Dešimtmetė nuotaka – kaip užmokestis už negrąžintą skolą, suterštą garbę

Dešimtmetė nuotaka – kaip užmokestis už negrąžintą skolą, suterštą garbę%
Iš www.moteris.lt (nuotraukos – autorės)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Užmėtyta akmenimis, išprievartauta ir įkišta į kalėjimą, nužudyta, nes susilaukė mergaitės, ištekinta vos dešimties... Tokiomis žiniomis šokiruojantis Afganistanas sunkiai gali atsisveikinti su Viduramžiais. Kaip ten išgyventi moteriai – ne vien vegetuojant po burka ir aptarnaujant vyrą namuose? Tačiau ir ten jau įmanoma siekti karjeros ir svajoti apie prezidento postą ar olimpinį aukso medalį.

Galiu nufotografuoti? Duosiu dolerį.“

Prieš pirmą kelionę į Afganistaną galva sprogsta nuo klausimų. Ar bus saugu, ką apsirengti... Atsakymą į pirmąjį padiktuoja televizijos reportažai. Dėl aprangos – kebliau. Pirmi patarimai – neprašausi įsimetęs laisvų smėlio spalvų drabužių. Ne tam, kad pasislėptum begalinių smėlynų ar smoge paskendusių kalnų fone, o kad nepastebėtum ant drabužių nusėdusių dulkių – bent nesijaudinsi, kad esi nešvari, o nėra kur išsiskalbti. Skara – būtina detalė. Iš pradžių galvoji apie suvaržymą ir nepatogumą – sunku iš karto išmokti susivynioti taip, kad nesmuktų nuo galvos ir atrodytų elegantiškai... Bet greitai supranti skaros privalumus: atvėsus gali į ją tvirčiau susisupti, plaukus saugo nuo tų pačių dulkių, o visa kita – nuo pernelyg smalsių žvilgsnių.

Tradicinis Afganistanas

Ilgainiui skara daugiau laiko leisdavo darbe ant lentynos, rankinėje arba tiesiog ant pečių. Plaukus po ja slėpdavau tik gatvėje arba iškeliavusi į provinciją. Vakariečiams galioja švelnesni aprangos standartai. Jei žaidi futbolą, gali pasirodyti ir su šortais, ir trumpomis rankovėmis marškinėliais – afganų tikrai nešokiruosi. Kelis metrus nuo mašinos iki parduotuvės gali nueiti be skaros. Tiesa, drąsesnis vairuotojas paskui pasakys, kad tai – nelabai gražu. Užtat klausinėdami asmeninių dalykų, afganai būna drąsesni už vakariečius. Pažintis su jaunais vyrukais dažnai prasidėdavo tokiais klausimais: „Kiek tau metų? Esi ištekėjusi? Turi draugą? O Afganistane?“ Jau vėliau teiraudavosi vardo, iš kurios šalies atvykai, kur dirbi. Kiekvieno, kuris klausdavo amžiaus, prašydavau atspėti. Tik du ar trys pasakė tikrąjį, kiti paprastai numesdavo bent penketą metų. Rekordininku tapo vaikinas iš turgaus, ką tik perpus pigiau pardavęs marškinius. Spėjo, kad bus apie 25-erius. Kai murmtelėjau „maždaug tiek“, jis patikino, jog „atrodau lyg 16-os“. Ne iš mandagumo jie taip ir ne norėdami įsiteikti. Dėl saulės ir sauso klimato dauguma afganų atrodo vyresni, o ir sunkus gyvenimas anksti subrandina, taigi vakariečių amžių jiems sunku nuspėti.

Bandydamos suvokti, kodėl man patinka Afganistanas, draugės kreivai šyptelėdavo: ach, tas vyrų dėmesys... Taip, pirmą savaitę širdis džiaugiasi – visi tik žarsto komplimentus... Paskui tampa juokinga, kol galiausiai pradedi trauktis šalin, kad tik nebespoksotų. Sykį oficialiame renginyje pastebėjau, kaip uniformuotas policininkas telefonu fotografuoja mane. Nieko nesakiau, nes dar buvo juoko periodas. Kitą kartą išgirdau: „Gal galiu nufotografuoti? Duosiu dolerį.“ Atkirtau, kad nesu tokia pigi. „Duosiu du.“ Tai susižavėjimas! – prilygino kavos puodeliui, pagalvotum, bet iš tiesų už du JAV dolerius (5 litus) daugelis afganų prasimaitina ne vieną dieną.

Greta naujų daugiaaukščių rajonų galima rasti ir tokių, kur namukai lipdomi iš molio

 

Moterys ir pinigai ten glaudžiai susiję. Kai vienas kolega atskleidė, jog netrukus tuoksis, pasmalsavau, kada bus ta iškilminga diena. Jis gūžtelėjo pečiais: „Dar nežinau, priklauso, kaip greitai sutarsime su sužadėtinės tėvais.“ Net jei už nuotaką nemokama išpirka, esama kitų didžiulių išlaidų – tai puota. Karo apimtoje šalyje vyksta sunkiai įsivaizduojamo masto pokyliai. 500 svečių – vestuvės kuklios. Kabule pilna vadinamųjų wedding house (vestuvių namų). Iš tolo lyg karuselės tviskančiuose keliaaukščiuose pastatuose įrengtos specialios patalpos vyrams ir moterims (jie, įskaitant jaunuosius, vis dar švenčia atskirai). Be pietų visam savo kaimui ar plačiai giminei (tegul vien ryžių, kebabų ir kalno „Coca Cola“ skardinių) rizikuoji užsitarnauti prastą vardą gentyje. Daugelis jaunavedžių šioje skurdžioje šalyje įbrenda į skolas visam gyvenimui, todėl valdžia norėtų apriboti prabangą vardan įvaizdžio. Svečių – iki 300, išlaidos maistui – iki 5 dolerių (apie 13 litų) žmogui, suknelei – iki maždaug 100 dolerių (256 litai). Vidutinės vestuvės atsieina po keliolika tūkstančių dolerių, nors Kabule būta ir puotų, kuriose dalyvavo 4 tūkst. svečių, o kiekvieno iš jų maistui išleista po 20 dolerių (51 litas).

Kabulo gatvėse parduodama viskas - nuo maisto produktų iki automobilių detalių

Gelbstiesi nuo despoto – neteksi nosies

Kartą lietuvių kariai ėmė kamantinėti: „Kiek turi diplomų? Už kiekvieną paprašysime po 5 tūkst. dolerių (apie 13 tūkst. litų). Kiek kalbų moki? Viena – po 2 tūkst. dolerių (5 tūkst. litų). Moki gaminti valgyti? Puiku. Už šviesius plaukus irgi imsime papildomai.“ Pasiūlė už mane apytikslę kainą – 20 tūkst. dolerių (apie 52 tūkst. litų) ir pradėjo svarstyti, kuriam Čagčarano jaunikiui galėtų mane pasiūlyti. Geriausias, jų manymu, variantas buvo akivaizdžiai per senas ir jau vedęs. Juokas juokais, bet už nuotaką tikrai gali tekti sumokėti.

Čagčarano gyventojai

 

Taip pat dažnai pasitaiko atvejų, kai nuotaka pati pasiimama kaip mokestis – už negrąžintą skolą, nužudytą giminaitį, suterštą garbę. Šalies gūdumoje, kur žmogaus teisės atrodo paikas išsigalvojimas, mažai kam rūpi ne tik jaunosios norai, bet ir jos amžius – 16, 12, 10 metų... Jei bus nesubrendusi, jaunikis kantriai palūkės metelius kitus. Net jei jam jau keturios dešimtys ir gyvenimo saulėlydis – ne už kalnų (vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane – apie 45 metus), o namuose jau gyvena viena žmona. Pusė mergaičių ištekinamos nesulaukusios 15 metų.

Neseniai laikraštis „The New York Times“ pasakojo apie mergaitę Šakilą, kurią būrys kalašnikovais ginkluotų vyrų išsivedė sulaukusią vos aštuonerių. Artimieji įžeidė kitą šeimą (dėdė pabėgo su kaimo lyderio žmona), taigi ji kartu su pussesere buvo paimtos kaip užmokestis. Šakilos istorija išskirtinė, mat mergaitė po metų sugebėjo pabėgti, o šeima papasakojo jos istoriją svetimiems žmonėms. Tiesa, tėvas skundėsi vien dėl to, kad jau buvo pažadėjęs ištekinti dukrą už kito. Įstatymai draudžia baad – taip vadinamas moterų (dažniausiai mergaičių) prievartinio ištekinimo ar atidavimo darbui paprotys, bet jis tebegyvuoja, bent jau Afganistano Pietuose ir Rytuose, kur dominuoja puštūnų gentis. Baad klesti atokiuose kaimiškuose rajonuose, kur įsitvirtinusi tradicinė teisė. Policija, teismai ir korumpuoti bei nekompetentingi valdininkai nepajėgūs užkirsti kelio.

Šio papročio auka tapo ir bibi (taip pagarbiai kreipiamasi į moteris) Aiša. Sulaukusi vos dvylikos ji kartu su jaunesne sesute buvo atiduotos Talibano kovotojo iš Uruzgano provincijos šeimai. Subrendusi Aiša buvo už jo ištekinta. Naujieji giminaičiai nusprendė, kad atėjūnėms geriausia bus gyventi su gyvuliais. Mergaitės buvo paverstos vergėmis ir mušamos. 2009-aisiais pilnametystės dar nesulaukusiai Aišai pavyko pabėgti, bet vyras ją rado kaimyniniame Kandahare, parsivežė ir, nukirtęs ausis bei nosį, paliko kruviną kalno papėdėje. Kitaip jis ir negalėjo pasielgti – puštūnų vyras, kuriam žmona užtraukia gėdą, tarytum praranda nosį, o tokią dėmę būtina nusiplauti.

Vėliau sužalotoji net neprisiminė, kaip jai pavyko rasti pagalbą. Netrukus ji buvo apgyvendinta moterų prieglaudoje Kabule. Prieš porą metų benosės, sužalotas ausis skara pridengusios Aišos nuotrauka atsidūrė ant žurnalo „Time“ viršelio. Beraštė mergina pasiryžo viešumui, kad pasaulis sužinotų apie jos gimtinėje klestinčius žiaurius papročius. Netrukus Aiša iškeliavo į JAV, kur jai buvo pritaisytas nosies protezas.

Išradingi afganai statybose naudoja pačias įvairiausias medžiagas

Arba mirtis saulėje, arba berniuko gyvenimas

Gruodį visą pasaulį sukrėtė kitos jaunamartės – 15-metės Sahar Gul istorija. Ji buvo ištekinta už dvigubai vyresnio kario vos už 4,5 tūkst. dolerių (apie 12 tūkst. litų) išpirką. Kai artimieji, ištisus mėnesius nematydami dukters, pranešė atitinkamoms tarnyboms ir policija pradėjo tyrimą, į viešumą iškilo kraupių detalių. Naujoji šeima dėl neaiškių priežasčių merginą laikė užrakintą rūsyje, marino badu ir kankino. Kai vyras užsimojo pardavinėti žmoną – vienos gydytojos teigimu, dar net ne moterį, – kaip prostitutę, paauglė bandė gelbėtis, bet „padorūs“ kaimynai ją grąžino kankintojams. Mat šie pažadėjo liautis... Pareigūnai rado Gul replėmis nuplėštais rankų nagais, apdegintomis rankomis, išrautais plaukų kuoštais ir sumuštą tiek, kad vos bekalbėjo. Tokia ji ir atsidūrė užsienio žiniasklaidoje – juodomis mėlynėmis išmargintu ir skausmo perkreiptu veidu, neišrautus plaukus paslėpusi po melsva ligoninės kepuraite.

Kitai moteriai gyvenimas uošvių namuose baigėsi mirtimi. Sausį ją pasmaugė anyta, įsiutusi, kad 22-ejų marti pagimdė trečią mergaitę. Manoma, kad prie šio žiauraus nusikaltimo prisidėjo ir sutuoktinis. Berniuko gimimas Afganistane yra didelė šventė – jis galės uždirbti duoną, pratęsti giminę, paveldėti turtą. Kiekviena moteris stengiasi susilaukti bent vieno sūnaus – norėdama ne tik atnešti garbę šeimai, bet ir išvengti dar vienos žmonos ar bausmės. Mergaitės atėjimas į šį pasaulį reiškia papildomą naštą šeimai.

Šis įsitikinimas sukūrė dar vieną keistą tradiciją – kai kurias dukras auginti kaip sūnus. Ja vadovaujasi net parlamentarė Azita Rafaat, keturių mergaičių mama. Kai moteris ryte ruošia dukras mokyklai, aštuonmetė Mehran velkasi kitokius drabužius nei vyresnės seserys. Vietoj juodos suknelės ir skaros pagrandukė susiranda žalias kelnes, baltus marškinius ir kaklaryšį. Pro duris išeina trys mergaitės ir berniukas. Tokie vaikai šeimoje nevadinami nei dukromis, nei sūnumis, tik bacha posh – „apsirengusi kaip berniukas“. Šį elgesį galima paaiškinti ekonominiais sumetimais (tuomet mergaitės gali eiti dirbti), socialiniu spaudimu susilaukti sūnaus, net įsitikinimu, kad taip bus galima prišaukti vyriškos lyties naujagimį. Nei įstatymai, nei religinės dogmos to nedraudžia. Keisčiausia, kad pasiekusios brendimo laikotarpį bacha posh atverčiamos į mergaites. Vėliau jos dažnai išteka ir susilaukia vaikų, nors kai kurioms šis lyties kaitymas tampa nepakeliama psichologine našta.

„Tą dieną, kai gimiau, turėjau ir mirti. Niekas, net mama, manęs nenorėjo. Nes buvau dar viena nelaukta mergaitė“, – savo straipsniuose atvirai rašo Fawzia Koofi, pirmoji moteris, išrinkta Afganistano parlamento vicepirmininke. Fawzia šeimoje buvo jau 19-as vaikas, pagimdytas šešių žmonų, ir aštunta savo mamos dukra. Apimta nevilties ši paliko mažylę saulėje mirti, bet praeivis parnešė kūdikį mamai. Priblokšta moteris pasižadėjo padaryti viską, kad dukros lauktų geresnis gyvenimas. Dabar F. Kofi ne tik dirba parlamente, bet ir svajoja tapti pirmąja šalies prezidente moterimi.

Kalta, nes išprievartavo

Kaina už laisvę Afganistane gali būti labai didelė. 21-erių Gulnaz, tapusi žagintojo auka, ne tik pagimdė jo dukrą, bet ir atsidūrė kalėjime. Iš pradžių – už nesantuokinius seksualinius ryšius, vėliau – už tai, kad pavėlavo pranešti apie nusikaltimą. Galiausiai jai nušvito laisvės spindulys, nes jauna mama sutiko ištekėti už savo prievartautojo. Gulnaz vardas dari kalba reiškia „gražioji gėlė“. Tačiau vargu ar jos gyvenimas primena gėlės žydėjimą. Prieš porą metų namie vieną likusią merginą išprievartavo pusseserės vyras. Ji stengėsi nuslėpti šį įvykį kuo ilgiau, bet netrukus pradėjo vemti rytais, pasirodė kitų nėštumo požymių. Gulnaz buvo apkaltinta nesantuokiniais seksualiniais santykiais (zina) ir nuteista 12 metų kalėti. Dukra gimė jau už grotų. Kai ši istorija sulaukė didžiulio dėmesio, jaunai moteriai skirta bausmė buvo sumažinta iki trejų metų, o įkalinimo pagrindu tapo nebe nesantuokiniai seksualiniai santykiai, bet pavėluotas pranešimas apie nusikaltimą. Vėliau prezidentas Hamidas Karzai suteikė malonę, mat Gulnaz sutiko ištekėti už prievartautojo, taip nuplaudama gėdos dėmę. Vedybos su nesantuokinio kūdikio tėvu šioje šalyje laikoma bene vienintele išeitimi įteisinti vaiką.

Įstatymas draudžia moteris pardavinėti ir pirkti, smurtauti pireš jas namuose, ištekinti mergaites, privesti moterį prie savižudybės, bet praktiškai jis beveik netaikomas (per porą pastarųjų metų buvo iškelta maždaug 100 bylų). Už didžiųjų miestų ribų (o kartais – ir juose) viršų paima tradicijos, religiniai pamokymai ir prietarai. Vyrai gali apgaudinėti, ginti saviškių garbę, keršyti už įžeidimą – vis tiek jo šeima bus gerbiama. Moters nusižengimas yra ne vien jos paklydimas, bet visos šeimos gėda, taigi kas benutiktų, dažniausiai kalta lieka ji. Moralė čia yra aukščiau už viską. Išprievartautosios nevertinamos kaip aukos, jos neretai pačios atsiduria kalėjime, geriausiu atveju – ištekinamos už nusikaltėlio. Šioms moterims sunku tikėtis ne tik teisingumo ir gynybos, bet ir būti gerbiamoms bei susirasti kitą vyrą.

Jungtinių tautų organizacijos statistika rodo, kad daugiau nei pusė įkalintų moterų buvo nuteistos dėl pabėgimo iš vyro namų – „pasikėsinimo svetimauti“, nors formaliai tai net nėra nusikaltimas. Tarptautinės organizacijos „Oxfam“ kovojančios su skurdu ir neteisingumu duomenimis, 87 proc. afganių skundėsi dėl fizinio, psichologinio ar seksualinio smurto, prievartinių vedybų. Per metus nuo 2010-ųjų kovo buvo pradėti 594 tyrimai dėl įstatyme apibrėžtų nusikaltimų. Tai tėra ketvirtadalis iš 2299 incidentų, kuriuos užregistravo Afganistano nepriklausoma žmogaus teisių komisija.

Į olimpiadą siųs boksininkę

Šios istorijos primena talibų laikus, ar ne? Ištisus penkerius metus moterims buvo draudžiama pasirodyti gatvėje be giminaičio vyro palydos ar burkos, jau nekalbant apie darbą, mokslą ir sportą. Net dabar raštinga tėra kas dešimta moteris.

Kita vertus, daugiau nei ketvirtadalis parlamento narių yra moterys – to tiesiog reikalauja konstitucija. Vyriausybėje dirba trys ministrės. Mergaitės sudaro apie trečdalį mokinių. Tiesa, į mokyklą neina gerokai daugiau nei pusė mergaičių – dėl tradicinių draudimų (ypač jei moko vyras), menko saugumo. Net griežčiausių tradicijų besilaikančios moterys gali lankytis ligoninėse, nes čia dirba ne vien vyrai, nors didžiausi radikalai apskritai neleidžia savo žmonų pas medikus, o kartais, net labai norint gydytis, tai neįmanoma dėl ilgo kelio iki ligoninės. Afganistanas lieka viena pavojingiausių moterims šalių. Nors kaimuose daugėja pribuvėjų, gimdyvių, naujagimių ir mažamečių vaikų mirtingumo mastas yra pribloškiantis. Pernykščiais tarptautinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ duomenimis, gimdydama moteris čia miršta vidutiniškai kas pusvalandį. Apie 60 proc. moterų gimdo be profesionalios pagalbos. Vienas iš penkių mažylių nesulaukia penktojo gimtadienio.

Net Kabule, kur moterims nesvetimi gana vakarietiški drabužiai, makiažas, manikiūras, vaikšto daugybė burkų. Kitaip jų nesinori vadinti – melsvas beformis aprėdas su tinkleliu akims užmaskuoja ne tik figūrą ir amžių, bet ir lytį. Jos šiūruoja gatvėmis, sustodamos prie didesnių parduotuvių – gal iš šarvuoto visureigio iššokęs užsienietis išties suglamžytą banknotą. Tai gali būti vienintelės pajamos, kurių kartais reikia ne tik sau ir vaikams prasimaitinti, ypač jei šeima netekusi tėvo, bet ir dar vienai dozei vyrui narkomanui.

XXI amžius susitinka viduramžius: automobiliai pramaišiui su moteris nuo pašalinių akių slepiančių burkų ir tradicinių vyriškų drabužių

Tačiau kruvino karo, smėlio dulkių ir murzinų burkų fone jau blyksi viltis. Vienos moterys, kaip F. Kofi, varžosi politinėje arenoje, kitos – bokso ringe, kuris net Vakaruose neatrodo perdėm moteriška vieta. 18-metė moksleivė Sadaf Rahimi šią vasarą Londono olimpiadoje kovos ne tik dėl aukso medalio, bet ir už moterų teises: „Noriu įrodyti, kad net mergina iš Afganistano gali sėkmingai pasirodyti ringe.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.