- Arbūzų dieta: 5-7 kilogramai per 5 dienas
- Grožio dosjė. I. Gudelis: nors mano oda plona, naudoju jį beveik kasdien – oda atsigauna tiesiog akyse
- V. Baublienė: apie emigrantus, Šventąją ir Chanel
- Savaitės ikona. O. Pikul-Jasaitienė: nėščiųjų drabužių pasirinkimas Lietuvoje labai menkas
- „Kelly Family“ - mįslėmis apaugusi kelių kartų istorija. Kaip jie atrodo šiandien?
- Naujoviškas agurkų konservavimo būdas
„1993 metais Daina atvyko į Alabamą stažuotis. Kai pamačiau ją, iškart pajutau stiprią trauką. Pakerėjo labai dailios atviro veido moters šypsena. Tarp mūsų iškart atsirado ryšys. Buvau Istorinių Amerikos pastatų tyrimo (HABS) grupės vadovas, ji – jauna architektė, ICOMOS mainų programos dalyvė. Tada Daina dar ne itin gerai mokėjo anglų kalbą, draugiškai ir kantriai aiškindavau, kas ir kaip. Kai moteris tau patinka, stengiesi ją suprasti, nori, kad ir ji tave suprastų. Esu daug keliavęs, dirbęs savanoriu Pietų Afrikoje, turiu pedagogo gyslelę.
Smalsiai stebėjau mielą gražuolę iš unikalios šalies, – buvau nemažai skaitęs apie nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, žavėjo kovingi krepšininkai, jų spalvingi marškinėliai su skeletų vaizdais.
Kai Daina išvyko, rašiau jai piešiniais iliustruotus laiškus. Per gimtadienius nusiųsdavau gėlių. Tuo metu ji buvo ištekėjusi, turėjo dukrytę, netrukus susilaukė sūnaus. Mano meilė stiprėjo, o Dainos jausmai gimė skaitant mano laiškus. 1997 metais nusprendžiau aplankyti mylimą moterį. Nežinojau, ko tikėtis, didelių planų nemezgiau, tačiau giliai širdyje jutau: liksiu su ja. Kad nenusivilčiau, jei atstumtų, sau pasakiau: „Važiuoju pakeliauti po Europą.“ Vokietijoje aplankiau draugus, pasibasčiau po Italiją, pagaliau atsidūriau Vilniuje. Buvo spalio mėnuo, šalta. Mane apgyvendino remontuojamame bute kiauru stogu – M. K. Čiurlionio gatvėje. Vienintelė šilta vieta ten buvo nedidelė virtuvė su dujine virykle.
Kai Dainą vėl pamačiau, plūstelėjo dar stipresnis jausmas. Aš šeimos neturėjau, o jai reikėjo apsispręsti. Sunkiai prisitaikiau prie kitokio gyvenimo, darbo perspektyva buvo neaiški. Tiesa, po poros metų jau dėsčiau Gedimino technikos universitete. Jei ne Daina, niekada nebūčiau pasirinkęs gyventi Vilniuje. Bambėdavau, kad ir to, ir ano nėra, o ji primindavo: „Tu dirbai Afrikoje, gyvenai molinėje trobelėje, vandens kibirėliu atsinešdavai. Ko burbi, ar čia dar blogiau?“ Bet juk aš atvažiavau į Europą!
Man labai patinka Dainos ir kitų jūsų šalies moterų ramus pasitikėjimas savimi. Lietuvės žino, ko nori, išmano savo darbo sritį, žino, kaip spręsti problemas, neforsuoja tavęs. Man tai buvo gana nauja. O amerikietės nekantrios, jų pasitikėjimas savimi labiau išorinis, agresyvokas. Jos greitai įsivelia į konfliktus, suremia ragus, ir nebūtinai tam, kad ką nors apgintų. Amerikoje, darbo aplinkoje, daug daugiau konkurencijos, turi elgtis atsargiai, prieš sakydamas gerai pagalvoti. Tai, ką aš laikau pokštu, gali būti priimta itin rimtai. Moteris darbovietėje siekia statuso, reikalauja pagarbos. Aš tai supratau, tačiau kartais būdavo sunku palaikyti lengvą pokalbį.
Lietuvoje tokių dalykų nejaučiu. Čia dirbti malonu ir lengva.
Vilniaus gatvėse matau ypač patrauklių moterų. Regis, visiems pasaulyje yra aišku, kad lietuvės – nepaprastai gražios. Pirmiausia į akis man krito tai, kad čia labai daug aukštų moterų, kai kurios net aukštesnės už mane, ko Amerikoje tikrai nepasitaikydavo. Lietuvės gerai jaučia stilių, gražiai rengiasi. Dėmesį atkreipiu į žavias asmenybes, man nepaprastai svarbu ryšys, kaip vieni kitus suprantame.
Taip, Amerika – Holivudo žvaigždžių šalis. Būdamas paauglys, mėgau žiūrėti filmus, žavėjausi aktorėmis, bet labiau ne tipinėmis Holivudo blondinėmis, o brunetėmis, pavyzdžiui, Jaclyn Smith. Tamsiaplaukės idealas turbūt savaime atplaukė iš mano juodaplaukės mamos paveikslo. Ji buvo stipri, dirbo diplomatinėje tarnyboje, nevaržė mano laisvės, pasitikėjo manimi ir labai palaikė. Tėtis buvo geologas. Abu daug keliavo, atvirai priimdavo įvairias idėjas. Džiaugiuosi, kad Daina spėjo su jais susipažinti.
Studijuodamas architektūrą, įsižiūrėjau aktorę Anouk Aimee, ji vaidino F. Fellini filme „La dolce vita“. Ta moteris traukia ne vien įvaizdžiu, bet ir akių žibėjimu, manierų lengvumu, asmenybės grožiu. Tokia – švelni, atvira, lengvai bendraujanti – pasirodė ir Daina, kai pirmą kartą ją pamačiau.
Baigęs architektūros mokslus, išvažiavau į JAV taikos korpuso (Peace Corps) savanorišką tarnybą. Mokiau Lesoto Karalystės (Pietų Afrika) nedidelės vidurinės mokyklos vyresnių klasių mokinius matematikos ir fizikos. Iš pradžių viskas atrodė labai egzotiška, įskaitant ir moteris. Šios man atrodė nepaprastai gražios, tik pernelyg tiesmukos. Ten kitoks grožio supratimas. Vietiniams vyrams labiau patinka stambios moterys. Jauna, liekna laikoma dar nesusiformavusia, dėl to aplinkinių neretai traukiama per dantį.
Pirmą sykį atvažiavęs į Vilnių labai stebėjausi, kiek daug dėmesio čia skiriama aprangai. Sietle, iš kur atvykau, aprangos stilius buvo laisvesnis, kasdieniškesnis. Tokį skatino garsios kompanijos, pavyzdžiui, „Microsoft“. Buvo malonu matyti suknelėmis ir aukštakulniais pasidabinusias moteris, norinčias, kad su jomis elgtųsi kaip su damomis, laukiančias, kol atidarys duris ir nuvilks paltus. Amerikoje iš vienos moters esu girdėjęs, kad vienintelė priežastis, dėl kurios vyras moteriai palaiko duris, – nori apžiūrėti jos sėdynę. Taip buvo ne visada. Mano mama eidavo į darbą vilkėdama sukneles ar dailius vyriškus kostiumus ir visada džiaugdavosi, kai vyras jai asistuodavo.
2004 m. trumpam buvau grįžęs į JAV. Ne todėl, kad užėjo Dino Moriarčio laikotarpis, – tokį išgyvenau iki savo trisdešimtmečio. Mūsų vyriausioji dukra ten dalyvavo moksleivių mainų programoje, o aš dairiausi darbo, nes Vilniuje tuo metu buvo šioks toks sąstingis.
Daina, paauginusi jauniausią mūsų dukrelę, pradėjo dirbti įmonėje „Senojo miesto architektai“, netrukus prisijungti pakvietė ir mane. Mano kolegės yra labai patrauklios, turi sveiką požiūrį į gyvenimą. Vilniuje matau ir elegantiškai senstančių moterų. Jos neatrodo apniktos minčių apie jaunystės kultą. Dabar daugiau nei prieš septyniolika metų, kai atvykau į šį miestą, dėmesio skiriama mitybai ir mankštai. Smagu matyti tiek daug mano amžiaus žmonių, bėgiojančių parke ir dalyvaujančių Vilniaus maratone. Tai primena Sietlą.
Su žmona dažnai lankomės teatre, jį labai mėgstu. Tiesa, ne viską suprantu. Prieš eidamas žiūrėti spektaklio, perskaitau pjesę. Stebiuosi aktorių talentu, kūrybiškumu. Pirmas spektaklis, į kurį mane nusivedė Daina, buvo E. Nekrošiaus „Meilė ir mirtis Veronoje“. Vilniuje vyksta daug gerų kultūrinių renginių. Miestas labai patogus gyventi, gražus, čia tiek daug įdomių ir žavių moterų.
Manau, kad merginos pernelyg daug naudoja kosmetikos, regis, stengiasi būti panašios į per televiziją ir internetą matomas popžvaigždutes, supanašėja. O man labiau norėtųsi, kad lygiuotųsi į talentingas personas, tokias kaip Ieva Prudnikovaitė, Evelina Sašenko, Aistė Lasytė. Jos man daug patrauklesnės. Vis dėlto geriausia – kad būtų savimi, skirtų savo energiją gebėjimams puoselėti, lavintųsi.
Ar rašyčiau lygybės ženklą tarp žodžių „jaunystė“ ir „grožis“? Galbūt. Beje, yra nemažai vyrų, kurie dėl jaunų gražuolių sukvailėja. Aš pastebiu jaunas ir gražias moteris, bet nesivaikau jų kaip savo neįgyvendintos svajonės.
Ar į moterį žvelgiu architekto žvilgsniu? Garsus amerikiečių architektas Ludwigas Mies van der Rohe sakė, kad forma turi atitikti funkciją. Išorinį pastato vaizdą lemia tai, kas yra jo viduje. Tad ir apie moteris sprendžiu pagal šią architektūrinę metaforą – vidus lemia išorę, išorė atspindi turinį. Neskirstau į gražias ir protingas. Labiau nei išorinį grožį vertinu protą, intelektą, jausmus, gebėjimą bendrauti. Nežiūriu į moterį kaip į baigtinį idealą. Yra toks jausmas, kai sėdi, kalbiesi, ir tau pasidaro šilta. Tebūnie išskirtinė gražuolė, bet jei nėra apie ką su ja šnekėtis, pokalbis bus trumpas.
Turiu mylimą moterį. Daina ir graži, ir protinga. Lietuvoje jaučiuosi laimingas. Dabar jau sunku būtų grįžti į Ameriką ir viską pradėti nuo pradžių. Čia yra ir brangiausias mano turtas – vaikai: dvi dukros ir sūnus. Čia susikūrėme gerovę, čia – ir darbai, ir draugai, ir mintys. Čia – mano vilnietiškas la dolce vita.“
