B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: bijau nespėti per man skirtą gyvenimą nuveikti to, ko noriu

Kai laidų, renginių vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės paklausiau, kokių silpnybių ši turinti, nesitikėjau atsakymo: „Vėluoti“. Kaip jai sekasi nepavėluoti į vedamą televizijos laidą „Labas rytas“, kaip įveikia darbe patiriamą stresą, apie santuoką, prasmingo gyvenimo receptus, svajones, baimes ir kalbėjausi su ja.

Blake Mycoskie – verslininkas, batais apdovanojęs skurdžiausių šalių vaikus

Vieną sėkmingiausių pasaulio socialinių verslų, kompaniją „Toms“ įkūręs Blake Mycoskie įrodė, kad įmanoma darant gera dirbti pelningai. Išskirtiniame interviu mūsų portalui jis pasidalino savo verslo istorija.

Džordana Butkutė apie artimuosius: aš juos labai myliu, tačiau dažnai pasimatyti negalime

Kitą savaitgalį Džordana sugrįš į savo vaikystės miestą Šakius ir būtinai apkabins artimuosius. O tai padaryti ji gali retai...

Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta (2)

Televizijos ir radijo laidų vedėjas, grupės „Radistai“ narys Jonas Nainys (34 m.) kiekvieną rytą pradeda skambučiu savo mamai Laimai Nainienei (64 m.). Pasvalyje gyvenanti moteris sūnų tiesiogiai mato retokai, užtat laikas, kai jis veda televizijos laidas, šventas – namie turi būti visiška tyla.

„Sidabrinių gervių“ raudonuoju kilimu žengė kultūros elitas

11-ieji „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai prasidėjo.

„Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose – filmo „Stebuklas“ triumfas

Trečiadienio vakarą iškilmingoje ceremonijoje išdalintos „Sidabrinių gervių“ statulėlės.

Galerijos sostinėje vadovė: jau nuo 5-erių metų kartu su tėvais kūrėme verslą

Ne vienam moderni skulptūra yra neįprastas, nesuprantamas menas. Jau septintus metus šiuolaikinę lietuvių skulptūrą Lietuvoje ir užsienyje populiarinančios galerijos „AV17“ vadovė Kristina Mizgirytė (31 m.) įsitikinusi, kad jos misija – supažindinti su šiuo kai kuriems svetimu, keistu ar net atgrasiu menu ir kad galerijos veikla labiausiai yra šviečiamojo pobūdžio.

Dainininkė Evelina Young: labiausiai mane įkvepia meilė ir vyro palaikymas (2)

Dainininkė Evelina Young (28 m.), su vyru Adamu (36 m.) gyvenanti Los Andžele, trykšta pozityvumu, kalbėdama apie tai, kaip leidžia savo dienas. Įkvepiantis pašnekesys apie paprastus moteriškus dalykus: požiūrį į kūną, grožį, aprangą, laiką sau ir namų jaukumą, apie tai, prie ko teko prisitaikyti ir ko išmokti, kuriant santykius su vyru.

Kūrybos provokatoriai: ne vaikus reikia mokyti kūrybingumo, o tėvams diegti, kad tai – vertybė

„Kūrybingi gimstame, o nekūrybingumo esame išmokomi“, – aidi galvoje kas kartą peržiūrėjus per „Youtube“ naują „Kūrybingumo mokyklos“ pamoką ir kartu kyla klausimas, kas gi drįsta mus mokyti nekūrybingumo? Atsakymus narplioja šios temos lektoriai – reklamos specialistas Tomas Ramanauskas (39 m.) ir filosofas Kristupas Sabolius (38 m.).