Beata Tiškevič: kaip būtų lengva, jei būčiau gimusi vyru...

Aš daug kartų svajojau apie tai, kaip viskas būtų lengva ir puiku, jeigu būčiau gimusi vyru. Jokių siaubingų skausmų, su kuriais moterys turi susidurti kiekvieną mėnesį. Jokių kitų moterų, su kuriomis mums irgi tenka susidurti konkurencingoje aplinkoje. O dažnai jos būna dar baisiau už tuos tveriamus skausmus kas mėnesį.

Tuo tarpu, vyrų pasaulyje viskas paprasta ir aišku. Blogiausiu atveju galima tiesiog užsimot dešine ir oponentas kaip mat supras, kur čia šuo pakastas. Už valandos jie jau gers alų ir žiūrės krepšinį. Ir visai nenustebčiau, jeigu netrukus taptų neišskiriamais draugais. Moterų pasaulyje neišskiriamos draugės gali per sekundę išsiskirti, vos akiratyje pasirodo abiem patrauklus objektas.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Horoskopas balandžio 17-24: ko tikėtis per Velykas?
- Kokios spalvos drabužiai pretenduoja tapti karščiausia šio sezono naujiena?
- Mankšta žasto sričiai padailinti

- Velykų boba, kurios receptui - daugiau nei 200 metų

Bet ne šie dalykai yra skaudžiausi. Skaudžiausia man visada buvo pastebėti, kad fiziškai patrauklios moterys laimi daugiau. Tekdavo pamatyti ir ką čia slėpti – savo kailiu pajusti, kad nelabai išvaizdus vyras dar gali būti protingas, turėti puikų humoro jausmą, būti įdomus pašnekovas, o štai neatitinkanti standartų moteris lieka šešėlyje, ji niekada nesulaukia tiek galimybių parodyti savo gerąsias puses, sudominti kompaniją, kiek jos padėtyje sulauktų nelabai dailus vyras.

Visi nesustodami tauškia apie moterų išvaizdą. Televizija, spauda, radijas – visos komunikacijos priemonės nuolat pataria, kaip išsaugoti jaunystę, stangrias šlaunis, gaivią išvaizdą net po penkiolikos valandų skrydžio, žavesį, seksualumą, dailius nagus, lygią veido odą. Ir visa tai – moterims. Dar pataria, kaip išsaugoti vyrą, kaip nenusibosti jam, ką daryti, kai sutuoktinis susiranda meilužę. Ir aš tada imu niršti, – juk tai neteisybė! Juk tai visiškos sapalionės. Kodėl taip neatakuojami vyrai? Kodėl žiniasklaida nepatarinėja, kaip vyrams išsaugoti lygią veido odą, dailų sudėjimą ir gražius dantis? Kodėl nekalba apie tai, ką daryti vyrui, kai moteris susiranda meilužį, ką daryti, kad jis nenusibostų moteriai. Ir iš viso, nežinau, ar verta apie tai kalbėti, bet jeigu jau pradėjote – nešaudykite tik į vieną pusę. Mums, moterims, ir taip nėra lengva. O vyrai bent jau krepšinį turi.

Vos atsivertus kokį nors mažiau kokybiško popieriaus leidinį arba užsukus į internetinį portalą, tuoj pat išnyra vietinės „įžymybės“ galva, kuri mums sako, kad ji štai pasididino jau trečią savo kūno dalį. Ir tų moterų tik daugėja. Taip pat kuri nors būtinai per interviu pamini tai, kad prie savo vyro nedera rodytis be makiažo, išsitaršiusiais plaukais ir su chalatu. Reikia visada būti „pasitempus“ (išverčiu - „įsitempus“).

Tuomet man pasidaro staigiai taip baisu ir tuščia viduj, kad aš nė nežinau, kur dėtis. Gal, kol dar ne vėlu, bėgti į parduotuvę ir staigiai įsigyti viską, ką man reklamose dailios būtybės rekomenduoja? Gal tokiu būdu aš būsiu išgelbėta? Bet juk aš puikiai žinau, kaip man netinka visi tie dalykai – kaip jie staigiai atšoka nuo manęs, kaip aukštakulniai man pakiša koją ir kaip suplyšta visos dailios suknelės. Imu galvoti, kad viskas, ką girdėjau prieš tai iš visų tų moterų – tai niekas kita, kaip tik žinios iš kitos planetos. Matyt, toje planetoje vyrauja tokios taisyklės ir dailioji lytis neturi kitos išeities – tik paklusti.

O aš išeitį turiu – tuoj pat išbraukti ir pamiršti viską, ką girdėjau. Tik labai gaila, kad mano smegenys taip netobulai „surėdytos“ – puikiausių rašytojų pavardės iš galvos kaip mat išgaruoja, o štai visa ši „moteriška“ informacija susiranda atokų kampelį pasąmonėje ir tupi. Laukia, kada kas nors iš aplinkos duos ženklą veikti. Budi, šlykštynė, budi.

Kodėl niekas nekalba apie tai, ką daryti vyrui, kai moteris susiranda meilužį, ką daryti, kad jis nenusibostų moteriai?
Žurnalas "Moteris"
Bet juk būti tikra moterimi – tai ne atrodyti visuomet it nulipus nuo raudono kilimo. Nebūtina nešioti XS dydį, neturėti nė vieno spuogelio, turėti tokius baltus dantis kaip neapšlapintas sniegas ir visada šypsotis. Ne. Būti moterimi visų pirma – tai būti tikrai. Kalbėti taip, kaip norisi kalbėti, elgtis taip, kaip norisi elgtis ir atrodyti taip, kaip norisi atrodyti, o ne taip, kaip prašo aplinka arba visuomenės stereotipai.

Man labai liūdna, kad dauguma jaunų mergaičių pradeda nuo klaidingo savo moteriškumo supratimo. Jos pradeda nuo išorės, nes visas pasaulis tik ir kalba apie moters išorę. Ir toms mergaitėms reikės nueiti tokį ilgą kelią link savo vidaus, kol jos supras. Tas ėjimas nebus lengvas, bus skaudus. Aš žinau, nes buvau ir vis dar esu ten.

Dabar po truputį, tokių tekstų pagalba (jūs manot, kad čia jums rašau – iš tikrųjų, labiausiai sau) pradedu suvokti, ką reiškia būti moterimi. Nes man niekas nepasakė, nepaaiškino. Jau reikėjo ateiti į suaugusiųjų pasaulį pasirengus, su žinių bagažu. O aš jo neturėjau. Ir lyg tamsiame koridoriuje pirštų galiukais bandau atrasti duris į moterį savyje.

Pamenu, 9-oje klasėje vyresnis vaikinas pakvietė susitikti. Jis man atnešė gėlių. Kokia gėda buvo gauti gėlių – man juk prieš tai jų niekas nedovanojo! Aš nežinojau, ką daryti, bet laiku susivokiau turinti didelę kuprinę. Nė akimirkos nedvejojusi, ėmiau ir susikišau jas į kuprinę. Problema buvo išspręsta.

Dar ilgai nežinojau kaip elgtis, kaskart gavusi gėlių. Sutrikdavau, tuoj pat norėdavau atgal kažką padovanoti. Man būdavo nejauku eiti gatve ir jas neštis, nenorėdavau jų rodyti tėvams. Aš negalėjau suvokti to, kad kažkas man rodo dėmesį, nes nesijaučiau jo verta.

Ilgos valandos, praleistos prie veidrodžio, siekiant atrasti kažką gražaus, įdomaus savo veide. Kažką įprasto, ką turi visos gražios merginos, bet, regis, viskas buvo netaip. Jokio proporcingumo, keistenybė kažkokia, bet aš nesiliovau tikrinusi savo atvaizdo, - visa širdimi tikėjau, kad ateis diena, kai kažkas mano veide pasikeis ir jis taps vertas mano meilės.

Vėliau, tapusi vyresnė, aš įsimylėdavau kiekvieną vaikiną, parodžiusį bent šlakelį dėmesio. Dažniausiai tai buvo draugiškas dėmesys, ilgesnis nei 30 minučių pokalbis – man to pakakdavo, kad imčiau interpretuoti tai kaip gerą ženklą. Koks būdavo pats tas žmogus, man nebuvo įdomu, aš negalvojau apie jo asmenines savybes, apie jo pliusus ir minusus. Jis tapdavo pats nuostabiausias savaime, vien dėl to, kad pastebėjo mane. Žinoma, pastebėjęs vieną dieną, aišku, kitą jau nebeatmindavo mūsų to puikaus ilgo pokalbio ir niekada neteikdavo tiek reikšmės, kiek teikiau aš.

Prabėgo dar pora metų, eidavome su draugais į barą. Aš labai mėgau šokti taip, lyg tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena. Ėmiau pastebėti vyrų žvilgsnius mano pusėn. Kažkokius keistus, kokių dar niekada nebuvau pastebėjusi. Jie į mane žiūrėjo susikaupę, rimti, kartais šypteldavo pusę lūpų. Pasisukdavau į draugę ir klausdavau: „Gal aš išsitepusi? Viskas gerai?“ Ji išmintingai šypsodavosi ir atsakydavo: „Viskas gerai, durne. Tu tiesiog labai gražiai atrodai.“ Aš negalėjau patikėti, kad galiu atrodyti labai gražiai, stengdavausi, kad mano ir tų vyrų akys daugiau nebesusitiktų.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Išgirsdavau komplimentų. Iš pradžių atrodydavo, kad žmogus pokštauja, ironizuoja. Paskui išmokau juos išgirsti, padėkoti, bet vis tiek, turbūt iki šiol, į komplimentus apie išvaizdą aš nežiūriu rimtai. Nes ne išvaizdos dėka mano gyvenimas juda į priekį, o dėl vidinių savybių. Ir aš džiaugiuosi dėl to, nes tai, kas viduje, taip greitai neišnyks.

Dar mokykloje prasideda mergaitės vertės supratimas per jai skiriamą vaikinų dėmesį. Mes nustatydavome tai atvirutėmis, skirtomis šv.Valentino dienai. Aišku, tarp laimėtojų niekada nebuvau ir labai pergyvenau dėl to. Neseniai kalbėjau su viena mama, turinčia šešiolikmetę dukterį. Dukra irgi nėra tarp populiariųjų ir liūdi dėl to, nepasitiki savimi, tapo uždaresnė. Aš suprantu, kad frazė „Ei, pažiūrėk, kokia tu nuostabi.“ neišgydys jos ir neišspręs problemos.

Tada imu galvoti, o kodėl niekas nereklamuoja moteriško humoro jausmo? Kodėl niekas nereklamuoja moteriško gerumo, nuoširdumo ir tikrumo? Nes šie dalykai nėra parduodami, nenusipirksi kaip kremo. Todėl reikia tiesiog pasikalbėti su savimi ir nutarti, į kurį žaidimų kambarį norisi eiti – ar į tą, kur reikės įsibrukti į XS dydžio suknelę, kur be kremo nė iš vietos, kur moters vertė tolygi surinktų vyrų žvilgsnių skaičiui, kur pakanka šypsotis ir tylėti, o visa kita – galima nusipirkti. Arba eiti į tą kambarį, kur smagu būti taip, kaip norisi būti – susivėlusiais plaukais, saulėje nudegusia nosimi ir per koridorius aidinčiu nesuvaldytu juoku. O kartais verkti taip, kad atrodytų, jog niekada nesustosi. Nematuoti savęs kitų akimis, nesidairyti potencialaus jaunikio, nes jis jau čia – tik slepiasi. Nes tik tikras kvailys gali nepastebėti laisvo žmogaus, nebijančio būti savimi. Ir teisingai, juk kvailių mums nereikia.

O tas, kuris pamils jus su suplyšusiom basutėm, neplauta galva ir purvinais džinsais, nesupyks pamatęs su chalatu ir nebėgs paskui rožinę suknelę, nes jis pamils moterį ne jūsų išorėje, o moterį jūsų viduje. Moterį, kuri gimė mylėti ir džiaugtis gyvenimu, o ne būti įsitempusi it styga ir daili kaip paveikslėlis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis