Dainininkė L. Peleniūtė: buvo ir tokių akimirkų, kai verkėme visos 30 moterų

Laikas pamiršti nuostatą, kad liaudies dainos dera tik folkloriniuose festivaliuose. Jos, ypač sutartinės, gali suteikti stiprybės, gydyti, išlaisvinti kūrybinius gebėjimus ir padėti pamilti save bei pasaulį.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Moteris – tekanti upė. Kol ji teka, tol gyva. Kiekvienoje teka amžinybės srovė, tik kartais ji užsnūsta. Nubuskit, upės. Jau laikas“, – taip dainininkė Laurita Peleniūtė kviečia moteris į vieną iš savo projekto „Promočių giesmės“ seminarų.

Ir tikrai – tarsi pažadintos šio kvietimo, daugybė skirtingų moterų subėga – vienos lyg ramios lygumų upės, kitos it veržlūs kalnų upokšniai – į sostinės Antakalnio rajone veikiantį edukacijos centrą „Miesto laboratorija“. Beveik 30 įvairaus amžiaus nepažįstamųjų – vienų, su draugėmis ar vaikais – susėdame ratu.

Birželio viduryje vykusio seminaro tema buvo saulėgrįžos dainos, mat rengėmės artėjančiai Rasų šventei. Laurita papasakoja, ką ši naktis reiškė mūsų protėviams, kaip buvo švenčiama, ir tada mes, jos vadovaujamos, iš pradžių šiek tiek nedrąsiai pradedame dainuoti. Kai įsidainuojame, ateina laikas sutartinėms. Pirmąją, dvejinę, pasidalijusios į dvi grupes, įveikiame nesunkiai, o trejinė sukelia lengvą paniką. Kiekviena iš trijų grupelių turi spėti laiku įstoti, gebėti išlaukti reikiamą pauzę, atitarti trečiai grupei, o paskui ir vėl laiku pradėti savo partiją. Ir taip – iki begalybės. Arba, iki ūktelės viena iš dainininkių, mat taip paprastai baigiamos visos sutartinės.

„Išaiškinti, kaip visa tai padaryti, labai sunku, – juokiasi Laurita, – Pabandykite išdainuoti. Pamatysite, pačios pajusite, kada pradėti, kada baigti, kada atitarti.“

Ir išties – vos po poros nevykusių bandymų mūsų balsai susilieja į harmoningą tėkmę. Dainuojame ir aidu atliepiame vienos kitoms apimtos nuostabaus bendrumo jausmo, juokiamės iš džiaugsmo ir mėgaujamės unikaliu skambesiu, nors dauguma atėjusiųjų įsitikinusios, kad šis menas įkandamas ne kiekvienam, ir šiandien tai daro pirmą kartą.

Mano tikslas – pažadinti tą vidinę dainą. Eini ir niūniuoji, ir tavo akys ima kitaip švytėti, ir nugara išsitiesia, ir eisena tampa lengvesnė.

„Kaip gera, – šnabžda man kaimynė. – Girdžiu ir save, ir jus, ir net kitoje rato pusėje dainuojančias moteris. Neįtikėtina.“ Nutolsta dienos darbai ir rūpesčiai, tampa nebesvarbu, kad namie vakarienės laukia vyras ir vaikai. Mes siūbuojame, linguojame, stuksime ritmą kojomis, žiūrime viena kitai į akis, šypsomės ir dainuojame, dainuojame...

Dvi valandos pralekia akimirksniu. Grįžusi namo, įjungiu šio susitikimo įrašą. Iš karčios karaokės patirties žinau, kaip skausminga kartais būna išgirsti save dainuojančią iš šalies. Tai, ką išgirstu šįsyk, mane maloniai nustebina ir panardina į tą užburiamą meditacinę būseną. Buvau pamiršusi, kaip gera yra dainuoti – iš visos širdies, nesijaudinant, ar pataikai į natą, ar gražiai skamba tavo balsas, ką apie tai pamanys aplinkiniai.

Atrasti savo balsą

L. Peleniūtė su savo įkurta grupe „Marga muzika“ atlieka įvairių tautų liaudies dainas, o projektą „Promočių giesmės“ pradėjo įgyvendinti prieš pusantrų metų. Iki tol 15 metų istoriją baigusi mergina dainavo folkroko grupėje „Žalvarinis“, mokė vaikus muzikos.

