B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris

 (55)
Dar praėjusių metų pabaigoje sau pasižadėjau sakyti komplimentus. Apiberti, apglėbti ir šildyti žmones gerais žodžiais.
B. Tiškevič: tai kuria stebuklus ir atveria visas duris
© Asmeninio albumo nuotr. (L. Stasiulionytės nuotr.)

Šiai minčiai įkvėpė Ilzė Butkutė, – savo tekstais ir veikla ji mane tiesiog pakylėja. Ilzė lankėsi mano vedamoje radijo laidoje, pakalbėjome apie žodžių magiją, gerų žodžių didelę galią, aš pasijutau įkvėpta ir nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Ir žinot, supratau, kaip sunku tuos komplimentus sakyti! Bendraudama dažniausiai laikausi intraverto pozicijos, tik jei žmogumi labai pasitikiu, jį myliu ir jaučiuosi su juo saugiai, tada plepu nesustodama. Bet darbe su kolegomis nesu iškalbinga, kartais net pasisveikinti pamirštu. Tiesiog tas „labas“ mano viduje taip garsiai ir akivaizdžiai suskamba, kad pamirštu jį dar ir ištarti.

Iš pradžių pradėjau po truputį girti artimiausius žmones. Komplimentui pasakyti susikaupdavau, išgrynindavau jį mintyse, sustabdydavau pokalbį ir rėždavau. Labiausiai mane gąsdindavo žmogaus reakcija. Jų buvo įvairių. Pavyzdžiui: „Tu taip gražiai dėlioji mintis. Galėtum parašyti knygą!“, atsakymas: „Žinau.“ O, ne! Aš taip sutrikdavau, kai išgirsdavau tokį atsakymą. Ką tada daryti? Jausdavausi taip, lyg būčiau visą savaitę mezgusi gražias raštuotas kojines ir pagaliau įteikusi jas žmogui tikėdamasi pradžiuginti, o jis man: „Turiu lygiai lygiai tokias pat!“ ir grąžinęs atgal.

Dar yra žmonių, kurie, išgirdę jiems skirtą gerą žodį, atrodo taip, lyg patirtų fizinį skausmą ir pradėtų tavęs truputį nekęsti. Pavyzdžiui: „Man taip patinka, kaip tu dirbi. Labai profesionaliai ir atsakingai, džiaugiuosi, kad esame kolegės.“ Atsakymas: „Rimtai? Eik tu... Čiagi aš nieko tokio nepadariau“, ir pakeičia temą. Tada, pastebėjusi gražų sijoną, tariu: „Oho, koks sijonas! Kaip nuostabiai tau tinka! Atrodai kaip iš Pinteresto!“ Atsakymas: „Fu, čia labai senas sijonas, gal iš pirmo kurso, medžiaga baisi, nekokybiška, ir labai stora su juo jaučiuosi.“ Tada jaučiuosi taip, it siūlyčiau žmogui savo iškepto pyrago, o jis imtų ir visa jėga kištų man tą pyragą atgal į burną.

Abiem atvejais apie tai pasikalbėjau su šiais žmonėmis, pasidalinau savo noru sakyti gerus žodžius ir savo jausmais, apėmusiais po jų atsakymų. O jie pasidalino savo jausmais. Vis dėlto sutarėme, kad pirmuoju atveju prasmingiau į komplimentą atsakyti ne „žinau“, o taip: „Smagu, man irgi patinka, kaip aš dėlioju mintis, labai džiaugiuosi, kad tu tai pastebėjai ir įvertinai. Ačiū tau. Galbūt tikrai kada nors parašysiu knygą.“ O, kalbant apie antrąjį atvejį, nusprendėme, kad, išgirdus komplimentą, tikrai nereikia savęs nuvertinti, nes tada nuvertini ir to kito žmogaus pastangas, jo skonį, pastebėjimą.

Nutariau stebėti, kaip gyvenimas keisis nuo tariamų komplimentų dažnumo.

Galbūt susidarė įspūdis, kad skatinu jus įspausti veide lygiakraštę dirbtinę šypseną ir pasaldintu balsu meilintis žmonėms, iš kurių vėliau būtų galima išpešti naudos. Ne! Nepritariu tam. Aš siūlau stebėti kitus ir PASTEBĖTI. Kiek kartų esate pagalvoję: „Kokia ji stipri/protinga/profesionali, nieko sau!“, kiek kartų esate pamatę kažką gražaus, išskirtinio, įsimintino, bet... pasilaikę tai sau? Nelaikykite, plyz! Tie gražūs žodžiai ir įvertinimai kuria stebuklus.

Vienu metu turėjau tokį šlykštų įprotį – plakti liežuviu. Kalbėti blogai apie kitus žmones, narstyti jų blogąsias puses ir mėgautis jų paklydimais. Net kai rašau, šlykštu darosi. Turėjau grupelę bendraminčių, su jais ir plakdavom. Kol tie pokalbiai vykdavo, jausdavausi labai gerai – daug vertesnė ir geresnė už tuos, apie kuriuos liežuvaudavome. Kai pokalbis baigdavosi ir aš likdavau viena su savo mintimis, pajusdavau, kaip nuodai užplūsta mano kūną ir viduje pasidaro taip gėda, nejauku, negera... Dar blogiau būdavo, kai sutikdavau tą apiplaktą žmogų. Ir jis niekada nebūdavo toks, kokį jį būdavome nupiešę. Jis būdavo žmogus – toks kaip aš, kaip mes, gyvenantis, liūdintis, kartais pasitikintis, kartais nepasitikintis savimi, siekiantis savo tikslų, mylintis savo artimuosius, kartais įsižeidęs, kartais liūdnas, kartais įžeidžiantis kitus, o kitą dieną darantis gerus darbus... Tiesiog žmogus. Aš tada norėdavau jo atsiprašyti.

Vėliau, leisdama laiką su ta „bendraminčių“ kompanija, pradėjau bijoti veikti, klysti, nes suvokiau, kad tai, ką sakau apie kitus, tai, kaip juos teisiu ar smerkiu, tai, kaip neleidžiu jiems klysti ir kaip kandžioju juos už klaidas, juk nubrėžia dideles, sunkias ir skaudžias ribas man.

Juk tai, kad negailestingai ką nors iš pirmo žvilgsnio nuteisiu ar nubraukiu, įteisina tai, kad ir mane kas nors nuteis ir nubrauks be galimybės pasitaisyti, įsižiūrėti, susipažinti. Tai, kad neleidžiu kitiems suklysti, reiškia, kad ir pati negaliu klysti. Tai, kaip kritiškai ir skeptiškai žvelgiu į kitus, reiškia, kad gyvenimas, darbai, projektai visų pirma yra ne kūryba, ne mėgavimasis procesu, o kažkoks pudelių konkursas – kur tave pamato, įvertina balu ir nusisuka. Nutariau atsisakyti šio įpročio.

Nebuvo lengva. Prisipažinsiu, kartais vėl užlipu ant to paties grėblio, bet susizgrimbu ir mieliau skiriu laiko tiems, kuriuos mėgstu, kuriais žaviuosi, skaitau jų tekstus ar įrašus socialiniame tinkle. Išsikėliau uždavinį sakyti komplimentus, – tobuliausia būtų, jeigu per vieną susitikimą jų žmogui galėčiau pasakyti kokius tris!

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas knygoje „Atverk savo širdies duris“ – ji yra mano širdies ir stalo knyga – apie gerus žodžius rašė taip: „Tas, kuris pasakė, kad pagyros niekur nenuves, buvo tiesiog... Na, bet mes jam atleiskim. Pagyros, mielas drauge, atvers tau visas duris!“ Tad eikime jų atrakinti!

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

IN MEMORIAM. L. Donskis: mano juoko ir užmaršties miestas (28)

Spausdiname praėjusių metų pabaigoje žurnale MOTERIS viešėjusio profesriaus mintis.

Spalio mėnesio „Moteryje“ – apie laisvę rinktis, kaip atrodyti

Spalio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – kolekcijos „MOTERIS by Julia Janus“ modeliai: Ingrida Žiliūtė-Antonovienė, Viktorija Mališauskienė, Irena Kazakauskaitė.

Po chemoterapijos. Arba kur aš padėjau savo plaukus

Skaitykite ištrauką iš Erikos Umbrasaitės knygos „Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis“.

Labas. Aš renkuosi neturėti vaikų (680)

Tokią poziciją pasirinkusios moterys stigmatizuojamos, nurašomos, pravardžiuojamos... Vis dėlto jų daugėja. Kokie tokių moterų, tarp jų – ir aš, motyvai?

Kas sužlugdė dviejų genijų – rašytojos Žorž Sand ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno – meilę (14)

Priešybės traukia: niekas netikėjo, tačiau vyriška, daug gyvenimo mačiusi Žorž Sand ir paliegęs Frederikas Šopenas įsimylėjo vienas kitą. Deja, jiems nebuvo lemta būti kartu iki mirtis išskirs.

Aktorius R. Šimukauskas: jei burbame, kad Lietuvoje kažkas negerai, problema yra tik patriotizmo stoka (2)

Jau netrukus LRT televizija pradės rodyti istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame atgims nemažai su Lietuvos Nepriklausomybe susijusių asmenybių.

In Memoriam. L. Donskis: tolerancijai žmones reikia ruošti kaip ir santuokiniam gyvenimui (28)

Didžiam filosofui atminti – prieš 3 metus Leonido Donskio žurnalui „Moteris“ duotas interviu.

Angelina Jolie kaltina Bradą Pittą neištikimybe (4)

Daugelis norėtų, kad tai būtų netiesa, deja... Rugsėjo 19 d. Angelina Jolie pateikė skyrybų su Bradu Pittu prašymą, remdamasi nesuderinamais partnerių požiūriais.

J. Bitinaitė apie gyvenimą Indijoje: „Patyrimai išliks ilgam“ (30)

Sakoma, kad norint pažinti Indiją, neužtektų ir 10 kelionių. Visgi, dalis turistų būtent čia vyksta kitokio pažinimo tikslais – pažinti save, atrasti vidinę ramybę ir pusiausvyrą. Dvejus metus Indijoje praleidusi Jūratė Bitinaitė šiandien pasakoja, kodėl kontrastų kupina šalis taip traukia vakariečius.

Veikliausia Lietuvos moterimi išrinkta 7 vaikų mama: būtų lengviau gyventi, jei pasitikėtume kitais (1)

Rugsėjo 16 – 17 dienomis jau ketvirtą kartą Vilniuje vykusioje „Veikli“ konferencijoje veikliausia 2016 metų Lietuvos moterimi išrinkta – 7 vaikų mama, tinklaraščio 7taskai.lt autorė, reklamos agentūros adcacao įkūrėja ir kūrybos vadovė Sabina Daukantaitė.

Kelias į operacinę. Arba Atsisveikinimas (10)

Turiu tradiciją vasaros pabaigoje pabėgti nuo visų į Veneciją kelioms dienoms. Ir kasmet stebiu tą pati ritualą, kuris kažkiek susijęs ir su manimi, ir su mumis visomis, moterimis...

Charlie Chaplinas: nors itin jaunas partneres mėgęs artistas buvo vedęs 4 kartus, ypatingus jausmus puoselėjo vienai moteriai (13)

Apie Charlie Chaplino ir Paulette Goddard santuoką žurnalistai sužinojo tik po jų skyrybų. Pora stengėsi neafišuoti savo sąjungos – saugojo santykius nuo pašalinių akių.

Dokumentiniame filme – pažintis su tikrąja Rūta Meilutyte

Rūta Meilutytė yra viena iš labiausiai atpažįstamų ir labiausiai mėgstamų žmonių Lietuvoje, kuri įkvepia jaunąją kartą siekti savo tikslų, o visus kitus - didžiuotis Lietuva.

Mūza Rubackytė: šiandien šalia manęs yra Žmogus, kurio dėka niekuomet nesu vieniša (33)

Pasaulinio garso fortepijono virtuozė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė profesorė Mūza Rubackytė-Golay sako, kad scena yra jos altorius. Jautria širdimi, genialiu talentu sąžiningai muzikai atnašaujanti menininkė vertina ir žodį – jųdviejų su vyru medicinos profesoriumi Alainu Golay parašyta knyga jau rengiama spaudai, joje bus istorijų ir apie muzikaliąją pianistės giminę.
An rgs. 27d.
5°...16°
Tr rgs. 28d.
7°...17°
Kt rgs. 29d.
10°...19°
Pn rgs. 30d.
13°...19°
Št spa. 01d.
10°...17°