D. Ibelhauptaitė: daugumai lietuvių mano grožio supratimas nepriimtinas

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė yra pastačiusi ne vieną išskirtinę operą, kuri gniaužia kvapą didingumu. Tačiau Dalia sako, jog jos grožio suvokimas labai skiriasi nuo įprasto: „Yra žmonių, kurie savaip suvokia grožį, ir yra tokių, kuriems grožį reikia iteigti.“

Ar turite žmogų, kurio stilius Jus įkvepia?

Neturiu žmogaus, kurio stiliumi seku, ar kuris mane įkvepia. Stengiuosi kurti savo įvaizdį, rengtis taip, kaip man patinka, o ne tuo, kas atitinka tariamą visuotinį grožio etaloną. Nesivaikau etikečių ir žymių vardų, nesu nusipirkusi nei vieno daikto vien dėl to, kad jis sukurtas garsių mados namų.

Nuo seno man labai patinka japonų aprangos stilius ir jų mąstymas, kultūra, menas, interjerai. Žaviuosi jų gebejimu dekonstruoti drabužį ir jį pateikti savitai, žaviuosi kokybe. Kartais iš pradžių net nesupranti, kaip drabužį reikėtų vilkėti. Japonai pateikia naujovių neįtikėtinose stiryse, įvairios medžiagos ir drabužių konstrukcijos – viena iš tų sričių. Mane traukia japonų mokėjimas į pasaulį žiūrėti kitomis akimis, bebaimis žaidimas tradicijomis.

Jie turi drąsos ir įtaigos, kuria drabužius stiprioms ir ryškioms asmenybėms. Kad gerai jaustumeisi vilkėdamas jų drabužius, turi kaip ir jie į pasaulį žvelgti kitaip. Nemažai metų vilkiu japonų dizainerių drabužius: Yohji Yamamoto, Junya Watanabe ir Rei Kawakubo („Comme des Garçons“), Issey Miyake.

Žurnalistė ir rašytoja Caitlin Moran yra užsiminusi: „Kai moteris sako neturinti, kuo apsirengti, ji tiesiog neturi drabužių, kurie tą dieną atspindėtų jos būseną – spintoje nėra jos nuotaikos.“ Ar aprangos stilius ir Jums yra išraiškos priemonė, atspindinti vidinę būseną?

Dauguma mano drabužių yra juodi, tad man labai lengva apsirengti, juos suderinti. Juodai ėmiau rengtis nuo jaunystės, tikriausiai nuo 17 metų, kai sutikau labai ispūdingą asmenybę rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, nuo tada ėmiau domėtis Japonija ir rengtis juodai. Specialiai važiavome į Maskvą pamatyti pirmojo Tarybų Sąjungoje japoniško sodo.

Turbūt tai buvo mūsų maištas, mūsų noras išsiskirti, būti savitoms, nes tarybiniais laikais, kuriais augome, rengeisi ne tuo, kas gražu ar madinga, o tuo, ką turi arba ką įstengia nupirkti tėvai. Turėjome ir madingų dalykų, dažnai juos patys pasisiūdavom. Aš taip pat siuvau ir modeliavau sau drabužius, neįtikėtina, kai pagalvoji.

Jūsų pačios stilius atrodo gana paslaptingas: tamsios spalvos, grafiniai elementai, trumpa griežta šukuosena. Tokį įvaizdį susikūrėte, nes tamsi apranga perteikia Jūsų asmenybę, tiesiog tinka ir yra praktiška, o gal pakankamai atsižiūrėjote ištaigingų spektaklių kostiumų?

Mano kasdienybė yra labai spalvota, teatre vizualiai visko be galo daug: spalvų, prašmatnių kostiumų, didelių asmenybių. Intensyvumas ir energija aukštos įtampos, todėl tamsiose spalvose jaučiuosi saugiai ir man patinka, kad jos leidžia išlikti lyg nematomam.

Ilgainiui juodi drabužiai tapo mano dalimi. Turėjau gyvenime ir spalvotesnių etapų, pavadinčiau tą laikotarpį etniniu, kai iš Indijos ir Afrikos atsivežiau daug įspūdingų audinių. Bet truko neilgai, tie drabužiai turėjo savotiškos egzotikos, ne visada su jais jaučiausi komfortabiliai, o vilkėdama japonų stiliaus ir juodus drabužius jaučiuosi kuo puikiausiai! Juoda spalva leidžia būti neutraliu.

Man įdomesnė drabužio konstrukcija, kuo neįprasčiau, tuo geriau, todėl iš vakariečių dizainerių artimiausias man buvo Alexanderis McQueenas, kurio aštrios ir skulptūriškos drabužių formos, neįprasti sprendimai, fantazijos polėkis labai įkvėpė. A. McQueenas pirmasis savitai panaudojo kaukoles, metalines detales, o dabar tai daro visi. Taip, tikriausiai drabuzis išreiškia žmogaus vidų.

Tamsi šukuosena man tiesiog skirta. Kai gyvenau Los Andžele, bandžiau būti blondine, deja, labai nesėkmingai, nes savęs negalėdavau pažinti net parduotuvių vitrinų atspindžiuose, jau nekalbu apie veidrodį. Teko grįžti prie tamsios spalvos. O dėl šukuosenos trumpumo... mano mama, kai buvo Sibire tremtyje, labai sirgo, prarado daug plaukų, vėliau ilgus metus net nešiojo peruką. Mano plaukai nuo vaikystės buvo silpni, negalėjau puikuotis kasomis. Čia jau ką gamta davė, bet neturiu problemos, yra kaip yra.

Dalia Ibelhauptaitė su vyru Dexteriu Fletcheriu
Dalia Ibelhauptaitė su vyru Dexteriu Fletcheriu
Reuters/Scanpix

Turiu moterišką silpnybę – batus. Tiesa, jie dažnai visiškai neatitinka įprasto aplinkinių žmonių grožio supratimo. Man patinka originalūs batai, jų turiu daug ir visus aviu. Batų svarba matyt irgi buvo įskiepyta nuo vaikystės. Kai buvom neturtingi ir tėveliai negalėjo sau daug leisti, mama visada sakydavo: svarbu, kad drabužiai būtų švarūs, nebūtinai prabangūs, bet batai visada turi būti gražūs. Kai avi gerais batais, žmonės tave labiau gerbia, nei vaikščiojantį išklypusiais senais. Kadangi labai daug dirbu ir visur skubu, lekiu, aukštakulniai man nėra patogūs. Stengiuosi, kad visi batai, kuriuos turiu, kad ir ne aukštakulniai, bet turėtų individualumo.

Kaip atsiranda Jūsų kuriamų personažų vizijos, jų įvaizdžiai? Idėjų semiatės iš meno pasaulio ar ir iš aplinkos?

Idėjų personažams semiuosi iš visur, ypač įkvepia kelionės, jų metu sutikti įvairūs žmonės, būna, ir gyvenime ką nors pamatai – labai svarbu stebėti aplinką. Esu parodų ir muziejų maniakė, dažnai praleidžiu ten ištisą dieną, jei jau nueinu, labai mėgstu žiūrėti iliustruotas knygas, fotografijų albumus.

Puikus personažų įkvėpimo šaltinis yra literatūra ir jos herojai. Pavyždziui, kai statėme „Svynį Todą“, su Juozu (dizaineriu J. Statkevičiumi – aut. past.) išnagrinėjome šimtus knygų apie Viktorijos laikų Londoną, vaikščiojome tomis gatvėmis, įsivaizdavome, kaip žmonės galėjo ten gyventi, kaip atrodyti, tiesiog pasinėrėme į istoriją. O štai, kai pavasarį statėme Mocarto „Visos jos tokios“, iš karto žinojom, kad tai bus šiuolaikinis pastatymas. Man labai norėjosi, kad veiksmas vyktų Kaprio saloje, Italijoje. Esam daug kelevę ir po Italiją, ir po Pietų Prancuziją, todėl čia tiek man, tiek kostiumų dailininkui J. Statkevičiui pagrindinis įkvėpimas buvo asmeninė patirtis ir gyventojų stebėjimas realiame gyvenime, tose prabangiose Kanų festivalio ir aukštuomenės susibūrimų situacijose.

Juozas Statkevičius ir Dalia Ibelhauptaitė
Juozas Statkevičius ir Dalia Ibelhauptaitė
DELFI / Kiril Čachovskij

Kai kuriame spektaklį, sumanymas, koks pasaulis tai bus, t.y. į kokį laiką perkelsime veiksmą, yra režisieriaus sprendimas ir jį dažniausiai priimu viena. Po to su dizaineriais kuriame ištisą pasaulį, kuriame apgyvendiname personažus. Iš to pasaulio ir atsiranda vizijos.

Dizaineris Marcas Jacobsas teigia besižavintis keistais ir netobulais dalykais, juose atrandantis grožį. O kokia grožio forma artima Jums?

Man patrauklus japonų minimalizmas ir išbaigtumas, įdomūs dekonstruoti daiktai, saviti ir unikalūs. Būtų galima sakyti, kad visiškai nepatinka tai, kas blizga ir prašmatnu, tai, ką visi vadina prabangos etalonu. Tai gali būti gražu, bet tai nėra mano.

Daugumai lietuvių mano grožio supratimas yra ne tik nepriimtinas, bet ir nesuprantamas. Per vieną J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymą prie manęs prišoko garbus televizijos žurnalistas, darantis reportažą, ir užsipuolė, kad aš visada vaikštau prastai apsirengusi, nestilingai, o juk mano artimas draugas yra pats Juozas Statkevičius! Pažiūrėjęs į mano batus, žurnalistas pasakė, kad aviu botais tokiame elegantiškame vakare. Buvau šokiruota žmogaus, darančio reportažą iš mados renginio, ribotumo, diletantizmo ir požiūrio siaurumo, nes tą dieną vilkėjau „Yohji Yamamoto“ megztą sarafaną iš jo naujausios kolekcijos, rodytos ant podiumo Paryžiuje, o mano „botai“ buvo „Jimmy Choo“, beje, to paties dizainerio, kaip ir Juozo kolekcijoje tą vakarą.

Matyt tokios situacijos kyla iš nežinojimo, iš biednystės kaip sakau, nes esame jauna šalis, apie madą sužinojome ir pradėjome kalbėti dar labai neseniai, todėl dalis sugebėjo išmokti tik kelių mados namų pavadinimus, tokius kaip „Prada“, „Gucci“, „Dior“ ir „Channel“, viskas. Jei žmonės įsigilintų, pastebėtų, kad „Prada“, „Gucci“ ar „Burbery“ jau nėra išskirtiniai mados namai, jie net salonus atidarę masiniuose parduotuvių centruose, jų modeliai yra kopijuojami ir pigiai parduodami visuose greitosios mados tinkluose, tokiuose kaip „Primark“. Tai nėra blogai, puiku, kad kiekvienas gali nusipirkti, jei ne tikrą „Prada“,, bent jau kopiją. Bet man įdomu tai, kas yra savita, ko kopijuoti niekas nesiima.

Jau kelis metus turiu mažos japonų kompanijos „Sacai“ drabužių, nes man įdomu, kaip jie lyg iš kelių skirtingų daiktų formuoja vieną. Londone tik viena parduotuvė turėjo kelis jų gaminius, niekas daugiau. Šį pavasarį mados guru Karlas Lagerfeldas paskelbė, kad „Sacai“ jam šiandien yra įdomiausias modernus prekių ženklas. Šaunu, ta parduotuvė „Sacai“ drabužių turi dabar kelias eiles, mačiau, net elitinės damos iš Rytų Europos perka, o anksčiau net neprieidavo. Yra žmonių, kurie turi savo grožio supratimą, yra žmonių, kam turi kažkas pasakyti, kas yra gerai.

D. Fletcheris ir D. Ibelhauptaitė (Dalia vilki J. Statkevičiaus kurtą kostiumą iš operos
D. Fletcheris ir D. Ibelhauptaitė (Dalia vilki J. Statkevičiaus kurtą kostiumą iš operos "Manon Lesko")
Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbate kartu su garsiu Lietuvos dizaineriu Juozu Statkevičiumi. Ar lengvai randate bendrus sprendimus, ar nekyla ginčų dėl kuriamų spektaklių stilistikos?

Sprendimus randame labai lengvai, nes Juozas yra jautrus režisieriaus vizijai, įsigilina į tavo mintis, puikiai išmano įvairiausius kostiumų istorijos etapus iki smulkiausių detalių ir turi itin lakią fantaziją. Manau, kad jo fantazija yra sukurta būtent operai, nes operoje mastelis labai didelis, galimybės išreikšti tai, ko tikrame gyvenime galbūt negali.

Kūrybiniame procese ginčų nekyla beveik niekada, gal kartais, bet tai smulkmenos, jei jų nebūtų, tikriausiai atrodytų nenormalu, nebūtų kūrybos. Juozas mane pastūmėja peržengti mano galimybes, aš jį. Tuomet galima kalbėti apie tikrąją rezultatų kokybę, mums juk ne maloniems vienas kitam reikia būti, bet sukurti patį geriausią rezultatą žiūrovui bet kokia kaina.

Ginčai kyla vėliau, kai visa jau sukurta, kai perfekcionistas Juozas nori iki paskutinės sekundės tobulinti kostiumus, o aš noriu, kad solistai su jais repetuotų scenoje. Finale grožis gali būti nerealus, bet jeigu solistas neįpras su tuo drabužiu judėti scenoje, gali atsitikti daug netikėtų dalykų, o Juozas pyksta, kad kostiumus sugadinsiu dar iki premjeros (juokiasi).

Kuo skiriasi darbas su bičiuliu ir su nepažįstamu menininku, su kuriuo bendradarbiaujate pirmą kartą?

Manau, kad su labai artimu draugu dirbti yra sunkiau, nes reikia nusibrėžti liniją: šiuo metu dirbame. Sunkiau būti reikliam ir objektyviai vertinti. Iš kitos pusės, idealu, kai dirbi su draugais, nes artimai žinodamas tą žmogų ir jo glaimybes žinai, kokio rezultato tikėtis, nereikia daug kalbėti ir pasakoti, tave supranta iš pusės lūpų. Ir energetiškai, ir dvasiškai esi jau sutapęs, tad derintis atskirai nereikia, gali iškart šauti į dešimtuką. Darbo rezultatai gilesni ir prasmingesni, mažiau šansų suklysti.

Ne kartą vilkėjote J. Statkevičiaus kurtus apdarus, kuris įsimintiniausias, mieliausias širdžiai?

Per visus iškilmingiausius ir didžiausius renginius Londone vilkiu kostiumą, kurį Juozas sukūrė vienai ar kitai mūsų operai. Ypatingai giriami „Manon Lesko“ spektaklio kostiumai, kuriuos vilkėjau daugelyje Dexterio (D. Flecheris – žinomas aktorius, D. Ibelhauptaitės vyras – aut. past.) filmų premjerų ir apdovanojimų Londone bei Los Andžele. Sakyčiau man labai pasisekė, nes išskirtinių progų nemažai ir atrodyti reikia fantastiškai, negali pasirodyti su tuo pačiu drabužiu du kartus, teatro kostiumai mane gelbsti, niekada gyvenime neišgalėčiau pasisiųti tiek naujų suknelių.

D. Fletcheris ir D. Ibelhauptaitė (Dalia vilki J. Statkevičiaus kurtą kostiumą iš operos
D. Fletcheris ir D. Ibelhauptaitė (Dalia vilki J. Statkevičiaus kurtą kostiumą iš operos "Manon Lesko")
Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu ir keletą Juozo asmeniškai man pasiųtų originalių suknelių, jas galima pamatyti Juozo knygoje „Žinau, ko jums reikia“.

Be J. Statkevičiaus ir japonų mados namų, kokių kitų dizainerių kūryba žavitės?

Labai vertinau Alexanderį McQueeną, visada stebino ir man artimas savo teatrališkumu buvo Johnas Galliano. Dabar man įdomus amerikiečių dizaineris Christopheris Kane'as.

Greičiausiai nemažai laiko praleidžiate užsienyje. Ten žmonės rengiasi drąsiau, nebijo pabrėžti savo asmenybės. Vis dėlto yra ir tokių, kurie perlenkia lazdą. Kokių stiliaus klaidų pastebite užsienyje, o kokių Lietuvoje?

Mano namai yra Londone jau 23-jus metus. Pastaruoju metu, kai įsibėgėjo bohemiečiai (renginiai, susiję su D. Ibelhauptaitės režisuota opera „Bohema“ – aut. past.), pusę laiko praleidžiu Lietuvoje, o pusę Londone. Tenka daug keliauti. Vakaruose žmonės rengiasi kur kas įvairiau, Japonijoje dar įspūdingiau, visiškai kitaip. Jų gebėjimas pabrėžti savo asmenybę man toks artimas ir suprantamas, visuomet jaučiuosi laisvai galėdama stebėti net keisčiausiai apsirengusius žmones. Tie, kurie perlenkia lazdą, tikriausiai man labiausiai patinka. Susilaikysiu nuo atsakymo į klausimą apie stiliaus klaidas, matyt, daugumos lietuvių esu peikiama už savo aprangą.

Manau, kad mūsų žmonės bijo būti ryškūs ir saviti. Mama man yra pasakojusi, kad Sibire tremtyje buvo labai svarbu neišsiskirti iš kitų, reikėjo atrodyti kaip visi, kitaip galėjai būti labai nubaustas. Tą patį kalba ir žmonės išgyvenę holokaustą. Nemaža mūsų tautos dalis arba patys buvo ištremti, arba jų šeimos nariai patyrė tremtį. Galvoju, gal mūsų noras neišsiskirti ir būti pilkiems yra iš tos baimės genetiškai atėjęs. Mama visą gyvenimą turėjo tik lūpdazžį labai gerą, bet tik lūpdažį. Man buvo sunku išmokti, kaip reikėtų pasidažyti, kokias priemones nusipirkti, nes neturejau tų įgudžių iš vaikystės, nestebėjau mamos besidažančios.

Galėtumėte išskirti kelias stilingiausias Lietuvos moteris?

Nežinau, mano gyvenimas Lietuvoje apsiriboja tik darbu, repeticijomis, darbo susitikimais. Į viešus renginius retai kada pavyksta nueiti, o televizoriaus, deja, neturiu, nes čia neturiu savo namų. Daugelį metų gyvenu arba viešbutyje arba pas draugus. Kad ir turėčiau televizorių, vargiai ar ką pamatyčiau, dirbu po 18 valandų per parą. Turiu šiek tiek kitą gyvenimo Lietuvoje tikslą, jis man 100 % asocijuojasi su darbu, o poilsiauti važiuoju namo pas vyrą į Londoną.

Įvardykite auksines mados taisykles, kurių vertėtų laikytis kiekvienai, norinčiai atrodyti stilingai.

Vienintelė taisyklė – būti savimi ir rengtis taip, kaip jaučiat, kaip norit ir nekreipti dėmesio, ką pasakys kiti.

„Vilnius City Opera“ spektakliai:

premjera VCO ROCK – lapkričio 10 d.
„Visos jos tokios“ lapkričio 26 – 30 d.
„Svynis Todas: demonas kirpejas“ – gruožio 3 – 8 d.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis