B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jacqueline Kennedy – nesaldus JAV prezidento žmonos gyvenimas ir juodžiausieji gyvenimo metai (7)

Elegantiška ir graži JAV prezidento John'o Kennedy žmona Jacqueline, geriau žinoma kaip stiliaus ikona, ir nelaiminga, sutuoktinio apgaudinėjama moteris. Tačiau realybėje ji nebuvo nei kukli, nei drovi ir turėjo ne vieną meilužį. Tarp jų net buvo abu vyro broliai. Tiesa, spalvingą moters gyvenimą lydėjo daug artimųjų mirčių.

Kovo mėnesio „Moteryje“ – apie tai, ar tikrai šiais laikais lengva tapti rašytoju (1)

Kovo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio koloritas – nuoroda į numerio temą. Šįkart daugiausia kalbame apie baltose lankose bevaikančiuosius juodas avis – rašytojus ir rašančiuosius tinklaraščius, apie pastarųjų rašymo motyvus, rašymo terapiją.

Didysis Ievos Šabanės gyvenimo nuotykis (17)

Prieš porą metų karjeros konsultantė Ieva Šabanė (46 m.) su vyru aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu ir tada devynmete dukrele Emilija leidosi į didžiąją savo gyvenimo kelionę. Tąsyk kelias juos nuvedė į Balį. Saloje Ieva jaučiasi kaip namie, tačiau nėra tikra, ar nerimastingos jos ir vyro sielos nenuves dar kur nors.

Prisiminimai apie Tėvą sugraudino Rolandą Mackevičių

Rolandas Mackevičius „Mes vieno kraujo“ studijoje pravirko.

Natalie Portman: kuo labiau rizikuoja, tuo daugiau sužiba

Natalie Portman debiutavo kino ekranuose būdama vos 12 metų ir savo karjeroje kaskart renkasi vis reiklesnius vaidmenis. Panašu, kad pirmosios šalies damos vaidmuo Oskarui nominuotoje biografinėje dramoje „Žaklina“, gali būti didžiausias iššūkis iki šiol.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus (2)

Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupės „Skylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones (3)

Režisierius Audrius Stonys (50 m.) sako, kad dokumentinis filmas – tarsi ledkalnio viršūnė, didžioji darbo dalis visada yra nematoma. Laimė, režisierius nėra toks mažakalbis, kaip jo filmų herojai, – leidžia patyrinėti ir tą ledkalnio dalį, kuri slepiasi po vandeniu.

Kodėl jos nenori jaunėti – žvaigždės, atsisakiusios grožio injekcijų (14)

XXI amžius – negailestingas laikas, kai atrodyti pagal savo metus darosi praktiškai nepadoru. Bent jau tam tikrose sferose, tokiose kai žiniasklaida, pramogų pasaulis ir panašiai.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“ (2)

Aktorius, teatro pedagogas Vytautas Anužis yra vienas iš 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Aukščiausias Lietuvos kultūros apdovanojimas menininkui skirtas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

Aktorė I. Andrejevaitė: metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs - pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, patekau į baisią avariją (30)

Nuo vakar Lietuvos kino teatruose – režisieriaus Donato Ulvydo kino juostos „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera. Kalbiname pagrindinį vaidmenį – Emilijos – atlikusią aktorę Ievą Andrejevaitę.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė (81)

Spausdiname ištrauką iš Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.

Aktorė Inga Norkutė: japoniška dieta padėjo atsikratyti 18 kg (7)

Sulieknėjusi aktorė Inga Norkutė puošiasi studijų laikų džinsais.

Dainininkė Arina: kvapus renkuosi pagal savo Zodiako ženklą

Gimtadienį švenčianti dainininkė Arina apie dovanų gautus fazanus ir kvepiančias žvakes.