D. Kernagienė: taip buvau įpratusi - Vytautas Kernagis ir jo žmona

Vilniaus dizaino kolegijos dėstytoja kostiumų dailininkė Dalia Kernagienė, paprašyta prisiminti savo pirmąjį kino darbą, „Raudonmedžio rojaus“ filmavimo užkulisius lygina su naujausios juostos – Algimanto Puipos filmo „Edeno sodas“ – gimimu Taujėnų dvare. Iš ten ji ką tik grįžo.

Šių dienų populiariausi ir labiausiai skaitomiausi straipsniai:
- Atlikėjos L. Vaikulės dieta: minus 9 kg per 9 dienas
- Česnako užpiltinė – vaistas nuo dešimties ligų
- Meilės horoskopas gruodžio mėnesiui
- Žmonės jau primiršo senus gerus saldumynų receptus
- Šventėms - žinomų žmonių kalėdiniai silkės patiekalai
- Tinginių cepelinai

Tą pusmetį prieš 35-erius metus, kai kurtas „Raudonmedžio rojus“, Daliai Kernagienei teko gyventi Kaune. Žmonos Vytautas Kernagis sulaukdavo dažnai tik savaitgaliais. Kartą, paliktas su ketverių metų sūnumi, jis neištvėrė: „Žinai, Šopyte, jau nebegaliu.“ Dabar, kai režisierius A. Puipa pasiūlė tapti filmo „Edeno sodas“ kostiumų dailininke, D. Kernagienė turėjo gerai pasvarstyti, ar nori kuriam laikui atsisakyti įprastos buities, pakeisti gyvenimo ritmą, į ramią dienų tėkmę įsileisti kūrybinės įtampos valandas. Nuėjusi į Menininkų kalnelį šviesaus atminimo Vytautą Kernagį tiesiai šviesiai pasiklausė, ar jai verta imtis šio darbo. Dabar dailininkė džiaugiasi, kad mėgstama veikla su šaknimis išrovė iš tuštumos, į kurią buvo nugrimzdusi po vyro netekties.

Gyvenimas tęsiasi

„Į talentingo režisieriaus ir puikaus žmogaus A. Puipos kvietimą dirbti kuriant filmą apie ypatingą senstančių žmonių psichologinę transformaciją neatsakiau porą savaičių – svarsčiau, ar pajėgsiu fiziškai. Jau esu išėjusi iš netekties transo, dirbu su studentais, vėl prisikėliau gyventi, bet vis tiek pasitariu su Vytautu, nes taip esu įpratusi. Manau, kad jis man padeda. O gal aš pati sau padedu tuo tikėdama? Kas iš mūsų gali pasakyti, kaip yra anapus?

Ketverius metus dėstau sceninio įvaizdžio formavimo kursą. Mano draugė Dalia Jurginienė, matydama, kokia esu sutrikusi, beveik jėga „įsūdė“ mane į Vilniaus dizaino kolegiją. Vis svarsčiau pabėgti – atrodė, kad dirbu nepakankamai gerai, bet Dalia juokais iškeldavo kumštį: „Tik pabandyk!“ Tie vaikai tokie gabūs, kūrybiški... Aš juos tiesiog įsimyliu. Jei sugebi paskatinti, nuveikia didelius darbus.

Po Vytauto mirties kurį laiką tarsi negyvenau. Žinoma, šalia yra mylimi vaikai, vaikštai, atlieki darbus, bendrauji, bet kažkokia tyla – tarsi būtų išplėšta labai svarbi tavo esybės dalis. Sunkūs metai. Nesuvokiau gyvenimo, kaip jis turėtų vykti. Keičiasi tvarka, bet esminiai prioritetai nekinta. Studentai man atvėrė akis. Galiu suabejoti, kas kam davė daugiau: aš jiems ar jie man. Visgi mes šį tą nuveikėme, ir tai yra puiku.

