B. Nicholson: vyras mane virtuvėje vertina kritiškai, nes mane pažįsta

Laidos „Beatos virtuvė“ autorė ir vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson (34 m.) įkūnija šiltos, šeimyniškos, rūpestingos, švelnios, motiniškos, vaišingos, dosnios lietuvių moters įvaizdį, tad, regis, visa Lietuva džiaugiasi, kad ji grįžo namo ir subūrė mūsų šeimas prie stalo.

Virtuvės žurnalistė B. Nicholson dešimt metų dėvėjo kurpaites Londone, kol pagaliau lyg Eglė žalčių karalienė grįžo į gimtinę. Tik ji, kitaip nei lietuvių liaudies pasakoje, kartu parsivedė ir savo Žilviną – sutuoktinį Tomą – bei vaikus: septynerių Izabelę ir penkiametį Jurgį.

Kai pabeldžiu į geležines duris, pirmasis mane pasitinka mielas baltas garbanotas šuo Bon Bon. Beatos virtuvėje sukasi keturios nuotaikingos merginos, laiptais nusileidžia besišypsantis Tomas Nicholsonas. Netrukus užklysta iš Kėdainių atvykęs Beatos tėvelis Jonas, prašo dukters pasirašyti knygose – nori padovanoti jas artimiesiems.

Beata ruošia pusryčius, duoda nurodymus pagalbininkėms, rikiuoja dovanėles – svečių tuščiomis ji neišleis. Ant didelio balto stalo (kaip baltai pavydime tokio!) užtiesia gelsvą staltiesę, patiekia sūdytos lašišos su gražgarstėmis, burokėlių ir riešutų pašteto, datulių bei uogų džemo, pelėsinio sūrio, kriaušių, moliūgo riekelių. Viskas taip gardu – liežuvį prarytum! Gardu, jauku ir šilta čia. Beata sako, kad dėl šios virtuvės – ją įsirengė tokią, kokią regėjo svajonėse, – ir grįžo į Vilnių.

Tai daugiau nei virtuvė ar kūrybinė studija. Tai vieta, kur įsigyvena Beatos lūkesčiai, savų namų ilgesys ir džiaugsmas būti su daiktais, menančiais jau senokai anapilin išėjusią mamą, liesti močiutės dovanotą seną „Zinger“ siuvimo mašiną, kėdes; būti tarp gausybės maisto knygų, kambarinių gėlių, matyti už lango siūruojančių eglių viršūnes ir ryškų užrašą ant priešais esančio pastato griaučių: „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“; dalintis virtuvės paslaptimis su žiūrovais, vaišinti svečius ir sotinti savo šeimą pačios pagamintais patiekalais, kurių pagrindinis komponentas – meilė.

Laiminga jaučiuosi vakarodama savo namuose.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Kiek kartų iš esmės keitėte savo gyvenimo kryptį? Kiek Jūsų dar neilgame kelyje buvo kryžkelių, kai reikėjo rinktis?

Kai atsisuku atgal, esminių lūžių savo kely nematau. Apsispręsdavau lengvai. Mokykloje aiškiai žinojau, kad noriu tapti žurnaliste.Vėliau klausiau savęs, kur norėčiau dirbti, paskui – ar tekėti, ar čia man? Grįžimą į Vilnių iš Londono galima pavadinti nauja pradžia, nors mūsų šeimai tai nėra itin ryškus gyvenimo pasikeitimas. Dažnai važinėdavome į Lietuvą, vaikai čia praleisdavo pusę savo atostogų.

Kartais susimąstau: jei ne Tomas, galbūt gyvenčiau visai kitaip, bet esu laiminga ir nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Mano gyvenimas klostosi sklandžiai, vykdau galbūt man numatytą programą. Tai, kad Tomas atsirado šalia, pakeitė ir mano, ir jo gyvenimą į gerąją pusę. Tolygus apsikeitimas – vienas kitą papildome, ištraukiame pačias geriausias vienas kito savybes. Studijuodama žurnalistiką norėjau dirbti televizijoje. Malonumą ir džiaugsmą man teikia bendravimas, mėgstu rašyti. Nuo mažų dienų linkau prie muzikos. Svajojau apie pianiną ir Kalėdų proga gavau – medinį, raudoną. Įstojusi į muzikos mokyklą, buvau apdovanota pianinu „Ryga“. Dabar šis stovi mūsų namuose Vilniuje, juo skambina dukra. Kita įsimintina kalėdinė dovana – plastmasinis oranžinis pingvino pavidalo plakiklis. Paspaudus mygtuką tas pingvinas imdavo plakti kojomis. Na, o pasiūlymo vesti televizijos laidą, manau, sulaukiau tik todėl, kad buvau labai įsimylėjusi Tomą. Jaučiausi laiminga ir pasiryžusi avantiūrai.

Tada prasidėjo gyvenimas tarp Vilniaus ir Londono. Mano vyras juokavo, kad kartu negyvenome nei prieš vestuves, nei po vestuvių. Kai susitikome, karštai įsimylėjome, plūdo nepaprasta energija. Anksčiau tokių jausmų nebuvau patyrusi, jis – taip pat. Po trijų mėnesių mylimasis suprato, kad nori mane vesti, paprašė mamos prosenelės žiedo ir pasipiršo. Londone pirmasis mūsų butas buvo visai mažutis. Atsimenu, vyras išeina į darbą, aš lieku namie su dukrele Izabele, sėdžiu ant sofos ir galvoju, kad reikėtų studijuoti teisę, tačiau pasišnekėjusi su savimi nusprendžiau, kad norėčiau būti virėja. Mėgstu valgyti, jaučiu natūralų godumą maistui. Londone su Tomu vaikščiojome į restoranus, domėjausi maisto kultūra, pamačiau, kad vyksta įvairūs kulinariniai kursai. Vienus tokius Kalėdų proga vyras man ir padovanojo. Supratau, kad norėčiau rašyti apie maistą, būti virtuvės žurnaliste. Ir pradėjau mokytis.

Gaminu nuo mažų dienų. Mama dirbo, aš pasiskaitydavau knygutes „Viskas iš obuolių“, „Medžiotojų valgiai“, „Grybų valgiai“ ir gamindavau. Mano šeima ūkiška (mama buvo agronomė, tėtis yra veterinaras), užaugau lysvėje. Gyvenome nuosavame name, seneliai turėjo daržų, šiltnamių, kiaulių, vištų. Maisto užsiaugindavome ir pasigamindavome savo rankomis. Atsimenu, kaip seneliai anksti pavasarį plėvele dengdavo ridikėlius, kaip močiutė statinėse raugdavo ir akmenimis slėgdavo kopūstus, kaip darydavome dešras. Kai kas nors paklausia, kada susidomėjau kulinarija, nežinau, ką atsakyti. Turbūt tada, kai pradėjau valgyti. Visada turėjau gerą apetitą. Ir mano vaikai jį iš manęs paveldėjo.

Meilė sutuoktiniui Tomui Nicholsonui Jus nudangino į Londoną. Dabar esate Lietuvoje. Kodėl nusprendėte grįžti? Nudėvėjote geležines klumpes?

Galima ir taip pasakyti. Jei nebūčiau išvažiavusi, nebūčiau sukūrusi to, ką dabar turiu, nebūčiau pradėjusi profesionaliai domėtis maistu, įgijusi kulinarinių žinių. Anglijoje maisto kultūra gerokai pažengusi į priekį, bet vejamės ją. Kita vertus, visada palaikiau tiesioginį ryšį su Lietuva.

Ar mąstėte, kad vis tiek kada nors parvažiuosite namo?

Nemąsčiau. Pagalvodavau, bet tai atrodė neįmanoma. Tomas, kai tik susipažinome, puolė mokytis lietuvių kalbos, lankė kursus, sakė: „Jei nori, aš tikrai važiuosiu gyventi į Lietuvą.“ O aš net tokios minties sau neleidau. Nenoriu būti atsakinga už vyrą. Praėjusią vasarą sukako dešimt metų, kaip esame susituokę. Apsisuko simbolinis ratas, ir... grįžome.

Kalbėdavomės, kaip toliau gyvensime. Man Lietuvoje puikiai sekėsi. Nusipirkau šį loftą, kad turėčiau, kur atvažiuoti su vaikais per jų atostogas (mokyklą Izabelė ir Jurgis lanko nuo ketverių). Man labai svarbu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai.

Vienu metu natūraliai pajutome – norime savo gyvenime ką nors pakeisti. Susižavėjau mintimi keltis į Londono priemiestį. Tomas turėjo savo verslą – nekilnojamojo turto valdymo bendrovę, mums sekėsi. Mano laidos, knygos, žmonių palaikymas... Lietuvoje mačiau daug galimybių, kelis kartus per mėnesį atskrisdavau čia nuveikti milijonus darbų, bet pasiekėme tokią stadiją, kai vyrui ir vaikams pasidarė pernelyg sudėtinga, kad nuolat skraidau. Per vieną savo gimtadienį Tomas pasakė: „Gal mums reikia viską kitaip daryti. Žinai, aš pagalvojau ir esu pasiruošęs važiuoti gyventi į Lietuvą.“

Niekada nebūčiau savo vyro įkalbinėjusi ar nuteikinėjusi taip apsispręsti. Mintis kilo jam, ir iš mūsų keturių jam yra didžiausias iššūkis čia kurtis. Vaikai lanko Tarptautinę Amerikos mokyklą, puikiai pritapo, o Tomas skraidė į Londoną, nes ten buvo palikęs savo verslą. Po pusmečio Lietuvoje suprato, kad nori būti čia. Turi verslo idėją ir ją plėtoja, o savo verslą Londone ketina parduoti.
Pokyčiai verčia mąstyti ir judėti į priekį. Nauji iššūkiai naujoje aplinkoje skatina bręsti, atidžiai pasižiūrėti į save. Londone lankydama kulinarinę mokyklą patyriau vidinių lūžių. Buvau pamiršusi, kas yra atsiskaitymų, pratybų, egzaminų, naujų pažinčių jaudulys. Turėjau prisitaikyti prie naujos aplinkos. Tai asmenybę sujudina iš pagrindų.

Savo verslą įsukote dėl... prijuosčių?

Taip, savo įmonę įkūriau dėl prijuosčių. Ši idėja man kilo per vienas Kalėdas. Mėgstu pasikviesti svečių ir paruošti turtingą stalą, tad reikėjo visko daug pagaminti. Šaudama į orkaitę kepsnį pagalvojau: „Kai turiu griežtai susikaupti, užsirišu prijuostę – ši disciplinuoja mane lyg uniforma. Tada žinau, kad atlieku šeimininkės vaidmenį, dirbu darbą – gaminu maistą. Prijuostės yra nuostabu!“ Visi, kurie išmano skaičius, mane atkalbinėjo, bet aš buvau užsidegusi lininių prijuosčių idėja ir šventai tikėjau, kad man pavyks.

Reikia vieniems kitus mylėti visus metus ir malonius siurprizus daryti ne tik per šventes.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ko virtuvėje reikia Jums, to reikia ir visoms moterims: prijuosčių, užrašų, kulinarinių knygų...

