Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Sophia Loren - meilė vedusiam vyrui, patirtas persileidimas ir „viešnagė“ už grotų
- Ką rytų horoskopas žada šiems metams
- Įžymybės diktuoja paltų madą
- Garsenybių stiliaus akibrokštai
- Mamos kugelis - skaniausias
Vaikų chirurgas Laurynas Šarkinas (37 m.) chalato kišenėje beveik visada turi saldainių savo ligoniukams. Jis mielai nusimestų šį mažiesiems pacientams pasitikėjimo nekeliantį gydytojo drabužį, bet šiandien po juo vilki marškinėlius su kaukole, kortomis ir lošimo kauliukais. Į viršutinę kišenaitę vaikai įtupdė medinį angelą, piešinių, žaisliuką. Kad ir kokia sunki bus ši budėjimo ligoninėje naktis, Laurynas turi atsvarą – muziką: jis yra ir grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas.
Trumpa dosjė
Gimė 1977 m. gegužės 11 d. Vilniuje.
Išsilavinimas. 1995 m. baigė Salomėjos Nėries vardo vidurinę mokyklą-gimnaziją, taip pat – Vilniaus 4-ąją muzikos mokyklą, klarneto ir saksofono specialybę. 1999–2001 m. studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Estradinės muzikos skyriuje, mušamųjų klasėje. 2001 m. baigė pediatrijos studijas Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, 2006 m. – vaikų chirurgijos rezidentūrą.
Pareigos. Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninės gydytojas chirurgas, Vilniuje veikiančios Centro poliklinikos vaikų chirurgas.
Muzikinė veikla. 1993–1996 m. dainavo jungtiniame „Liepaičių“ ir krašto apsaugos savanorių chore. 1995 m. kartu su bendraminčiu Jonu Jurkūnu įkūrė grupę „Vertigo a.b.“. Grojo grupėse „Tretij etaž“, „Brassbastardz“, „Vagiai“. Šiuo metu yra fanką grojančios iliuzionistų grupės „Bitės“ narys, grupės „Saulės kliošas“ būgnininkas ir vadas.
„Saulės kliošas“. Ši Lauryno 2000 m. vasarą suburta grupė groja populiariąją, disko, fanko, ritmenbliuzo (r&b), soulo, hiphopo, hauso muziką. 2004 m. išleistas pirmasis „Saulės kliošo“ albumas „Stubidubap“, 2012 m. – „Energy“.
Pomėgiai. „Mėgstu žvejoti ir eksperimentuoti draugų sodybų virtuvėse, tai yra gaminti, vaišinti, mėgautis įvairiais patiekalais. Kaip visi normalūs vaikai esu rinkęs pašto ženklus, pinigus, kramtomosios gumos „Donald“ ir „Love is…“ popieriukus, skardines, cigarečių dėžutes. Šiuo metu su krikštasūniais renku puponautus.”
Žalingi įpročiai. „Nerūkau. Tik tada, kai išgeriu (juokiasi).“
Pokyčiai. „Šiuo metu vertinu tai, ko nevertinau anksčiau: draugystę, žmones, kurie mane myli ir gerbia, dar labiau vertinu meilę, ištikimybę, lojalumą, prieraišumą, atsidavimą. Seniau nesinorėdavo eiti į giminės, šeimos susitikimus, o dabar pats rodau iniciatyvą – labai smagu pabūti su savo gentimi.“
Nemaloniausi dalykai. „Man šiurpu neišmanus, ne laiku, ne vietoje skleidžiamas prastas humoras; nekenčiu chamizmo, kai stengiamasi kitam pridaryti nemalonumų; šlykštu, kai šmeižia, skriaudžia žmogų ar gyvūną, tyčiojasi, muša, žemina. Šlykščiuosi karu, smurtu. Nenoriu apie tai net mąstyti.“
Studijuodamas mediciną, nuo ketvirto kurso įsigudrinote paraleliai mokytis Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Kaip spėdavote bėgioti iš vienų paskaitų į kitas?
