Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė

 (81)
Spausdiname ištrauką iš Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1350–1430) ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona (1392–1418)Nežinomas vokiečių dailininkas, XVI a.
© Organizatorių nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Vilniaus aukštutinė pilis
Arsenalo g. 5

Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė

Jų meilė ir partnerystė Europos tautoms kėlė įspūdį, kad lietuvės moterys šeimoje ir valstybėje turi daugiau teisių nei kai kurių kitų šalių moterys. Ilgainiui šias teises įtvirtino Lietuvos Statutas.

Pačioje Vilniaus širdyje ant Gedimino kalno dunkso Aukštutinės pilies griuvėsiai ir vienišas gynybinis jos bokštas. Tai ryškiausias Vilniaus atpažinimo ženklas, be kurio neįsivaizduojama miesto panorama. Archeologai tikina, kad žmonės Gedimino kalno teritorijoje gyveno jau prieš du tūkstančius penkis šimtus metų, IX amžiuje šioje vietoje stovėjo įtvirtinimai, o XI–XIII amžiuje ir medinė pilis. Rašytiniuose dokumentuose ji pirmą kartą paminėta 1323 metais – Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas šioje pilyje tuomet pasirašė taikos ir prekybos sutartį su Rygos miestu, vyskupu ir Vokiečių ordinu. Kaip tada atrodė ši pilis, nežinome, tačiau galime spėti, kad buvo gerai įtvirtinta – net aštuonis kartus puolę kryžiuočiai nepajėgė jos užimti.

Bene pirmasis šią legendinę pilį aprašė 1413–1414 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje viešėjęs flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos kunigaikščio patarėjas Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy). Anot jo, Vilniaus pilis buvusi pastatyta ant „labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru“, viduje „visa padaryta iš medžio“, o „pilyje ir jos kieme paprastai esti [...] kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę“1.
Būtent toji pilis tapo turbūt ištikimiausios ir nesavanaudiškiausios meilės istorijos liudininke. Pro jos langus į kalno papėdėje augantį medinį Vilnių žvalgėsi galingiausia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pora – Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė. Dairėsi į statomą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, į rytus nuo jos matė kelias stačiatikių cerkves, į vakarus – ant kalvos kylančią dominikonų Šv. Dvasios šventovę, dar toliau, „smėliuose“, – pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, šalia jos – nedidelę Šv. Mikalojaus, pirklių globėjo, bažnytėlę. Kalno papėdėje stovėjo aptvarinė Žemutinė pilis ir Jogailos rūpesčiu pastatydinta gotikinė trijų navų Katedra, kurioje Vytautas buvo paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Vilniaus katedroje jis vėliau palaidojo pirmąją žmoną kunigaikštienę Oną, kuri ištikimai lydėjo jį per audringą, kovų ir pavojų kupiną gyvenimą – palaikydama, padėdama, gelbėdama. Drauge jie nugyveno daugiau nei 40 metų. Duomenų apie jų bendrą gyvenimą ir meilę turime mažai, terandame užuominų Lietuvos ir kitų valstybių metraščiuose. Tačiau ir iš negausių detalių galime spręsti, kad Ona darė nemažą įtaką Vytauto veiksmams, o tai byloja apie juodu siejusį meilės ryšį.

Kunigaikščių pora susituokė apie 1375 metus, kai Vytautui buvo daugiau nei dvidešimt (gal dvidešimt penkeri). Po metų jiems gimė dukrelė Sofija. Apie Vytautą sakyta, kad jis buvęs neaukštas, bet tvirtas, kalbėjęs mažai, bet taikliai, mokėjęs pajuokauti, negėręs jokių svaigiųjų gėrimų, tik vandenį. Kaip ir visi jo luomo vyrai, jis mėgo medžioklę, žaidė šachmatais ir iki vestuvių su Ona jau buvo dalyvavęs žygiuose į Maskvą ir į Prūsiją. Jis kalbėjo keliomis kalbomis, tėvo dvare ir karo žygiuose pažino kitų tautų kultūrą, o ir jo paties dvarui nemažą įtaką darė Vakarų Europos vertybės.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė
© Organizatorių archyvas

Jaunutė Ona buvo „mergaitė iš girių“, gimusi ir augusi Eišiškių (o gal Smolensko) kunigaikščio šeimoje. Atitekėjusi į Senuosius Trakus, į Vytauto tėvo kunigaikščio Kęstučio dvarą, ji turėjo išmokti daugelio dalykų, pirmiausia – išgyventi ir bet kokiomis aplinkybėmis visur palaikyti savo vyrą. Ji daugiausia lavinosi didžiojo kunigaikščio dvare, o paskui Prūsijoje, buvo tikrai išprususi ir gerai išmanė politiką. Tokiu išsilavinimu tuo metu reta moteris galėjo pasigirti. Kai kas net manė Oną turėjus burtininkės galių, esą ji pranašavusi, kad po jos mirties Vytautas nieko nebepasieksiąs.

1377 metais mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, Lietuvos valdovu tapo ambicingasis jo sūnus Jogaila. Siekdamas užsitikrinti valdžią, jis 1382 metais su šalininkais klasta užėmė Vilnių, o broliui Skirgailai atidavė Trakų kunigaikštystę, nuo seno priklausiusią dėdei Kęstučiui. Prasidėjus deryboms su Kęstučio šalininkais, Jogaila dėdę suėmė kartu su pusbroliu Vytautu ir jo žmona ir įkalino Krėvos pilyje, liepė griežtai saugoti ir skyrė tarnų. Kęstutis netrukus buvo nužudytas. Ir nežinia, ar nebūtų Vytauto ištikusi tėvo lemtis, jei Ona nebūtų nugirdusi tarnų kalbant, esą jei kunigaikštis Vytautas ilgiau čia sėdės, bus jam kaip ir tėvui. Kunigaikštienė įkalbėjo Vytautą persirengti vienos jiems patalus klojančios tarnaitės drabužiais ir su kita tarnaite išeiti, o pirmąją palikti su ja. Paklausęs jos patarimo Vytautas pabėgo iš pilies ir nuvyko į Prūsiją pas pikčiausius priešus kryžiuočius ieškoti paramos.

Žinoma, kad Jogaila Oną nubaudęs. Vis dėlto iš Krėvos jai nežinia kaip pavyko ištrūkti – netrukus ji iškeliavo paskui vyrą ir pasidavė Vokiečių ordino globai. Ordinas sutiko Vytautą remti, bet bėglių porai teko krikštytis. Iškilmingos krikšto apeigos įvyko 1383 metais. Tapusi dievobaiminga katalike, Ona pelnė Ordino pasitikėjimą bei pagarbą, o tai padėdavo numaldyti kryžiuočių nepasitikėjimą Vytautu.

Išgąsdintas Vytauto sąjungos su Ordinu Jogaila 1384 metais nusiuntė Vytautui derybininkus su pažadais grąžinti tėviškę ir dar pridėti Voluinę bei Lucką. Tada Vytautas sulaužė Ordinui duotą žodį, sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą, bet Trakų taip ir neatgavo, valdė tik Gardino kunigaikštystę, o vėliau – Lucką. Skundėsi, kad jaučiasi ištremtas ir verčiamas priimti stačiatikių tikėjimą. Ona buvo kartu su juo.

1386 metais Jogaila vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą, pasikrikštijo Vladislovo vardu ir pasižadėjo Lietuvą „prišlieti“ prie Lenkijos karalystės. Vytautas vėl priėmė katalikišką krikštą ir uždėjo savo antspaudą ant Jogailos vedybų sutarties. Tačiau jo padėtis vis blogėjo – Trakai buvo užrašyti Skirgailai, šis ėmė atiminėti žemes iš Vytauto giminaičių ir net tikrino Vytauto laiškus, o Vilniaus generaliniu seniūnu Jogaila askyrė lenkų pakanclerį Klemensą iš Moskoževo. Lietuvos metraštininkas tada rašė, kad svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę, o anksčiau to Lietuvos žemėje nėra buvę. Kaip tik tuo metu, bėgdamas nuo Aukso ordos, pas Vytautą užsuko Maskvos kunigaikščio sūnus Vasilijus ir susižavėjo jo dukra Sofija, bet Jogaila uždraudė jaunuoliams susituokti. Lietuvos metraščių Plačiajame sąvade, Bychovco kronikoje, rašoma, kad įskaudintas kunigaikštis guodėsi: „Turėjau mergaitę, savo dukrelę; ir ant jos neturėjau savo valios, kad būčiau galėjęs atiduoti ją kam norėdamas.“ Visa tai perpildė Vytauto kantrybės taurę, ir aršus konfliktas su Jogaila ir Skirgaila netruko peraugti į atvirą karą. 1389 metais Vytautas surengė perversmą Vilniuje – prisidengęs sesers vestuvėmis, pasiuntė į Vilnių vežimus su naminių gyvulių mėsa, žvėriena ir šienu, lydimus ginkluotų vyrų, kurie vos atvykę į miestą turėjo jo vardu užimti pilį. Deja, sukilimo planas buvo atskleistas, ir Vytautui su Ona vėl teko prašyti kryžiuočių pagalbos.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė
© Organizatorių archyvas

Šį kartą nebepasikliaudamas Vytautu ir tikėdamasis jį sutramdyti Ordinas kunigaikštienę Oną su dukra Sofija ir kunigaikščio seserį Ringailę paėmė įkaitėmis. Bet šiuo sunkiu Vytautui metu dukters Sofijos sužadėtinis Vasilijus I, jau tapęs Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, atsiuntė į Marienburgą pasiuntinius parvežti nuotakos, ir Sofija, ištrūkusi iš nelaisvės, lydima pasiuntinių išvyko į Maskvą. Ringailę „viešnagėje“ pas kryžiuočius pamatė Mazovijos kunigaikštis ir Plocko vyskupas elektas Henrikas. Iš pirmo žvilgsnio pamilęs Vytauto seserį, jis atsisakė kunigystės, vedė ir išsivežė ją į Mazoviją. O Vytautas, ir vėl pergudravęs kryžiuočius, išvadavo ir savo žmoną.

1392 metais iš Marienburgo pilies Kryžiuočių ordino riteriai patraukė Vilniaus link. Kunigaikštis Vytautas vedė priešų pulkus į savo tėvynę, siekdamas atgauti visas tėvo žemes. Išsiruošę į pelningą karo žygį riteriai jojo su vėliavomis – svarbiausioji iš jų buvo skirta šventajam Jurgiui. Joti su šia vėliava buvo nemaža garbė ir dėl jos net kildavo riterių kivirčų, o prie Alytaus tarp anglų ir vokiečių riterių vos neprasidėjo mūšis. Juos pavyko nuraminti tik drauge keliavusiai moteriai – kunigaikštienei Onai. Ją visi gerbė ir ja pasitikėjo.

Vilniuje tuo metu stovėjo trys pilys: ant Vilnios upės juosiamo kalno stūksojo Aukštutinė pilis, jos papėdėje – mūrinė aptvarinė Žemutinė pilis, o kitapus Vilnios, ant Kreivojo kalno, dar vadinto Plikuoju, – medinė Kreivoji pilis. Visos buvo gerai įtvirtintos ir vargu ar kryžiuočių riteriams būtų pavykę jas užimti, jei Vytautas nebūtų parodęs slaptų takų ir įkalbėjęs savo sąjungininkų atverti Kreivosios pilies vartus. Gynėjai traukdamiesi Kreivąją pilį padegė. Ji nebebuvo atstatyta, o miestas nuo to laiko ėmė augti buvusių priemiesčių vietoje, Vilnios slėnyje, kairiajame jos krante. Po šio žygio 1392 metų rugpjūčio 4 dieną Vytautas su Jogaila pasirašė Astravos sutartį, ėmė valdyti Vilnių, atgavo Kęstučio žemes, o 1401 metais buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nors ir turėjo likti Jogailos vasalu.

Nežinia, ar Vytautas būtų tą pasiekęs be savo žmonos pagalbos. Pusbrolis Jogaila Vytautu nepasitikėjo, bet pasikliovė Ona. Pasirašant Astravos sutartį, būtent Ona Vytautienė įteikė du laidavimo raštus – vieną Lenkijos karaliui Jogailai, kitą – karalienei Jadvygai. Juose kunigaikštienė patikino, kad jos vyras kunigaikštis Vytautas tesės savo žodį. Kunigaikštienė dalyvavo ir 1398 metais pasirašant Salyno sutartį su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Konradu fon Jungingenu – pagal ją Vytautas atidavė Ordinui Žemaitiją ir pusę Sūduvos, taip kuriam laikui užsitikrindamas taiką Vakaruose, kad galėtų laisvai veikti Rytuose.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė
© Organizatorių archyvas

Pripažindami politinę kunigaikštienės Onos partnerystę, žinodami apie didelę jos įtaką Vytautui ir norėdami įgyti jos prielankumą, kryžiuočiai siuntė jai brangias ir retas dovanas. Kunigaikštienei buvo įteiktas klavikordas, nešiojamieji vargonai, brangių vynų, vynuogių. Ji buvo tikrai verta ir dovanų, ir savo titulo ir visur būdavo priimama su karališka pagarba. Kryžiuočių sostinėje Marienburge kunigaikštienės apsilankymo proga buvo laikomos šv. Mišios, rengiamos puotos, kur viešniai būdavo padengiamas atskiras stalas, o tai reiškė ypatingą pagarbą. Jai ir jos palydai buvo padovanota puošnių galvos apdangalų, žiedų, brangenybių, taurių ir žirgų. Onos palankumo siekė ir Jogaila – netrukus po Astravos sutarties, 1392 metais, Lenkijos karalius siuntė jai kelis brangius žiedus ir saldainių confectus et electuaria, užsakytų pas Krokuvos vaistininką Andrių, tačiau greičiausiai ši dovana nepaveikė Vytautienės, ir vėliau į ją nebebuvo kreipiamasi.

Amžininkai tvirtino, kad Ona buvusi viena puošniausių Rytų Europos moterų, mėgusi prabangą – vilkėjo iš labai brangių audinių pasiūtus drabužius, puošėsi brangenybėmis. Sakoma, juodu su Vytautu turėję po 300 siuvinėtojų auksu.

1400 metais Ona su 400 raitelių palyda politiniais sumetimais lankėsi Vokiečių ordino miestuose ir nusilenkė šventosios Dorotėjos kapui, jai buvo padovanotos dvi knygos apie šventosios gyvenimą, kuriomis Ona labai džiaugėsi, mat mokėjo skaityti.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė
© Organizatorių archyvas

Po dešimties metų, 1410-aisiais, į kelionę kunigaikščių pora išsiruošė jau drauge – keliavo į Kežmaroko miestą netoli Lenkijos ir Vengrijos sienos susitikti su Šventosios Romos imperijos valdovu tituluojamu Zigmantu Liuksemburgu. Viduramžių Europoje valdovų susitikimai nebuvo dažni – galima sakyti, kad ši kelionė buvo pirmasis Lietuvos valdovų poros užsienio vizitas, turėjęs įtakos ne tik mūsų šalies, bet ir viso Vidurio ir Rytų Europos regiono istorijai. Šioje kelionėje buvo kilęs pavojus jų gyvybei, mat kol Kežmaroke Vytautas su Zigmantu Liuksemburgu derėjosi, mieste kilo gaisras – sudegė pusės gyventojų būstai ir turtas, – ir įpykę miestiečiai dėl to net ketinę Vytautą nužudyti, bet Zigmantui pavykę sutrukdyti. Po šių derybų Vytautas dovanojo imperatoriui sakalų, vištvanagių, medžioklinių šunų, žirgų, ginklų, daug puošnių ir brangių drabužių, audinių, kilimų, kailių.

Kunigaikštienė ir pati mokėjo karališkas dovanas dovanoti. Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui ji padovanojo ne tik brangių drabužių, kailių, rankšluosčių ir staltiesių, bet ir dvylika narvelių Vytauto dovanotiems sakalams laikyti. Zigmanto Liuksemburgo žmonai įteikė tris poras batų (vieni iš jų buvo siuvinėti perlais), auksu siuvinėtų rankšluosčių, pirštinių, pamuštų sabalų kailiais, ir 100 sabalų kailiukų. Jogailos dukteriai Ona Vytautienė padovanojo gryno sidabro lopšį ir 100 sidabro grivinų. Ji mokėjo ir deramai svečius priimti. 1413–1414 m.
žiemą ji priėmė flamandų keliautoją ir diplomatą Žiliberą de Lanua, dažnai atvykdavo ir Jogaila su savo dvaru.

