Kiekvienas, bandęs kurti ir gaminti, paliudys, kad tai – laiko ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Ar naujasis hobis netrukdo pagrindinei Jūsų veiklai – dainavimui?
Ir piešimas, ir dainavimas, ir darbas su vaikais yra kūrybos reikalaujantys užsiėmimai. Ir vienas kitam tikrai netrukdo. Manau, jei tik turi kam nors gabumų, reikia tuo užsiimti. Tikiu, kad visi žmonės kūrybingi, tik vieni laiko save menininkais, kiti – ne. Turiu muzikinį išsilavinimą, jaučiuosi esanti muzikantė. Mane auklėjo griežtai: nemesk kelio dėl takelio, neužsiimk, kuo nereikia, susitelk į dainavimą. Turbūt reikėjo subręsti, kad suprasčiau, jog visai nebūtina taip elgtis. Negaliu dainuoti 24 valandas per parą, tad laisvu nuo dainavimo laiku užsiimu dizainu. Dabar išgyvenu įdomų etapą – ne tik muzikuoju, bet ir kuriu, mokausi išrašinėti sąskaitas, tvarkyti apskaitą, ieškoti tiekėjų, gamintojų. Sėdžiu iki paryčių prie popierių, nes šie suvenyrai – mano vaikas, mano kūrinys.
Sumanymas gaminti dėklus iš senų krepšinio kamuolių tikrai originalus...
Tai – atsitiktinumas! Rankose atsidūrė krepšinio kamuolys ir peilis. Supjausčiau, sukarpiau, sulanksčiau... Žiūriu – išeina įdomus objektas. Anksčiau vis svarstydavau, ko nuvežti lauktuvių iš Lietuvos draugams į Vokietiją? Jų skonis – kaip mano: lininėmis servetėlėmis, molinėmis varlėmis ar pelėmis nesužavėsi. Kai pagaminau pirmą dėklų partiją, kilo kitas klausimas – kur jais prekiauti. Kelis nunešiau į dizaino studiją „Daiktų viešbutis“, ten suprato, paėmė. O kur daugiau? Tikras galvosūkis! Per kelerius metus daug kas pasikeitė, atsirado įdomių parduotuvėlių. Dabar mano darbais prekiaujama net Vilniaus turizmo centre Vilniaus gatvėje. Labai tuo džiaugiuosi. Tiesa, kai pirmą kartą nunešiau jiems parodyti savo kūrinius, nepriėmė. Sakė – neturi nieko bendra su Lietuva. Puiki dabartinė šios įstaigos direktorė J. Beniulienė mano idėjas parėmė ir padėjo įgyvendinti. Centrui sukūriau specialias stiklines vitrinas. Jose – ne tik mano suvenyrai, bet ir mano atrastų kitų įdomių dizainerių darbai. Labai džiaugiuosi, kad mano kūriniais prekiaujama ir „Pegaso“ knygyne. Padariau išvadą, kad žmonėms tiesiog reikia laiko priprasti prie tam tikrų naujovių.
Iš pradžių siuvau, dabar tai daro kiti. Kamuoliai yra kieti, juos sukarpyti ir susiūti – ne vaikų žaidimas. Tiesą sakant, didesnis galvos skausmas dabar turbūt – kur tų kamuolių gauti.
Dalyvavote dizaino parodose Japonijoje, Amerikoje. Kaip Jūsų suvenyrus įvertino užsieniečiai?
Japonai išgraibstė per porą dienų. Mano suvenyrais iki šiol prekiaujama vienoje didelėje japonų elektroninėje parduotuvėje. Tiesą sakant, ir pačiai buvo keista, kaip toje parodoje atsidūriau. Dėl įdomumo nusiunčiau rengėjams (italų įmonei, kuri specializuojasi rengti alternatyvaus dizaino produktų muges) savo gaminių nuotraukas, ir štai – aš jau lėktuve... Amerikiečiai juos irgi įvertino. Dėklai turi lietuvišką potekstę, tačiau jie veikiausiai vertinami tiesiog kaip dizaino produktas.
Ir vis dėlto daugiausia prekiaujate Lietuvoje?
Dėl sentimentų. Tokiems emigrantams kaip aš norisi į Lietuvą parvežti gabalėlį savo patirties, kažkuo prisidėti prie jos keitimosi. Mano idėja buvo ne pasaulį nustebinti dizainu, o sukurti originalų lietuvišką suvenyrą.
Man keistas tas lietuviškų suvenyrų asortimentas. Pavyzdžiui, prekystaliai lūžta nuo lino gaminių, o juk Lietuvoje – tik vienas linų laukas... Suprantu, tai – mūsų paveldas, bet kiek žmonių šiais laikais naudoja servetėlės? Ką lauktuvių savo draugams galėtų nupirkti mano paauglys sūnus? Juk tikrai ne gintarinį medį... Ką kalbėti apie kitą įdomią tradiciją – lauktuvių pirkti alkoholio. Norime, kad pasaulis matytų Lietuvą kaip lygiavertę modernią valstybę, o pristatome ją molinėmis pelėmis ir alkoholiu. Nejaugi neturime nieko gražesnio, vertingesnio? Pavyzdžiui, suvenyrų parduotuvėse nė su žiburiu nerasi M. K. Čiurlionio. Viena vertus, taip išgelbstim jį nuo kičo ir sukomercinimo. Kita vertus, turistai taip nieko ir nesužinos apie šį kūrėją. Vilniuje nesu mačiusi nė vieno plakato, raginančio aplankyti jo vardo muziejų (toks plakatas praverstų ir vietiniams – Kaune esantis Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus tuščias, kada į jį benuvažiuoju...)
Ar Kelne gera gyventi kūrybiškam žmogui?
O taip. Vokietija apskritai yra gera šalis kuriantiems žmonėms. Mums dar labai toli iki vokiečių, ypač atvirumo ir tolerancijos požiūriu. Lietuvoje daug konservatizmo, negatyvaus nacionalizmo, tabu ir kultų, todėl skirtingų kartų žmonėms, visuomenės sluoksnių atstovams sunkiau rasti bendrą kalbą, priimti kitaip mąstantį ir gyvenantį individą. Mane stebina ir naujoji nacionalinė propaganda: vis siekiame kažkokių rekordų, rengiame viešųjų ryšių akcijas. Sielvartaujame, kad ne visi pasauly mus žino... Aš siūlyčiau nustoti graužtis dėl to, kad mūsų kažkas dar neatrado, ir tai propagandai eikvojamą energiją, finansinius, protinius ir kitus išteklius nukreipti į vidų – kad Lietuvoje esantiems žmonėms būtų gera. Kad jie norėtų čia gyventi, dirbti ir auginti vaikus... Man atrodo, tai būtų pati geriausia šalies reklama. Bet viskam reikia laiko. Visuomenė pasikeis. Ji jau pasikeitė.
Nenoriu, kad mane vadintų emigrante. Emigrantas, manau, yra tas, kuris „uždaro savo kioską“, išvažiuoja į kitą šalį ir pradeda ten naują gyvenimą, stengiasi kuo greičiau įleisti naujoje vietoje šaknis. Aš niekada nebuvau uždariusi savo „kiosko“! Mano daiktai iki šiol guli Žirmūnuose. Į šį klausimą visada atsakau: „Kad aš nesu kur nors išvažiavusi!“ Tiesiog šiuo metu daugiau laiko praleidžiu ne Lietuvoje. Tiesiog norėjau pamatyti pasaulio.
