Asmik: aš niekada gyvenime neturėjau savo namų

Apie jas, ko gero, prikurta daugiausia nebūtų dalykų ir legendų. O jos į tai nekreipia dėmesio ir susitikusios iš visų tų nebūtų istorijų tik smagiai pasijuokia. Šį kartą operos solistė Asmik Grigorian (34 m.) ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė (48 m.) nutarė pakalbėti atvirai ir leisti skaitytojams pro praviras duris įkišti nosį į jų asmeninį pasaulį.

Jos susitiko prieš devynerius metus ir nė nemanė, kad darbas ir gyvenimas sujungs jas į neišrišamą mazgą. Ir Dalia, ir Asmik tapo pagrindine „bohemiečių“, analogo operos pasaulyje neturinčio reiškinio, ašimi. Kartu pastatė devynis įsimintus spektaklius: viena – režisavo, kita – kūrė ryškiausius vaidmenis. Per tuos metus jųdviejų gyvenime buvo visko: pergalių, ašarų, atradimų ir praradimų. Jei ne jos, šiandien nebūtų ir išskirtinės Vilniaus miesto operos. Teatro be namų, teatro, netelpančio į jokius standartinius rėmus. Dviese patirta nepaprastai daug, tačiau šiame pokalbyje tilpo tik trupiniai, užtat aštraus skonio.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.

Dalia: Puikiai prisimenu, kai pamačiau tave pirmą kartą. Tai buvo vakarėlyje po R. Leoncavallo operos „Pajacai“. Tąkart net nepasikalbėjome. Stebėjau tave iš toliau. Man įstrigo tamsūs tavo plaukai, didelės, gelmės pilnos akys...
Asmik: Aš tavęs iš to vakaro neatsimenu. Tavo spektakliai „Pajacai“, „Kaukių balius“ man buvo padarę didelį įspūdį.
Dalia: Kai su Gintaru Rinkevičiumi rinkome solistus G. Puccini operai „Bohema“, aiškiai žinojau – tu esi žmogus, su kuriuo galiu įgyvendinti savo teatro viziją, tačiau bijojau, kad nesutiksi kurti Miuzetės – antro plano – vaidmens. Juk visi tau būtų siūlę tik pagrindinį – Mimi.
Asmik: Kai atėjau kalbėtis dėl dalyvavimo „Bohemoje“, neturėjau tikslo gauti pagrindinį vaidmenį. Mažų vaidmenų nebūna! Ir tas tavo sprendimas – tobulai teisingas. Pastatei mane į tokias vėžes, kad galėjau susirasti unikalų kelią.
Dalia: Aš neturiu sesers, ir tu man tapai labai artima siela. Tarsi jaunesnė sesuo. Man pasisekė – moku atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo. Žinau, kad mūsų žmogiškasis ryšys, santykiai, net jeigu daugiau kartu nekursime, niekada nepasikeis.
Asmik: Tikrai, darbas mums jau neturi jokios reikšmės. Mus sieja kiti labai svarbūs dalykai.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.

Užsispyrėlių tramdymas

Dalia: Jei žmones kas nors skirstytų į dieninius ir naktinius, aš save priskirčiau prie pastarųjų. Naktį niekas netrukdo, neskamba telefonai, nukrenta kaukės, nebėra vaidybos ir gali būti savimi. Būtent todėl man visada buvo labai svarbūs mūsų naktiniai pokalbiai. Giliausi, atviriausi, skaudžiausi vykdavo tamsiuoju paros metu. Ir visai nesvarbu, nei kokiame pasaulio mieste, nei kokioje vietoje mus suves naktis pasikalbėti. Anksčiau tai būdavo Vilnius, vėliau mūsų susitikimų geografija išsiplėtė – Kiolnas, Berlynas, Viena, Stokholmas... Dabar – Roma.
Asmik: Man naktys pirmiausia – mokymasis, mokymasis ir... pokalbiai. Kai sūnus Nojus buvo mažas, naktis buvo mano laikas, kai galėjau turėti savo erdvę, mokytis ir dirbti. Dabar tokio poreikio nebėra, nes Nojus jau didelis, nors vis tiek liko įprotis mokytis naktimis.
Dalia: Anksčiau sakydavau, kad naktį, jei galėčiau, apskritai nemiegočiau, tačiau su metais suprantu: kuo daugiau nemiegu naktį, tuo mažiau galiu padaryti dieną. Pokalbiai su artimiausiais draugais iki šiol vyksta naktimis. Naktį negali apsimesti, negali meluoti.
Niekada nebijojau nei tamsos, nei būti viena. Pamenu, kaip džiaugiausi, kai tėvai įrengė man atskirą kambarį. Buvau, regis, 6-erių. Gulėdavau naktį tamsoje ir klausydavau aplinkinių garsų – kaimynų kosėjimo, vaikščiojimo, vėjo už lango...
Visada mėgau naktimis skaityti. Kai mokiausi mokykloje, buvau įsitaisiusi mažą lemputę. Pasikišdavau ją po antklode, kad tėvai nematytų, ir ramiai skaitydavau. Turėjau svajonę – norėjau įstoti į teatro režisūrą. Maskvoje. Prieš stojamuosius reikėjo perskaityti, regis, 150 pjesių. Ir ne tik perskaityti, bet ir atsiminti siužetus, mokėti analizuoti. Taigi jaunystėje daug naktų praleidau po antklode skaitydama. Tie įpročiai niekur nedingo. Tiesa, dabar skaityti kartais reikia įlindus į didelę spintą, kad netrukdyčiau Dexteriui (Dalios vyras aktorius Dexteris Fletcheris – red. past.) miegoti. Spinta – puiki vieta! Naktį galiu ten užsidariusi ne tik skaityti, bet ir ramiai dirbti. Argi ne ironiška? Daugelis žmonių mano, kad menininkų naktys laukinės, klubinės…
Asmik: Niekada nebuvau klubinė mergina. Paauglystėje rūpėjo draugai, žygiai. Tėvai mane griežtai kontroliavo. Mama (operos solistė Irena Milkevičiūtė – red. past.) nenoriai išleisdavo iš namų. Niekada nieko nesakė dėl pradurtų skylių ausyse, bet dėl išėjimo naktimis tai jau griežtai pasakydavo savo nuomonę. O mano jaunystė apskritai buvo labai trumpa. Su Giedriumi (buvęs Asmik vyras solistas Giedrius Žalys – red. past.) susitikau būdama 17-os metų. Po dvejų metų ištekėjau, o 21-erių pagimdžiau vaiką. Labai lauktą, nuo mylimo žmogaus. Nepaprastai norėjau anksti ištekėti, tapti mama, turėti daug vaikų. Du norus iš trijų jau įgyvendinau, liko paskutinis.
Dalia: Pamenu, kartą pasakojai istoriją apie įspūdingą savo pabėgimą iš namų pro langą. Ir tikrai ne iš pirmo aukšto...
Asmik: Įprastas dalykas, kad paaugliai kartais bėga iš namų. Man buvo 13-a metų, susirišau paklodes ir nusileidau pro langą, nes mama buvo mane užrakinusi. Konfliktas įvyko dėl to, kad ji prašė grįžti devintą vakaro, o aš norėjau, kad leistų – dešimtą. Labai juokinga istorija. Pabėgusi savo draugei Gintei sakau: „Paskambink mano mamai ir pasakyk, kad nakvoju pas tave, bet nesakyk, jog žinau, kad jai skambini.“ Man vis tiek rūpėjo, kad mama nesijaudintų. Vėliau pati paskambinau ir pasakiau: „Grįšiu su sąlygą, kad leisi man gerti, rūkyti ir su draugais tūsintis.“ Mama pasakė: „Gerai, tu grįžk, o paskui pasikalbėsim…“
Dalia: Apie tave visada sklido legendos – kad esi audringa, temperamentinga, tokia laukinė…
Asmik: Man visada įdomu, ką žmonės turi galvoje tai sakydami. Ką lietuviui reiškia žodžiai „audringa“, „temperamentinga“? O aš apie save girdėjau kitaip kalbant – kad esu narkomanė, alkoholikė…
Dalia: Aš šito apie tave negirdėjau, tačiau įsivaizdavau, kad esi furija su degančių plaukų kupeta ant galvos, kuri niekada laiku neateina į repeticijas ir apskritai daro tai, ką nori.
Asmik: Na, tai – iš dalies tiesa. Dirbau daug, todėl nuolat vėluodavau išmokti savo partijas, tačiau šiandien mano bagaže – 45 vaidmenys. Dabar turiu galimybę rinktis ir nebevėluoti (juokiasi). O štai apie tave sakė, kad ant visų rėki, nors per 8-erius metus nė karto nesi pakėlusi ant manęs balso...
