E. Mildažytė: yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema

 (5)
Apie tai, su kokiais rūpesčiais susiduria ir kaip juos sprendžia, pasakoja paauglių mamos – žurnalistė Edita Mildažytė ir UAB „Delfi“ svarbių klientų projektų vadovė Margarita Tamošaitienė.
Edita Mildažytė
© Klubas.lt (M.Jurkutės nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Populiariausi straipsniai:
- R. Valeikis: kai sužinojau, jog tapsiu tėčiu, apėmė siaubas
- Stilisto patarimai: kuo papildyti spintą rudenį (FOTO)
- Kaip įrengti virtuvę, kad ji būtų ne tik jauki, bet ir užtikrintų šeimos gerovę
- Netradicinis, bet labai skanus obuolių pyragas
- Kotletai turkiškai

Visi apie jį šneka, niekas jo nematė, bet dauguma tikina pajutę. Paauglystės baubas...

Edita Mildažytė, žurnalistė

„Filmą „Paauglystės baubas“ žiūrime penktą sykį: augo du mano, du Ginto vaikai, o dabar ant svarstyklių supasi mūsų bendras augantis vyras – penkiolikmetis Mykolas. Taigi paauglystė mums atpažįstama. Mačiau linksmą psichologų piešinį, vaizduojantį paauglio smegeninę. Didžioji skiltis – seksas, seksas, seksas, visai maža it riešutas – kiti reikaliukai (pripažinimas, populiarumas tarp draugų, tapatybės paieškos ir kt.).

Paauglių elgesio, emocijų kaitą, provokacijas reikia iškentėti. Kiekvieną vaiką esu įspėjusi: „Palaukit, kai sulauksiu klimakso, jums visiems bus chana – tikrai nebandysiu apriboti savo poreikių ir kaprizų.“ Dabar jie juokiasi sakydami, kad šio mano tarpsnio visai nelaukia.

Yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema – durnumas ir nesusišnekėjimas. Kai vaikas nutaria, kad jis yra suaugęs, o aplinkui – vieni kvailiai, mums atrodo kaip tik priešingai. Svarbiausia paauglio nežeminti ir neįžeidinėti. Bet... nusiteiki jam duoti nuostabias, kaip tau atrodo, pamokas, pagrįstas specialistų patarimais, o jis tau lyg koks drakonas lieja ugnimi į veidą! Jei paauglys peržengia ribas, reikia rėžti atgal taip, kad galva persisuktų. Aš sakydavau tiesiai. Pavyzdžiui, kai mano Domui buvo keturiolika, supratau, kad jis rūko. Žiauriai susinervinau. Guliu lovoje, trečia valanda nakties, iš ryto man – į darbą, užmigti negaliu. Galvoju: „Palauk, tai kodėl aš nemiegu, o jis miega?“ Nueinu pas sūnų, prikeliu jį ir sakau: „O dabar pasiimk pavadį ir eik su šuniu plaučių vėdinti. Ir gali nepareiti, iki reikės į mokyklą.“ Jis atsikėlė, išėjo tų plaučių vėdinti, o aš per tą laiką visas jo kambario sienas iškabinėjau rašteliais: „Šikniau, tau tik keturiolika, tu esi paskutinis asilas!“; „Idiote, keturiolika yra labai mažai, ir apskritai neturi tam teisės!“ ir t. t. Kai grįžo, rado „ištapetuotą“ kambarį, bet ir toliau rūko. Nesvarbu, ką mes manome, sakome, ko imamės, jie vis tiek daro tai, kas priklauso pagal amžių.

E. Mildažytė: yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema
© Žurnalas "Moteris"

Dėl išvaizdos mano paaugliai neišgyveno. Arba aš nesupratau. Pamačiusi pabertą veido odą, pasiūlydavau: „Žinai ką, gal nueinam pas kosmetologę?“ Jei nerimaudavo, kad balsas dar nemutuoja, sakydavau: „Kaip tik geriau, kad vėliau – aukštesnis užaugsi.“ Niekada nesu dukrai pasakiusi jokios pastabos, kad gal yra stamboka ar pan. Rūta nenorėjo nei dažytis, nei vaikytis madų. Mūsų namuose buvo mažai tuštybės. Visokių šizofrenijų, pavyzdžiui, kaip dvejų metų berniukas grįžta iš grožio pamokėlės lakuotais nagais (tai neseniai man pasakojo viena mergina), nepasitaikė. Pas mus visada vyravo sveikas protas.

Prieštarauti tėvų nuomonei, ieškoti saviraiškos? Viešpatie, kiek kartų esu pagavusi juos mieste! Vieną – su kažin kokia tiubeteika ant galvos, išsidraikiusią, su varpeliais po kaklu, plevėsuojančiais sijonais, kitą – nusipiešusį juodą ašarą nuo akies iki kaklo. Bet ir pati, būdama paauglė, vaikščiodavau susikišusi kelnes į vilnones kojines – jaučiausi žiauriai pankuojanti. Į mano kaprizus tada niekas nekreipė dėmesio, būdavome žiauriai užsiėmę, lankydavome po dvi papildomas mokyklas, krūvą būrelių, treniruočių – tokia sovietmečio kasdienybė. Niekas tavo paauglystės nepaisė: jei tau žarnos lipa per gerklę, užsidėk pagalvę ant galvos, ir praeis. Nuveždavo braškių ravėti, pakabliuodavai kauptuku nuo ryto iki vakaro, ir išdundėdavo paauglystė.

Svarbiausia paauglio nežeminti ir neįžeidinėti, bet... jei peržengia ribas, reikia rėžti atgal taip, kad galva persisuktų. Aš sakydavau tiesiai.
Edita Mildažytė

Dabar įstatymai riboja vaikų galimybes įsidarbinti, dirbti sunkų fizinį darbą – iškart bus įžiūrėtas išnaudojimas, nors tas penkiolikmetis kumelys galėtų malkas skaldyti – ne tik padavėju dirbti. Kad jį priimtų į darbą, tėvai kokius du mėnesius šoka kadrilį, paskui darbdavys dreba dėl tikrintojų. Manau, net ir neverta versti juos dirbti. Ateina laikas – patys atranda savo interesų zoną ir sugeba įsidarbinti. Bendra šeimos atmosfera ir gyvenimas jų vertybes kažkaip sudėlioja.

Ar teko kada krimstis dėl kokios nors vaikams skirtos savo bausmės? Ne, neteko. Kai Domas buvo penkiolikos, kažkas man pasakė, kad žygyje, į kurį išleidau jį patikėjusigarbės žodžiu, nes prieš tai jau buvo prisidirbęs, mano vaikas pastebėtas išgėręs. Vėliau paaiškėjo, kad sūnus buvo nekaltas: norėjo padėti pasigėrusiai mergaitei pasislėpti, vedė ją, ir juos abu apkaltino. Tada aš pridauginau jo nuotraukų, nunešiau į visas Užupio krautuves, kioskus, kavines ir pasakiau: „Jeigu kas nors parduos šitam vaikui alaus, neteks licencijos tą pačią akimirką. Jei koks nors pijokas ryšis jam nupirkti alkoholio, bus nušautas vietoje.“ Kai pasiusdavau, fantazijos man netrūkdavo. Jiems su manimi nuobodu, matyt, nebuvo, bet ir man su jais, prisiekiu, – irgi! Kodėl vaikas gali krėsti man šunybes, o aš negaliu? Sūnus greitai tas nuotraukas susirinko.

Gal mažiausiai rūpesčių kėlė dukrelė Rūta? Oi, ne ne! Ji buvo baisi slapukė. Daug dalykų, kurių buvo prisivirusi, sužinojau tik dabar. Tarkim, kad buvo prisimelavusi ir išvažiavusi su draugais į sodus, kad ten juos buvo užpuolę ir primušę chuliganai, buvo iškelta byla. Kadangi baisiai bijojo, nesulaukusi šaukimo į teismą (budėdavo su raktu prie pašto dėžutės, kad laiku išimtų laišką), pati paskambino į komisariatą, prisistatė globėjos vardu ir pasakė, kad norėtų atvykti paimti kvietimo. Mes nieko ir nežinojome. Aš pasitikėdavau savo vaikais. Ir Mykolu dabar pasitikiu. Suprantu, kad nė vienas nėra šventas, man už nugaros visko pridirba, bet dėl to pernelyg neišgyvenu.“

Margarita Tamošaitienė, svarbių klientų projektų vadovė

„Mano vaikams Kotrynai ir Kristupui – keturiolika ir trylika metų. Šeimoje prasidėjo pats linksmumas, nes ir sūnus, nusižiūrėjęs į seserį, pradėjo rodyti ragučius. Abu priešgyniauja, atvirai reiškia emocijas, jų nuotaikos dažnai keičiasi. Suprantu, kad visa tai – fiziologinių procesų padarinys, hormonų audros veikia elgseną, kad paauglystė yra natūralus brendimo periodas, sunkumai praeis, bet man labai nelengva. Dažnai jaučiuosi bejėgė ir tokia bloga! Stengiuosi ramiai kalbėtis su vaikais, tartis. Kol maištauja vienas, dar pakenčiama, bet kai prisijungia antras... Reikia begalinės kantrybės. Sūnaus prašau: „Nusiprausk.“ Atkerta: „Ne, nusiprausiu po dviejų valandų, nes dabar nenoriu.“ Pagaliau apskritai pamiršta, kad turi nusiprausti, o kitą dieną – ta pati dainelė. „Išsivalyk dantis“, – primenu. „Vėliau. Išsivalysiu, kai pats sugalvosiu“, – atšauna. Kantriai aiškinu, kodėl reikia laikytis higienos.

Kartais dukra būna bjaurios nuotaikos. Skaudu, kai ką nors pasako šiurkščiau. Aš pati atžariau kalbėtis su tėvais pradėjau sulaukusi pilnametystės – gyniau savo poreikį leisti laiką su draugais. Atrodė, kodėl tėvų, o ne mano nuomonė turi būti teisinga, juk aš visai kitaip mąstau, kodėl turiu jiems nusileisti, paklusti? Nors šeimoje augau viena, tėvai auklėjo mane labai griežtai, niekur neišleisdavo, iki devintos privalėdavau grįžti namo. Vėluoji penkiolika minučių – skandalas. Aš pasitikiu savo vaikais, jie nėra pririšti, bet ir vadelių nepaleidžiu.

E. Mildažytė: yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema
© Žurnalas "Moteris" (L.Masio nuotr.)

Sūnus savo išvaizda per daug nesirūpina, o dukrai svarbu, kaip atrodo. Mėgsta sportinį stilių. Pati sprendžia, kaip rengtis. Aš įtakos nedarau. Paauglėms atrodo, kad normalių drabužių nėra, batų nėra, jos viskuo nepatenkintos, amžinai bamba. Dažnai išleidžiu dukrą į parduotuvę su drauge, kad apsižiūrėtų, o tada einame kartu. Priešingu atveju, per daug laiko ir nervų kainuotų.

Kartais nesupranta, kodėl reikia pas senelius važiuoti, juk neįdomu. Aiškinu, kad gyvename ne vien dėl įdomumo, seneliai – mūsų kraujas, giminė, privalome dalyvauti šeimos susitikimuose. Ateina Kalėdos, vaikai svarsto: „Kam važiuoti pas senelius? Geriau namuose būti.“ Primenu, kad turime neprarasti giminės tęstinumo, kad esame laukiami, mylimi, tai – svarbu, vertinga. 

