Sėkmingai į tarptautinę mados rinką su prekių ženklu „D. Efect“ žengianti drabužių dizainerė Eglė Žiemytė (28 m.) šiandien gyvenimu skųstis negali: puiki karjera, klestintis šeimos verslas, ant rankų dukrą Sofiją ir ją pačią, nemenko ūgio (1,76 cm) merginą, nešiojantis vyras. Tiesa, Eglė nesiskundė ir tada, kai augo tik su mama ir dirbo įvairius darbus.
Šviesių plaukų kupeta, sukelta į meniškai netvarkingą kuodą, po stalu sukryžiuotos ilgos manekeniškos kojos, vogčia mestas paslaptingai šelmiškas žvilgsnis. Ji vėl palinksta prie lapo, kažką skrebena. Gal tai būsimos fotosesijos pastabos, naujos kolekcijos idėjos, o gal paprasčiausias banalių pirkinių sąrašas? Niekada negalėjai žinoti, kas šios merginos galvoje. Tokią Eglę Žiemytę prisimenu kaip kolegę – žurnalo „Moteris“ mados redaktorę. Negali sakyti, kad dabar ji kardinaliai pasikeitusi: tokia pat išsiblaškiusi, saviironiška, nuoširdi, po gerų manierų kauke subtiliai slepianti padaužišką elgesį, lyg būtų ne visus šiuolaikinius grožio kanonus atitinkanti jauna moteris, o ką tik iš paauglystės išbridęs berniūkštis.
Tiesa, šiandien aštrūs Eglės charakterio kampai truputį nugludinti. Eglė nugrimzdo į motinystę: šiandien ji – vienų metų sulaukusios Sofijos mama. Tokia patirtis, žinoma, dizainerę pakeitė, nors tik dėl vaiko iš proto besikraustančia mama ji netapo. Kita vertus, kai rimtai susimąstau, kokia gi Eglė yra mama, kažkodėl prisimenu ežiuką rūke.
Žiemytė ir motinystė, Žiemytė ir sėkmingai mados rinką užkariaujantys jos sukurto prekių ženklo drabužiai... Tai nesuderinama tik iš pirmo žvilgsnio. Eglė – tikras prieštaringų savybių rinkinys. Iš jos gali tikėtis bet ko. „Sutinku, kad prieštaringumas, paradoksalumas yra mano stiprioji pusė, – pripažįsta pašnekovė. – Mano kūryboje dominuoja kontrastas, tokia esu ir aš pati. Galbūt tai – mano esmė.“
Graži, gabi, stipri... Ar ir ankstyvoje jaunystėje aiškiai žinojai, kuria kryptimi nori eiti, juk „galiu“ taip skiriasi nuo „noriu“. Kokia buvo iš gimtojo Kauno į Vilnių atvykusi aštuoniolikmetė?
Prisimenu, atvažiavau stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA): ilgaplaukė, avinti didžiuliais aukštakulniais. Tik nebuvau fifa paprastoji. Mano vidinis pasaulis buvo pripildytas kūrybos troškimo. Išgyvenau visokių etapų. Pavyzdžiui, buvau reperė. Arba apsivilkdavau mamos lietpaltį, trumpą sijoną ir, jausdamasi topine panele, būtinai užsisvajojusi, netyčia už ko nors užkliūdavau ir nugriūdavau.
Man žiauriai smagiai skamba Tavo diplominio darbo VDA pavadinimas, vėliau jis tapo ir Tavo kuriamų drabužių prekių ženklu – „D. Efect“. Apie jį dar pakalbėsime, o kol kas pažaiskime žodžiais. Kokių turi defektų ir kokiais efektais juos slepi?
Esu neįtikėtinai išsiblaškiusi. Nuolatos viską pametu. O savo efektu galėčiau pavadinti įprotį žavingai šypsotis bet kokiomis aplinkybėmis.
Net ir netyčia nugriuvusi su mini sijonu?
Būtent. Bandau sukurti fainos merginos vaizdą – ai, nieko čia nenutiko, viskas yra labai gerai. Dar vienas mano defektas – nelabai moku gaminti, bet labai mėgstu viską gražiai paserviruoti. Nesvarbu, kad patiekalas baisiai neskanus. Arba tvarka. Kartais iš visiško chaoso reikia greitai sukurti gražų vaizdą, ir aš tai moku. Galima rasti daug mano defektų, kuriuos pridengiu efektais.
Kai mokeisi VDA, ne vienas dėstytojas buvo įsitikinęs, kad esi didelė svajoklė.
O, taip, didelė svajoklė, menininkė, avangardistė, apskritai buvau „pačiuožusiu stogu“. Atvažiavusi į Vilnių studijuoti elgiausi kaip išprotėjusi. Buvo ir konfliktų: vienu metu mane buvo išmetę iš akademijos – kad bent kiek pasimokyčiau, mat vieną sesiją labai daug dirbau, nes reikėjo pinigų, be to, norėjau gerai leisti laiką. Maniau, kad viską moku, žodžiu, buvau truputėlį prisidirbusi. Tačiau susiėmiau, ir su dėstytojais vėl tapome draugai. Kai buvau jaunesnė, troškau įvairias patirtis sugerti į save, imti iš gyvenimo viską. Elgiausi taip, kaip man patikdavo. Čia ir dabar.
Dabar jau turbūt ir pati supranti, kad tikru ar menamu įžūlumu stengeisi pridengti savo drovumą, galbūt baimę būti nepripažintai, atstumtai. Juk dar ne taip seniai Danijoje vykusioje parodoje, kur pristatei savo darbus, nuo lankytojų slėpeisi po stalu.
Tai buvo prieš kokius ketverius metus, pati mūsų su vyru Simu bendro darbo pradžia. Toje parodoje pristatėme savo prekių ženklą. Šalia drabužių stovėjome pasikeisdami – kai vienas nueidavo išgerti kavos ar į tualetą, budėdavo kitas. Bet aš taip bijodavau bendrauti su klientais, kad, vos Simas dingdavo iš mano akiračio ir prie stendo prieidavo koks žmogus, „rasdavau reikalų“ po stalu, užtiestu staltiese. Palįsdavau po ja ir tol ieškodavau ko nepametusi, kol grįždavo Simas arba žmonės pagaliau nueidavo.
Kai vyras tai pamatė, pradėjo ant manęs baisiausiai kaukti. Jis visiškai nesuprato, kodėl taip elgiuosi. Galiausiai turėjo įsisąmoninti, kad manęs į tokius dalykus velti nereikia. Taip baigėsi mano, kaip prekių ženklo „D.Efect“ reklamuotojos, karjera. Yra dizainerių, kurie moka save parduoti ir pateikti. O aš, kai kalbama apie mano darbus, iškart pradedu galvoti, kad viskas turėjo būti šiek tiek kitaip, kad galėjau padaryti geriau... Šiuo atžvilgiu jaučiuosi labai pažeidžiama.
Būtent. Tavo kūryba tau pačiam visada atrodo labai intymi, nes atiduodi visą save. Atsimenu, kaip pirmą kartą kažkokiame jaunimo mados festivalyje pamačiau merginą su mano kurtu paltu. Apėmė prieštaringos emocijos – ir pyktis, ir kažkoks nejaukumas. Kodėl ji vilki mano kurtą paltą?! Ką ji čia veikia? Juk tai mano drabužis! Iki šiol, pamačiusi moterį, dėvinčią mano kūrinį, negaliu ramiai reaguoti. Žinoma, džiaugiuosi, bet kažkaip nepavyksta atsikratyti jausmo, kad kažkas pasiėmė dalelę manęs. Galbūt niekada ir nesugebėsiu ramiai reaguoti.
Ar Tave kankina kūrybinės kančios?
Žinoma. Visko būna. Ir kančių, ir krizių. Galbūt sunkiausi yra periodai tarp sezonų, kai vieną kolekciją baigi ir turi pradėti kitą. Po pristatymo jaučiuosi išsunkta, tuščia, kaip užversta knyga. Jokių emocijų...
Papasakok apie pirmuosius savo darbus. Skaitytojams bus įdomu sužinoti, ko esi prikrėtusi.
Augau tik su mama, ji daug dirbo, tad galybę laiko namuose praleisdavau viena – juk nei brolių, nei sesių neturiu. Labai mėgdavau įsivaizduoti visokius tariamus draugus, susigalvoti įdomios veiklos. Tik įžengusi į paauglystę pasiuvau gal 1,20 cm aukščio skudurinę lėlę. Atsidariau mamos spintą, surinkau gražiausius kostiumėlius (mano mama – labai elegantiška moteris) – juodą, alyvinį. Šaltu veidu sukarpiau ir sukimšau į tą lėlę. Nežinau, kodėl į ją negrūdau, pavyzdžiui, savo suknelių. Vėliau mama labai stebėjosi neradusi savo drabužių. Tiesa paaiškėjo po poros metų – kai, nusprendusi išmesti tą lėlę, ją išardė. Tada tai jau tikrai labai rimtai supyko.
Kita vertus, buvo įpratusi prie mano bajerių. Tai antresolėse, iškrausčiusi iš ten visus batus ir puodus, apsigyvendavau, tai telefoną prie patefono garso kolonėlių (taip buvo padaręs kiemo draugės brolis) bandžiau prijungti – sudeginau laidus... O kartą su drauge kambaryje susikūrėme laužą ir kepėme dešreles. Visa laiptinė skendėjo dūmuose, kaimynai manė, kad kilo gaisras, puolė mūsų gelbėti, nešė į lauką. Tada jau, pamenu, nuo mamos gavau diržo. Nebuvau lengvo charakterio. Dabar man tai atrodo baisu. Neįsivaizduoju, kaip tokius dalykus išgyvena mamos, bijau apie tai net pagalvoti. Tikiuosi, mano dukra bus labai gera, švelni, paklusni, niekur nesišlaistys ir nieko bloga nedarys.
Niekada nesiskundei, nors, būdama paauglė, skalbei patalynę vaikų darželyje, dirbai auklyte, laisvalaikiu piešdavai atvirukus, atvažiavusi į Vilnių studijuoti dirbai klube padavėja.
Jei supranti, kad tavo šeima neturi pinigų ir jų neturės, tai ką daryti? Man buvo aišku, kad viską, ko gyvenime noriu, turiu pasiekti pati. Buvau labai smalsi, labai visko norėjau – ir dirbti, ir mokytis, ir daug ką išbandyti. Viską iškart! Tiks kas čia keista? Juk daug jaunų žmonių mokosi ir dirba. Pirmąkart karjeros sėkmė mane aplankė, kai vyriausioji „Moters“ redaktorė Gražina Michnevičiūtė pakvietė dirbti į šį leidinį. Gavau atsakingas mados redaktorės pareigas, darbo vietą, asmeninį kompiuterį, atlyginimą. Iki tol buvau dirbusi įvairiuose leidiniuose „šeštuke“. Tąkart pasijutau labai pagerbta.
Penkiolikos metų sukūrei pirmąją savo kolekciją „Puolusios moterys“. Už ją avangardinės mados festivalyje buvai apdovanota kaip jauniausia dalyvė. Vėliau tapai kelių avangardinės mados festivalių nugalėtoja.
Kolekcija, už kurią buvau apdovanota kaip jauniausia dalyvė, priminė žinomos Vilniaus keistuolės Rožytės stiliuką. Antroji mano kolekcija buvo iš audinių, mirkytų gipse, aksesuarai – iš daužytų butelių. Tie darbai šiandien, kai pasižiūriu į nuotraukas, man atrodo labai juokingi, keisti, vaikiški. Taip, buvau labai didelė avangardistė. Kai stojau į VDA, galvojau, kad laikysiuosi tokios pakraipos visą laiką, kad galbūt kursiu teatro kostiumus, labai traukė butaforiniai objektai. Kai sukūriau prekių ženklą „D. Efect“, mano buvę dėstytojai negalėjo patikėti. Žiemytė, kuri darydavo visokias nesąmones, kuria rimtus drabužius?
Kas nutiko – tiesiog išsišėlai, subrendai?
Panorau paragauti tikros, praktinės mados, ją įminti, suprasti. Beje, sukurti kasdien dėvėti tinkamą daiktą kartais yra kur kas sunkiau nei konceptualų. Tai man buvo toks iššūkis... Užsidegiau. Pradėjau mokytis, gilinti žinias.
Ar išgyvenai vidinį lūžį pasitraukdama iš avangardinės mados pasaulio? Po štormo – štilis, bet ramybės būsenos daug sunkiau būti efektingai.
O, taip. Išgyvenau tokią krizę, kai nebesupratau, ką darau ir kodėl. Vienu metu buvo labai sunku. Galiausiai nusprendžiau, kad darysiu taip, kaip jaučiu, ir tai, kas man patinka. Iš esmės didžiausias iššūkis mados dizaineriui yra sukurti gatavą drabužį. Coco Chanel, Yves'as Saint Laurent'as, Paulis Poiret, Christianas Dioras imponavo daugumai moterų. Kaip tai pasiekti? Norėjau kurti laikui nepavaldžius drabužius, kad jie ilgai tarnautų, nebūtų vienadieniai. Supratau, kad turiu rasti savotišką pusiausvyrą tarp savo norų, požiūrio ir to, kas, mano nuomone, žmonėms patiks, atrodys jauku, gera. Dabar, kalbėdama apie savo prekių ženklą, vartoju žodžius „netobulai tobula“. Pasauliui noriu perduoti žinutę apie netobulai tobulo dalyko siekį ir tame atrastą grožį.
Dėl to labai džiaugiuosi ir manau, kad Lietuvoje tokių darbų yra mažai. Mes kuriame gatavus drabužius (prêt-à-porter). „D. Efect“ nėra labai garsus, žymus prekių ženklas, bet įvardijamas kaip novatoriškas, šviežias, jaunas. Žinau, kad žmonės jį mėgsta. Naudojame aukščiausios kokybės audinius, mūsų komanda – konstruktoriai, audinių technologai – viena geriausių šalyje. Šie specialistai mane išmokė daugelio dalykų. Jiems visada būsiu dėkinga.
Kiek iš viso kolekcijų esi sukūrusi ir ką kuri dabar?
10–12 kolekcijų. Dabar darau 2014 metų rudens ir žiemos. Ar ši skirsis nuo kitų? Taip. Ankstesnės buvo labai lygios, švarios, be jokių papildomų detalių. Visada norėjau padirbėti su medžiaga, marginta piešiniais, ir padaryti kokį nors bendrą projektą su kitais menininkais. 2014-ųjų rudens ir žiemos kolekciją kursime su grafike Birute Zokaityte bei grafikos dizaineriu Tomu Markevičiumi. Drabužius siūsime iš audinių su piešinių atspaudais.
Kokios moterys Tave įkvepia? Kokia yra Tavo mūza, kuriai skiri savo kūrinius?
Aišku, įsivaizduoju tam tikrą tipažą – negaliu kurti visoms. Mano įsivaizduojama moteris pirmiausia nėra saldi. Moteriška, bet turinti ir vyriško prado. Ji – veikli, intelektuali, galinti užsimesti vyrišką švarką be baimės prarasti moteriškumą. Jai nebūtina apsirengti „Versace“ suknelės, kad pabrėžtų figūros iškilumus, jai nereikia afišuoti seksualumo, nes ji žino savo vertę. Tai, manau, priklauso nuo gyvenimo kokybės ir išsilavinimo. Kai išlaisvėja mąstymas, tau nebereikia vaidinti. Taigi savo kolekcijas skiriu tai moteriai, kuri jaučia savo vertę.
Lietuvoje Tavo kurtų drabužių gali įsigyti nedaugelis, nes jie – gana brangūs.
Taip, kainos tikrai nėra žemos. Sudėtingesnį ir brangesnį kelią pasirinkome galbūt todėl, kad negalime ir nenorime kurti bet kaip ir bet ko. Lietuvoje mūsų gaminiais prekiaujama tik vienoje parduotuvėje, bet manome, kad mūsų šalies rinkai to kol kas užtenka.
Jei pasakyčiau, kad „D. Efect“ pamažu užkariauja pasaulį, tai nebūtų hiperbolė.
Na taip, šiandien mūsų drabužiai parduodami beveik 20 šalių: Anglijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, Honkonge ir t. t., mados pasaulyje vertinamose parduotuvėse, tarkim, Maskvoje –„Tsvetnoy“, Londone – „Start“, Japonijoje – „H. P France“ ir pan. Jie kabo šalia žinomų prekių ženklų „Carven“, „Celine“, „Acne“, „Maison Martin Margiela“ ir t. t. Didžiausias mūsų verslo augimas šiuo metu jaučiamas Azijos šalyse. Tikiuosi, kad nuo kito sezono pradėsime intensyviau dirbti JAV.
Tavo vyras – Simas Gedžius – ne tik gyvenimo, bet ir verslo partneris. Pripažink: jei nebūtum jo sutikusi, kažin ar būtum nusileidusi ant žemės. Jei ne jo logika, praktinis mąstymas, ar Tavo sukurtas ženklas šiandien taip klestėtų?
Kai atsirado Simas, buvau ką tik baigusi VDA. Taip sutapo, kad ir jis, ir jo verslo partneriai norėjo pabandyti sukurti prekių ženklą. Taigi visi pabandėme padaryti tai, apie ką svajojome. Su vyru juokiamės, kad esame dinastijos tęsėjai. Simo tėvai irgi susiję su tekstile: atkūrus nepriklausomybę, ėmė valdyti ir ilgai valdė tekstilės fabriką. Jame gaminti žinomų ženklų drabužiai, dirbo 100 žmonių. Mano mama irgi visą gyvenimą dirbo su kailiu ir tekstile. Taigi galima sakyti, kad esame antra tekstilininkų karta. Be to, Simas su partneriais dar turi ir savo įmonę, kuri teikia gamybos paslaugas garsiems prekių ženklams.
Kuri ir reklamuoji tam tikrą šiuolaikinės moters įvaizdį, nuo jo neatsiejamas ir gyvenimo būdas. O kaip rengiesi ir elgiesi pati? Batsiuvys dažnai būna be batų!
Iš esmės taip ir yra. Kartais net juokinga – gyvenu neįmantriai, paprastai, taip ir rengiuosi, rafinuotumui ir stilingumui nebeturiu nei laiko, nei noro. Žinoma, tuo persisotinu kurdama. Kita vertus, kolekcijos vis dėlto atspindi tam tikrą mano estetikos suvokimą.
Užtat gana anksti sukūrei šeimą ir tapai mama. Ar Simas – pirmoji Tavo meilė? Gali neatsakyti.
Na... neatsakysiu.
Vadinasi, ne pirmoji.
Na, galbūt ne pirmoji, bet tikroji. Visko buvo. Galiu sakyti, esu vėtyta ir mėtyta. Kaip ir Simas.
Mados pasaulyje mažai laimingų moterų.
Kodėl? Nemanau. Yra dizainerių, kurios turi gražias šeimas, augina net po kelis vaikus. Ta pati Stella McCartney, Phoebe Philo ar Victoria Beckham. Manau, viskas priklauso nuo asmenybės, talento. Tiesa, mados ir muzikos pasauliuose galbūt didžiausias procentas netradicinės orientacijos žmonių, bet aš nesu nusiteikusi prieš juos, turiu labai daug tokių draugų. Gal esu idealistė, kuri vertina tik talentą?
Kaip Tave paveikė motinystė? Ne viena kurianti moteris yra pripažinusi, kad, kai praeina pirmasis nuovargis, vaikas paauga, tarsi atsiveria antrasis kvėpavimas.
Sutinku šimtu procentų, taip ir yra. Ir to labai reikia, kad jaustumeisi ne tik motina, bet ir moteris. Man dabar kaip tik tas antrasis kvėpavimas ir prasidėjo. Sofiją krūtimi maitinau daugiau nei metus. Dabar jaučiuosi nutrūkusi nuo grandinės. Pastarąją savaitę visur važinėjau, susitikinėjau su seniai matytomis draugėmis...
Ką Tavo dukra jau moka? Ar ryškėja bruožai, temperamentas? Kokią ją įsivaizduoji suaugusią?
Nesu iš tų moterų, kurios bando savo vaiką keisti, kažką iš jo lipdyti. Neįsivaizduoju, kokia ji bus, ir net nenoriu įsivaizduoti. Noriu vienintelio dalyko – kad būtų laiminga ir gerai jaustųsi, kad rastų savo vietą gyvenime. O ką moka? Jau daug ką. Tarkim, prunkštauti, išspjauti maistą, šiek tiek kalbėti, moka pykti, rodyti ožiukus. Simas juokiasi, kad jos charakteris labai panašus į mano. O išvaizda – tėčio.
Tėtis, aišku, ją dievina.
Taip, tikrai dievina. Labai myli, rūpinasi, padeda man, yra labai geras ir šaunus. Linkiu visoms tokio vyro, koks yra Simas.
Prisipažink, kartais slapčia dukrai šiek tiek pavydi?
Aš apie tai, beje, galvojau. Vienu metu buvau save pagavusi svarstant, kad čia gi – mergina: dabar bus mano vyro meilė. Yra toks jausmas, bet jis nestiprus. Motiniška meilė nugali. Norisi, kad tavo vaiką visi mylėtų. Nebesielgiu taip egoistiškai ir su savo mama. Anksčiau man labai patiko mėgautis gyvenimu, elgtis taip, kaip noriu, dažnai nepaisiau artimųjų nuomonės. Dabar į daugelį dalykų žvelgiu visaip kitaip, suprantu, kiek iš tikrųjų man davė mama. Mūsų santykiai pasikeitė iš esmės.