Kai labai nori, niekas nėra sunku. Susiplanuoji laiką ir visur spėji. Nežinau, kaip pasiaiškinti, kodėl esu muzikantas ir vaikų chirurgas. Taip susiklostė. Įdomiai leidžiu laisvalaikį. Muzika man teikia džiaugsmą. Muzikinės veiklos niekada nevertinau kaip komercinės, pelną nešančios, kaip kovos įrankio. Noriu pats patirti džiaugsmą ir juo dalytis. Kad ir ko klausytojai tikisi, man svarbu, kad iš „Saulės kliošo“ koncerto jie išeitų pailsėję, pakylėti, šypsodamiesi, o poros – susikabinusios už rankų. Jaučiu didžiausią malonumą, kai pavyksta perduoti žmonėms geras savo emocijas ir įkvėpti vilties, kad viskas bus gerai. Muzika mano gyvenime yra todėl, kad norisi atsipalaiduoti, mėgautis miela veikla, turėti sunkios realybės atsvarą. Tai – kaip savitas narkotikas.
Kam labiau esate pasišventęs – muzikai ar medicinai?
Muzika yra mano laisvalaikio erdvė, o medicina – profesija, ją pasirinkti patarė medikai dėdė ir teta. Mano paauglystė buvo įdomi, meniška: daug veiklos, fantazijų, visokias zbitkas krėtėme. Tvartų nepadeginėjome, priešingai, – apkaišiodavome juos gėlėmis, piešdavome ant automobilių. Įdomiai gyvenau, mažai svarsčiau apie savo ateitį. Dvyliktoje klasėje supratau, kad nieko gerai neišmanau ir nežinau, ką noriu daryti. Teta pasiūlė stoti į mediciną, rinktis kilnią, gerbtiną, prestižinę gydytojo profesiją. Dabar matau, kad taip toli gražu nėra. Mūsų šalyje viskas aukštyn kojomis. Gydytojo, mokytojo profesijos – vienos blogiausiai apmokamų.
Nelabai žavėjausi medicina, svarsčiau apie biologiją. Tais metais atsirado pediatrijos specialybė. Pamaniau, kad su suaugusiaisiais dirbti nenoriu, o su vaikais man būtų palankiau. Pats buvau vaikas, tad juos suprantu, suaugusiųjų – ne.
Man įdomu ir muzika, ir medicina. Retoriniai klausimai – kas svarbiau, ką daryti, jei kas nors kertasi. Pradedi mąstyti ir apie finansinę pusę. Gydytojų algos gėdingos – iš jos pragyventi negaliu. Mūsų sistemoje priimta, nebyliai įteisinta, kad daktaras turi užsidirbti pats. Mane šeima išauklėjo taip, kad aš nė neįsivaizduoju, kaip galima imti kyšius. Už koncertus gaunu atlygį, šis kartais būna kur kas didesnis nei gydytojo alga. Daugelis kolegų dirba keliose vietose, kai kurie net vyksta į užsienį. Buvo etapas, kai internams dėsčiau laparoskopinės chirurgijos įvadą, vedžiau praktinius užsiėmimus, turiu darbo valandų Centro poliklinikoje. Galima triūsti dar daugiau, bet malonu ir groti. Tai daryti man sekasi, ši sritis – kaip atsvara. Medicinoje daugiau stagnacijos, konservatyvumo, muzika – liberalu, laisva, smagu. Tokių gydytojų, kurie dirba sąžiningai ir neima dovanų, yra daug. Pasipiktinę laukiame, kada grius ši sistema, laukiame tvarkos, sveiko proto. Aš negaliu pakeisti šios sistemos, politikų, ministerijų, įstatymų, tačiau galiu būti savimi. Gyvenu taip, kaip suprantu, pradedu nuo savęs, – toks yra mano protestas.
Ar „Saulės kliošas“ laikosi iš privačių užsakymų?
Jau daug metų kiekvieną savaitgalį koncertuojame įvairiuose privačiuose vakaruose, miestų, įmonių, jaunimo šventėse, moksleivių renginiuose, džiazo festivaliuose, klubuose, rengiame koncertų turus Lietuvoje ir užsienyje.
Kaip derinu darbą ir koncertus? Jie vyksta savaitgaliais, vakarais. Tomis dienomisl igoninėje stengiuosi nedirbti. Kiti žmonės turi šeimas, o aš jos neturiu, tad visas laisvas laikas yra mano.
Ką užgyvenote per aštuonerius darbo metus – butą, automobilį?
Savo buto neturiu – bankas turi mano butą, o aš jam moku. Mažas butelis – 27 kvadratinių metrų – ir nemaža paskola. Išsilaikau. Padeda šeima. Draugai vieni kitiems padedame: kas nors grybų prirenka, atveža, obuolių priskina, sulčių išspaudžia.
Šeimos nekuriate dėl materialinių sunkumų? Gal dviese, pečius suglaudus, būtų lengviau?
Tikrai nėra taip, kad gyvenčiau nepritekliuje. Man pinigai yra tramplinas padaryti ką nors gera ir smagaus kitiems. Aš niekada neturiu ūpo prisipirkti kokio skanaus maisto, grįžti namo ir suvalgyti. Jei yra pinigų, kodėl nevažiuoti su kompanija į gamtą? Pripirksiu, prigaminsiu, ir visi susėdę valgysime. Nesinori skaičiuoti pinigų, smagu dalintis, dovanoti. Suglaudus pečius? Tikiu meile. Man atrodo, kad šeima, santykiai be meilės nėra įmanomi. Moterį, su kuria gyvenu, turiu įsimylėti kiekvieną dieną vis iš naujo. Mano kely tai buvo, bet laiku nesupratau, nemokėjau išsaugoti, susitvarkyti. Dabar esu, kur esu. Ir kaltinu tik save, bet džiaugiuosi, kad tie žmonės laimingi. Juk tokia ir turi būti meilė – nesavanaudiška.
Jūsų aplinkos žmonės aktyvūs, jauni. Būgnininkus merginos myli. Ką ir kalbėti apie gydytojus chirurgus. Čia matau nemažai malonių, gražių medikių...
Amerikoje myli būgnininkus, o Europoje – gitaristus ir vokalistus. Šios gražios daktarės – rezidentės. Moterų ir draugystės mano gyvenime buvo. Ir gyvenau, ir mylėjau... Tik įsivaizduokite, kaip sunku su mano charakterio žmogumi gyventi, mylėti tokį. Moteris nori kurti šilumą, vyteles nešti į lizdą, o ne iš jo. Nori sau lizdelį daryti, o aš – vyti didžiulį atrakcionų parką. Gyvenime stengiausi klausyti širdies – ne proto, bet jos patarimai man nebuvo geri. Tokių vėjų prišnabžda ta mano širdis, kad baisu!
Mažieji nėra dėkingiausia publika. Kodėl norėjote būti vaikų gydytoju?
Vaikai yra gražūs, geri, atviri, nemeluoja. Atrodė, darbas su jais bus kupinas gerų emocijų. Dar pastebėjau, kad pediatro specialybę renkasi vien panelės. Kai, atėjęs pažiūrėti rezultatų, pamačiau, kad daug gražuolių įstojo, iškart apsisprendžiau... Kurse buvo 40 merginų ir trys vaikinai. Po pirmo pusmečio likau vienas. Pradėjau mokytis, pasidarė įdomu, atsirado ambicijų. Nenorėjau būti blogesnis už kitus, buvo „ne lygis“ nesimokyti.
Ar niekada nebuvo baisu operuoti trapų vaiką? Ar jaučiate stresą prieš operaciją?
Per operaciją streso nejaučiu, būnu susikaupęs. Niekas tavęs nosimi tiesiai į kraują neįteškia. Prie operacinio stalo eini laipsniškai: mokaisi anatomiją, nagrinėji žmogaus kūną, giliniesi iki molekulinio lygio, studijuoji biochemiją, fiziologiją, susipažįsti su žmogaus organizme vykstančiais procesais. Būdamas studentas, išeini terapinius ciklus, paskui invazinius, pagaliau – chirurgijos. Nuolat esi vyresniųjų dėstytojų, kolegų prižiūrimas, mokomas. Yra bendri pasitarimai, saugumo taisyklės, gydymo metodai sprendžiami bendru sutarimu. Operuoti einame ne po vieną, o visa komanda. Didžiausias stresas, kai budi vienas, o tau atveža klykiantį, besidraskantį vaiką. Tėvai žiūri į tave kaip į gelbėtoją, o tu nesupranti, kas jam yra, tiksliau – supranti, kad gali būti bet kas. Sunku nuspręsti, ar iškart reikia imtis veiksmų, ar guldyti ir stebėti. Priėmimo skyriuje dažna situacija: įbėga tėvai su vaiku ant rankų ir prašo: „Padėkit, vaikui labai blogai, jis raitosi, klykia.“ Neretai tai būna didelį skausmą sukeliantis vidurių užkietėjimas. Tėvams atrodo, kad vaikas miršta, o rūpestis elementarus – atlieki „vandens procedūrą“ ir išleidi namo.
Kas darbe Jums teikia džiaugsmo?
Gal tai – mano patologija, bet aš aplinkoje vis dažniau jaučiuosi nenormalus. Taip, ko gero, yra dėl auklėjimo. Tėvai mane užaugino tarsi inkubatoriuje – neadekvatų šiam pasauliui. Kitiems natūralu, net sakyti nereikia, kad privaloma rūpintis savo gerove. Man į kaulus yra įaugę šiek tiek hipiški dalykai – kad pasaulyje žmonės gali gyventi sutardami, kad linksma yra ne tada, kai prisigrobi ir turi, o tada, kai gali pasidalinti, gera žmogui padaryti. Padedi nesitikėdamas atlygio, kitas natūraliai tau kuo nors atsilygina.
Niekada nebuvau kategoriškas. Kiti žino, ko nori, siekia karjeros, sukuria šeimą, racionaliai dėlioja savo gyvenimą, ir viskas jiems sekasi. Aš vadovaujuosi jausmais, negaliu priimti konkrečių sprendimų, man atrodo, kad viskas yra svarbu. Didžiausią džiaugsmą man teikia laimė gyventi tarp žmonių. Kalbu apie savo draugų ratą. Sumanome padaryti gerą darbą ir padarome. Su draugu Deivydu Nutautu, televizijos operatoriumi (dešimt metų grojame grupėje „BITĖS“), rengiame indiškos muzikos, rokenrolo, roko, džiazo, animacijos vakarus, apsimetame herojais, iliuzionistais, rodome fokusus. Gyvenime tiek daug absurdo, kad nesijuokti neįmanoma.
Sėdime Jūsų darbo kabinete budėjimo laiku, ant stalo kvepia obuoliai, ant sofos pamesta balta pagalvė – ant jos gal teks nusnūsti, lyja, kalbamės apie mediciną, bet Jūs nuolat grįžtate prie muzikos. Gal šioje ligoninėje esate tik dėl to, kad nenorėjote įžeisti senelio, tetos, gal čia atidūrėte per klaidą?
Aš bet kada galėjau pasirinkti kitą kelią. Nemanau, kad dėl to mane kas nors būtų baudęs.
Dvejojote?
Žinoma. Dvejoju ir dabar. Visokių akimirkų būna.
„Saulės kliošo“ klausytojai galvoja: „Oi, kaip gerai jis, tas gydytojas, būgnais varo!“ O kaip ligoninėje vertinamas gydytojas chirurgas, kuris savo rankas miklina žongliruodamas mušamųjų lazdelėmis?
Kai kurie mano, kad nelabai rimtas čia tas gydytojas, kuris būgnais varo. Nežinau, kaip mąsto pacientų tėvai, bet tokių, kurie manęs nepasirenka, daug nėra. Aš visada pasiūlau žmonėms gydytoją operacijai atlikti pasirinkti patiems. Nebūtinai tai turiu būti aš. Nesiekiu naudos, neturiu tikslo palenkti pacientų tėvelius į savo pusę. Paaiškinu visus „už“ ir „prieš“, o apsispręsti jie turi patys. Sakot, vis nukrypstu į muziką, bet, būdamas muzikos pasaulyje, dažnai nukrypstu į mediciną. Kiekviename darbe darau tai, ką reikia daryti. Muzikos sritis yra liberali, pokyčiai vyksta greitai. Ligoninės pasaulis kitoks. Čia – tam tikra hierarchija, nusistovėjusios taisyklės, džiaugsmo, laisvumo ir liberalumo – mažiau.
Retas vaikas nebijo gydytojo, o Jūs – netgi patinkate. Kokia čia paslaptis?
Tikiuosi, kad mane mėgsta. Kartais vaikas gydytoją pamatęs iš karto ima rėkti, būna toks išsigandęs, kad jokie tiu tiu tiū ar mu mu mū nepadės. Nebėra prasmės žaisti žaidimo – matai, kad vaikeliui skauda, jis apimtas streso. Kartais žinai, jog procedūra nemaloni ar net skausminga, bet ir nesakau: „Tau nieko neskaudės.“ Gydytojai dažnai ramina: „Aš nieko nedarysiu“, ir iš karto padaro, tad vaikai nebetiki. Tokius melo fokusus gerai prisimenu iš savo vaikystės. Čiulbėdavo: „Mes tau nieko nedarysime“, o už nugaros slėpdavo švirkštą. Būdamas vaikas, dažnai sirgdavau, tragiškai bijojau gydytojų, injekcijų, skiepų. Kodėl mažyliui nepaaiškinti, ką ketini daryti? Leidi jam apsiprasti, papasakoji apie procedūrą, pasišneki... Tegul mato, kad kartu išgyveni dėl jo diskomforto ir stengiesi jam padėti, pasirūpinti, kad skausmas būtų kuo mažesnis. Kodėl nepavaišinti saldainiais? Visada turiu jų kišenėje. Tiesiog esu normalus žmogus, nors kitiems atrodo, kad nesu visai normalus. Aš elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Su vaiku pasikalbėti kartais einu be balto gydytojo chalato – kad neišgąsdinčiau.
Yra toks interneto puslapis „Pincetas“. Stebiuosi: ten parašyta, kad mano konsultacija kainuoja 200–400 litų. Esu licencijuotas vaikų chirurgas, bet gyvenime nesu paėmęs pinigų, o kad mano konsultacijos mokamos, – apskritai absurdas. Tiesa, kartą, kai buvau rezidentas, prie manęs priėjo vieno vaiko tėvai ir sako: „Mes norime jums atsidėkoti.“ Kyšt voką į kišenę ir bėga. Prie tokios sistemos buvau nepratęs, taip ir likau stovėti išsižiojęs su voku rankoje.
Paskaičiau Jūsų pacientų tėvų atsiliepimus minėtoje svetainėje. Esate vaikų mylimas gydytojas. Juk negali būti, kad negaunate dovanų net, tarkime, per Kalėdas.
Vaikai mane apdovanoja kasdien: kas savo žaisliuką, kas piešinį, drožinį, ženklelį įteikia. Džiaugiuosi, kai matyti, kad dovanotojas, kurdamas tą daiktą, galvojo apie mane. Kalėdinių dovanų gaunu ir nuo buvusių pacientų, kurie mane prisimena.
Kokios dovanos Jums apskritai mieliausios?
Daugiausia džiaugsmo man teikia mūsų vokalistės Justės Starinskaitės dovanos. Ji visada randa arba pati padaro kokį nors daiktą, susijusį su manimi. Atvirukas ar paveiksliukas, parašytas linkėjimas... Paminėta viskas, kas man reikšminga, apie viską pagalvota. Ir aš suprantu, kad tam žmogui buvau svarbus. Kai matai, kad apie tave daug mąstyta, prisiminta net kartą leptelėta frazė, tai tikrai jaudina.
Gal esate Justei labai svarbus?
Manau, mes visi vieni kitiems esame labai svarbūs.
Ar ji yra Jūsų širdies draugė?
Ne.
Tik sukūrę „Saulės kliošą“ buvote panašūs į vadinamuosius gėlių vaikus: dėvėjote perukus, merginos segėjo plačius sijonus, grojote alternatyvią muziką. Dabar įvaizdis pasikeitęs, tiksliau – jo apskritai nėra. Svarbiau tapo muzika ir dainų turinys?
Dainas, aranžuotes kuriame visi, aš dažniausiai rašau tekstus. Per tą laiką pasikeitė gal 30 muzikantų, kiekvienas paliko savo indėlį. Grojame skirtingų stilių kūrinius, mūsų neriboja koks nors vienas žanras. Svarbu ne tik tai, kaip muzikantai groja, bet ir tai, kokie jie žmonės yra. Kartu praleidžiame labai daug laiko. Štai, nuvažiuojame koncertuoti į Panevėžį, kitą dieną traukiame į Klaipėdą. Seniai nebeturime tradicijos grįžti naktimis į Vilnių. Pernakvojame ir traukiame toliau. Kolektyvas man – kaip šeima, drauge leidžiame laisvalaikį.
Važinėjate motociklu, tiesa?
Į darbą važiuoju automobiliu. Ir po miestą motociklu nevažinėju – neturiu tikslo nubirbti į senamiestį, sustoti prie kavinės pasipuikuoti. Jei jau traukiu į kelią, tai tik tuo atveju, kai jis – bent šimto kilometrų. Tik tada pasisotinu važiavimu. Mėgstu motociklu sukti ratus po Lietuvą. Važiuoju iki vienų draugų sodybos, iš jų – iki kitų. Iš Anykščių – į Nidą, vėliau – į Alytų. Renkuosi naujus maršrutus, leidžiuosi žvyrkeliais, ieškau nematytų vietų, dairausi, žiūrinėju. Geri jausmai mane užplūsta, kai matau gražų gamtovaizdį. Sustoju prie ežero ar kavinaitės, atsigeriu, pašneku su diedukais. Važiuoju toliau, pamatau turgelį, ko nors nusiperku. Kol nusigaunu iki draugų, jau ir pilnas maišas – rūkytų žuvų, duonos, kumpio...
Jei būtų įmanoma nueiti pas žmogaus būdo tobulinimu užsiimantį dailidę, ką paprašytumėte pakeisti?
Kai reikia padaryti svarbų sprendimą, man trūksta ryžto. Gali atrodyti, kad gyvenu chaotiškai, laisvai, ką noriu, tą darau, tačiau iš tikrųjų aš labai prisirišu prie daiktų, žmonių, vietos, man sunku nuspręsti, ryžtis žengti svarbų žingsnį. Kitas sau taria: „Nebesimokysiu. Mesiu ir galvosiu, ko noriu.“ Ir meta. Aš to sau niekada neleisdavau – pabijodavau, man „neužtekdavo kiaušų“ taip drastiškai pasielgti. Jei ką nors ir padarau, tai ne iki galo, pasilieku galimybę grįžti. Apsidraudžiu. Jei norėdavau ką nors iš esmės pakeisti, nepakeisdavau, nes manydavau, kad tai neprotinga. Bijodavau suklysti. Minkštumas, neapsisprendimas apima visas sritis – darbą, laisvalaikį, santykius. Neturiu verslumo gyslelės, sėkmės pinigams gauti. Man savitai šlykštu, kai žmogus labai verslus ir visą savo dėmesį sutelkęs tik į pinigus.
O kas Jums yra meilė? Ar jaučiatės pasirengęs ją sutikti, priimti?
Kai jau ji yra, tai žinau, kas ji yra. Kai tavęs niekas neverčia, bet mylimoji taip padaro, kad tu pamilsti ją kiekvieną dieną – už jos būdą, dėmesį, atsidavimą tau. To negali nepastebėti, meilė pralaužia visus ledus ir daro stebuklus. Man meilė – pats svarbiausias dalykas. Dažnai kenčiu pats ir kankinu kitus dėl to, kad sunku pasirinkti, kuriam mylimam žmogui skirti daugiau dėmesio ir kuris yra tikrasis mylimasis. Drugeliai širdyje plazdena dėl visų. Mėtydamas savo dėmesį nesi toks, kokio nusipelno ta vienintelė. Pagaliau esu dėdė, keturių vaikų krikšto tėvas. Girdėjau, kad vyrai šeimai, tėvystei visiškai subręsta būdami apie keturiasdešimties. Po truputį, sunkiai iš naivaus vaikiško amžiaus tikiuosi pereiti į brandų.