„Folkloras man – didžiausias malonumas, su juo užmiegu ir atsibundu. Mokydama vaikus pajutau, kad iš tikrųjų reikia mokyti ne juos, o suaugusiuosius. Mažieji dainuoja labai lengvai ir džiaugsmingai, bręsdami nuo liaudies dainų ima tolti, nes tai atrodo nemadinga, neįdomu. Taip yra todėl, kad šeimos nepuoselėja dainavimo tradicijų“, – pasakoja Laurita. Ji sako nė pati nesitikėjusi tokio susidomėjimo – į trečiadieniais organizuojamus seminarus suguža 20–30 moterų.

„Neseniai skaičiau mokslinį darbą apie tai, kodėl Lietuvoje mirė liaudies daina. Mirė?! Tai buvo pateikta kaip faktas. Tai, kas šimtmečius buvo neatsiejama kiekvienos moters gyvenimo dalis, negali taip greitai išnykti be pėdsakų. Poreikis dainuoti yra, tik reikia jį pažadinti, – sako Laurita. – Liūdna girdėti, kai į mano seminarus užsirašyti atėjusios moterys prisipažįsta labai norinčios, bet nedrįstančios dainuoti. Nes neva neturi balso ar klausos, nes buvo išmestos iš choro arba yra pašiepiamos artimųjų. Klausia, ar yra atranka, ar nereikės vienai dainuoti visiems girdint. Atsakau, kad viskas bus gerai, kad atrankos nėra, nes man patinka toks moters balsas, koks yra iš tikrųjų. Noriu, kad jos nesistengtų iš savęs išspausti Beyoncé's vokalo, kad dainuotų tokiu balsu, kokį davė gamta. Ramiai, be įtampos.“

Į seminarus moterys ateina turėdamos įvairių tikslų – vienos nori padainuoti, kitoms įdomus folkloras, ypač sutartinės, kai kurios nori atrasti savo balsą, pabūti tarp kitų moterų, pasidalyti jausmais, emocijomis. Pasak L. Peleniūtės, dainavimas gali prilygti grupinės psichoterapijos seansui.

„Praėjusį rugsėjį ir spalį mokėmės Vėlinių dainų, lapkričio 2-ąją darėme kursų uždarymą. Visos verkėme, nors dauguma išėjusiesiems skirtų Vėlinių dainų yra mažorinės, linksmos, – prisimena ji. – Dainavome apie smėlio kalnelyje gulinčius tėvulį, motulę, brolį ar seserį. Kuri kurio nebeturi, to posmo neišdainavo. Aš irgi apie tėtį negaliu išdainuoti, jo netekau prieš trejus metus. Kuriuo nors etapu viena kita nutyla, paverkia ir toliau dainuoja.

Buvo ir tokių akimirkų, kai verkėme visos 30 moterų. Skausmas turi ištekėti su vandeniu, su ašaromis. Kad jos plūstelėtų, reikia daug dainuoti, atidaryti joms vartus. Tai, kas užspausta, neišjausta, neišgedėta, neišraudota, veržia gerklę, slegia širdį. Jeigu man būna visiškai blogai, imu dainuoti. Padainuoju, pabliaunu, vėl padainuoju, ir palengvėja. Taip ir mano babytė darydavo. Per „Promočių giesmių“ seminarus, padainavusios kai kurias dainas, jaučiamės tokios emociškai išvargusios, lyg būtume malkas krovusios, bet kaip lengva paskui...“

Dažnai priekaištaujama, kad lietuvių liaudies dainos labai liūdnos, o štai kitų tautų – visai kitokios. „Senosios visur panašios. Islandai apskritai neturi mažorinių dainų. Tokios labiau tinka linksmintis, sėdint prie stalo, o sielą gydo būtent minorinės. Kad įvyktų terapija, daina turi rezonuoti dvasinę būseną, o ne būti jai priešinga“, – sako Laurita. Ir priduria, kad jos seminaruose laisvai liejasi ne tik liūdesys, bet ir juokas.

