Žmonės jį mėgo, pažindavo gatvėje, plodavo per petį ir kviesdavo prie stalo. Sunku patikėti, kad žiūrovus juokinusio aktoriaus gyvenimas baigėsi kančiomis.
Atrodytų, su tokiu veidu B. Brondukovui į statybas eiti, o ne į sceną. Iš pradžių taip ir buvo. Jis baigė statybininkų aukštesniąją mokyklą, dirbo statybose, paskui – gamykloje. Ten ir išbandė sceną – visi mėgdavo lankytis mėgėjiškuose spektakliuose, kuriuose vaidindavo Brondukovas. Žinojo, kad bus linksma.
Tad, būdamas 23 m., Boria ir sugalvojo stoti į Kijevo teatro institutą. Iš pradžių iš jo pasijuokė, o paskui nutarė – kažkam juk reikia vaidinti veltėdžius ir alkoholikus. Puikus tipažas! Ir iš karto priėmė.
Taip, aktorius sunkiai skynėsi kelią į kiną, daug metų vaidino epizoduose. Bet po to, kai suvaidino filme „Afonia“, pasipylė vaidmenų pasiūlymai, tiesa, daugiausia – geriančio žmogaus, valkatos... B. Brondukovas dėl to nesikrimto, juo labiau, kad iš tiesų mėgo išgerti. Tiesa, tai darė laisvalaikiu, režisieriams niekada nekėlė rūpesčių.
Tačiau aplinkinių dėmesys į jį kaip į alkoholiką, Brondukovą ypač vargino. Kiekvienoje tarpuvartėje jam plojo per petį ir vis kvietė išgerti. Aktorius dėl to labai pergyvendavo...
Asmeninis gyvenimas B. Brondukovui irgi ne iš karto susiklostė. Septintą dešimtmetį jis vedė gražuolę garso režisierę. Tačiau jau netrukus po vestuvių žmona ėmė neadekvačiai elgtis, keldavo isterijas. Paaiškėjo, kad ji serga psichikos liga. Aktorius nieko nedelsdamas išsiskyrė ir ilgą laiką viengungiavo.
Kartą, 1969 m., lydėjo į traukinį draugą ir pamatė geležinkelio stotyje gražuolę 18-metę Katią. Vėliau ji prisimins, kad gerbėjas (jam tada buvo 31-eri) buvo neblaivus ir pasirodė jai labai keistas – mergina vos nepasiuntė jo velniop. Vis tik jai kažkas pakuždėjo, kad jai dėmesį rodo garsus aktorius. Tada ji atkreipė į B. Brondukovą dėmesį.
„Nors ir neišvaizdus, jis labai subtiliai mergino, – prisimena Jekaterina. – Įsivaizduokite – mes miegojome vienoje lovoje, tačiau tarp mūsų ilgai nieko nebuvo. Mūsų vestuvės buvo labai kuklios... Neturėjome puošnių drabužių, į santuokų rūmus važiavome tramvajumi.“
Greitai jaunavedžiams gimė sūnus Konstantinas. Iš pradžių Jekaterina puoselėjo viltis dirbti pagal išsilavinimą – ji buvo baigusi vaidybą. Garsus vyras įtaisė ją į Kino aktoriaus teatrą. Tačiau jai nesisekė.
Galiausiai ji nutarė mesti darbą, pagimdė antrą sūnų ir tapo namų šeimininke. Ji norėjo ir dukters, bet vyras sąžiningai pasakė, kad tiek vaikų neišmaitins. Tuo metu jie dar nežinojo, kokie išbandymai laukia ateityje.
Devinto dešimtmečio pradžia aktoriui buvo sėkminga. Jis vaidino seriale apie Šerloką Holmsą, namuose atsirado pinigų. Be to, B. Brondukovas meistraudavo baldus, mokėjo gaminti. Staiga 1984 m. jį ištiko insultas. Aktorius kelis mėnesius pragulėjo ligoninėje, negalėjo kalbėti.
Jekaterina dieną ir naktį sėdėjo prie jo lovos. Tik jos dėka jis vėl pradėjo kalbėti – Katia jį mokė sceninės kalbos.
„Aš visada mėgau žmones. Myliu juos – tai yra svarbiausia gyvenime. Žmogus turi būti optimistas, kitaip jam bus labai sunku gyventi,“ - jau sirgdamas kalbėjo aktorius.
Po šios ligos B. Brondukovas dar daug metų filmavosi. Tiesa, jį įgarsindavo kiti aktoriai, nes jis kalbėjo ne visai aiškiai. Dešimtą dešimtmetį jį ištiko antras insultas, jis beveik apako, nebekalbėjo, sunkiai judėjo. Tai nutiko sunkiu metu, kai nebuvo kur vaidinti, nes kinematografijoje prasidėjo sąstingis. Jį vėl išgelbėjo kantri žmona. Ji ėmė siūti ukrainiečių dainininkėms ir aktorėms. Laikui bėgant atsirado pastovių klienčių būrys, taigi moteris gelbėjo šeimą nuo bado. B. Brondukovas palaipsniui sustiprėjo, atsikėlė iš patalo, tik nežinojo, kaip padėti šeimai. Jis dažnai verkdavo, ypač kai vaikai prašydavo valgyti.
Tačiau namuose jis nesėdėjo. Žmona pasakoja, kad jis kas rytą keldavosi ir kažkur vis išeidavo. Grįždavo gerokai popiet. Pasirodo, jis turėdavo maršrutą – eidavo mėgstamomis Kijevo gatvėmis, kur jį dažnai atpažindavo ir prašydavo nusifotografuoti, paskui užsukdavo cerkvėn, pasimelsdavo, galiausiai – į turgų. Ir ten atpažindavo garsųjį aktorių, kartais įdėdavo lauktuvių. Vienas mėsos pardavėjas nuolat įduodavo kaulų Brondukovo šuniukui. Jis juk nežinojo, kad aktoriaus šeimoje jokio augintinio nebuvo – iš gautų kaulų aktoriaus žmona išvirdavo skanaus siultinio visai šeimai.
Situacija buvo tokia sunki, kad garsus aktorius nesigėdindavo gatvėje ir duonos paprašyti.
1997 m. aktorių galutinai surietė ligos. Dar vienas insultas, prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Jis nebegalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, bendraudavo tik žvilgsniu. 3 insultai, iš galvos smegenų pašalinta hematoma pavertė šį linksmą ir gyvybingą žmogų visišku invalidu. Šiame pasaulyje ji laikė tik meilė. Begalinė atsidavusios žmonos Jekaterinos meilė savo vyrui. Kaimynai ir artimieji apie ją kalbėjo: būna gailestingosios seserys, o Katia – gailestingoji žmona. Jekaterina maitino vyrą šaukšteliu, prausė. Be jos nebūtų išgyvenęs.
Tokios būklės Brondukovas išgyveno penkerius metus. Jaunai žmonai buvo sunku rūpintis juo ir dviem vaikais.
Kartą į šeimos namus užsuko žurnalistai ir susuko reportažą apie tai, kaip sunkiai gyvena garsusis aktorius. Tai juos ir išgelbėjo – pagalba vargstamčiai šeimai ėmė plaukti iš visų šalies kampelių – žiūrovai siuntė pinigus. Tad paskutiniuosius dvejus gyvenimo metus aktorius gavo būtiną priežiūrą ir vaistų.
Jis mirė 2004 m., o po metų aktoriaus našlė išleido B. Brondukovo eilėraščių knygą – visus eilėraščius jis skyrė mylimai žmonai.