Pamenu, kai dar mokiausi Vilniuje, vidurinėje mokykloje, dailės mokytojas, rodydamas Claude‘o Monet paveikslus, komentavo: „Originalaus paveikslo spalvos visai kitokios.“ Norėjau pamatyti, kokios! Kai atėjo laikas stoti, o savo ateitį siejau su muzika, susidūriau su problema – Muzikos konservatorija buvo vienintelė. Pasimokiau, bet norėjau daugiau, todėl išvažiavau: pirmiausia į Vokietiją, paskui – į Lenkiją, Varšuvą, F. Chopino muzikos akademiją, galiausiai – į Vieną. Vis dėlto mano namai – Lietuva. Tik atvažiavusi čia, noriu kuo greičiau lėkti į mišką arba pievą, nusiauti batus ir bėgti basa. Nei Vokietijoje, nei Austrijoje, nei Šveicarijoje, nors gamta ten neapsakomai graži, man nekyla noras to daryti.
Gyvenu Vokietijoje dėl sūnaus. Jam – keturiolika. Kelne jis eina į mokyklą, tas miestas – jo namai. Labai stengiausi, kad mano vaikas mokėtų kalbėti ir rašyti lietuviškai. Dar kai buvo mažas, perskaičiau jam visą lietuvių literatūros klasiką, net K. Donelaitį. Tiesiog norėjau, kad kalbos pasiklausytų. Jei ne sūnus, grįžčiau kad ir šiandien. Kita vertus, čia nieko neturiu, nežinočiau, nuo ko pradėti. Ten jau aišku, kaip išgyventi su savo muzika, kūrybinėmis ambicijomis, o čia? Neišmintinga skųstis – juk mūsų šalis išties mažytė. Ji nekalta, kad turi tą vienintelę Muzikos akademiją ir kad joje dėsto buvę studentai. Lietuvoje visi – giminės ir draugai (arba priešai). Nors štai tokie žmonės kaip Oskaras Koršunovas ir čia gyvendami sugeba sėkmingai kurti pasaulyje.
Turiu didelę patirtį, ir man malonu, kad ji vertinama. Galiu rinktis, kur dalyvauti, ką dainuoti. Mane domina išskirtiniai projektai. Dabar turiu nuostabų partnerį – rusų pianistą Aleksėjų Liubimovą. Jis gyvena Paryžiuje, kartu koncertuojame visame pasaulyje. Koncertai su juo – tai poezija. Kartu rengiamės dalyvauti Austrijoje vyksiančiame festivalyje „Klangspuren“.
Jūsų aprangos stilius labai originalus, sakyčiau, truputį pankiškas...
Cha, galbūt. Pamenu, Niujorke vaikščiojau atrištais batais – visada taip vaikštau: tingiu raišioti. Kažkas pakomentavo, kad maištauju. Prieš ką nors maištavau vaikystėje. Ir nors niekada nebuvau pankė, kokių 24-erių buvau plikai nusiskutusi galvą. Tuo metu gyvenau Varšuvoje – studijavau F. Chopino konservatorijoje. Man labai tiko ši „šukuosena“, bet sulaukdavau įvairų reakcijų. Vienu metu net nešiojausi mikrofoną ir įrašinėjau, ką žmonės apie mane kalba. Tai privertė susimąstyti: jei toks menkniekis kaip šukuosena gali sukelti tiek neigiamų reakcijų, tai kaip gyvena, pavyzdžiui, netradicinės seksualinės orientacijos žmonės? Man atrodė nesvarbu – su plaukais aš ar be jų. O pasirodė, kad labai svarbu.
Jūsų elektroninėje parduotuvėje „Bal Designs“ atsirado įdomi naujiena – veltinio šildyklės su užrašu „Tėvynė sušildys“. Kaip kilo ši mintis?
Emigrantai patiria sunkių akimirkų, ypač pirmais metais. Iš pradžių, jei išvažiavai vienas – be šeimos ir draugų, kaukti norisi. Ilgainiui išmoksti prisitaikyti, tas svetimumo jausmas nyksta, bet niekada neišnyksta visiškai. „Tėvynė sušildys“ yra mano simbolinė dovana kiekvienam, ilgiau užsibuvusiam toli nuo namų. Esu pagaminusi ir anglišką šildyklės versiją: „Warm Greetings from Lithuania“. Ji skirta visiems esamiems ar būsimiems Lietuvos draugams.