Taip jau nutiko, kad pragyvenus su Ona beveik pusę amžiaus, patyrus tiek išbandymų, vargų ir džiaugsmų Vytauto mintys, o ypač širdis ėmė linkti prie jaunos giminaitės – Onos dukterėčios Julijonos, Karačevo kunigaikščio Ivano našlės. Gal todėl, kad priminė Oną jaunystėje, o drauge ir pačią jaunystę, gal todėl, kad savo grožiu apžavėjo, privertė širdį smarkiau plakti ir bauginamų pranašysčių nesakė. Vytautas po mūšių mieliau skubėjo pas ją, Julijoną, o ne pas savo ištikimą bendražygę teisėtą žmoną. Kunigaikštis, žinoma, Oną gerbė, paliko visas garbės regalijas, tačiau kunigaikštienė senatvėje liko vieniša.

Ona Vytautienė mirė 1418 metų liepos 31 dieną Trakuose. Buvo palaidota Vilniaus katedroje. Žmonės jos labai gedėjo, visose Vokiečių ordino bažnyčiose buvo laikomos šv. Mišios už jos vėlę. O Vytautas vos po keturių mėnesių, prieš Kalėdas, vedė Julijoną. Tuo metu buvo šešiasdešimt aštuonerių metų – matyt, skubėjo vesti tikėdamasis sulaukti sosto įpėdinio. Vilniaus vyskupas nesutiko jų sutuokti, teko tuoktis Vloclaveke, vis dėlto Vytautas su Julijona vaikų taip ir nesusilaukė. Vėliau Vytautas dar dalyvavo karo žygyje į Prūsiją, po kurio buvo sudaryta Melno taikos sutartis, užbaigusi kovas su Ordinu, buvo sutikęs priimti Čekijos karūną, bet greitai jos atsisakė Šventosios Romos imperatoriaus naudai. Vytauto galybė pradėjo menkti, o didžiausios savo gyvenimo svajonės – būti karūnuotam karaliumi – jam taip ir nepavyko įgyvendinti.

Prieš mirtį Vytautas dar paprašė, kad jį palaidotų Vilniuje, prie pirmosios žmonos Onos, prie moters, kurios meilė ne tik gelbėjo jam gyvybę, bet ir padėjo tapti Didžiuoju. Vytautas Didysis mirė 1430 metų spalio 27 dieną. Antroji Vytauto žmona Julijona, istoriko Dlugošo teigimu, verkė prie mirštančio vyro gailiausiomis ašaromis. Tapusi Onos Vytautienės vienišos senatvės priežastimi, po Vytauto mirties turėjo pati tokį likimą patirti.

1985 metais vienoje iš Vilniaus katedros kriptų rasta XIV amžiaus pabaigos ar XV amžiaus pradžios freska. Joje nutapyta Nukryžiavimo scena – Kristus, Švč. Mergelė Marija ir apaštalas šv. Jonas. Bizantinė freskos stilistika ir ankstyvosios gotikos bruožai rodo, kad ją užsakyti galėjo ir Vytautas. Tokia kriptos puošyba turėjo būti skirta svarbiam ir nusipelniusiam žmogui. Tyrinėtojai taip ir nesutaria kam – gal pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai, gal Jogailos broliams Karigailai ir Kaributui, o gal ir patiems valdovams – Onai ir Vytautui Didžiajam.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Rašytoja Liudmila Ulickaja: anais laikais puikiausiai apsieidavome be psichologų ir psichoanalitikų

Rašytoja Liudmila Ulickaja (74 m.) pirmąją savo knygą išleido būdama penkiasdešimties, tačiau tai nesutrukdė jai sulaukti nei pasaulinės šlovės, nei svarbių premijų, nei komercinės sėkmės. Vakar Vilniuje vyko rašytojos vakaras.

Ieva Daugirdaitė: kiekvienas žmogus turi savo burtą

Gruodžio mėnesio „Moters“ viršelio veidas – dizainerė Ieva Daugirdaitė. Viršelis – iš „Moters“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, šukuosena ir makiažas – Nestos Ernestos).

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (13)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.