B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Aktorė E. Latėnaitė: jei vos dešimt kartų mažiau valgytume mėsos... (63)

Jai rūpi, kad pasaulis būtų švarus. Kad dar ilgai turėtume vandens, kad žmonės nebadautų, gyventų sutarime ir sveikatoje. Kad gyvūnų nekištų į narvus. Ir kad vaikams užtektų tyro oro, džiaugsmo bei kelių eiti ten, kur norisi.

Modelis Eglė Jezepčikaitė: „Nuo mažens mums primetama, kuo būti, ką mylėti“

Liepos mėnesio žurnalo „Moteris“* viršelio veidas – modelis Eglė Jezepčikaitė.

Whitney Houston vyras: ji suvaidino persileidimą

Bobby Brownas atskleidė bernvakario orgijų detalių ir papasakojo, kaip kartą jam teko iš viešbučio kambario išvaryti nuogą Janet Jackson, o Whitney Houston neilgai trukus po jųdviejų vestuvių imitavo persileidimą.

PO 20 METŲ: ką šiandien veikia „SANTA BARBAROS“ aktoriai (19)

Šį serialą žiūrėdavo visi ir trukdyti tuo metu buvo nevalia. Capwellų šeimos gyvenimo peripetijas visi aptarinėdavo ne tik prie vakarienės stalo, bet ir darbe.

Kaip šiandien atrodo „Daktarės Kvin“ aktoriai? (7)

Serialas apie jauną gydytoją Michaela Quinn, atsidūrusią laukiniuose vakaruose, buvo beprotiškai populiarus ne tik JAV, bet ir Lietuvoje.

Kaip filmavo „Sėkmės džentelmenus“: kas bijojo lįst į cisterną, o kas – sėst ant kupranugario, ir kur dingo Makedoniečio šalmas

Filmo „Sėkmės džentelmenai“ režisierius iš tiesų buvo ne Georgijus Danelija, o buvęs kalinys Aleksandras Seryj.

Meno instaliacija „Femme“ – lyg takoskyra tarp tikrų ir trumpalaikių vertybių (2)

Netradicinius meno projektus kurianti menininkė Agnė Kišonaitė Vilniuje, „Pirklių klube“ pristatė naujausią savo meno projektą - meno instaliaciją pavadinimu „Femme“.

Jautrus Beatos Tiškevič laiškas Mamai (61)

Motinos dienos proga rašytos mintys privers ir susimąstyti, ir sugraudins...

13 metų Lietuvoje gyvenanti Akiko: nebesu tipinė japonė (40)

Iš Tokijo kilusi architektė Akiko Kikuchi Tutlys (41 m.) savo vyro bankininko Mindaugo Tutlio gimtinėje planavo pagyventi porą metų, tačiau čia jai patiko, čia gimė duktė Juka, moteris rado mėgstamą darbą, ir... nepastebimai prabėgo trylika metų.

Kaip I. Norkutei-Žvinienei pavyko atsikratyti beveik 10 kg? (2)

Aktorei Ingai Norkutei-Žvinienei vasara – pats darbymetis.

S. Kramarovo drama: pajutęs spaudimą dėl religijos, aktorius emigravo į JAV, kur brandžiam amžiuje rado meilę ir pirmąkart tapo tėvu (82)

Didžiam paties aktoriaus ir jo draugų bei artimųjų siaubui itin sveikai gyvenusį Kramarovą pasiglemžė negailestinga liga.

Tatuiruočių meistrė: viena tatuiruotė asmeniui kuriama mažiausiai dvejus metus (4)

Kitaip nei meno kūriniu tradicinių japoniškų tatuiruočių nepavadinsi. Lietuvoje viešėjusi šedevrus ant kūno kurianti tatuiruočių meistrė Horiren I (47 m.) iš Japonijos žurnalistei Astai Lipštaitei papasakojo apie šią unikalią meno rūšį.

Ne iš meilės: racionalumu grįstos santuokos Japonijoje yra stabilios (3)

Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas politikos mokslų daktaras docentas Aurelijus Zykas (36 m.) Japoniją laiko savo antrąja tėvyne. Neseniai jis išleido knygą „Japonijos spalvos ir skoniai“ bei elektroninį „Japonų–lietuvių / lietuvių–japonų kalbų žodyną“.

Origamis – tai 90 proc. matematikos ir tik 10 proc. kūrybos (3)

Biochemiko Pauliaus Mielinio (24 m.) sukurtų origamių nuotraukos ir brėžiniai puošia vienus garsiausių šio meno leidinių visame pasaulyje. Tiesa, Paulius tikina, kad origamis labiau susijęs su matematika nei menu.

Lauko terasos atidaryme – žinomi veidai (1)

Karštą ir saulėtą ketvirtadienio vakarą vyko “Nesė Pramogų Banko” lauko terasos atidarymo vakaras.
Pn lie. 01d.
16°...26°
Št lie. 02d.
17°...30°
Sk lie. 03d.
15°...26°
Pr lie. 04d.
12°...22°
An lie. 05d.
13°...25°