Dalia: Pamenu – norėjau, kad vienoje kulminacinėje G. Puccini operos „Bohema“ vietoje dainuotum aukštas natas ir tuo pačiu metu šoktum kone nuo trijų metrų aukščio dekoracijos. Paklausiau, ar galėsi. Atsakei: „Galėsiu. Aišku, kad galėsiu.“ O kai stovėjai trijų metrų aukštyje, pažiūrėjau į tavo akis ir supratau, kad bijai… Ir vis tiek nepasakei, kad nešoksi, – tai yra viena išskirtinių tavo savybių. Sugebi peržengi per save, per savo galimybių ribas.
Per pirmas „Bohemos“ repeticijas pasirodei man labai kukli, užsidariusi, pažeidžiama ir savimi nepasitikinti. Visai ne atvira ir siekianti provokuoti, kaip kad daugelis pasakojo. Per aštuonerius metus niekada nepavėlavai į repeticiją, niekada neatėjai neišmokusi partijos, scenai save visada atiduodavai maksimaliai.
Asmik: Gal tokia ir esu? Viena vertus, – kuklus, trapus žmogus. Su artimaisiais, su tais, kuriuos myliu, esu atvira, galiu būti pažeidžiama. Kita vertus, galiu būti ir furija! (Juokiasi.)
Dalia: Bet per visus tuos bendro darbo metus furijos taip ir nemačiau! Abi esame gimusios gegužės mėnesį, abi – Jaučiai, turime labai daug panašių savybių. Kai žiūriu į tave, matau save jaunystėje, kartais apima toks keistas susidvejinimo jausmas... Tiesiog gimininga siela.
Asmik: Nebijau sakyti, kad man negerai, nebijau eiti, rėkti, kovoti, tačiau kai žmonės ką nors gera padaro, galiu dešimt kartų jiems nusilenkti, padėkoti. Taip, yra nemažai tokių, kurie manęs labai bijo. Matyt, turiu kažkokį skydą. Tik labai gerai mane pažįstantys žmonės žino, kad esu kitokia. Lietuvoje dažnai sprendžiama pagal įvaizdį. Štai, išėjau dainuoti į sceną su vakarine suknele, botais, ir jau automatiškai – prostitutė. O jeigu auskaras įvertas į lūpą!..
Dalia: Ar paauglystėje nenorėjai maištauti dėl to, kad visuomenė tavęs nepriima? Mano va pavardė irgi nėra lietuviška. Ir geltonų kasų niekada neturėjau...
Asmik: Oi, aš ne kartą su skinais (skustagalviais – red. past.) mušiausi! Mane persekiojo, juočke ir visaip kitaip vadino. Baisiausia, kad dėl to dabar ir mano sūnus kenčia, nes yra tamsesnio gymio. Vaikui kompleksą įvarė, o juk jis – tikras žemaitis. Nekenčiu rasizmo, nekenčiu nacizmo. To Lietuvoje, deja, labai daug, kaip ir kiekvienoje mažoje šalyje.
Dalia: Tu niekada netilpai į jokius rėmus, ypač Lietuvoje. O čia kiekvienas „išsišokėlis“ stebimas pro didinamąjį stiklą, vertinamas. Kaip manai, tai padeda siekti ko nors daugiau ar žlugdo?
Asmik: Žlugdo.
Dalia: Tai dabar paskaičiuokime, kiek skylių jaunystėje buvai prasidūrusi...
Asmik: Daug skylių turėjau, tik niekada vienu metu nenešiojau daug papuošalų. Tai štai: turėjau 6 skyles vienoje ausyje, 3 – kitoje, buvau prasidūrusi lūpą, – dešimta skylė, ir lūpos šoną, – tai jau vienuolikta. Tada dar nosis ir žandas buvo pradurti. Kai nuėjau į kosmetologijos kabinetą, pasakė, kad esu išprotėjusi, nes žande yra visos nervų galūnės, ir kad niekas čia man skylės nedurs. Tai pati namie prasidūriau su žiogeliu.
Dalia: Tryliktą skylę – pati namie su žiogeliu!..
Asmik: Ir bamboje – keturioliktą.
Dalia: Aš taip bijau kraujo, kad manęs neįkalbėsi ką nors kur nors įsiverti net ir gražiausiu kiaušinio dydžio deimantu po nosimi mosuodamas.
Asmik: Oi, o kiek aš skylių esu pradūrusi... Buvau tiesiog kaip koks dūrimo punktas – visiems, kas norėjo.
Beje, apie narkotikus. Aš niekada nebuvau narkomanė, nors turėjau visas galimybes ir daug palankių aplinkybių ja tapti. Esu išbandžiusi įvairių narkotikų, nes man buvo smalsu. Ačiū Dievui, tai netapo mano liga ir problema. Esu laimės kūdikis. Ir šiandien bandau viską, kas įmanoma, tik daug dalykų man jau nebeįdomūs. Dabar mėgaujuosi taiči, kvėpavimo mankšta... (Juokiasi.) Man, pavyzdžiui, rūpėjo sužinoti, kas bus, jei nerūkysiu, tai ir mečiau – prieš dvejus metus. Pradėjau 12-os, o mečiau 32-ejų. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad pavyks mesti. Įtakos tam turėjo sūnus Nojus. Kartą jis pasakė: „Labai norėčiau, kad gyventum.“ Ir tai mane įpareigoja.
Dalia: O kas tau yra nuodėmė? Ar manai, kad jos yra gyvenimo kelias ir druska?
Asmik: Esu padariusi klaidų, bet kiekviena jų – tai kelias manęs pačios link. Kitaip negali būti. O nuodėmė?.. Nežinau, kas tai. Tai turbūt klaida, kurios nesugebame pripažinti. Manau, kad gyvenime labai svarbu yra išmokti atsiprašyti ir padėkoti.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.

