B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Interjero dizainerė L. Giržadė: jaukumas – tai ne mažmožiai lentynose. Kas iš tikrųjų kuria jaukumą? (26)

Tekstilininkę, interjero dizainerę Laurą Giržadę (39 m.) pokalbio kviečiau kaip šviestuvų kūrėją. Pasirodo, šį kūrybos etapą moteris jau daugiau kaip septyneri metai laiko praėjusiu... Pokalbis pasisuko labai įdomia linkme.

Melanią Trump inauguracijai rengs didysis mados provokatorius? (31)

Šį penktadienį Melaniai Trump reikės dviejų suknelių – vienos dieną, kai jos vyras Donaldas Trumpas ištars priesaiką, kuri bus tiesiogiai transliuojama per televiziją, o kitos vakare, kai vyks inauguracijos šventinis vakaras.

R. Vanagaitė: kai kurie vyrai įsikabina į moterį tarsi į svaigalus. Kai tą narkotiką iš jo atimi, pašėlsta lyg dozės negavęs narkomanas (311)

Viešųjų ryšių specialistė, teatro prodiuserė, rašytoja Rūta Vanagaitė (61 m.) atvirumu pulsuojančią knygą „Jis“ dedikuoja Tam, kurio ieškojo. Laimė ir nelaimė – Rūta turėjo nuostabų tėvą, tad visą gyvenimą ieško į jį panašaus vyro, bet taip ir neranda, tad lieka ištikima savo vienatvei.

Ivanka Trump: kas ji, pirmoji šalies dukra, dažnai atliksianti ir pirmosios ledi pareigas (28)

Jau kuris laikas spauda aršiai aptarinėja būsimą JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir jo žmoną Melanią. Tačiau rinkimų kampanijos metu turtuolį palaikė ir kita jam labai artima moteris – dukra Ivanka (35 m.).

Šventoji ar žmonių kraujo troškusi eretikė - kas iš tiesų buvo Žana d"Ark? (29)

Žana d‘Ark (Jeanne d’Arc), Orleano mergelė, nacionalinė Prancūzijos didvyrė, šiuo metu žinoma visame pasaulyje. Šiai jaunai merginai vos per kelis mėnesius pavyko apversti savo šalies, atsidūrusios ties pražūties riba, istoriją.

Kęstutis Vitkus apie sausio 13-osios naktį: tai buvo tikra karo lauko ligoninė... (56)

Jautriais prisiminimais apie sausio 13-osios naktį dalijasi „VitkusClinic“ profesorius Kęstutis Vitkus, tą naktį skubėjęs gelbėti sužeistųjų...

Maisto tinklaraštininkė: pasakysiu atvirai – pas mus Latvijoje kažkodėl manoma, kad Vilniuje nieko gero nėra. 3 RECEPTAI

Maisto tinklaraštininkė Signe Meirane (33 m.) Latvijoje yra tokia pat populiari kaip pas mus Beata Nicholson. Aštuonių kulinarinių knygų autorė ir populiaraus žurnalo „Keturi sezonai“ leidėja sako, kad gaminti ji nepavargsta niekada.

Poetė Indrė Valantinaitė: prancūzų kinas išskirtinis savo subtilumu, elegancija ir temų įvairove

Indrė Valantinaitė neslepia, kad kinas – viena labiausiai ją įkvepiančių meno sričių.

Gabija Jaraminaitė: atėjo laikas pamilti save (33)

Aktorė Gabija Jaraminaitė (44 m.) paneigia mitą, kad įsitvirtinti kino pasaulyje moterys turi suskubti, kol yra jaunutės. Pastarasis dešimtmetis aktorei atseikėjo tiek daug skirtingų, įdomių, kartais netikėtų vaidmenų, kad drąsiai galime teigti, jog būtent šiuo metu ji išgyvena savo aukso amžių.

Lietuviško filmo premjeroje – garsių žmonių antplūdis (2)

Vakar vakare Vilniuje įvyko režisierės Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“ premjera.

Rasa Kaušiūtė savo eurovizinę dainą tiesiog susapnavo (1)

„Eurovizijos“ nacionalinės atrankos filmavimui besiruošianti atlikėja Rasa Kaušiūtė prisipažino, kad savo atliekamą dainą „Fly“ ji tiesiog... susapnavo. Tiksliau, dainos priedainio muziką ir žodžius.

„Myliu save“ kviečia susikurti sveiką, harmoningą ir laimingą gyvenimą

Jau Sokratas rašė, jog sveikata dar ne viskas, tačiau be sveikatos viskas – niekas. Puiki fizinė ir emocinė kūno būklė turėtų būti svarbiausia mūsų asmeninė užduotis, tačiau dėl greitėjančio gyvenimo tempo vartotojiškame pasaulyje laiko sau randame vis mažiau.

Manto Stonkaus personažas pretenduoja tapti naujuoju sekso simboliu (2)

Atrodo, kad Mantas Stonkus tapo privalomu šių metų simboliu.

Pavogtas Gintarės Gurevičiūtės atvaizdas buvo panaudotas abejotinai prekei reklamuoti (2)

Visai neseniai laidų vedėjos Gintarės Gurevičiūtės atvaizdas buvo pavogtas ir jos nuotraukoje vietoj kavos puodelio įmontuota liekninančios arbatos pakuotė. Fotomontažas buvo patalpintas internete.

9 turtingiausi narkotikų baronai ir 1 baronė: pasakiški turtai, žiaurumas ir nebaudžiamumas (37)

Visi puikiai žinote, kad norint tapti turtingu, reikia pasinerti į kokį nors sėkmingą verslą, kad ir kokiems tikslams – geriems ar blogiems – jis tarnautų.