Bėganti už taiką: tuo metu maniau, kad musulmonas tolygus teroristui

Švedė ultramaratonininkė Kristina Paltén (46 m.) perbėgo per Iraną siekdama įrodyti, kad paprasti gyventojai – tai ne diktatoriška šalies valdžia. Bėgimo takeliu pasaulio rekordininkė sportinius batelius pirmą kartą apsiavė tik būdama 31-ų. Buvusios inžinierės istorija tapo pavyzdžiu, kaip gyvenimo pašaukimą gali atrasti net tada, kai kiti mano, jog pokyčiams jau vėlu.
© MOTERIS / Audrius Solominas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

1841 kilometrą Kristina per 58-ias dienas nubėgo užpernai Irane, vienoje pavojingiausių pasaulio valstybių. Prieš kelerius metus ji su drauge įveikė kur kas didesnį atstumą – 3200 km (nuo Turkijos iki Suomijos, bėgo ir per Lietuvą), tad užpernykštis jai atrodo vidutinis.

Ultramaratonininkė yra pagerinusi pasaulinius bėgimo takeliu rekordus: iš pradžių – 12-os, paskui – ir 48 valandų. Vis dėlto bėgti per Iraną jai buvo didžiausias gyvenimo iššūkis. Kristina puikiai žinojo apie grėsmes, ypač moterims, kad tai gali būti paskutinis jos bėgimas. Kartu tikėjo, kad paprasti izoliuoto Irano žmonės – tai ne įstatymus priimanti turtinga ir negailestinga šalies valdžia. Kristinos tikėjimas pasiteisino. Ji į Švediją grįžo įrodžiusi, kad viena ištverminga moteris gali prisidėti prie taikos pasaulyje.

„Išvykau turėdama 3000 eurų. Neišleidau nė pusės, nes miegojau pas šeimas, o maisto beveik nepirkau – mane nuolat vaišino“, – prisimena stokholmietė.

Turbūt bėgiojate nuo mažens?

Oi ne! Kai pradėjau, man buvo 31-i. Draugė paklausė, ar noriu su ja bėgti 10 km. Kažkodėl atsakiau „taip“! Anksčiau nebuvau to dariusi. Vaikystėje žaidžiau futbolą, bet nustojau sulaukusi 17-os.
Pamenu, sėdėjau ant sofos ir galvojau: „Priaugau svorio, bet tai natūralu, juk senstu.“ Nubėgusi tuos 10 km supratau, kaip man tai patiko. Pamažu ėmiau didinti distanciją. Pirmą maratoną (42 km) nubėgau 33-ejų, o pirmą ultramaratoną (bet koks už 42 km ilgesnis atstumas) – 36-erių. Dabar man – 46-eri. Gerai, kad viskas susiklostė būtent taip. Jei aš pradėjau bėgti 31-ų, vadinasi, gali kiekvienas.

Kuo Jus sužavėjo bėgimas?

Bėgant gaminami endorfinai. Tampu laiminga. Taip pat pastebėjau, kad pabėgiojusi daug geriau išsimiegu. Net skrandis ėmė geriau veikti. Pradėjau valgyti daug sveikesnį maistą ir labiau rūpintis savimi. Žinoma, bėgimas reikalauja pastangų, bet kartu ir padeda atsipalaiduoti. Tai – kaip meditacija. Bėgant svarbiausia ne fizinis, o protinis pasirengimas.

Koncentracija turbūt buvo ypač svarbi, kai gerinote bėgimo takeliu rekordus. Ką jautėte bėgdama dvi paras beveik be pertraukų?

Pertraukas dariau po kiekvienos valandos, taip pat pamiegodavau. Antraip būčiau palūžusi. Vis dėlto bėgdama neturi galvoti: „O, aš bėgu!“ Bėgimo esmė yra būti čia, šią akimirką, išgyventi šį momentą. Nežiūrėjau, kiek kilometrų įveikiau, tiesiog vis padrąsindavau save, kad gerai sekasi. Pamenu, po 31-os valandos staiga pagalvojau: „Liko dar 17 valandų, tai labai daug…“ Ta mintis atėmė jėgas, stengiausi ją kuo greičiau nuvyti ir vėl susitelkti į šią sekundę, į šį kilometrą.
Prieš pradėdama bėgioti nemėgau savęs, kritikuodavau save kaskart ko nors nepadariusi, matydavau vien trūkumus. Jei vadovaujiesi tokiu požiūriu, negali būti bėgikė. Norėdama ja būti, turi nuolat save dvasiškai palaikyti, o ne kritikuoti. Bėgimas mane išmokė džiaugtis savimi tokia, kokia esu, pamilti save. Man tai – vertingiausia pamoka.

Ką veikėte, iki pradėjote bėgioti?

Tik dvejus metus nedirbu inžiniere. Dabar vedu paskaitas, dažniausiai – kompanijoms, apie psichinės būsenos svarbą, kaip mano bėgimo filosofiją galima pritaikyti darbuotojams. Taip pat rašau knygą apie bėgimą per Iraną, ji bus išleista sausį.

Kaip kilo noras bėgti vis daugiau?

Norėjau pamatyti, kiek galiu. Pasitikrinti ribas.

Vietiniams slogu dėl to, kad Iranas laikomas teroristų šalimi. Supratau, kad ne grupė turėtų prisiimti atsakomybę už vieno žmogaus veiksmus.

Ir tada pamatėte, kad jų nėra?

Kol kas nėra distancijos, kurios nebūčiau įveikusi! Ir tai nuostabu. Su drauge Karina, kai bėgome per Europą, nuo Stambulo iki Talino, įveikdavome po maratoną per dieną. 75 dienas iš eilės. Man buvo 42-eji, jai – 50 metų. Karina pradėjo bėgioti 46-erių. Supratome, kad jeigu mūsų kūnai geba tai padaryti, vadinasi, tikrai nėra jokių ribų.

Kai kurie gydytojai teigia, kad moterims bėgimas nėra pats tinkamiausias sportas. Ką jiems atsakytumėte?

Jeigu tikimasi, kad moteris pagimdys vaiką, tai kodėl ji negalėtų bėgioti? Gimdyti reikia daug daugiau jėgų nei bėgioti. XVIII amžiuje kai kurie gydytojai sakė, kad bėgioti pradėjusi moteris virs vyru, kad nebegalės gimdyti. Tai, žinoma, netiesa. Bėgant ultramaratoną sudeginama daug riebalų, o moteris iš prigimties jų turi daugiau nei vyras, tad kodėl turėtų būti silpnesnė bėgikė? Nematau priežasčių.

Žinoma, moterys yra skirtingų kūno tipų, vienoms lengviau, kitoms sunkiau. Tiesiog reikia pradėti nuo paprastų distancijų. Svarbu nepersistengti, antraip persitempsite. O jas pamažu didinant galima pasiekti labai daug. Tai, ką padariau aš, nereikalauja jokių supergalių. Mūsų visų kūnai, kaip ir protai, turi įspūdingų jėgų. Tiesiog reikia tai išlaisvinti.

Kaip kilo mintis perbėgti per Iraną?

Kai buvau jaunesnė, daug ko bijojau. Bijojau suklysti, kitų žmonių. Tas jausmas mane žudė. Kai pradėjau kreipti dėmesį į tai, ką noriu pasiekti, užuot mąsčiusi apie tai, kas man kelia baimę ir trukdo, pasijutau geriau, mano gyvenimas pasikeitė.

Tada pagalvojau, ar tokia yra ir visuomenės psichologija? Pamačiau, kad Švedijoje stiprėja musulmonų baimė. Kad ksenofobiška partija vis labiau palaikoma – dabar ji turi jau 18 proc. rinkėjų balsų. Mano manymu, tai kyla iš baimės. Bijomės žmonių, kurių nepažįstame. Nenoriu gyventi baimės užvaldomoje šalyje. Tas jausmas nebuvo sveikas man, tad kodėl turėtų būti sveikas šaliai? Mano manymu, iš baimės ir kyla karai. Norime apsaugoti save atakuodami kitus.

Norėjau skleisti priešingą jėgą – meilę ir pasitikėjimą. Tik kaip tai padaryti? Pagalvojau: „Aha, aš gebu bėgti ilgas distancijas. Iranas yra musulmonų šalis, kurioje šariato įstatymai prilyginti valstybės. Moteris čia tikrai negalėtų bėgti, ji būtų pagauta, pasodinta į kalėjimą, gal net išprievartauta, bet ar tikrai yra taip, ar taip kalba mano baimė?“

Karolis Vyšniauskas su ultaramaratonininke Kristina Palten susitiko Vilniuje. Čia ji viešėjo idėjų konferencijos „TEDxVilnius“ organizatorių kvietimu
Karolis Vyšniauskas su ultaramaratonininke Kristina Palten susitiko Vilniuje. Čia ji viešėjo idėjų konferencijos „TEDxVilnius“ organizatorių kvietimu
© MOTERIS / Audrius Solominas

Jau bėgdama per Europos šalis, sakykime, Rumuniją, sulaukiau daugiau teigiamų reakcijų, nei įsivaizdavau. Supratau, kad turiu daug išankstinių nuostatų apie kitus žmones, kitas valstybes. Kas, jeigu ir mano idėjos apie musulmonų pasaulį paremtos baime? Tuo metu maniau, kad musulmonas tolygus teroristui. Pradėjusi domėtis daugiau sužinojau, kad pasaulyje yra 1,5 milijardo musulmonų. Norvegas Anders'as Breivik'as irgi teroristas, bet nemanau, kad visi tos šalies gyventojai yra tokie. Tad kodėl taip manau apie musulmonus? Norėjau susidurti akis į akį su savo baimėmis ir vyliausi, kad bėgimas bus lyg žinutė pasauliui, kad mums reikia labiau pasitikėti vieni kitais. Tai mane varė į priekį.

Ar artimieji nesiūlė persigalvoti ir ar pati neturėjote minčių, kad tai gali būti Jūsų paskutinis bėgimas?

Tikrai maniau, kad išvykusi galiu ir žūti. Ir vis dėlto neabejojau, kad verta to imtis. Jau vien dėl to, kad įveikčiau savo baimę. Norėdamas ką nors pasiekti turi rizikuoti, tiesa, apgalvotai. Be to, juk žūti galiu bet kur, kad ir Švedijoje, eidama per kelią. Negalima leisti tokioms mintims tave stabdyti. Artimieji labai nerimavo. Tik kai grįžau, suprato, kodėl tai dariau.

Bėgimą filmavote, iš to atsirado dokumentinis filmas „Viena per Iraną“ („Alone Through Iran“). Pirmojoje scenoje matome Jus filmuojančią pačią save – išsigandusią, palūžusią, nubėgusią vos kilometrą. Kodėl bėgimo pradžia buvo tokia sunki?

Prieš išvykdama į Iraną stengiausi susikurti kuo saugesnę aplinką. Ilgai dvejojau, bet visgi pranešiau šalies vyriausybei, kad atvykstu, gavau leidimą bėgti. Vienas švedų žurnalistas nusprendė vykti kartu, kas trečią dieną susitikti ir rengti medžiagą apie tai, kaip man sekasi. Irano kinematografininkai pareiškė taip pat norintys sukurti dokumentinį filmą. Tai ramino. Maniau, jie padės man nepažįstamoje šalyje. Vis dėlto vyriausybė neleido saviškiams filmuoti, o švedų žurnalistas negavo reikalingos vizos ir negalėjo skristi kartu. Tai įvyko visai prieš man išvykstant. Mano partneris tuo metu buvo ligoninėje, nes sirgo jo jauniausia dukra. Mano draugė sirgo vėžiu, žinojau, kad grįžusi jos neberasiu, tad nuvykau atsisveikinti. Kitą dieną ji mirė, o po poros dienų jau skridau į Iraną. Į Teheraną nuvykau su Irane gimusiu draugu švedu. Praleidome kartu 6 dienas, apsipirkau, pasiruošiau. Tada jis išskrido, ir aš likau visiškai viena. Be jokių saugumo garantijų. Vis dar neatsigavusi po draugės mirties. Nieko nesupratau, kas ten parašyta, nesupratau Irano kultūros. Galvoje sukosi, kad esu kvailiausias žmogus pasaulyje. Nusprendžiau save nufilmuoti, nes ši būsena – irgi bėgimo dalis.

Kaip galiausiai pradėjote bėgti?

Tiesiog dariau tai, ką bėgikas turi daryti: grįžau į dabarties momentą. Juk kas gi yra bėgimas? Dedi vieną koją į priekį, tada kitą. „Gerai, galiu tai padaryti, tai ne taip sudėtinga“, – galvojau. Pamažu įsivažiavau. Nustojau sukti galvą dėl to, kas buvo ir kas galbūt bus. Persikėliau į šią sekundę. Nusiraminau ir atsipalaidavau. Paskui buvo lengviau.

Bėgimas išmokė džiaugtis tuo, kokia esu, pamilti save. Man tai yra vertingiausia pamoka.

Vietiniams turbūt atrodėte kaip žmogus iš kitos planetos?

Buvo daug linksmų susitikimų. Vietiniai tikrai manė, kad esu ateivė. Pamažu pradėjo megztis ryšiai, žmonės ėmė su manimi kalbėtis, paaiškindavau, ko čia atvykau ir ką darau. Ilgainiui Iraniečiai mane „įsivaikino“ – duodavo maisto ir nakvynę. Gavau daugybę dovanų – knygų, skarų, piešinių. Vos tilpo į vežimėlį, su kuriuo bėgau. Atvykau su 25 kg bagažo, grįžau su 40 kg.
Žmonės mane priėmė kaip draugę, nes ir aš juos laikiau draugais. Jei kitus traktuosi kaip priešus, jie ir bus priešiški. Jei traktuosi kaip draugus, ir bus draugiškesni. Žinoma, Irane yra žmonių, kuriems vakariečiai susiję su grėsme. Kaip kai kuriems mūsų su grėsme asocijuojasi musulmonai. Aš tokių žmonių sutikau vos kelis. Dauguma domėjosi, ką darau, ir džiaugėsi sutikę svečią iš Europos. Jaučiau, kad vietiniams slogu dėl to, jog Iranas laikomas teroristų šalimi, jie dėl to išgyvena. Kai kurie prieidavo prie manęs ir iškart sakydavo: „Not terrorist!“ Iraniečiai žino, kad juos pamačiusiam europiečiui pirma į galvą šovusi mintis yra ta, jog jie – teroristai. Dėl to buvo labai liūdna.

Kur nakvodavote?

Turėjau palapinę. Dažnai žmonės apnakvindindavo savo namuose. Irane yra Raudonojo Kryžiaus draugijos atitikmuo, kartais apsistodavau jos būstinėse. Mane atlydėjęs švedų kilmės draugas iranietis sukūrė tinklo „Telegram“ (feisbuko iranietiškas atitikmuo, – aut. past.) grupę ir pakvietė savo draugus, gyvenančius mano bėgimo kelyje. Šie pakvietė savo draugus, tie draugai – saviškius. Susidarė apie 50 man padėti pasiryžusių žmonių. Atbėgdavau į naują miestelį, o ten jau laukdavo žmogus. Tai ir buvo šio bėgimo grožis. Jeigu būčiau bėgusi saugoma vyriausybės, su filmavimo grupe, viso to nebūtų buvę. Bendravau su žmonėmis kaip lygi su lygiais. Jie manimi rūpinosi savo pačių valia, o ne verčiami.

Ko išmokote per šį bėgimą?

Supratau, kad žmonės skirtingi, kad kiekvienas yra individas. Irane – 82 mln. gyventojų. Dabar žinau, kuo skiriasi turkai, kurdai, turkmėnai, kitos čia gyvenančios tautos. Dar supratau, kad ne grupė turi prisiimti atsakomybę už vieno asmens veiksmus. Kad iraniečiai yra tokie patys kaip tu ir aš. Tai skamba primityviai, bet man tai buvo svarbu.

Vis dėlto Iranas yra diktatoriška valstybė. Čia vis dar egzistuoja vadinamoji garbės žmogžudystė, moterys, galima sakyti, negali rinktis, už ko tekėti, čia cenzūruojama muzika, kinas, visa Vakarų kultūra, internetas. Ar Irano valdžia nebandė panaudoti Jūsų bėgimo savo naudai – kad parodytų, jog štai šioje šalyje viskas yra gerai?

Aš visada kalbu apie paprastus Irano žmones – tuos, kuriuos sutikau. Jie – ne valdžia. Tikrai nenorėjau, kad mano bėgimas taptų Irano režimo įrankiu. Norėjau susitikti su tais, kurie yra šio režimo įkalinti. Švedija, Lietuva – demokratinės valstybės. Valdžia čia tokia, kokią išsirenka žmonės. Irane taip nėra. Žmonės nesirinko tų, kurie juos valdo. Irano valdžia atstovauja tiems, kurie turi ekonominę galią, valdo pinigus, o ne paprastiems šalies piliečiams.

Kaip Jus priėmė Švedijoje, kai grįžote?

Manęs laukė draugai, šeima, tie, kurie sekė mano tinklaraštį. Šventėme visi kartu restorane, buvo 40 žmonių. Prieš man išvykstant, Švedijos ambasada Irane surengė vakarėlį, pakvietė daug Irano moterų, verslininkių. O viena šeima, kurios namuose nakvojau, buvo tokia laiminga, kad irgi surengė vakarėlį, į jį pakvietė visas man padėjusias šeimas. Beje, Irane dalis žmonių yra vyriausybės agentai, jie šnipinėja kitus, tad šeimos nepasitiki vienos kitomis. Vakarėlio svečiai džiaugėsi ne tik mano bėgimu, bet ir savo pačių bendruomene. Jie man atsiuntė laišką, kuriame rašė, kad jeigu aš, užsienietė, galiu pasitikėti jais, tai jie taip pat gali pasitikėti vieni kitais. Skaičiau ir verkiau. Man tai reiškė labai daug.

Įspūdinga, kiek Jūs, viena bėgikė, sugebėjote pasiekti.

Pati negaliu patikėti. Esu tik vienas žmogus. Jeigu kiekvienas iš mūsų galėtų ką padaryti kitų labui, daug kas pasikeistų. Labai daug tuo tikslu gali padėti internetas. Klipas apie mano bėgimą pateiktas dienraščio „The Guardian“ tinklalapyje, peržiūrėtas 10 milijonų kartų. Netiesa, kad tik politikai ir kiti įtakingi žmonės gali pakeisti pasaulį. Kiekvienas galime, tik reikia pasitelkti savo įgūdžius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (2)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.