Lūžio taškas

Dalia: 2012-ųjų vasara Berlyne – ir mano, ir tavo gyvenimo lūžio taškas. Abi vienu metu dėl skirtingų priežasčių buvome juodame debesyje. Mano mama ilgus metus sirgo sunkia Parkinsono forma, viskas ėjo į neišvengiamą finalą.
Tuo metu statėme G. Puccini operą „Manon Lesko“. Mano Manon idealas buvai tu, tačiau net neįsivaizdavau, kokiomis sunkiomis emocinėmis aplinkybėmis tau teks šį vaidmenį kurti.
Asmik: Berlynas buvo finalinis taškas, o Manon vaidmens kūrimas – vienas sudėtingiausių mano gyvenimo etapų. Ne tik šeimos padėtis ir visa situacija namuose buvo labai sudėtingos, sunkiai sekėsi ir profesijos požiūriu. Kol esi jaunas, tave „veža“ gamtos duota fizinė jėga, drąsa, tačiau ateina momentas, kai ši jėga ima silpti, tada privalai kažką savo gyvenime pakeisti iš esmės. Be galo daug dirbau. Visi žino, kiek daug…

Kartą sūnus man pasakė: „Labai norėčiau, kad gyventum.“ Ir tai mane įpareigoja.Asmik