„Moterys tokios jau yra: čia verkia, čia kvatoja. Prisimenu, kaip visos įsižvengėme dainuodamos apie rūteles, negalėjome garso išspausti iš juoko. Tai, kas užsistovi, virsta pelke. Turime būti lyg upės, visą laiką tekančios. Ar kada nors susimąstėte, kiek daug prasmių turi žodis „tekėti“? Teka ne tik vanduo, bet ir laikas, saulė, moteris už vyro. Dainuojanti moteris pradeda žydėti. Ir ne taip svarbu, ką ji dainuoja. Mano tikslas – pažadinti vidinę dainą, kad viduje skambėtų melodija, nesvarbu, ar moteris dirbtų, ilsėtųsi, ar eitų gatve. Nebūtinai liaudies daina, gali būti ir visiškas popsas, svarbiausia, kad skambėtų. Eini ir niūniuoji, ir tavo akys ima kitaip švytėti, ir nugara išsitiesia, ir eisena tampa lengvesnė.“

L. Peleniūtė sutinka, kad būryje dainuoti visada lengviau, bet reikia atrasti drąsos tai daryti ir vienai. Pašnekovė sako dažnai daranti tokį pratimą – bent po vieną eilutę leidžia padainuoti kiekvienai moteriai atskirai.

„Galiu būti užsikimšusi ausis, bet žinosiu, kuriai moteriai dabar eilė dainuoti. Pagal veido spalvą, – juokiasi Laurita. – Artėjant jos eilei, moteris pabąla, o padainavusi nurausta. Varge, kokius garsus iš pradžių kai kurios leidžia: cypia, švokščia, atrodo, kad kažkas joms gerklę rankomis spaudžia, – štai kokia yra mūsų kompleksų jėga, bet vos įsitraukia į būrį, garsas plaukia visa jėga, gražu klausyti.

Sakau joms: „Kodėl mane apgaudinėjate? Kodėl slepiate savo balsą?“ Liūdna, nes anksčiau lietuvės dainavo ir būriu, ir po vieną, ir laukuose, ir namie, ir nė kiek nekompleksavo. Manau, šią mūsų tradiciją išnaikino sovietmetis. Visa, kas susiję su folkloru, tradicijomis, nuvertinta. Tai sąmoningas genocidas siekiant sunaikinti tautą.“ Pasak Lauritos, dainavimas yra labai stipri dvasinė praktika, prilygstanti sąmoningo kvėpavimo pratimams. Jei nemokėsi kvėpuoti taisyklingai, nespėsi atlikti melodijos, uždusi, neišdainuosi.

Dainininkė L. Peleniūtė: buvo ir tokių akimirkų, kai verkėme visos 30 moterų
© Asmeninio albumo nuotr.

Sutartinių galia

Norinčiosioms dainavimo magiją pajusti giliau L. Peleniūtė organizuoja, kaip ji pati juokauja, slaptus seminarus „Atrask sutartinę savyje“ nedidelei moterų grupei (maždaug 10–12). Dirbama maždaug mėnesį – po tris valandas per savaitę.

„Susirenka visokių: vienos neišspaudžia nė garso, kitos, priešingai, rėkia garsiai negirdėdamos kitų, trečios dainuoja dirbtiniais balsais, nes kažkas joms įteigė, kad taip gražu. Reikia daug kalnų perlipti ir upių perplaukti, kol išlaisvini savo tikrąjį balsą, daug laiko skirti tam, kad paleistum sunkumus, kompleksus, įkyrius balselius, sakančius, kad nusidainuoji, kad balsas negražus.

Po seminaro praėjus mėnesiui moterys atrodo visai kitokios – dainuoja garsiai, aiškiai, su džiaugsmu. Kai seminaras baigiasi, reikalauja tęsti, bet aš jaučiuosi padariusi tai, ką reikia. Toliau jos turi eiti pačios. Tai tas pats, kai išlaikai teises, bet bijai vairuoti“, – sako pašnekovė.

Sutartinės yra vertinga mūsų kultūros paveldo dalis. 2010 m. jos oficialiai įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pagal atlikimą gali būti dvejinės, trejinės ir keturinės. Buvo dainuojamos per svarbias kalendorines ir šeimos šventes, ypač dažnai – dirbant sunkius ūkio darbus. Į laukus per javapjūtę ar linarautį išėję kaimo žmonės – plušdavo kartu ar kiekvienas savo rėželiuose – traukdavo dainą po dainos. Regis, taip net darbai smagiau eidavosi.

Daina – tai protėvių mums rašyti laiškai, tai – šaknys, kurios mus maitina. Kuo jos giliau, tuo aukščiau kyla vainikas, tuo gražesni žiedai.

L. Peleniūtė sako, kad toks multifunkciškumas ne mažiau, o gal net labiau aktualus ir šiais laikais. „Dainuojant sutartines reikia išlaikyti savo balsą kuo stipresnį, nepasiduoti greta esančiam žmogui, bet kartu girdėti bei priimti kitą. – sako pašnekovė. – Dainuodamos sutartines moterys pradeda viena kitą mylėti. Dingsta vertinimas, kad aš gerai padainavau, o ji – ne, noras kontroliuoti.

Supranti, kad esi labai svarbi, vis dėlto – tik viena didelės mandalos dalis. Atbunda visi instinktai, kokie tik gali būti, apmirę jautrumo čiuptuvėliai, seksualumas, motiniškumas, darbštumas, kūrybingumas, meilė sau, kitoms moterims ir visam pasauliui. Tą sutarimą su savimi, aplinka rodo net pats žodis „sutartinės“.“

Pasak Lauritos, dainavimas keičia moterų gyvenimus, nes giedantis paukštis tampa laisvas. Vienos išsiskiria su vyrais, kitos meta nemėgstamus darbus, išdrįsta nutraukti išsisėmusius, varginamus santykius.

„Energine prasme gerklė reiškia kūrybą. Kol ji uždaryta, negali savęs realizuoti“, – sako pašnekovė. Laurita prisipažįsta ir pati esanti iš kovotojų, tad vis dar tenka mokytis nustoti kontroliuoti, paleisti atgyvenusius dalykus.

„Pasiduoti tėkmei ne taip lengva, kaip atrodo, – šypsosi ji. – Šis projektas yra didelis atradimas ir man pačiai. O kiek nuostabių moterų sutikau!“ Ji neapsiriboja seminarais, rengia ir stovyklas. Prieš mūsų susitikimą buvo ką tik grįžusi iš Puvočių kaime vykusios stovyklos „Dainuojančios ir šokančios upės“, čia dainavimas jungtas su judesio terapija. Iki šiol su jauduliu prisimena kilusį tą, regis, visai skirtingų moterų bendrystės jausmą.

„Štai viena jaunutė skundžiasi santykiais su vaikinu, kitos, gerokai vyresnės, patyrusios, juokiasi ir ją ramina, esą niekai visa tai, neverta dėl to pyktis, juk gyvenime yra svarbesnių dalykų. Vienai sąnarius suskausta, kita puola masažuoti. L. Peleniūtė brandina idėją rudenį sutelkti didelį – bent 100 moterų – būrį ir padainuoti visa jėga. „Norisi tai įrašyti, kad turėtume ką nors gražaus parodyti užsieniečiams“, – sako Laurita.

Maitinančios šaknys

Sutartinės buvo dainuojamos ne tik Lietuvoje. Joms artimų kūrinių aptinkama Ukrainoje, Rusijoje, Balkanuose, netgi Afrikoje, tiesa, ne tokių sudėtingų, daugiabalsių, su atitarimais. Deja, sutartinių dainavimo tradicija Lietuvoje pradėjo blėsti dar gerokai iki sovietmečio – apeiginės giesmės ėmė nykti kartu su krikščionybės atėjimu, o XIX–XX a. retai kur skambėjo ir kitokio turinio daugiabalsės lietuvių liaudies dainos.

„Prisimenu, kai koncertavome tremtinių namuose, 100 metų ką tik sulaukusi močiutė mums aiškino, kad dainuojame kažkokias senienas, kad tokias ji tik iš babos girdėjusi. Didžiavosi, kad su savo mama jau dainavo šiuolaikines dainas, romansus“, – sako Laurita šypsodamasi.

Liaudies dainos, ypač senos, tarp jų – sutartinės, ypatingos dar ir tuo, kad siekia tolimus laikus, jungia viso pasaulio tautas. „Tikiu, kad žmonija prasidėjo nuo dviejų žmonių ir juos siejančios dainos, – sako Laurita. – Melodijos yra seniausias išlikęs dalykas. Jos įveikė tūkstančius kilometrų, šimtus metų. Keliaudama po įvairias šalis ir dainuodama jų folklorą pamačiau, kiek daug bendrų melodijų turi skirtingos tautos. Žodžiai keičiasi, o melodija yra universali ir amžina.“

Moteris prisimena kone mistinį nutikimą, kai su pasaulyje žinomu muzikantu Baba Sissoko'u iš Malio įrašinėjo albumą „MaLituanie“.

„Jis nemokėjo angliškai, o aš – prancūziškai, mums davė gitarą su trimis stygomis ir liepė dainuoti. Dainavome improvizuodami, nesutarę iš anksto, atliepdami melodiją. Aš – eilutę savo kalba, jis – eilutę savąja. Kai susitikę po metų pabandėme tas dainas išversti, apstulbome. Kai aš dainavau apie liepą, simbolizuojančią motiną, auginančią devynias dukras, Baba dainavo apie Leilą – motiną, einančią per Afriką ir renkančią kitų motinų pamestus vaikus. Aš dainavau apie šešurėlį, kaip jis norėjo išbandyti marčią duodamas jai įvairių užduočių, Baba – apie vyro galybę. Temiškai sutapo beveik visos dainos“, – prisimena pašnekovė.

L. Peleniūtė įsitikinusi, kad folkloro muzika apima labai daug neįsisąmonintos informacijos, kad ši mūsų pasąmonę pasiekia per dainas. „Daina – tai protėvių mums rašyti laiškai, tai – šaknys, kurios mus maitina. Kuo jos giliau, tuo aukščiau kyla vainikas, tuo gražesni žiedai. Tai tarsi malda, kuria kreipiamės į tuos, kurie buvo iki mūsų, į Dievą, į kosmosą, į gamtą. Ne veltui kiekvienoje religijoje tokios svarbios yra giesmės, mantros, choralai, šamaniškas giedojimas, – pastebi L. Peleniūtė. – Sakoma, kad dūšia šviesos nemato, dūšia girdi garsą. Kai pajunti ryšį ne tik su esančiaisiais šalia, bet ir su protėviais, viduje ima augti didžiulis meilės gumulas. Tampi labai stiprus, nes nesi ore sklandantis balionėlis. Turi šaknis, protėvių žemę. Jei ant jos atsigulsi, apkabins. Tai suteikia tvirtybės, saugumo, ramybės.“

L. Peleniūtė sako, kad perskaityti promočiučių mums rašytus laiškus jai padeda ir istorikės išsilavinimas. „Kai supranti, kaip sunkiai gyveno mūsų moterys, tampa aišku, kodėl vestuvių dainos anuomet buvo liūdnos, kodėl tiek daug skundžiamasi, kalbama apie norą grįžti į tėvelių namus, deja, visos durys jau užvertos. Yra ir gana šiurpių istorijų – tarkim, kaip moterys nužudo savo vyrus.

„Užgirdėjau didelę novyną, moteriškė vyro nemylėjo, da pati jį nutrotijo“ – tai vienos dainos žodžiai. Arba: atėjusi vyro sesulė pas martelę klausinėja, kur dingo brolelis, kodėl priemenėj tiek kraujo, o ta vis išsisukinėja kurdama visokias istorijas.

Kai šias susieji su tikrais faktais, kai žinai, kaip jautėsi už senų, nemylimų, girtuoklių vyrų ištekintos moterys, kiek daug teisių LDK laikais turėjo našlės, palyginti su kitomis moterimis, supranti, kad tos dainos – ne tik fantazijos vaisius. Dainavimas padeda mums giliau ir geriau pajusti, išgyventi savo tautos praeitį, atrasti istorijoje savo vietą ir perduoti tai, ką sukaupėme, ateinančioms kartoms.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (6)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.

Paslaptingas Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno žmonos gyvenimas (12)

Mažai žinoma apie Ri Sol Ju, kuri 2012 m. buvo atskleista kaip Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno žmona.

Angelina Jolie prasitarė, kas galėtų atgaivinti jos santuoką su Bradu Pittu (13)

Daugiau nei metus trunkančioje žymiausios Holivudo poros skyrybų dramoje vis dar nepadėtas galutinis taškas. Nepaisant sudėtingų aplinkybių bei tarpusavio nesutarimų, sutuoktiniai stengiasi išlaikyti ramius santykius, siekia, kad skyrybos neigiamai nepaveiktų jų atžalų.