D. Kazlauskas: vos ją išvydęs, žinojau, kad vesiu

Daugiau kaip 20 personažų teatre, keliolika – lietuvių ir užsieniečių filmuose įkūnijęs aktorius Dainius Kazlauskas (43 m.) atsisveikina su bene labiausiai jį išpopuliarinusiu Urvinio vaidmeniu.

Į kitą barikadų pusę – režisūrą – perėjęs Dainius rengiasi spektaklio Panevėžio J. Miltinio dramos teatre premjerai ir tvirtina grįžęs į tai, nuo ko pradėjo.

Per visą pokalbį su Dainiumi Kazlausku driekiasi lengvos ironijos gija, pertraukiama aštraus juoko pliūpsnių ir prunkščiojimų. Po dešimtimis Dainiaus kaukių, matau, tebetūno mažas berniukas, klasės juokdarys, be kurio neapsieidavo joks mokyklos renginys. Kaip meistriškai jis maskuoja šią savo asmenybės pusę! Tereikia pamatyti šėtoniškąjį Volandą Oskaro Koršunovo spektaklyje „Meistras ir Margarita“ ar Edmundą Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“! Beje, filmuodamasis šioje juostoje aktorius nusikėlė į vaikystės vasaras, praleistas su to meto draugu Tadą Blindą vaidinančiu Mantu Jankavičiumi.

Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Vėlyva motinystė: kaip nėštumas veikia moters sveikatą
- Į viešumą iškilo faktų apie neįprastą Stalino pomėgį
- Šakočio pyragas, kokį ne gėda ir ant Velykų stalo padėti

Vis dėlto labiausiai aktorius dievina linksmus vaidmenis televizijos laidoje „Dviračio šou“ ir jos chebrą. Gal kad artimiausi prigimčiai? Žiūrovai Dainių labiausiai pamilo kaip Urvinį – spektaklio „Urvinis žmogus“ pagal R. Beckerio pjesę pagrindinį personažą (beje, jis yra ir šio vaidinimo režisierius). Teatro visuomenė įvertino jį už gebėjimą tobulai persikūnyti į draminius personažus – 2005-aisiais D. Kazlauskas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenis G. Varno spektakliuose „Nusiaubta šalis“, „Nusikaltimas ir bausmė“ bei klubo „New York“ inicijuotą monospektaklį „Urvinis žmogus“.

„Tegu tai būna pirmas ir paskutinis mano apdovanojimas, – pareiškia Dainius. – Įvertinimai reikšmingi tik tol, kol esi jaunas. Be to, tik su amžiumi imi suprasti, kad mene tikėtis objektyvaus vertinimo yra mažų mažiausiai naivu. Na, gal yra retų išimčių. Sakykite, kokios varžybos gali būti mene? Sporte viskas paprasta: atbėgai pirmas ir esi nugalėtojas. O mene? Norint šioje srityje būti objektyviam, reikia turėti ypatingo padorumo ir drąsos.“

Gal todėl raudonas kilimas Dainiui pernelyg primena koridą, kur kautynės dėl geriausiojo vardo iš esmės yra beprasmės. Nėjo juo ir neis. Žino, kad apdovanotas ten, aukštybėse, tad pakanka ir šio įvertinimo. Tas metas, kai scenos žmogus turi patikti, tikina pašnekovas, jo gyvenime jau praėjęs. Ar tikrai? Gal jis tik ironiškai koketuoja? Kaip graži moteris, kuri vieną dieną supranta, kad jos kapitalas – nebe grožis, bet vis tiek dažosi lūpas.

Kiekvieną dieną tenka rauti savo baobabus. Tai nėra smagu, ir visai nesinori to daryti, bet kai pagalvoji apie tikslą...
Žurnalas "Moteris" (L. Fisheye nuotr.)
Tačiau ko būtų vertas mūsų pašnekesys, jei ieškočiau tik netiesos? Natūralu, kad kardinalus posūkis verčia perkainoti vertybes. Į režisūrą pasukusiam pašnekovui šiandien svarbiau ne patikti, o būti teisingai suprastam: „Patikti labai norisi, kai esi aktorius, nes tai yra tavo degalai. Ir labiausiai to reikia, kai esi jaunas. (Nors, aišku, yra žmonių, kurie, ir būdami 70-ties, flirtuoja su publika.) Na, o režisieriui geriausias įvertinimas – būti suprastam. Daugelis jų nesivargina ir į šį reikalą žiūri labai paprastai: viešoje erdvėje pasufleruoja, ką nori pasakyti. Manyčiau, kad veiksmas, kaip ir visos spektaklio prasmės, turi būti sklandžios ir žiūrovams papildomų klausimų nekelti.“

Po „Urvinio“ – „Žuvėdra“

Projekto „Urvinis“ įkvėpėjas ir režisierius ėmėsi statyti A. Čechovą? Staigus posūkis, sakyčiau. „O aš sakyčiau, kad nėra geresnės ar blogesnės dramaturgijos, yra tik geresni ar blogesni kūrėjai, – švelniai šaiposi Dainius. – Na, o skirtumas tarp šių dviejų kūrinių yra tik tas, kad jų autoriai kėlė skirtingus tikslus.“ O štai aktoriaus posūkis į režisūrą nėra jau toks staigus. Kažkada jis stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – svajojo būti aktorius, bet įstojo... į režisūrą. Pasimokęs šio meno, vis dėlto perėjo į vaidybos specialybę, tad dabar grįžta prie to, nuo ko pradėjo. Ratas apsisuko. Ir iššūkiu to pašnekovas nevadina.

„Ši profesija labai panaši į aktoriaus, tik dirbant veikia kitas smegenų pusrutulis. Kita vertus, juk yra žmonių ir su abiem veikiančiais pusrutuliais...“ – mintimis dalijasi Dainius, ir jo akyse matau blyksint šelmiškas kibirkštėles. Charizmatiškojo pašnekovo nuomone, aktorius siekia tapti populiarus. „Juk nekas, kai tavęs gatvėje neatpažįsta! – šauna kaip kulka. – O režisūra? Nesulyginsi su aktoryste. Ten dvidešimt planetų kaunasi dėl Saulės vardo.“

Ir surimtėjęs priduria: „Rimtai kalbant, ką reiškia tapti režisieriumi? Prisiimti daugiau atsakomybės. Aktorius atsako tik už save ir už savo grožį. O režisierius – už visa kita.“ Pastarasis turi puikiai išmanyti ne tik profesinius dalykus, bet ir žmonių santykių psichologiją. Juk aktorių daug, o teatras be intrigų... „Sutinku, teatras be intrigų neįsivaizduojamas. Menininkai – vėjo nešami. Jie – kaip vėtrungės. Kartais, vėjui papūtus, ir nugarą atsuka. Šie žmonės labai pažeidžiami“, – sutinka pašnekovas.

Galbūt taip yra dėl to, kad teatras aktorių išspaudžia lyg citriną. Tai ne sėdėti kokioje nors kontoroje ir popierėlius dėlioti... Pašnekovo įžvalgos šiek tiek nustebina: „Žinote, labai nedaug aktorių dirbdami atiduoda visas jėgas. Tokie sudega greitai kaip žvakės. Galiu drąsiai teigti, kad aštuoniasdešimt procentų aktorių, kaip sakote, ateina ir pasėdi. Vaidinti jie gali kad ir dešimt kartų per dieną... O kodėl ne? Juk daugiau niekas ir nereikalauja. Per pastaruosius dešimt metų publikos norai išryškėjo labai aiškiai. Favoritai – irgi. Ir tai tikrai nebūtinai tie, kurie save degina sunkiai dirbdami. Šiuo metu Lietuvoje vidutinybėms – labai puikus laikas.“

Pačiam pašnekovui teatras – intelektuali pramoga. Simfoninio orkestro koncertas – taip pat. Muilo opera – taip pat, tik jau kito žanro. „Kiekvienas turi savo taisykles. Svarbiausia – ne žanras, o kokybė. Kai darbas geras, kai skamba Europos, pasaulio mastu, ir mes jo vertę suprantame, jaučiame. Tada nesvarbu – komercinis tai ar nekomercinis spektaklis, melodrama ar romantinė komedija, trileris... Tik sukurti primityvumu nežeidžiantį darbą labai sunku.“

Aktorius atsako tik už save ir už savo grožį. O režisierius – už visa kita.
Žurnalas "Moteris" (L. Fisheye nuotr.)
Kodėl anksčiau, kai viskas drausta, teatras buvo kitoks? „O kas buvo anksčiau? Tik virtuvė su vynu, degtine, draugais ir oficialiai uždraustomis kalbomis. Ir dar buvo teatras. Tie snobai, stovėję eilėse prie teatro, dabar patenkinti žiūri dvi komercines televizijas. Žinoma, aš supaprastinu situaciją, bet dabar tikrai yra didžiulė pramogų įvairovė.“ Tai, Dainiaus nuomone, kartu patikrina žmogų. „Visi dabar – kaip ant delno, nėra kur pasislėpti nei kūrėjams, nei žiūrovams. Ir ką gi – anksčiau buvo devyni protingi ir vienas kvailas, o dabar devyniems kvailiems tenka vienas protingas, ir šis dėl to nejaukiai jaučiasi, jam gėda...“ – dabartinę padėtį apibūdina pašnekovas.