Labai anksti gavau pagrindinius vaidmenis ir niekada neturėjau galimybės mokytis scenoje. O tai reiškia – išeini į sceną ir turi „vežti“. Nesvarbu, kas ir kaip bus, turi dainuoti.
Dalia: Niekada nesu mačiusi tokios scenos baimės kaip tada. Per „Manon Lesko“ pertrauką tarp antro ir trečio veiksmų mažame mūsų persirengimo kambariuke mano glėbyje krūpčiojo ir raudojo trapi mergaitė. Maniau, kad tądien į sceną negrįši, o salėje sėdėjo 1000 žiūrovų. Verkiau kartu su tavimi – tik ne dėl spektaklio, o dėl tavo skausmo, bet Asmik nebūtų Asmik: tu ne tik išėjai po pertraukos į sceną, bet ir fantastiškai sudainavai. Niekas net neįtarė, kas ką tik vyko užkulisiuose. Matyt, tai ir yra didžiausia teatro jėga, magija. Talentingas menininkas net ir kritinėje situacijoje sugeba perlipti per savo baimę ir atiduoti žiūrovams kiekvieną savo sielos ląstelę.
Asmik: Anksčiau aš nuolat jausdavau tiesiog panišką baimę. Begalinę. Prieš egzaminus iš baimės alpdavau. Iki šiol turiu labai stengtis, kad ji neapimtų. Metų metais su tuo kovoju. Ačiū Dievui, beveik pavyko su ja susidraugauti.
Dalia: Kai statėme „Manon Lesko“, jau buvome tapusios labai artimos. Tada atskleidei man savo didžiausią paslaptį – kad nusprendei važiuoti į Berlyną operuotis balso stygų. Tai žinojo tik tavo tėvai.
Asmik: Prisižaidžiau dainuodama visa jėga. Dirbau netausodama balso, kol vieną dieną buvau priversta darytis operaciją. Kito kelio neturėjau. Aš jau buvau net susitaikiusi su mintimi, kad galbūt visai nebedainuosiu. Taip, po operacijos atsikelsi, bet ar dainuosi, dar neaišku.
Dalia: Kai sužinojau, kad į Berlyną ketini važiuoti viena, iš karto nusprendžiau vykti kartu. Žinojau, kad nei aš, nei kas nors kitas nebegali laimėti mano mamai daugiau laiko. Ji visada sakydavo, kad turi padėti tiems, kuriais tiki ir kuriuos myli, turi būti su gyvaisiais, su tais, kuriems dar gali ką nors realiai duoti. Nuvažiavau pas mamą. Kai likome kambaryje vienos, priglaudžiau savo galvą prie jos ir pasakiau viską, ką norėjau, ką vaikas gali pasakyti motinai žinodamas, kad ji iš šio pasaulio išeis jau labai greitai. Mama atidžiai klausė ir vis kartojo žodį „myliu“. Tada aš tyliai jai pasakiau apie tave, o ji tarė: „Nebijok.“ Po kelių dienų išvykau į Berlyną. Apsistojome moderniame viešbutyje „Soho House“, popietę aplankėme kelias parodas, kad nereikėtų sėdėti kambaryje ir laukti neišvengiamo rytojaus.
Asmik: Tada aš priėmiau tave kaip seklį, kuris saugo, kad nerūkyčiau.
Dalia: Aš ir saugojau! (Juokiasi abi.) O kitą rytą palydėjau tave iki pat operacinės durų. Buvai pasipuošusi, pasidažiusi, išsikvepinusi, lyg eitum į svarbiausią susitikimą. Taip eidama į ligoninę dar elgdavosi Jurga Ivanauskaitė – vienintelė iš mano sutiktų žmonių. Palydėjau tave, išėjau į lauką ir sulaukiau skambučio iš Vilniaus – mamai labai blogai, turiu priimti sprendimą, ar dar bandyti kovoti su neišvengiamybe ir vilkti mamą į ligoninę, ar leisti jai ramiai išeiti namuose. Paprašiau leisti pagalvoti 10 minučių. Stoviu svetimame mieste prie ligoninės, pakeliu galvą į langus. Už jų – tu, užmerkiu akis, – mama. Šimtu procentų žinojau, kad mama, jei būčiau liepusi gabenti į ligoninę, niekada nebūtų man atleidusi už tai, kad egoizmo vedina pratęsiau jos kančią.
Mama geso namuose Vilniuje, o aš buvau su tavimi Berlyne. Po operacijos gydytojai neleido tau kalbėti dvi savaites, tad kalbėdavau viena, o tu rašydavai raštelius. Tą naktį po operacijos peržiūrėjome šimtus nuotraukų, pasakojau tau linksmas istorijas, kad tik atsipalaiduotum ir užmigtum. O kai užsnūsdavai, klausydavau, kaip kvėpuoji, kad tik nepradėtum kosėti, kad tik balsui ko neatsitiktų.
Kitą rytą, likus kelioms valandoms iki skrydžio į Vilnių, negalėjau išsėdėti vietoje, tad nutempiau tave į savo mėgstamiausią batų parduotuvę „Trippen“. Čia ir vėl sulaukiau skambučio... Mama žinojo, kad jau esu pakeliui namo, ir nusprendė išeiti.
Asmik: Niekada nepamiršiu tos batų parduotuvės... Tu supranti, kas vyksta, ir vis tiek nenustoji matuotis batų.
Dalia: Nekalbėjai dvi savaites. O man buvo linksma kalbėti vienai maždaug vieną dieną. Tada, matyt, atsivėrė tavo talentas rašyti! (Juokiasi.)
Asmik: Iki šiol turiu išsaugojusi visus raštelius ir mūsų susirašinėjimo telefonu žinutes. Nojus sako, kad tas gyvenimo etapas jam labai patiko – mat, kol supykęs parašai žinutę, visas pyktis atlėgsta. Rėkti juk negali. Matyt, būtent tada mes su Nojumi labai susidraugavome.

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.

Namai ir mylimieji

Dalia: Jau beveik šešerius metus gyveni su lagaminais – keliauji iš vieno Europos miesto į kitą. Kai kurie žmonės nuolat yra kelyje, gyvena viešbučiuose, šie tampa jų namais. Aš labai ilgai taip gyvenau. Žmonės ir prisiminimai buvo mano viduje, o kur gyvenau, neturėjo jokios reikšmės.
Asmik: Tai aš irgi tokia. Man nesvarbu, kokie viešbučiai, butai, aš juos visus paverčiu savo namais. Namai yra ten, kur tavo širdis, mylimi žmonės. Daiktai? Jų visada turiu minimaliai. Juokauju, kad mano gyvenimas telpa į 30 kilogramų – tiek, kiek galima pasiimti į lėktuvą be papildomo mokesčio.
Dalia: Manau, kad žmogus kartais pasirenka neturėti savo namų todėl, kad laikinose erdvėse jaučiasi saugesnis. Gyveni savo vidinį gyvenimą, nesirūpini buitimi, vazonais, dulkėmis. Nesi prisirišęs.
O va pastaraisiais metais kažkas mano viduje kardinaliai pasikeitė. Man – 48-eri, ir aš pirmą kartą susikūriau namus. Nuo nulio! Dabar turiu idealius, iš jų labai labai nenoriu išvažiuoti.
Asmik: Aš dar niekada gyvenime neturėjau savo namų. Manau, ateis laikas, kai norėsiu juos turėti ir galėsiu pasakyti: „Grįžtu namo.“ O kol kas man yra gerai taip. Man svarbiausia yra mylimi žmonės, ne daiktai.

Ilgą laiką dirbau netausodama balso, kol vieną dieną buvau priversta darytis operaciją. Kito kelio neturėjau.Asmik

Dalia: Greitai bus 20 metų, kai aš kartu su Dexteriu. Jis – vienas nuostabiausių mano sutiktų vyrų. Kiekvieną dieną stebiuosi, kaip nepaliko manęs…
Asmik: Ir kaip tu jo nepalikai (juokiasi).
Dalia: Kartais savo žmogaus ieškai labai ilgai. Ištekėjau už Dexterio būdama 30-ies. Labai džiaugiuosi, kad ir tu pagaliau sutikai savo žmogų. Liepos 18 d. Graikijoje, Keos saloje, vyko tavo ir režisieriaus Vasilijaus Barchatovo vestuvės. Vasia yra išskirtinis žmogus. Galiu tai paliudyti, nes teko su juo nemažai bendrauti. Šis vyras privertė tavo akis juoktis.
Asmik: Vasia mane suprato, priėmė tokią, kokia esu, ir myli už tai. Aš jaučiuosi labai laiminga.
Dalia: Tu – stipri, užsispyrusi kaip jautis, su tavimi, kaip ir su manimi, sunku. Kai stebiu tave ir Vasią, matau, koks nuostabus dabar yra judviejų laikas...
Asmik: Abu esame asmenybės, tad turime aptrinti kampus. Tik tai nereiškia, kad kitas trina tavo kampus. Tu pats dirbi – triniesi, ir tie kampai gludinasi, nes nori šalia to žmogaus praleisti visą likusį gyvenimą. Ar pavyks, parodys laikas, bet dabar esu be galo laiminga. Pabundu linksma, man juokinga. Mudviejų su Vasia gyvenimo credo: „Liubitsia, smeshitsia i boltat“ (rus., myluotis, juokintis ir plepėti).
Dalia: O kaip jūs susitikote?
Asmik: Susitikome prieš ketverius metus. Vasilijus buvo atvažiavęs į Lietuvą statyti P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“. Kadangi tuo metu dar dirbau Lietuvos operos ir baleto teatre, turėjau eiti į perklausą. Atėjusi pamačiau režisierių, atrodantį kaip dvylikametis. Žinojau, kad šiame spektaklyje nedainuosiu. Pasistačiau natas ant stovo ir pradėjau dainuoti Tatjanos ariją. Labai juokingai. Vasia sakė, kad nieko tobulesnio su tiek klaidų iki tol nebuvo girdėjęs.
Dalia: Taip, tu Vasios spektaklyje nedainavai, nes tuo metu su „bohemiečiais“ jau buvome pradėję statyti Kongresų rūmuose savo „Oneginą“. Todėl visi be žodžių nusprendėme, kad nėra gerai dubliuotis – vaidinti spektakliuose, rodomuose skirtingose gatvės pusėse. Tada iš Operos ir baleto teatro išėjai.
Asmik: Vėliau Vasia pasakojo, kad po tos perklausos nuolat apie mane galvojo. O aš nutariau būtinai nueiti į jo premjerą. Tai ir padariau. Paskui dar parašiau Vasiai laišką – paaiškinau visą situaciją, kodėl nedainuoju jo spektaklyje, kad nėra nieko asmeniška. Man kažkodėl buvo svarbu, kad jis nesijaustų blogai, negalvotų, jog atsisakiau dėl to, kad atrodo kaip 12-os metų berniukas.
Po metų Vasia atėjo į Sankt Peterburge esantį Marijos teatrą manęs paklausyti, – dainavau P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Atėjo į vieną spektaklį, į antrą... Tada pasakė, kad šiame teatre statys A. Dargomyžskio operą „Rusalka“, ir pakvietė joje dainuoti. Taip ir pradėjome kartu dirbti. Nuo tada esame kartu.
Dalia: Aš ištekėjau už aktoriaus, su kuriuo dirbau, tu – už režisieriaus…
Asmik: Paradoksas! Niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad Vasia galėtų būti mano gyvenimo žmogus. O dabar man taip gera, kad net baisu.
Geriau jokiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti. Man puikiai sekasi darbe, mano santykiai su sūnumi yra tobuli, turiu mylimą žmogų.
Dalia: Tą šviesą ir laimę visa širdimi jaučiau, kai tavo vestuvių vakarą stovėjome tūkstantmetę istoriją turinčioje graikų žemėje, klausėmės vienuolyno cerkvės varpų ir sakomų maldų. Degė žvakės, plazdėjo tavo vestuvinė suknelė… Aš stovėjau už tavęs ir tyliai verkiau, nes man buvo labai gera. Šalia – tavo mama ir tėtis, Nojus, mano Dexteris. Ore kažkur sklandė ir mano mama… Tą sekundę viskas susiėjo į vieną tašką. Mes visi pradėjome naują gyvenimo etapą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis