B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: mūsų šeima netipiška (1)

Pristatome rugpjūčio mėnesio „Moters“ numerį, kurio viršelį puošia Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė.

Aneta Anra: žinau, kas yra paleistuvė

„Sveiki, lunatikai“, - vakar vakare baro „In Vino“ terasoje, iš kurios matosi Nidos pušų viršūnės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, sveikinosi aktorius Andrius Bialobžeskis.

Liūdna Radiko gyvenimo istorija: per pragaištingą priklausomybę neteko mylėtų moterų, turto, virto ligotu skurdžiumi (57)

„Žinote, kodėl mane priėmė? Nes visi buvo balti, o Radikas Muratovas – juodas“, – pasakojo R. Muratovas viename iš interviu.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič: Černobylis yra dar baisiau už gulagą, Osvencimą ir holokaustą (20)

„Černobylis – paslaptis, mes ją dar turėsime atskleisti. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja“, – atvirai sako ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (67 m.).

Besilaukianti Ieva Narkutė: netrukus kūryba įgis naują ir labai rimtą konkurentą

Švelni, gležna ir jauna mergina, žvelgiant iš išorės. Bet žvelgiant iš profesinės pusės – stipri ir kalnus verčianti moteris. Ieva Narkutė – visiems puikiai žinoma Lietuvos atlikėja, kurios repertuare daug nuostabių ir populiarių dainų.

Sveikatos specialistė R. Bogušienė: žinau, kodėl mama susirgo vėžiu (168)

Daugumai žmonių vėžys skamba kaip galutinė ir neginčijama diagnozė, tai tarsi nuosprendis be išeities. Ir kaip daugelis sako, o kodėl man? Mano Mama buvo ne išimtis! O buvo net 50-čio nepasiekusi.

Naujame istoriniame seriale – ir meilės peripetijos

Jau greitai LRT žiūrovai išvys naują, unikalų projektą – istorinį dokumentinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame filmuojasi įsimintinas Lietuvos kino, teatro ir televizijos žvaigždžių desantas.

7 vaikų mama: ar žinote, kas namuose užima svarbiausią vietą? (63)

Apie vaikus, gimusius iš nekuklių svajonių apie „ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.

Amelia Earhart: pirmosios lakūnės šlovė ir jos mįslingą dingimą apaugusios paslaptys (14)

Amelia Earhart buvo amerikiečių lakūnė, rašytoja ir kovotoja už moterų teises. Ji tapo pirmąja moterimi, savarankiškai perskridusia Atlantą. Jos dingimas 1937 metais mėginant apskristi pasaulį yra paslaptis, kuri ir toliau intriguoja žmones visame pasaulyje.

Džiunglėse gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė: indės laimę supranta kitaip (87)

Jos gyvenimas telpa į du lagaminus. Į vieną didelį ir vieną mažą. „O juk daugiau žmogui nereikia“, – sako tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė.

Neda: likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį (1)

Neda Malūnavičiūtė labiau žinoma kaip džiazo atlikėja, tačiau dėl koncertų su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu ją atpažįsta ir dainuojamosios poezijos mylėtojai.

Joms – per 50, tačiau jos seksualesnės už daugelį dvidešimtmečių! (75)

Daugelis galvoja, kad amžius yra tarsi nuosprendis. Tačiau, iš tikrųjų, jeigu nuolat prižiūrėsime savo išvaizdą ir tai, ką valgome, galima ir penkiasdešimties atrodyti taip kaip būnant 25 ar 30 metų! Ar netgi geriau!

Skrydžiui pakilusios oreivės: kur vaizdas iš dangaus įspūdingiausias?

Skristi oro balionu reikia drąsos. Dar daugiau drąsos reikia norint jį valdyti. Šiuo metu Birštone vyksiančiame Pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate tokių narsuolių pamatysime ne vieną.

Milijonus valdanti moteris: ne, ne, vyrams nereikia patikėti finansų (23)

Lietuvos metų verslininkės titulą pelniusi Nijolė Meškauskienė (59 m.) sumaniai vadovauja nemoteriškam verslui – yra ekologiškų baldų gamybos įmonės „Baldai Jums“ pagrindinė akcininkė ir finansų direktorė. Beržo medienai alergiška moteris ir versle, ir kasdieniame gyvenime puoselėja sveikos gyvensenos idėjas.

Septyni patys seksualiausi pasaulio supermodeliai (25)

„ELLE“ atrinko seksualiausius pasaulio modelius – moteris, pavergusias ne tik podiumus, bet ir vyrų širdis.
Pr lie. 25d.
16°...27°
An lie. 26d.
17°...25°
Tr lie. 27d.
17°...25°
Kt lie. 28d.
14°...26°
Pn lie. 29d.
16°...25°