Dabar pati darau dramaturginį posūkį – grąžinu pašnekovą prie spektaklio pagal Robo Beckerio pjesę „Urvinis žmogus“ sėkmės. Nuo 2005-ųjų, kai Dainius pirmąkart išėjo į sceną kaip Urvinis (vėliau su šiuo „Idioteatro“ spektakliu keliavo po Lietuvą, gastroliavo užsienyje), garsas apie jį sklinda tarsi apie Vilnių pagal garsiąją legendą. Šio fakto aktorius ir režisierius nesureikšmina. Anot jo, kartais kai kurie darbai, kaip ir žmonės, atsiduria reikiamu laiku reikiamoje vietoje: „Tokio spektaklio reikėjo, tačiau tikslo sukurti visų laikų žiūrimiausią spektaklį mes su Kostu Smoriginu tikrai neturėjome.“

„Urvinio žmogaus“ režisieriaus kėdės Dainius neužleidžia, bet ar jam neliūdna atsisveikinti su personažu kaip aktoriui? Nemanau, kad vaidina, kai sako: „Patikėkite, jokio liūdesio tikrai nėra ir nebuvo. Išeiti laiku reikia mokėti.“ Juolab kad vaidinant šį spektaklį buvo ir labai sunkių momentų. Vien ką reiškia išstovėti scenoje tris valandas! Vienam. Beje, žiūrovai neturi žiovauti. O juk publika yra publika: ir geranoriška, ir savaip žiauri. Spaudoje rašyta: kai Urvinį vaidinęs aktorius scenoje susmuko, salė juokėsi toliau.

Dainius prisimena: „Tiesiog labai staigiai padariau vieną labai nepatogų judesį. Pertempiau stuburo nervą, vėliau gydytojai liepė džiaugtis, kad pavyko jį atstatyti. Iš tikrųjų galėjo baigtis blogai. Mane tarsi elektra trenkė, akyse išvydau žiežirbas, jausmas buvo toks, lyg viduje būtų užsidegusi elektros lemputė. Vėliau gulėjau negalėdamas pakelti nei kojų, nei rankų, o 800 žiūrovų juokėsi.“

Galbūt aktorius susmuko tyčia? Juk šou privalo tęstis... Anksčiau per filmavimą Dainius krisdavo ant grindinio iš važiuojančio automobilio. O dabar, jei žino, kad reiks klauptis ant kelių, užsideda apsaugas – po truputį tampa atsargesnis. Mat elgesio su savo kūnu jaunystėje pasekmės niekur nedingo. Kadaise atrodė, kad jo kūnas – tobulas, idealus.

„Dabar suvokiu, kad toks nebėra. Vis dėlto jei esi aktorius, svarbu, kad kūnas atrodytų estetiškai“, – sako. Juolab kad D. Kazlauskas ir toliau filmuojasi, tiesa, pasukęs režisūros link, – jau šiek tiek mažiau. Jei galėtų rinktis, galbūt tik kine ir vaidintų? Karjeros pradžioje panašiai ir buvo, bet pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį visiems sekėsi labai sunkiai. „Kinas iki šiol negali atsigauti – reikia labai daug investicijų, bet verkšlenti, gailėtis savęs nebuvo prasmės“, – sako be jokio kartėlio. Tada visą savo energiją Dainius nukreipė į teatrą.

„Galiu tik pasiguosti, kad bent pradžia kine buvo nebloga. Pagrindinius personažus keturiuose filmuose suvaidinau dar būdamas labai jaunas“, – nusijuokia ir priduria, kad vaikystėje be kino jis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Būdamas berniūkštis, sprukdavo iš pamokų į kino teatrą, kartais žiūrėdavo po kelis filmus iš eilės. Ir šiandien Dainius žavisi tuo, kas nelabai realu, kas reikalauja išmonės, fantazijos. „Nors esu suaugęs žmogus, mielai nueinu į tokio žanro filmus. Man gera, kai užgęsta šviesos, ir lieki vienas su ekrane pasakojama istorija. Dažnai lankausi kine vienas, išskyrus tuos atvejus, kai rodomas filmas su užrašu N-7 ir animacinės juostos“, – prisipažįsta pašnekovas. Pastaraisiais atvejais aktoriaus ir režisieriaus kompanionai veikiausiai yra sūnūs – 9-metis Domas, 4-metis Bernardas – ir žmona Indrė.

Tai, kas svarbiausia

Veik visus spektaklius D. Kazlauskas stato su žmona Indre – scenografe ir kostiumų dailininke. Įdomu, kiek trunka meilė pagal Dainių Kazlauską? Antai kažkada rašytojas F. Beigbeder pareiškė, kad meilė trunka trejus metus, ir visi patikėjo, ėmė kartoti tai kaip mantrą, skirtis... „Aišku, būtų galima pranešti, kad meilė apskritai trunka ne ilgiau kaip tris dienas, – šypteli pašnekovas. – Tai labai egoistiška, patogi pozicija. Pažįstu nemažai porų, kurios gyvena puikiai, gerbia vienas kitą. Meilė – gražus jausmas, bet ir sunkus darbas, kasdienybė. Gerbti kitą žmogų – sunki, alinama pareiga.“

Girdėjau, pirmąkart pamatęs Indrę, D. Kazlauskas nutarė ją vesti ir pareiškė apie tai garsiai. Ar tai tiesa? „Taip, – valiūkiškai šypteli. – Juokaudamas jai sakau, kad, pati to nežinodama, jau buvo ištekėjusi už manęs. Vedžiau Indrutę be jos sutikimo... Stengiuosi gyventi išmintingai. Mūsų šeimoje gerai tai, kad visiems leidžiame būti patiems savimi. Pagalvoju: koks mano tikslas? Jei – gyventi dar daug metų kartu su mylimu žmogumi, tai negali skųstis, kad santykius ardo buitis, darbas ar dar kas nors. Kokia prasmė pyktis, jei neplanuoji skirtis? Tai niekur neveda, tokie santykiai neturi jokios baigties, jokio rezultato. Taip, kiekvieną dieną tenka rauti savo baobabus. Tai nėra smagu. Ir visai nesinori to daryti, tačiau kai pagalvoji apie tikslą...“

Na, nieko sau, gal Dainius – dvasiškai nušvitęs? Tikras jogas, guru?! Pašnekovas nusijuokia ir toliau samprotauja: „Nesu nei guru, nei Mokytojas, nei nušvitęs. Tiesiog žinau, kad jei eisiu šiuo keliu, mano gyvenimas bus bent kiek stabilesnis, ramesnis, šiek tiek prognozuojamas. Šiaip esame labai egoistiški žmonės, galvojame tik apie save. Pabandykite daugiau pamąstyti apie kitus – pamatysite, kaip viskas ims keistis. Pradėkite nuo šeimos, nuo mylimų žmonių. Jei nors savaitę pasistengsite dėl mylimojo (-osios) gerovės, veikiai pajusite pokyčius.“ Iš kur tokia išmintis? Gal ir Indrę užbūrė, nes turi ryšių su aukštosiomis (tiksliau – žemosiomis) jėgomis, juk Volandą vaidino? „Kol kas, ačiū Dievui, man tų ryšių nereikia. Suėjome vedami to paties jausmo, jis mus ir laiko trylika metų drauge. Dabar kartu ir dirbame. Tai, manau, – idealus variantas“, – aiškina pašnekovas.

Imponuoja aktoriaus ir režisieriaus drąsa viešai demonstruoti švelnumą žmonai. Visada vadina ją Indrute. „Žinote, tiesiog toks įprotis, – neva nekaltai kikena. – Visada ją taip vadinau. O kaip kitaip? Niekada nesikreipiame vienas į kitą vyru ir žmona. Net vaikai mus vadina vardais. Stengiamės vieni kitus girdėti. Na, sūnūs gal rečiau mus išgirsta, tačiau jie juk – vaikai.“

Tiek kartų Urvinį suvaidinęs aktorius galbūt gali pateikti tobulų santykių receptą?
„Šis spektaklis – tai puiki galimybė pamatyti save iš šalies. Apskritai reikia išmokti atsitraukti, kiekvieną įvykį pamatyti iš tolo. Kartais vaikystėje mane taip užplūsdavo emocijos, kad net gerklę užgniauždavo, širdis nuo įtampos imdavo taip kalatotis, kad negalėdavau ramiai reaguoti. Buvau impulsyvus, emocingas. Galimybė būti objektyviam ir į situaciją žvelgti be įtampos labai palengvina gyvenimą. Jei žmogus nelaimingas, dramos iš to, kad jis neteisus, nedarau. Taps laimingas, tokius padarys dar kelis žmones.“
­

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis