„Kaip jaučiamės?“ – klausia alternatyvusis rūpintojėlis. Mano nedrąsų „įvairiai“ jis kategoriškai nukerta: „Kaip reikia atsakyti?“ Žinau, reikia žvaliai kaip kareivėlis šūktelti: „Gerai!“ Pačiai koktu nuo šio spektaklio, tačiau privalau vaidinti motyvuotą idiotę, už ją pati dar ir susimoku.
O gal neprivalau? Užkniso. Einu pas gydytoją, nes man nėra gerai. Jau kokį pusmetį kovoju su akių infekcijos padariniais, mano gyvenimo kokybė smuko, regėjimo laukas susiaurėjo 70 procentų. Vidinis „aš“ šnabžda: „Jeigu regėjimas nusilpo, pirmiausia paklausk savęs, ko gyvenime nenori matyti, kokia baimė akis užmerkia: tiesos, ateities ar savęs?“ Kaskart rutuliodama mentalines ir psichosomatines problemos priežastis, jaučiuosi prasikaltusi. Nūdienos optimizmo tantra mane paralyžiavo.

Ir naktį pažadinta prisimenu: negalima skųstis, nevalia atvirauti, draudžiama šnirpščioti, kad yra blogai. Mintys materializuojasi, liūdnos pritraukia blogus dalykus, o pesimizmu apvilkti žodžiai tampa žudikais. Sėkmę nešanti realybės valdymo teorija skelbia, kad mūsų minčių spinduliavimas lemia gyvenimo liniją. Pakeitę požiūrį į pasaulį, t. y. savo minčių vaizdą, pereiname į kitą gyvenimo liniją, kur mūsų laukia nauji įvykių raidos variantai. Realybės valdymo teorijos autorystė priskiriama Vadimui Zelandui (jis yra išleidęs seriją knygų „Gyvenimo transerfingas“; terminu „transerfingas“ garsus psichologas įvardija galimybę valdyti likimą), tačiau ši idėja nėra nauja. Likimo valdymo galimybes nagrinėjo dar Carlosas Castaneda „Don Chuano mokyme“. Žodžio galia – kertinis didžiųjų religijų ir įvairių ezoterinių doktrinų akmuo. 2006 metais pasirodžiusi Rhondos Byrne knyga „Paslaptis“ šiam požiūriui suteikė naują pagreitį ir kvėpavimą. Jos autorė yra žurnalo „Times“ įtakingiausių pasaulio žmonių ir „Forbes“ žinomiausių pasaulio žmonių šimtuko sąrašuose. „Paslapties“ 2010 metais parduota 19 milijonų egzempliorių, o pastaruoju metu dar daugiau milijonų žmonių ją vadina stebuklu, naująja tiesa, atradimu, biblija.

Kita paslaptis
Mano pažintis su naująja religija prasidėjo nuo dokumentinio filmo „Paslaptis“ („The Secret“, 2006 m.). Daugelis apie šį kinematografinį išminties perlą kalbėjo pašnibždomis – kaip apie tai, kas draudžiama, ko vartotojiška visuomenė nenorės įsileisti, nes jame atskleidžiama pasaulio paslaptis ir žmonės mokomi būti laimingi. Filmas didelio įspūdžio nepadarė, tačiau nutaisiusi protingą išraišką mykiau: „Na, taip, na, joooo – geras...“ Asmenybės treneriai, alternatyvūs gydytojai, psichologai ir kitos prie optimizmo lovio prileistos personos „Paslaptį“ kėlė į dausas. Aš jaučiausi tam nesubrendusi. Mane erzino susireikšminęs tonas, kuriuo jame pateikiamos gyvenimo tiesos. Tikrai gražios ir svarbios tiesos.

Knygą dovanų gavau du kartus, abu kartus mėginau ją skaityti ir abu egzempliorius pradanginau. Trečią kartą „Paslaptį“ man įbruko Australijoje – emigrantė ukrainietė Sofija. Sakė, kad ši knyga atvėrė jai akis, išgelbėjo sielą, išmokė gyvenimo paslapčių. Nustebau, kokių dar paslapčių nežinojo, ko iš motyvacinio paistalo galėjo pasisemti ši ugnį ir vandenį perėjusi moteris (pirmas jos vyras buvo narkomanas, antras – sadistas, o trečias – zoofilas: gyveno su dviem kalaitėmis)?
Tiems, kurie neskaitė, apibendrinsiu: „Paslapties“ esmė yra visuotinis traukos dėsnis. Pozityvios mintys pritraukia gerus dalykus, o negatyvios – blogus. Rh. Byrne yra puiki psichologė, ji pažįsta žmogaus prigimtį ir meistriškai manipuliuoja jo silpnybėmis, o labiausiai – tikėjimu, kad galime turėti viską nieko nedarydami. Užtenka tingiai išsidrėbti krėsle ir svajoti apie gražuolį lombardžinį, vilą Prancūzijos pietuose, jachtą, dreifuojančią prie Bora Boros krantų. Užuot sukus galvą, kaip užsidirbti atostogoms Turkijoje ar vaiko studijoms, kur kas maloniau atsipalaiduoti, susikoncentruoti, labai labai panorėti ir laukti, kada tavo sąskaita banke ims savaime daugintis šviesos greičiu. Taip, 0, 01 proc. žmonių tikrai gyvena ir žvengia – turiu galvoje tuos, kurie yra paveldėję milžiniškus turtus arba gimę su marškinėliais, tačiau 99,9 proc. kitų turi ilgai ir sunkiai plušėti dėl savo gerovės. Deja, nebūtinai sėkmingai. Turbūt praėjusiuose gyvenimuose lengvos karmos jie neužsitarnavo.

Autorė, cituodama didžiuosius pasaulio protus, teigia, kad visa mūsų istorija yra ne kas kita kaip virtinė traukos dėsnio padarinių. Tarp eilučių ir atvirai peršama mintis, kad žmonės, mirę nuo įvairių epidemijų, onkologinių ligų, žuvę kare ar siautėjant gamtos stichijoms, dėl to yra kalti patys – mat jų minčių dažniai sutapo su nesėkmių vibracijomis.
Ar tūkstančiai per 2004-ųjų cunamį Tailande žuvusiųjų patys norėjo būti paskandinti? Ar teroristinio išpuolio Bostone aukomis tapo tie, kurie pasąmonėje nenorėjo gyventi? Ar šeši milijonai žydų buvo nužudyti, nes skleidė pesimistines minčių bangas? Bijau ir bijoti. Traukos dėsnis gąsdina. Reikia vyt nuo savęs blogas mintis, nes jos čiups ir nuskraidins į netinkamą vietą netinkamu laiku. Kuo labiau draudžiama galvoti apie baltą mešką, tuo stipriau prikimba jos vaizdinys.
Nesu motyvacinės literatūros gerbėja. Tie, kurie ją piršo (tikiu, turėdami pačių geriausių ketinimų), didelių simpatijų nekėlė. Tai buvo riboto mąstymo, mažai apsiskaitę vadybininkai arba Ostapo Benderio tipo vadovai, kurie minčių galios įrodymus matė kiekviename žingsnyje: „Vos pagalvoju, kaip norėčiau ko nors skanaus, kaip atsidaro durys, ir kolegė pakviečia pasivaišinti medaus torčiuku”; „Užsimanau pailsėt nuo darbo, ir iškart šefas atostogas pasiūlo arba gripą pasigaunu.“ Jie stebuklų traukos lauką saugo akylai, kratosi darinių su priesaga „ne“, ragais pasitinka žodį „problema“. Kartą per jogos treniruotę vienai asmenybės trenerei dėl stuburo problemų patariau vengti tam tikrų asanų. Moteris paprašė žodį „problema“ keisti kitu, nes treniruodamasi nori pozityvumo.

Vieni sako, kad nėra greito kelio į sėkmę, kad ji pasiekiama tik nuobodžiu darbu, kiti mąsto išradingiau. Štai vieni mano pažįstami žmonės namų sienas yra išpuošę dolerių ar eurų banknotais (sako, tinka ir litai, bet geriau stambios 200 Lt kupiūros), kiti piešia, fotografuoja, iš karpinių dėlioja savo svajonių mozaikas ir kabina jas miegamajame virš lovos arba svetainėje virš televizoriaus. Aš nebandžiau, bet žmonės sako, kad veikia.

Liūdėti nepakenktų
„Ko surūgęs? Atleido iš darbo? Nusišypsok – vienos durys užsidaro, kitos atsidaro“, – guodžiame viens kitą. Žiniasklaida maitina įkvepiančiomis istorijomis apie striptizo šokėjais tapusius bankininkus, balerinas-tapytojas, šokolado meistrais – vairuotojus. Ir mes, pozityvumo mantrą kartodami, stveriame vėzdą ir tvatiname seną gyvenimą, išmušinėjame iš jo gyvybės syvus, kad vėliau jis feniksu iš pelenų atgimtų. Deja, ne visada atgimsta, nebūtinai prisikelia.
Iš prigimties esu optimistė ir tikiu, kad viskas bus gerai. Pustuštę stiklinę matau puspilnę, tikiu žmonių prigimtiniu gerumu, o savo neutralų mąstymą ugdau praktikuodama jogą. Gyventi optimistiškai nusiteikus yra lengviau, tik nereikia iš optimizmo daryti komercijos. Žmogui nepakenktų kartais paliūdėti, pamąstyti apie gyvenimo laikinumą.
Prisimenu, kaip kartą po verslo pietų su vienu leidybos magnatu, jau aptarę visas įmanomas ir neįmanomas bendradarbiavimo kryptis, tiesėme viens kitam rankas atsisveikinti, ir jis staiga prasitarė, kad į susitikimą atskrido kitą dieną po savo tėvo laidotuvių.
Žiauru ir kvaila gyventi nuostata, kad mirties nėra, kad miršta kiti (mirties nusipelnę), o mes gyvensime amžinai. Senoliai sakydavo: reikia tris dienas raudoti, septynias prisiminti, trisdešimt dienų nekirpti plaukų, ir širdies žaizda pagaliau užsitrauks.

Gyvenimas yra tobula visuma, susidedanti iš tamsios moteriškos puselės (in) ir šviesios vyriškos (jang). Žvilgtelk, kokia subalansuota kiekviena para: joje –diena ir naktis, laimė ir kančia, pradžia ir pabaiga. Laikas švęsti ir metas gedėti. Aš negaliu vaikščioti užriestais lūpų kampučiais, kai skauda dantį ar serga artimas žmogus. Pozityvumas netinkamu laiku gali būti neadekvatumo požymis.
Onkologiniame skyriuje medicinos seselės, mėgaudamosi kava su saldainiais, postringauja. Viena sako, kad kiekviena liga – žmogaus blogų emocijų padarinys. Kita antrina: „Kodėl žmonės nesupranta paprastų dalykų?! Galvok pozityviai, ir liga pasitrauks. Vėžys – tai likimo dovana, gyvenimo iššūkis, kvietimas keistis, perspėjimas, kad kažką darei ne tai.“
Nesistebiu, kodėl kai kurie žmonės susirgo vėžiu, bet kodėl taip atsitiko mano tėvui? Kodėl onkologinėmis ligomis serga maži vaikai ir pasaulio sielų gelbėtojai? Jie išsineša šią tiesą su savimi, ir mes neturime galios jos suprasti.
Jei liga tikrai būtų dovana, prakeikimas ar iliuzija, su kuria būtų pajėgios susitvarkyti mūsų mintys, tai gydytojų nereikėtų. Reikėtų daugiau pozityvios tiesos skleidėjų, skatinančių žvelgti į šviesiąją gyvenimo pusę ir maitinančių mūsų ego.

Vartotojiška meilė sau
Su ego puikiai dera kompanijos „L’Oréal“ šūkis: „Nes aš to verta“. Kiekvieną kartą, kai jį girdžiu, noriu šaukti: „Tik aš žinau, ko esu ir nesu verta!“ Ir prašau nesieti manęs su „L’Oréal“ kosmetika ar kitais materialiais niekučiais. Man atgrasu klausytis, kaip ego ir vartotojiškumas tapatinami su meile.
Psichologas paskaitoje apie dovanų teikimo meną kviečia lepinti save, nes tik pamilę save esą išmoksime mylėti kitus. Man tai skamba kaip: „Pamaitink save, ir žmonija bus soti.“ Šiandien posakis „meilė sau“ pretenduoja į banalybių dešimtuką. Juo dangstomas besaikis vartotojiškumas, pateisinamas savanaudiškumas, narciziškumas, lipimas per galvas.
Va grožio pramonės atstovė per paskaitą kelia ranką: „Mama man sakė, kad reikia save mylėti.“ Aksominiu balseliu liūliuoja, kaip prieš Kalėdas nuėjo pas juvelyrą ir užsisakė žiedą su deimančiukais. Ji nuoširdžiai didžiuojasi savo poelgiu, tačiau kartu teisinasi – vadina tokią dovaną protinga investicija, mat vieną dieną ši atiteks jos dukrai, o vėliau – visoms ateinančioms kartoms. Klausytojai graudenasi, silpnesnių nervų moterėlės šluostosi ašaras, o aš baigiu nusilaužti sprandą skenuodama veidus: čia viskas rimtai?

Ar meilė sau susmulkėjo iki vergavimo daiktams, mėgavimosi vartotojiškumu?
Ponios ir ponai, nusiimam akinius, išsivalom stiklus ir pažvelgiam realybei į akis! Meilė sau nėra savimylos ar egoisto sinonimas. Meilė sau yra atleidimas, savęs priėmimas – su visais trūkumais ir pranašumais. Gražioje ir piktoje realybėje. Čia ir dabar.
Pozityvumo teorija iškreipė realybės suvokimą. Šios teorijos pradžia siejama su 1863 metais, kai niekam nežinomas laikrodžių meistras Phine'as Parkhurstas Quimby iš Naujosios Anglijos stebuklingai išgydė luošą moterį Mary Baker Eddy. Po šio įvykio masiškai ėmė populiarėti naujojo mąstymo judėjimas, gimęs kaip pasipriešinimas kalvinizmo puritoniškumui, jo griežtoms pažiūroms. Šio judėjimo atstovai skelbė, kad mūsų protas yra visagalis, tad pats sugeba susitvarkyti su visomis ligomis.
Amerikietė rašytoja Barbara Ehrenreich savo knygoje „Šypsokis arba mirk“ (angl. „Smile or die“) pozityvią mąstyseną vadina kliedesiu, masine hipnoze, nuo kurios žmonės apanka, apkursta, pasirenka nematyti ir negirdėti persergėjimų apie besiartinančias rimtas bėdas, tarkim, pasaulinę ekonominę krizę.

Realios ir virtualios erdvės gyventojai kiekvieną dieną štampuoja istorijas, garsių žmonių citatas apie pasirinkimo laisvę. Ir, pasirinkę visur matyti vien gėrį (ar blogį), patys patenka į žabangas. Kur kas svarbesnis pasirinkimas – remtis faktais ar savo išankstinėmis nuostatomis. Stodami į akistatą su realybe, pasiduodame sunkumams (jei atsisakome juos matyti) arba kovojame (jei pripažįstame juos). Pozityviai mąstant galima pateisinti abu elgsenos modelius, tačiau, kad ir kiek stengsimės ignoruoti realų pavojų, juoda liks juoda.

Budizmas moko matyti realybę tokią, kokia ji yra. Jis neskatina mąstyti aklai pozityviai - jis kviečia analizuoti, perprasti realybę, kad atrastum tiesą. „Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė tarsi neatsiliekantis šešėlis.“ (Dhammapada)
Nėra formulės laimei apskaičiuoti. Sotus, turtingas gyvenimas nebūtinai yra laimingas, tačiau dauguma jo siekiame, nes toks atrodo teisingas. Gyvenimas atmerktomis akimis gali padėti, tačiau pačiam teks rinktis, ką daryti su realybės faktais: pasinaudoti jais ar ignoruoti.
Nelaimingiausi yra tie, kurie galvoja vien apie savo laimę. Laimingiausi pamiršta save ir tarnauja kitiems. Jie pozityvumo korta nežongliruoja. Kita vertus, jei pats esi nelaimingas, tai ir kito laimingo nepadarysi.
Man patinka, kad visada galime rinktis: tikėti arba netikėti; pasikliauti savimi, kitais arba likimu; turėti norų arba ne. Tik jei laimė yra laisvė nuo norų, tai kaip nupaišyti svajonę?