Manau, jei paauglys maištauja, vadinasi, jaučiasi mylimas ir ramus.
Margarita Tamošaitienė

Kartais mąstau, kad dukra yra sprogdinantis mano ir vyro – dviejų valdingų tėvų – miksas. Viską man raportuoja: kiek brolis prie kompiuterio sėdi, kad dantų neišsivalė, jos neklausė. Mėgsta valdyti situaciją. Jei galėtų, šeimoje mus visus į vėžes įstatytų. Sumanė, kad paeiliui plausim indus – kiekvienas po dvi dienas. Sudarė sąrašą. Aš privalau priversti brolį tai daryti, nes jos neklauso. Nuolat kupina iniciatyvų. Ir labai ryškus Kotrynos teisybės jausmas. Yra buvę: mokykloje mergaitės triukšmavo, mokytojai tai nepatiko ir parašė joms po dvejetą – už diktantą. Kotryna sukilo: „Kodėl elgesio pažymys parašytas už žinias?“ Ėjo, aiškinosi, ieškojo teisybės, bet jai nepavyko. Buvo labai nusivylusi, piktinosi: „Gerai, tarkim, aš blogai elgiausi, pripažįstu, bet vertinkit mano elgesį kaip neteisingą, o ne žinias!“ Neteisybė, o šios mokykloje yra nemažai, paauglius labai skaudina. Kita bėda – patyčios. Mokykloje, kurioje dukra mokosi, įgyvendinama patyčių prevencijos programa „Babilonas“. Klasėje yra mergaitė ir berniukas, iš kurių visi tyčiojasi. Mano dukra, priešingai, su ta mergaite draugauja ir rodo visiems, kad ją palaiko. Ne kiekvienas turbūt galėtų rizikuoti klasiokais. Kotryna yra stipri, prie jos niekas nesikabinėja, ji nekenčia dėl to, kad užstoja silpnesnę mergaitę. Aukšta, tvirtai sudėta, žodžio kišenėje neieško, mąsto kaip suaugusi. Niekas nedrįsta jai ko nors pasakyti, nes ji gali už krūmo palaukti, susidoroti kitais būdais (juokiasi)!

Mūsų rūpesčiai nėra dideli. Aš labai daug laiko skiriu savo vaikams. Savaitgalius stengiamės praleisti kartu. Keliaujame po Lietuvą – norime parodyti, kokia graži yra mūsų šalis, kad ateityje patys tai darytų.

Kas man sunkiausia? Kad vaikas nebėra toks, koks buvo. Spygliai, aštrumas, šiurkštumas tokie neįprasti ir taip žeidžia, siutina! Kartais svarstau, kas ko nesupranta: ar tavo vaikas kelia rūpesčių, ar tavo pačios požiūris yra neteisingas, egoistiškas? Juk iš tikrųjų baugu dėl to, kad tavo vaikas neseniai nesitraukė nuo tavęs nė per žingsnį, buvo toks meilus, o dabar pamažu tolsta. Gal natūralią atžalų raidą paverčiame problema? Reikia suprasti, kad vaikai pamažu savarankiškėja, pradeda kurti savo gyvenimo modelį, kad stiprų „mes“ pakeičia silpnas „aš“ ir kad tai vis stiprės. Liūdna, jog kiekvienais metais prarandi vis daugiau savo vaiko, kita vertus, negali jo savintis. Jau porą metų maniškiai šneka, kad mokysis užsienyje. Jeigu taip nutiks, po ketverių penkerių metų išskris...

Skaičiau: paauglys, kad išdrįstų maištauti, turi jaustis labai mylimas, antraip argi rizikuotų sutraukyti ryšius? Pakenkti tėvams nenori, bet jam svarbu jaustis lygiaverčiam, save išreikšti, kad jo nuomonės būtų paisoma. Manau, jei maištauja, vadinasi, jaučiasi mylimas ir ramus.“

Genovaitė Petronienė, psichologė ir psichoterapeutė

Laisvės reikalavimas. „Kai paaugliai pradeda reikalauti daugiau laisvės, tėvai, apimti baimės, kad vaikui atsitiks kas nors baisaus, užsispiria tą laisvę riboti. Tai – pagrindinė jų daroma klaida. Žinoma, paaugliai nori ir grįžti naktį, ir išgerti, pabandyti ką nors draudžiama... Jie tuos dalykus anksčiau ar vėliau vis tiek padarys. Nėra gerai, kai tėvai visiškai paleidžia paauglius, bet dažniau atsitinka, kad gimdytojai būna išsigandę ir trukdo.“

E. Mildažytė: yra viena bendra visuotinė tėvų ir paauglių problema
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Slapukavimas. „Paaugliai užsisklendžia, slapukauja. Jie nebenori dalytis su tėvais savo išgyvenimais, apmąstymais. Kartais užsidarę sėdi savo kambaryje ir nešneka. Tokia padėtis gimdytojams kelia paniką: jų brangiausiasis staiga nutolo! Suaugusieji dažnai nesivaldo, pradeda lįsti, tardyti vaiką, šnipinėti. Tikrina kiekvieną jo žingsnį, socialinius tinklus, su kuo bendrauja feisbuke ir t. t. Tai supratusi atžala dar labiau užsisklendžia ir dar geriau pasislepia. Tėvams reikėtų priimti, kad vaikas kurį laiką nebebus toks artimas, koks buvo, ir nesidalys viskuo. Šį tarpsnį tiesiog reikia išlaukti. Metai kiti, praeis hormonų audros, paauglys susivoks pats ir vėl pasidarys šnekesnis. Nereikia baisiai gąsdintis, kad nutolo, nebemyli tėvų. Verčiau su juo pasišnekėti, papasakoti apie paauglystės patirtis, stengtis jo nekritikuoti, suprasti, atjausti – tada vaikas labiau pasitikės tėvais ir norės kalbėtis.“

Maištas. „Paaugliai pradeda ginčytis arba ką nors daryti atvirkščiai. Jeigu mama perka vienokį muilą, tai dukra būtinai nusipirks kitokį, nes mamos skonis jai nebetinka. Suprantu, tėvai galvoja: „Aš įdėjau tiek širdies, bandžiau duoti vaikui geriausia, o jis dabar tyčia viską daro atvirkščiai, nevertina mano pastangų.“ Prisiminkite, kad tas vaikas maištauja, nes jam trūksta savivertės. Nesvarbu, kaip prieštarauti, svarbu prieštarauti apskritai – tai suteikia jam stiprybės. Šiuo atveju tėvai turėtų būti labiau subrendę už paauglius. Ne pirmą atžalą auginančios poros ginčų periodą įveikia ramiau: leidžia paaugliui išsisakyti, parodyti neigiamų emocijų ir su juo per daug nesipyksta. Kai nėra didelio pasipriešinimo, viskas baigiasi taikiai.

Tėvai neįvertina, kad paauglio siekis būti savarankiškam, kurti save, pasaulį, yra naudingas. Nemažai vaikų paauglystės krizės neišgyvena. Hormonai sukyla, tačiau psichologiškai jie nesikeičia. Ir tik vėliau, studijų metais, pradeda kažkas darytis. Tėvai vargsta su tokiu dideliu vaiku, o šis sėdi namie, draugų neturi, darbo neieško, vis prie gimdytojų prilipęs...
Pastebėjau, kad tėvai, kurie kreipiasi dėl vaikų neklausymo, patys yra baisiai valdingi, impulsyvūs. Į policiją eina vienas kitą gąsdindami. Vaikai paveldi tam tikras tėvų savybes ir šios juos erzina. Ramesni gimdytojai lengviau ir paprasčiau susišneka su atžalomis, juk iš esmės nieko tragiška ir nevyksta.“

Nuotaikų kaita. „Tėvai, pastebėję, kad paauglių nuotaika dažnai keičiasi, sutrinka: vaikas buvo normalios nuotaikos, o dabar ji staiga pasidarė bloga. Ima baimintis, svarsto: „Gal prasidėjo depresija? Ką daryti?“ Į paniką puolę gimdytojai vaiką bara, tįsia pas psichologą, patys eina konsultuotis. Iš tikrųjų paauglį taip negerai veikia hormonai. Įsivaizduokime, kad jis jaučiasi panašiai kaip moteris prieš PMS, tik šis sunkus periodas trunka porą metų. Paauglystė – fiziologinis procesas. Reikia nepamiršti, kad vaikas ne pats susikūrė blogą nuotaiką, kad jo kūnas keičiasi. Tėvai turėtų nusiraminti, palaukti ir patys neapsikrėsti panašia nuotaika. Dažniausiai atsitinka taip, kad ne suaugusieji vaikus į gera patraukia, bet vaikai nusitempia tėvus į savo nuotaikų labirintus. Neigiami dalykai visus veikia labiau nei teigiami. Vieno papeikimo poveikis yra kaip penkių pagyrimų. 

Paauglys maištauja, nes jam trūksta savivertės. Šiuo atveju tėvai turėtų būti labiau subrendę už atžalas.
Genovaitė Petronienė

Tėvai rūpesčių galėtų išvengti, nes jų energija ir protas stipresni už vaikų. Jei tik patiems gimdytojams normaliai sekasi, o sekasi dažnai blogai. Tėvus tuo metu ištinka vidurio amžiaus krizė, jie būna išsekę nuo vaikų auginimo, karjeros darymo, jų gyvenime asmeninio malonumo jau mažai, tarpusavio santykiai būna prastoki. Tėvai yra ne ką stipresni už vaikus.“

Seksualumo proveržis. „Paaugliams vaikinams seksas rūpi labiau nei merginoms. Vaikai, jei emociškai jaučiasi normaliai, pradėti seksualinių santykių neskuba. Jiems svarbiau pripažinimas, būti populiariausiems, turėti gerbėjų, pasirodyti. Bet jei vaikas blogai jaučiasi su kitos lyties tėvu, pavyzdžiui, jei mergaitė jaučiasi tėvo nepastebima, negerbiama kaip moteris, gali būti, kad lytinius santykius ji pradės anksti. Paauglys, jei jaučiasi nemylimas gimdytojų, bando glaustis prie kito, ieškoti meilės. O kadangi dar nemoka išreikšti jos žodžiais, mėgina ieškoti fiziškai. Jei tėvai parodytų daugiau meilės, ypač tėvas – mergaitei, motina – sūnui, ankstyvo seksualumo galbūt pavyktų išvengti. Berniukai vis tiek galvos apie seksą, bet dažniausiai jie užsiima masturbacija ir žiūri pornografiją. Bijo prie merginų prieiti, būti atstumti, neskuba pradėti lytinių santykių. Taigi su paaugliais, ypač mergaitėmis, reikia rimtai pašnekėti apie kontracepciją, apsaugos priemones. Būna, visaverte nesijaučianti mergaitė trokšta turėti vaikiną, ir kai jis pagaliau atsiranda, sutinka mylėtis net ir be sargio, kad tik būtų kartu.

Reikia mokyti dukras savigarbos, kad nepradėtų lytinių santykių per anksti. O jei jau taip įvyko, kad žinotų: vaistinėje yra vaistų. Hormonų dozę reikia išgerti per 24 valandas, bet paaugliai to nežino. Mes įsivaizduojame, kad mokyklose vaikai šviečiami šiais klausimais, tačiau labai svarbių dalykų paaugliams nepasakoma.“ Jei tėvai būtų labiau subrendę už paauglius...

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.


Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (5)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (21)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.

Grace Kelly anūkė stebina panašumu į gražiąją princesę (3)

Grace Kelly anūkė Camille Gottlieb tikrai laimėjo genų loterijoje... Kalbama, kad jei jos senelė gyventų šiais laikais, jų socialinio tinklo „Instagram“ anketos atrodytų labai panašiai.

Žymios mamos ir dukros – ne tik stulbinantis panašumas... (2)

Obuolys nuo obels netoli rieda, byloja liaudies išmintis. Šou pasaulyje tai akivaizdžiai matyti. Žymių mamų dukros sėkmingai žengia motinų pėdomis arba neretai pasirenka ir kitą sritį, kurioje sulaukia ne mažesnio pripažinimo.