Knygos yra gana brangus verslas. Išleistos keturios: „Beatos virtuvė“, „Metai Beatos virtuvėje“, „Beatos virtuvė: kepinių knyga“, „Beatos virtuvė: daugiau daržovių“, dvi pastarosios – savarankiškai. Taip pat išleidau dvi užrašų knygas, keturis šeimos kalendorius. Kokius savo leidinius norėjau matyti, tokie ir pasiekė skaitytojus. Matydama juos knygynuose ar prekybos centruose galvoju: „Vau, neįtikėtina!“ Bet tikrai nesimėgauju svarstydama, kokia aš čia dabar nuostabi. Produktus „Beatos virtuvės“ laidai parduotuvėse renkuosi pati. Žmonės atkreipia dėmesį, bet populiarumas manęs nevargina – juk ir tai pati susikūriau! Malonu: gaunu daug gražių laiškų, padėkų, nuostabių atsiliepimų.

Londone turėjote savo namus, ten gimė Jūsų knygų patiekalai. Ar negaila tos virtuvės?

Oi ne, virtuvė, kurią matydavote tada, kai gyvenau Londone, buvo Riešėje!
Dabar gyvename Antakalnio gale – nuomojamės namą. Mes viešime Londone, susitinkame su draugais, bet Vilniuje jausmas kitoks. Čia nėra tiek daug žmonių kaip Anglijos sostinėje, čia daug žalumos. Grįžusi gyventi į Lietuvą, aš galiu giliau įkvėpti. Tomui ta ramybė irgi labai patinka, be to, jis čia nesijaučia vienišas – atradome tarptautinę bendruomenę. Aš ir Londone buvau labai laiminga. Namai yra ten, kur tavo šeima.

Ar daug laiko praleidžiate šeimos virtuvėje?

Aš visą savo laiką praleidžiu virtuvėje – ji yra mano darbo vieta. Čia ne tik gaminu – rašau ir tinklaraštį. Londone turėjau mažą virtuvėlę. Ne kvadratiniai metrai, daiktai, vokiški kranai, išmaniosios orkaitės, marmuriniai stalviršiai yra šios namų patalpos paslaptis, laimė ir gerumas. Svarbu jausmas ir noras būti kartu. Tada galima susispiesti ir penkiais aukštais. Viena moteris man sakė: „Jūsų dėka šeimos pradėjo rinktis prie bendro stalo pietų ar vakarienės.“ Maistu yra gera dalintis. Jis – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Kad paruoštum gerą, reikia geros energijos, šviesių minčių. Jei skubu, esu nelaiminga, pikta, niekada nepavyksta.

Labai mėgstu gaminti namie, bet nesu fanatikė. Neretai savaitgaliais visa šeima išeiname į miestą, pietaujame restorane. Vaikams tai – įvykis.

Vyrai, žinau, pavydi Jūsų sutuoktiniui – juk visada pasitinkate garuojančia vakariene...

Nebūtinai. Tomas mane virtuvėje vertina kritiškai, nes geriausiai mane pažįsta. Kartais juokauja: „Visas mūsų maistas pirmiausia yra nufotografuojamas, o tik tada valgomas.“ Tomas puikiai gamina, kai ką daro net geriau nei aš ir juokauja, kad tai jis mane visko išmokė... Kaip toleruoju savo vyrą virtuvėje? Anksčiau net susižodžiaudavome, mėgdavau eiti jam iš paskos ir aiškinti, kaip ką daryti. Paskui nusprendėme: tas, kuris negamina, nesikiša.

„Maistu reikia džiaugtis, dalytis ir švęsti.“ Šią Jūsų sentenciją reikėtų užsirašyti ant virtuvinių spintelių!

Būrimas prie puodų – graži moters raganystė. Kartą, atsimenu, mano teta pasakė: „Tu gali užburti, priburti jam į maistą.“ Iš čia ir posakis: „Kelias į vyro širdį veda per skrandį.“ Kodėl visi tikina, kad mamos maistas skaniausias? Nes gamindama savo vaikams ji atiduoda visą gerąją savo energiją ir meilę. Maistas vienija mažą ir didelį, jauną ir seną. Šventės, pasibuvimai kartu yra neatsiejami nuo maisto. Nesutinku su tais, kurie tvirtina: „Gyvename ne tam, kad valgytume.“ Nesąmonė. O kodėl negalime gyventi tam, kad valgytume? Skanus, kokybiškas maistas suteikia nepaprasto malonumo, užaugina sparnus.

Ko labiausiai trūksta iš Londono?

Draugių.

Įsivaizduoju, kad maisto atžvilgiu Jums įtikti sunku.

Nesąmonė!

Į svečius pasikvietusios draugės stengiasi Jus nustebinti ar, priešingai, numoja ranka – vis tiek Beatos neperspjausi?

Mitas, visiška netiesa. Man įtikti labai lengva, nes vertinu nuoširdumą ir labai myliu žmones, kurie mane maitina. Pavalgyti kito maisto – tai išmokti ir sužinoti ko nors nauja.

Receptai – tai vietomis ir proporcijomis sukeisti tie patys produktai plius fantazija, išmanymas bei nuojauta, kas su kuo dera. Tik kaip patiekalų kūrėjai neišsenka? Kas yra Jūsų mokytojai, įkvėpėjai?

Gerus pagrindus įgijau Leiths kulinarijos mokykloje. Reikia išmanyti klasiką, bet svarbu ir nuolat tobulėti. Tad traukiu į kulinarines keliones. Yra kur gilintis: maisto gamybos sritis – neaprėpiama, lyg stovėtum prieš vandenyną.

Sakoma, smegenys tik tada užfiksuoja mintį, kai ją užrašai.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar turite poilsio nuo virtuvės dieną?

Žinoma, turiu. Gaminu ne kiekvieną dieną. Mėgstu keliauti, tiesiog tvarkytis. Svajoju tarp Kalėdų ir Naujųjų būti namie, atsipalaiduoti, susitvarkyti ir vieną dieną praleisti vilkėdama pižamą.

Ką reiškia gyventi pagal Beatos šeimos kalendorių?

Kalendorius yra skirtas šeimai, darbams susiplanuoti. Kai manęs klausia, ar buvau spektaklyje, mados renginyje, filme, parodoje, atsakau: „Ne, nebuvau. Mano vaikai maži.“ Noriu spėti įgyvendinti savo projektus ir idėjas, privalau rūpintis Izabelės ir Jurio pamokomis, nuvežti ir parvežti juos iš mokyklos, skaityti jiems knygas, prižiūrėti save, namus, šunį, gaminti, tiesiog pabūti su vaikais ir vyru.

Gyventi pagal Beatos kalendorių nėra paprasta. Stengiuosi, kad mano darbo diena turėtų ribas. Praėjusią savaitę keturias dienas praleidau Portugalijoje – ieškojau įkvėpimo kulinarinėje kelionėje. Paskui važiavau į Panevėžį ir Kauną, grįžau vėlai, dar ėjome su vaikais į koncertą. Jei tris vakarus per savaitę nebūnu namie, išsibalansuoju. Laiminga jaučiuosi vakarodama savo namuose. Neseniai per LRT pristatydamas savo eilėraščių knygą, garbaus amžiaus poetas piktinosi, kad Lietuvoje išleista daugybė maisto receptų knygų, o poezijos leidinių tiražai menki. Štai matau ant stalo Jūsų išleistą kūrinį „Mano knyga 2014 m. Darbai. Idėjos. Poezija“. Kodėl šiemet užrašuose yra eilės?

Praėjusį rugpjūtį važiavau su UNICEF misija į Tanzaniją, ten susipažinau su aktore Virginija Kochanskyte. Buvau sujaudinta jos talento skaityti eiles.

Poezija yra sielos balsas, reikia rasti jai laiko, įpinti į mūsų dieną. Atrinkome dvylika jaunų poečių nepaprastai gražių, iki sielos gelmių jaudinančių eilių, ir išbarsčiau jas po visus metus. Šios užrašų knygutės pagrindinė mintis yra ta, kad reikia užsirašyti geras idėjas, įdomius pastebėjimus.

Ir Jūs kasmet pradedate gyventi iš naujo, pasižadate keistis?

Taip, mano Naujieji metai prasideda užrašų knyga, kur surašau naujas kitų metų užduotis. Net mano tinklaraštis, nuo kurio viskas prasidėjo, kadaise buvo tik užrašas – kitų metų planas. 2006-aisiais parašiau: „2007 metais pradėti rašyti kulinarinį blogą.“ Išsikeliu tikslus, norus, ne viską vykdau, bet užrašyta svajonė įgauna materialų pavidalą, suteikia progą dažniau ją prisiminti. Sakoma, smegenys tik tada užfiksuoja mintį, kai ją užrašai.

Užrašai paraštėse

Mėgstamiausi patiekalai. „Man labiausiai patinka burokėliai, krapai ir kmynai. Su burokėlių sriuba užaugau, ji – mano alfa ir omega.“

Stalo knyga. „Leiths cookery bible“ („Leiths kulinarijos biblija“) – mokyklos, kurioje mokiausi kulinarijos, išleistas tūkstančio puslapių vadovėlis. Į jį vertėtų kreiptis dažniau. Mano silpnybė – kulinarinės knygos, galėčiau jose paskęsti.“

Muzika. „Ruošdama maistą klausausi šokių muzikos ir geriu baltąjį vyną. Mano vyras yra muzikos fanas, jis parenka man gerų kūrinių.“

Namų estetika. „Man svarbu, kad namuose būtų jauku, tvarkinga. Jei grindys švarios, tai ir estetika. Kai yra mažų vaikų, yra ir aibė daiktų, žaislų, popierių, knygų, pieštukų... Nesu minimalizmo šalininkė, aš – kaupikė, mėgstu daiktus, sunkiai jų atsisakau. Man taip pat svarbus erdvės pojūtis. Kai kuriame knygų dizainą, sakau, kad reikia palikti vietos pagalvoti.“

Meilė. „Savo vaikams, vyrui kasdien kartoju: „Aš tave myliu.“ Man svarbu vaikus apkabinti, pabučiuoti. Reikia gyventi meilės energijos lauke, dirbti su meilės ugnele. Meilė – tai toks platus jausmas... Jis turi būti su mumis kiekvieną dieną.“

Moteriškumas. „Būti moteriškai – tai būti laimingai pačiai su savimi. Džiaugtis tuo, kas esi, nebandyti būti kuo nors kitu, suprasti savo moterišką galią, ja pasinaudoti. Gal dėl to, kad sutinku daug fantastiškų moterų, matau daug moteriškos stiprybės pavyzdžių, esu moteriškumo gerbėja.“

Nuojauta. „Kliaujuosi stipria nuojauta, vadovaujuosi jausmais. Visi mano projektai, knygos yra mano vidinio balso rezultatas.“

Posakis. „Jei ne dabar, tai kada? Jei ne tu, tai kas?“

Pamokos. „Kartais pakeliu balsą, bet visada gailiuosi ir mokau save nepasiduoti pernelyg karštam jausmingumui, neigiamos emocijos bangai, pirmam impulsui, slystelėjimui.“

Miegamasis. „Labai mėgstu savo miegamąjį. Norėčiau praleisti jame daugiau laiko. Miegamasis – mano laimės būstas, lova – mano karalija. Nemėgstu būti viena. Geriausiai išsimiegu su savo vyru.“

Laimė. „Laimingiausia jaučiuosi su savo šeima, bet laiminga būnu ir leisdama laiką su draugėmis, plepėdama mums įdomiomis temomis. Vyras nėra tavo draugė, jis yra tavo vyras. O draugės yra draugės...“

Sesuo. „Su sese Odeta esame labai artimos. Geriausia, ką gali padovanoti savo vaikui, – tai broliai ir seserys.Tikiuosi turėti – gal po poros metų – dar bent vieną vaiką... Esu labai jauna, man dar viskas prieš akis.“

Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės. Makiažas ir šukuosena – Vaidos Venckutės. Stilius – Justės Kubilinskaitės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis