1 2

Edita Mildažytė: ant naujo gyvenimo slenksčio

 (362)
Šiemet darbo televizijoje 30-metį švenčianti žurnalistė Edita Mildažytė (51 m.) atgal nesižvalgo. Ji prisipažįsta pradedanti naują savo gyvenimo etapą. Koks šis bus, televizijos laidų vedėja dar nežino, bet kaip tik ta nežinomybė ją labiausiai ir žavi.
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Su Edita susitinkame Lietuvos radijo ir televizijos studijos kavinėje. Praeities nostalgiją čia žadina viskas: odiniai minkštasuoliai, rudi medžių plokščių staliukai, senų laikraščių fototapetais išklijuotos sienos ir, žinoma, žmonės. Kai pro šalį praeina Bernadeta Lukošiūtė, nuo vaikystės pažįstama laidos „Labanakt, vaikučiai“ teta Beta, apima jausmas, lyg būtume grįžusios prie nacionalinės televizijos ištakų. Čia, Lietuvos radijuje ir televizijoje, prieš 30 metų savo karjerą pradėjo ir Edita Mildažytė.

Edita, Jūsų ištikimybė nacionaliniam televizijos kanalui tiesiog stulbinama. Kokios jos šaknys? Kaip manote, ar labai pasikeitė mūsų televizija per tuos tris dešimtmečius?

Mane tenkina šito kanalo turinys. Aš susitapatinu su medžiaga, kurią transliuoju, tad man ne vis tiek, kur ir ką dirbti. Nesakau, kad televizija turi rodyti tik kultūrines laidas. Net ir „geltoną“ laidą galima padaryti profesionaliai, o labai gerą, intelektualų dalyką įvilkti į banalią ir nuobodžią formą. Televizija tikrai labai keitėsi. Prisimenu, kokios griežtos žurnalistinės etikos normos buvo, kai pradėjau vesti „Bobų vasarą“. Neturėjome teisės kviesti į laidą pašnekovų, neseniai kalbintų spaudoje. Negana to, kiekvienas jų galėjo paskambinti ir pareikalauti iškirpti vieną ar kitą jam nepatinkantį epizodą. Dabar tie patys herojai keliauja iš laidos į laidą, o jos montuojamos, kaip redaktoriui norisi. Įdomiausia buvo iki Nepriklausomybės ir jos metu. Viską darėme pirmą kartą, pridirbome visokių nesąmonių, bet buvo smagu. Dabar daug kas pasidarė mokama arba negalima. Atsirado daug cenzūros, dar daugiau savicenzūros. Ir ne tik televizijoje. Prisimenu, kaip mano vaikai Užupyje balandžio pirmąją eidavo į griuvėsius, dūkdavo, bendraudavo su visokių socialinių sluoksnių vietiniais gyventojais, žaisdavo su karinėmis mašinomis... Dabar nuvesk atžalą į griuvėsius ar duok karinę mašiną – koks nors tėvų forumas iškart nulinčiuos. Dėl vaikų teisių gerokai perlenkta. Be tam tikros prievartos vaiko neišauklėsi. Yra pareigos, kitų šeimos narių interesai, bet mūsų brangiausieji jų kartais, deja, nepaiso. Ir tik pabandyk savo atžalą aprėkti ar jėga įgrūsti į mašiną, kad važiuotų į sodą ravėti braškių, iškart koks nors pilietiškas kaimynas ras kam apie tai pranešti. Tampame skundikų visuomene. Tėvų teises suvaržome, vaikams jas suteikiame ir tikimės, kad išaugs geras žmogus. Gal netrukus ir pas mus kaip Amerikoje po du policininkus kiekvienoje klasėje stovės. Manau, valstybė visai ne taip turėtų kištis į šeimos gyvenimą. Yra toks geras rusiškas posakis: „Nemokykite manęs gyventi, geriau padėkit materialiai.“ Tai ir turėtų daryti valstybė. Tarkim, šeimoje gimus trečiam vaikui, galėtų apmokėti jos būsto paskolos palūkanas. Šeimai palengvėtų finansiškai, o vaikus gimdytų tos, kurios gali imti kreditus: išsilavinusios, normaliai uždirbančios. Dabar gimdo asocialios, mes tuos vaikus atiminėjam ir nežinom, kur atimtus dėti.

Dabar daug kas pasidarė mokama arba negalima. Atsirado daug cenzūros ir dar daugiau savicenzūros.

Žiūrint komercinius kanalus, kartais atrodo, kad tos savicenzūros galėtų būti ir daugiau. Geriausią eterio laiką pasiglemžusios asocialių žmonių gyvenimą rodančios laidos – „TV pagalba“, „24 valandos“, „Farai“ ir kt.Žinių laidose – beveik vien kriminalai. Ar Jūsų tokios tendencijos neliūdina?

Viską lemia reitingai. Būtent jie neša pinigus. Džiaugiuosi, kad LRT nėra nuo to priklausoma. Kas šiais laikais žiūri televizorių? Išsilavinę, jauni žmonės nebežiūri. Mūsų žiūrovų liko dvi grupės. Viena – senieji inteligentai, kurie nesinaudoja naujausiomis technologijomis, bet domisi tuo, kas vyksta pasaulyje. Jie žiūri LRT. Kita – žemiausio socialinio sluoksnio žmonės, šie yra ir jūsų minėtų laidų herojai, ir pagrindiniai žiūrovai. Blogos naujienos traukė visada. Dar Napoleonas žinojo, kad, norint sužlugdyti laikraštį, reikia uždrausti jame spausdinti kriminalinę kroniką. Per Prancūzijos revoliuciją išsipuošusios moterys ateidavo į giljotinavimo vietą ir su vaikais atsisėsdavo pirmoje eilėje, kad aiškiai matytų, kaip kraujas trykšta. Dabar tos negatyvios informacijos tiek daug, kad vyksta priešingi dalykai. Žmonės ima ją blokuoti. Tyčia neskaito šiurpių naujienų. Dabar dar esame jautrūs kitų nelaimėms, tačiau po kokių 5-erių metų būsime visai atbukę. Tada keisis ir laidų turinys.

Taigi reikia tiesiog pralaukti?

Ne taip lengva tai padaryti. Informacija bombarduoja tave iš visų pusių. Tam tikra asmeninė kiekvieno žurnalisto, leidinio ar kanalo atsakomybė čia labai praverstų. Kaip negalima nuodyti vandens, kurį visi geriame, taip turėtų būti negalima nuodyti ir eterio, nes jis sukuria psichologinį lauką, kuriame gyvename, auginame vaikus. Siūlau padaryti tokį eksperimentą – tegul visos žiniasklaidos priemonės susitaria savaitę neskelbti jokios neigiamos informacijos. Ištirkim žmonių savijautą iki eksperimento ir po jo. Manau, psichologinės būklės skirtumas būtų akivaizdus. Ypač daug purvo mūsų šalyje kliūva politikams. Kol žmogus yra tavo kaimynas, bendramokslis, bendrauji su juo kaip su žmogumi, bet vos tik jis tampa politiku, tampa ir priešu, kurį reikia tuoj pat sunaikinti. Man tai, kas vyksta Lietuvoje, kartais panašu į atvirą pjudymą. Ištraukia žurnalistai kokią nors smulkmeną ir mojuoja ja kaip raudonu skuduru, kad visi pultų. Mano mieli kolegos kažkodėl įsivaizduoja, kad darydami tai atlieka svarbią misiją. Ėda gyvą ir dar paspardo gulintį. Jei žmogui duodi per veidą, nereikia tikėtis, kad jis tau šypsosis. Man žmonės geri. Stengiuosi neskaityti komentarų apie nieką, ne tik apie save. Ir pati nesu parašiusi nė vieno. Jei nori gerti pamazgas, eini prie pamazgų duobės. Aš noriu gerti šaltinio vandenį.

Paskalos, smurtas, banalybės, pigūs juokeliai – visa tai galbūt yra paskutinės priešmirtinę agoniją išgyvenančios televizijos grimasos? Jauni žmonės ir gyvenimo stilių diktuojančios žvaigždės atvirai deklaruoja atsisakę televizoriaus. Nebijote, kad televizija apskritai išnyks?

Nemanau, kad televizija išnyks, bet jos forma tikrai keisis. Vis mažiau žmonių žiūri laidas tiesiogiai, tad savo vaidmenį praranda reklama. Televizija nebėra tokia operatyvi kaip žinių portalai, todėl pralaimi greičio varžybas, bet aš vis tiek žiūriu žinias per televizorių, nes man patinka gauti profesionalų atrinktos informacijos koncentratą. Nenoriu knaisiotis po žinių portalus ieškodama svarbios informacijos tarp blynelių receptų ir kokių nors žvaigždžių lovos reikalų. Nenoriu susiurbti daug mėšlo ir dulkių tik tam, kad suvalgyčiau vieną vyšnią. Dabar teisę viešai reikšti savo nuomonę turi visi. Susikuri „Facebook'o“ paskyrą ir tampi individualia informaciją transliuojančia radijo ir televizijos stotele. Vienas transliuoja savo blynų nuotrauką, kitas – kačiukų, trečias piktinasi politikais ar švietimu. Ir visai nebūtina bent kiek išmanyti tą sritį, apie kurią kalbi, užtenka turėti savo nuomonę. Kuo durnesnę, tuo geriau. Tai viena iš priežasčių, kodėl neturiu „Facebook'o“ paskyros. Kodėl Gruzijoje prie stalo yra tamada – tostų skelbėjas, suteikiantis teisę kalbėti ar atsakyti į tostą? Nes jiems aišku – jei sėdi prie bendro stalo, dar nereiškia, kad turi teisę kalbėti. Kalbėti galėsi, kai turėsi ką pasakyti.

Kaip negalima nuodyti vandens, kurį visi geriame, taip turėtų būti negalima nuodyti ir eterio, nes jis sukuria psichologinį lauką, kuriame gyvename.

Akivaizdu, kad pasakyti vis dar turite ką. Informacinės, pokalbių, švietėjiškos, labdaringos laidos keičia viena kitą. „Bėdų turgus“ skaičiuoja jau 16-us metus, o naujoji laida „Lietuvos kolumbai“ nori nenori priverčia didžiuotis savo tauta ir valstybe. Tikrai tikite, kad ir Lietuvoje galima gyventi?

Dėl „Bėdų turgaus“ nežinau, gali būti, kad šie metai jam paskutiniai. Fondas liks, o laida... Prieš 16-a metų buvome pirmi ir vieninteliai, dabar labdaros fondų daug. „Lietuvos kolumbai“ – serijinė laida, ji irgi turi pabaigą. Rudenį mąstau grįžti prie savo ištakų – pokalbių laidos, bet kol kas nieko konkretesnio pasakyti negaliu. O dėl to, ar Lietuvoje galima gyventi, pasakysiu atvirai – tikrai nemanau, kad šiandienėje Europoje geriau. Tik taip įsivaizduojame. Tarkim, Londone normalu 2 valandas važiuoti į darbą. Jei esi pasiruošęs tai daryti Lietuvoje, gali pigiai išsinuomoti namą kur nors rajone ir kasdien važinėti į darbą Vilniuje. Turėsi tą patį išlaidų ir pajamų santykį bei normalią gyvenimo kokybę. Visiems užsieniečiams Lietuva atrodo nuostabi. Čekas virėjas plėtoja verslą ir rūpinasi, kaip padėti gaisrą išgyvenusiai šeimai. Prancūzas kepa bandeles – jas valgo pusė Vilniaus – ir džiaugiasi gyvenimu. Tik mums viskas blogai. Pagal ekonominį lygį esame gerokai aukščiau pasaulio vidurkio. Gyvename nuostabioje klimatinėje juostoje, čia nėra alinamų šalčių ir karščių, žemės drebėjimų ir potvynių, nepatiriame nei karo, nei bado, turime milijoną priežasčių džiaugtis. Žmonės, kurie nebijo nuosekliai dirbti ir siekti savo tikslo, Lietuvoje puikiausiai išgyvena. Prisimenat, paskelbus Nepriklausomybę buvo labai nemadinga mokytis? Kam gaišti laiką studijoms, kai reikia daryti pinigus? Dabar šitie žmonės ir yra ta didžioji nelaimėlių ir burbuliuotojų karta. Prasimušti pavyko vienetams, o kiti liko ir be pinigų, ir be išsilavinimo. Jie ir emigruoja. Kita grupė – jauni žmonės, kurie, baigę mokyklas, tingi skirti laiko ilgoms ir nuoseklioms studijoms, nori gauti pinigų iš karto. Jiems vis tiek, kur gyventi ir ką dirbti, kad tik gerai mokėtų.

Edita Mildažytė: ant naujo gyvenimo slenksčio
© MOTERIS

Įdomu, ką veikia Jūsų vaikai? Ar jie sieja savo ateitį su Lietuva?

Mano vaikai neturi jokios alergijos Lietuvai ir neįsivaizduoja, kad svetur gyventi yra geriau. Rūta baigė juvelyriką Taline, dabar grįžo ir darbuojasi Vilniuje. Domas studijavo Vokietijoje kino menus, bet jam ten nepatiko, grįžo, mokėsi režisūros pas Andrių Stonį. Dabar kuria filmus, reklamas, dalyvauja festivaliuose. Rūta ir Domas gyvena atskirai nuo manęs, su savo antrosiomis pusėmis. Na, o mano mažiausias vaikas Mykolas šiemet baigs mokyklą. Ką planuoja veikti, man – didžioji mįslė. Stengiuosi neprimesti vaikams savo nuomonės. Jei nori, kad užaugtų savarankiški ir mokėtų priimti sprendimus, reikia leisti jiems klysti.

Ar nekamuoja tuštėjančio lizdo sindromas? Juk Jūsų namuose dar neseniai gyveno daugybė žmonių, o dabar liksite visai viena.

Niekada neauginau vaikų sau. Sūnus auginau kitoms moterims. Ir labai ramiai juos išleidau. Mykolas dar neišėjo, bet tai – tik laiko klausimas. Esu viena iš tų nedaugelio moterų, kurios gyvena su vyru, o ne su vaikais. Taip gyvenau tiek su pirmu, tiek su antru sutuoktiniu. Vyrai moterų nepalieka. Jie palieka vienatvę, nes moterys pačios padaro taip, kad jie išeitų. Gimę vaikai mums tampa pagrindiniu meilės objektu, o vyrus nustumiame į šalį. Jei žiūrėsi vyrui į akis ir nuoširdžiai juo domėsiesi, jis tavęs nepaliks. Tai žaidimas, kuris žaidžiamas dviese. Taip gražiai žaisdamas ir pragyveni visą gyvenimą. Visi vyrai yra moterų vaikai. Visus juos pagimdė motinos. Tai niekur nedingsta. Gali tik rinktis, kaip su tuo vaiku elgtis: reikalauti, kad vykdytų tavo pageidavimus, paklustų tavo valiai, ir nuolat kovoti arba žaisti kartu su juo ir laimingai gyventi.

Deja, ne viskas priklauso nuo mūsų. Kartais mylimi žmonės mus palieka ne savo valia. Po Jūsų vyro Gintauto mirties praėjo jau daugiau nei metai. Kas padėjo tuos metus ištverti? Ar tiesa, kad laikas gydo žaizdas?

Mes su Gintu vienas kitam sakėme: „Mokėjome gyventi, mokėsime ir numirti.“ Pirmi metai po jo netekties buvo labai sunkūs. Mane gelbėjo bičiulystė ir darbas. Viską dariau kaip robotas. Ir labai daug vaikščiojau. Būdavo, apsiaunu sportinius batelius ir einu, kur akys veda. Kartą taip ir iki Vievio nuėjau, teko parvažiuoti traukiniu. Leidau sau pabūti egoiste, naudojausi draugų ir artimųjų paguoda, bet stengiausi prie jų pernelyg neprisispausti. Nesinori užknisti kitų žmonių, užkarti jiems savo problemų. Juk tai mano gyvenimas, ir turiu jį nugyventi pati. Nežinau, kiek turi praeiti laiko, kad galėčiau pasakyti, jog visos žaizdos užgijo, bet nenoriu gyventi praeitimi. Tariau sau, kad vienas etapas baigėsi, prasideda kitas. Tą laiką, kuris man liko, noriu nugyventi įdomiai, smagiai ir su džiaugsmu, o ne su ašaromis ir raudomis. Tiesiog neturiu kito pasirinkimo, negaliu gyventi buvusio gyvenimo. Reikia mokėti priimti tai, ką tau siunčia dangus. Mūsų seneliams buvo lengviau, jie taip ir sakydavo: „Ką padarysi, taip jau Dievo skirta.“ O mes įsivaizduojame, kad galime susiplanuoti savo gyvenimą, kad esame savo laimės kalviai. Kalam, kalam ir nieko nenusikalam. Planams sugriuvus, pykstame ant viso pasaulio. Dievas mėgsta, kai su juo bendradarbiaujama. Jei eini jo skirtu keliu, gražiai tave nuveda, kur reikia. Jei priešiniesi, kaip bliaunantį ožį nutempia.

Aš kažkodėl labai norėjau 50-metį švęsti ir žinojau, kad švęsiu, nes pernelyg ilgai prabuvau šalia mirties. Kompensuoti mirtį ir kančią gali tik gyvenimu.

Naujas Jūsų gyvenimo etapas sutapo su 50-ies metų jubiliejumi. Šį su dideliu būriu draugų triukšmingai atšventėte pernai. Ar Jums ši data svarbi?

Vyrams 50-metis yra pirma data, kai jie susimąsto. Moteriai 50 metų yra tam tikras išsivadavimas. Vaikai užauginti, karjera padaryta, pagaliau gali gyventi taip, kaip nori, svarbu, kad tik sveikatos būtų. Kažkodėl labai norėjau 50-metį švęsti ir žinojau, kad švęsiu, nes pernelyg ilgai prabuvau šalia mirties. Kompensuoti mirtį ir kančią gali tik gyvenimu ir džiaugsmu. Sau ir visiems pasakiau, kad vienas mano gyvenimo etapas baigėsi. Nežinau, ką atneš kitas, bet žinau, kad nesu bejėgė ir niekada tokia nebūsiu. Jei pajunti, kad tavo valtis svyruoja, gali persėsti į kitą arba plaukti be jos. Nebūna taip, kad nebūtų niekaip. Gyvenime patyriau nemažai išbandymų – skyrybas, vargo, netekčių, artimų žmonių ligų, bet niekada niekam nieko nepavydėjau. Kiek turiu, tiek man užtenka, o kartais – net ir per daug. Turėjimas apsunkina, nes esi priverstas rūpintis dalykais, kurie tau nereikalingi. Pavyzdžiui, sodyba. Tai buvo mūsų su Gintu žaidimo laukas, buvau ten, nes to labai reikėjo jam. Dabar nebeturiu ką ten veikti, o prižiūrėti ją reikia. Dabar gal vyresnėlis ten įsikurs.

1 2
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė: tik su užgyventa patirtimi ir išmintimi atėjo ir rašymo meistrystė

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.

Angelina Jolie prasitarė, kas galėtų atgaivinti jos santuoką su Bradu Pittu (13)

Daugiau nei metus trunkančioje žymiausios Holivudo poros skyrybų dramoje vis dar nepadėtas galutinis taškas. Nepaisant sudėtingų aplinkybių bei tarpusavio nesutarimų, sutuoktiniai stengiasi išlaikyti ramius santykius, siekia, kad skyrybos neigiamai nepaveiktų jų atžalų.

Eglė Vertelytė: Tikiu tik natūraliais stebuklais. Labiausiai – įdomiais gyvenimo atsitiktinumais

Kai scenaristei, režisierei Eglei Vertelytei pasiūlau susitikti restorane „Stebuklai“, ji atsako: „Tai – į temą.“ Mat gruodžio 8 d. didžiuosiuose šalies ekranuose pradedamas rodyti režisierės pilnametražis debiutas vadinasi panašiai – „Stebuklas“. Kokiais stebuklais tiki ir kuo netiki pati E. Vertelytė?

(Ne)tobula moteris: kaip neįkliūti į perfekcionizmo spąstus (2)

Norime būti tobulos vadovės, mamos, žmonos, draugės. Tai perfekcionizmo spąstai, į kuriuos įkliūna dažna moteris. Daugybė tyrimų patvirtina, kad baimė suklysti dažną moterį sustabdo nuo karjeros siekių, o noras viską atlikti tobulai išsekina. Kaip suderinti profesionalumą, karjerą ir leisti sau būti klystančiu ir netobulu žmogumi? Apie tai „Go Forward!” diskusijoje kalbėjomės su Kristina Meide, „Maxima LT” generalinė direktore, Žydre Gaveliene, Nacionalinės turizmo verslo asociacijos prezidente ir „Estravel Vilnius” vadove, žurnaliste Daiva Žeimyte ir psichoterapeute Genovaite Petroniene.

Princesė ant žirnio: kaip vaikystės svajonė virto saldžia, prancūziška realybe (8)

Rašytoja Erika Umbrasaitė prisimena vaikystės svajones ir kelią nuo jų iki dabartinio gyvenimo idiliškame Prancūzijos kaimelyje. Pasak jos, į šį skaitinį reikėtų žiūrėti su didele ironijos doze!

„Vogue” sudominusi mados iliustratorė Anya Dee: savo kitoniškumą jaučiau nuo pat mažens

Mados iliustratorės Anyos Dee darbais savo kolekcijas yra iliustravę mados namai „Valentino“, „Dolce & Gabbana“, juos naudojo žurnalas „Voque“. Nuo mažens savo kitoniškumą jaučianti moteris tvirtina, kad į priekį ją veda ambicijos suteikti savo kūrybai prasmės.

Vienas dalykas, kurio Meghan Markle turės atsisakyti po vedybų su princu Harry (3)

Su karališkuoju titulu princo Harry sužadėtinė Meghan Markle (36 m.) gaus ne tik ypatingų privilegijų, bet ir nemažai apribojimų bei pareigų.