo Di Caprio: nauja mergina ir naujas vaidmuo

Vienas geidžiamiausių šou pasaulio viengungių 42 metų „Oskaro“ laureatas Leonardo Di Caprio turi silpnybę modeliams. Kalbama, kad jis susitikinėjo su 15 podiumų gražuolių, jų tarpe Helena Christensen, Amber Valletta, Eva Herzigova, Gisele Bündchen, Bar Refaeli, Toni Garrn ir kitos. Naujoji aktoriaus pasija – 23 metų vokiečių modelis Lorena Rae.

Sofija Alšėniškė - gudrumu garsėjusi ir žmogžudyste kaltinta karalių motina

Kai Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją žmoną, gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetinė Jogailos viešnagė Lietuvoje.

Liucina Rimgailė: šventai tikiu, kad visos svajonės pildosi (4)

Kalbame su neseniai Užupyje atidarytos desertinės „Liu“ šeimininke Liucina Rimgaile (28 m.).

Selemonas Paltanavičius: koks gyvis Lietuvoje yra pavojingiausias (17)

Gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius (61 m.) įsitikinęs, kad su gamta lietuviams išskirtinai pasisekė. Svarbiausia nepamiršti: nors gamta yra mūsų namai, elgtis joje reikėtų kaip svečiuose.

Originaliai įamžintas muzikos žvaigždės Prince'o atminimas

Praėjus kiek daugiau nei metams po netikėtos muzikos legendos Prince'o mirties, vis dar netyla kalbos apie jo talentą. Siekiama įvairiais būdais įamžinti muzikanto atminimą. Metinių proga pasirodė jo buvusios žmonos atsiminimų knyga, o prieš keletą dienų kompanija „Pantone“ jo vardu pavadino vieną purpurinį atspalvį.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas (51)

Etnomuzikologė, televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailienė įsitikinusi, kad ir šiuolaikiniam žmogui Žolinės gali būti aktualia ir itin laukiama švente.

Išskirtinis interviu: Poppy ir Chloe Delevingne – apie pasitikėjimą savimi, grožio ritualus ir tai, kas daro jas laimingas (1)

Tik MOTERS skaitytojoms kompanijos „System Professional“ ambasadorės, seserys Poppy (31 m.) ir Chloe (32 m.) Delevigne, pasakoja apie savo grožio ir geros savijautos paslaptis.

10 princesės Dianos citatų, kurios įkvėps tapti geresniu žmogumi (41)

Sunku patikėti, bet rugpjūčio 31 d. minėsime dvidešimtąsias princesės Dianos žūties metines. Nors ši elegantiška moteris žmonių širdis pavergė savo grožiu, šilta asmenybe ir gerais darbais, įvairūs vieši pasisakymai atskleidė ir kitą Dianos pusę: ne pagal metus išmintingą ir turinčią kuo pasidalinti su pasauliu.

Erika Umbrasaitė: kodėl „mėšlas“ prancūziškai skamba taip žaviai (17)

„Cocorico“ – šūkauja seksualiausiu pasaulyje (ar bent jau visame Buaso kaime) prancūzišku akcentu kaimynų gaidys jau nuo šešių valandų ryto ir neleidžia man užbaigti žavių prancūziškų sapnų...

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu

Vandens čiurlenimas, žuvėdrų klyksmas ir... muzika. Vienišas pianistas ant marių skalaujamo molo. Kojas lyžteli ledinis vanduo. Sužvarbę pirštai klaidžioja klavišais. Pianistas Šarūnas Meškys (29 m.) po ketverių metų tylos grįžo prie savo instrumento su trenksmu – atliko prancūzo Yann'o Tiersen'o kūrinį „Penn ar Roc'h“, nuskynė šio kompozitoriaus paskelbto tarptautinio vaizdo klipų konkurso „Eusa“ laurus, pelnė geriausio atlikėjo titulą ir laimėjo specialų prizą už išskirtinį pasirodymą.