Nepamirštama „Edeno sodo“ filmavimo grupė. Ta kunkuliuojanti jėga, kūrybinio proceso ugnis man priminė Kernagio gaivalą. Supratau esminį dalyką – gyvenimas tęsiasi. Argi tai nėra nuostabu?“

Daug metų – Vytauto Kernagio šešėlyje

„Raudonmedžio rojus“– pirmasis mano filmas. Buvau ką tik baigusi studijas, dirbau Vilniaus modelių namuose. Tada, nors gyvenau Vytauto Kernagio teatralų tėvų namuose gaubiama teatro atmosferos, dar nesupratau, ką reiškia filmo kostiumų dailininkės pareigos, kad tai labai laikina. Troškau patirti kitokią kūrybinę terpę. Pasielgiau labai negudriai – dėl filmo palikau gerą darbą. Pakvietė, ir viską mečiau.

Labai dažnai tekdavo apsistoti Kaune, viešbutyje. Ketverių metų sūnų Vytuką prižiūrėjo vyras, bet kartą jis paskambino ir pasakė, kad daugiau taip gyventi nebegali. Filmavimas baigėsi, neturėjau kur eiti, į Modelių namus grįžti nebegalėjau. Netrukus režisierius Gytis Padegimas pakvietė mane į Kauno valstybinį dramos teatrą. Ten vėl susitikome su aktoriais, vaidinusiais „Raudonmedžio rojuje“. Santykiai buvo puikūs, situacija beveik tobula. Aš tuos žmones labai mylėjau, Kauno teatre sukūrėme ne vieną spektaklį, bet toks mano būdas – nesiafišuoti. Arba tiesiog įpratau – Vytautas Kernagis ir jo žmona. Vytautas buvo ypatingas, nuoširdus, bet tu pagyvenk šalia tokios „bombos“. Laikiau keturis namų kampus. Tiesa, stogas buvo jo.

Buvo kinas, teatras, tačiau daugelio pasiūlymų atsisakiau. Tokia lemtis. Toks gyvenimas. Tokia tvarka. Patogiau buvo rengti scenai Vytautą. Viskas šalia, taip ramiau, jokių nusiskundimų. Štai Aleksandras Vasiljevas paėmė į kolekciją legendinį Vytauto fraką, kuriuo jis vilkėdavo „Kabareto tarp girnų“ pasirodymuose. Per tiek metų nepajėgiau prisiliesti prie koncertinių vyro drabužių. Batai su žvaigždutėmis, bluzonas su žvaigždėmis, daugelis kitų apdarų, skirtų atrakcijai... Jie vis dar guli dėžėse nepaliesti. Dainos teatrui, „Kabaretui tarp girnų“ iš tuomečių audinių siuvau kostiumus, jie atrodė kaip šarvuočiai, nes pagalbinės medžiagos būdavo nepaprastai kietos... Nuostabus Kauno dramos teatro siuvėjas storą pagalbinį audinį mediniu muštuku vanodavo tol, kol šis pasidarydavo minkštesnis.

Asmeninių kolekcijų esu sukūrusi nedaug. Vienu metu turėjome bendrą su prancūzais įmonę „Dekadansas“, ten dirbau dizainere. Siūdavome, veždavome į užsienį, rengdavome kolekcijas, esame pelnę apdovanojimų.“

Prabangos iliuzija – iš nieko

„Filme „Raudonmedžio rojus“ reikėjo sukurti prabangos iliuziją iš nieko. Visiško deficito laikai, audinių pasirinkimas ribotas, aksesuarus gaminau savo rankomis. Drabužius teko karpyti, dažyti, siūti iš naujo. Intuityviai, iš nuotraukų ir skaitytų knygų, iš kostiumo istorijos studijų atkūriau prieškario kauniečių rengimosi stilių. Gauni informacijos ir iš dalelių dėlioji mozaiką. Prieškario Kaunas tada dar nebuvo toks jau labai tolimas, istorinis. Daug pasakojo Vyto mama. Ji tais laikais puošėsi taip pat iš nežinia ko.

Labiausiai norėjau, kad aktorės gražiai atrodytų ir kad drabužiai padėtų joms atskleisti personažą, individualumą, charakterį, asmenybės bruožus. Moterys skirtingos, visos savaip gražios. Būdavo, pasižiūriu ekrane ir lekiu prie jų ką nors pataisyti. Kai kuriuos kostiumus siuvome televizijos siuvykloje, kai kurie – iš komiso parduotuvių, kai kurie – atnešti mūsų pačių. Danutė Juronytė vaidino su nepaprastai gražia mano mamos gipiūrine palaidine.

Jei mūsų šalyje kuriami filmai turėtų normalius biudžetus, būtų įdomu kostiumus vien modeliuoti ir siūti, tačiau dabar, kaip ir prieš 30 metų, drabužių patys prisinešame, prisiskoliname ir pritaikome. Kai ką, žinoma, ir siuvame. Dažnai prireikia ne to, kurį suruošei. Saulė išlindo, mėlyną suknelę dedi į šoną, nes reikia žalios. Arba staiga atšąla oras, ir viską turi pakeisti. Beje, šitaip kūrybiškai sukdamasi iš padėties gauni satisfakciją! Šeštadienį drabužių grįždama iš filmavimo vežiau pilną bagažinę, o dar kalnas styrojo ant galinės sėdynės. Visus reikia išvalyti, vienus – grąžinti asistentei, kitus – dizainerėms, trečią – nusiųsti į Klaipėdą.

Kostiumų dailininkui svarbu matyti siluetą, suderinti spalvas, suprasti proporcijas. Turiu žiaurią akį. Sako, ji lyg skustuvas, tačiau pastabas, kai matau blogą derinį, sakau ne tam, kad įžeisčiau. Tiesiog kitaip negaliu. Aš tai „girdžiu“. Ir mano vyras tobulai girdėdavo muziką, ne ta nata jam rėždavo ausį. Tik mano klausa, nors mokiausi muzikos mokykloje, nėra tokia aštri. Kiekvienas turime savo „arkliuką“, ir tai yra unikalu. Aš matau drabužio ilgį, spalvą, kompozicinę viršaus atsvarą apačiai, kokie batai tinka prie tam tikro silueto. Jaučiu mados skambėjimą.“

Draugės Valės amplua

„Man net teko vaidinti „Raudonmedžio rojuje“ vieną sceną. Epizodas, kai draugė Valė ateina pas Karolį Tuleikį pasiimti draudžiamos literatūros, filmuotas Birštone, išnuomotame namuke. Bėgo dienos, o Valę kūrusi aktorė vis nesirodė. Ir štai ateina pas mane B. Talačka, prašo: „Dalia, suvaidink tą draugę Valę.“ Pradėjau spyriotis: „Nė už ką!“, o jis neatlyžta: „Juk matai, kokia situacija. Laiko nebėra, nėra išeities.“ Iš draugiškumo sutikau. Kad niekas manęs nepažintų, apsivilkau keistus drabužius, prisiplojau skrybėlę, užsikabinau ant nosies iš rūbininkės Birutės pasiskolintus storo stiklo akinius. Mažai ką matydama užkliuvau už slenksčio, vos neįkritau į kambarį, kur Valės laukė Karolis. Masalskis, atsukęs man nugarą, žiūrėjo pro langą. Pasisveikinau. Pamatęs mane tokiu amplua, vos laikėsi neprunkštelėjęs...

Iš LRT muziejaus archyvo (autorius - Jonas Botyrius)

Karolio gimnazisto uniformą ir kepurėlę pasiskolinome. Valentinas vaidino vilkėdamas ir labai gerą kostiumą. Dabar tokių daug, o tada nebuvo – išprašiau iš Vilniaus modelių namų, modeliuotą vyriausiojo dailininko Michailo Raduto. Masalskiui nepaprastai tiko, pasižadėjau padaryti viską, kad jam atiduotų. Prašiau, zyziau parduoti, kurį laiką negrąžinau, bet Raduto to kostiumo nepardavė. Tais laikais buvo kiti prioritetai.

V. Masalskis tuo metu laikytas dievu. Jaunas, dailus, visos panelės jį įsimylėdavo. Kai išeidavo į miestą, žmonės šnabždėdavosi: „Va, Masalskis, Masalskis...“ O Jūratė Onaitytė kokia nereali gražuolė! Kaunas gyveno tuo filmu. Režisierius B. Talačka – paprastas, šiltas, kuklus žmogus, bet kažką jo širdis gamino, tas eliksyras mus jungė, buvome šauni grupė, vieni kitus mylėjome. Šiluma jaučiama ir juostoje. Studentams kartoju: „Visa ko pradžia yra meilė.“ Meilė žmonėms, namams, meilė žolei ir dangui yra mūsų gyvenimo varomoji jėga.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis