Ambasadorė J. Balčiūnienė: klaidinga įsivaizduoti, kad visi paryžiečiai kvepia kaip parfumerijos parduotuvė

Prancūzėms nuo mažens diegiama, kad moteris – Dievo kūrinys. Jos savimi pasitiki ir žino, kad yra vertybė.

Mėgstamas ambasadorės Jolantos Balčiūnienės užsiėmimas tikruosiuose šeimos namuose Vilniuje – susiraityti su knyga ant sofos. Deja, tai pavyksta taip pat retai, kaip ir grįžti į Lietuvą. Nenuostabu, kad, klausinėjama apie Prancūziją, diplomatė kalbą pirmiausia suka Lietuvos link ir vis lygina. „Esu Lietuvos atstovė Prancūzijoje“, – tarsi teisindamasi linksmai pabrėžia J. Balčiūnienė, tačiau sutariame, kad pokalbyje suksis prancūziška tema.

Kas Jums yra Paryžius?
Labai sunku atsakyti. O kas jums yra Vilnius ar Nida? Kiekvienas turi savo miestą, kuriame įvyko svarbių dalykų, o Paryžius man – dar ir gražiausias Europos miestas, bet tik po Vilniaus. Stilingas savo architektūra, istorija, dabartimi. Į Paryžių mokytis išvažiavau lygiai prieš dvidešimt metų, 1993-iaisiais. Pusantrų metų prabėgo Nacionalinėje administracijos mokykloje arba ENA (Ecole Nationale d‘Administration) – prancūzų administracinio elito kalvėje, įkurtoje dar generolo Ch. de Gaulle‘io. Joje mokėsi ir būsimi šalies prezidentai, ir vykdomosios valdžios atstovai. Studijavau užsieniečių grupėje, į kurią patenkama konkurso būdu. Jį laimėjus, atsiveria galimybė studijuoti tarptautinę teisę, politiką, administraciją ir ekonomiką. Tos studijos buvo labai sunkios ir įdomios, parodė, kad Vilniaus universitetas – mano Alma mater – suteikė puikų išsimokslinimą. Tiesa, su kai kuriais tuomečiais kolegomis patyrėme kultūrinį šoką – sužinoję, kad prancūzai nėra skaitę J. Joyse‘o ar Dante’s, bet mūsų draugams prancūzams tai nepasirodė ypatinga.

Mintyse skaičiuoju Jūsų etapus Paryžiuje: mokslas, darbas – ambasados Prancūzijoje patarėja, galiausiai – ambasadorės postas. Ar per tą laiką nepakito požiūris į Paryžių?
Ne, nepakito, man tiesiog lengviau dirbti, nes šią šalį pažįstu ir išmanau nuodugniai, iš studijų laikų esu išsaugojusi daug ryšių. Mano buvę bendrakursiai dabar eina labai aukštas pareigas. Viena iš ENA’os – kaip, beje, ir Oksfordo, Kembridžo ar Harvardo mokyklų – vertybių yra ta, kad išsaugai draugų ratą – savotišką elitinį klubą, taigi savo užrašų knygutėje turi daugybę svarbių pavardžių. Tai naudinga mano šiandieniame darbe. Prancūziją gerai pažįstu, tik iš kitos pusės, kaip žmogus, joje ilgai gyvenęs ir išmanantis tam tikrus dalykus. Tai irgi padeda dirbti.

Dabartinį Jūsų gyvenimo etapą Paryžiuje lemia posto ir darbo niuansai, bet galbūt anksčiau teko patirti, ką reiškia prancūziško gyvenimo klasika laikoma Paryžiaus bohema? Ją atspindi ir istorinė literatūra, ir net opera...
Ne, aš jus nuvilsiu – mano gyvenime bohemos tikrai nebuvo, buvome tikri „kalikai“, dirbome nuo ryto iki vakaro. Pernelyg sudėtinga ENA’os studijų esmė, kad iškeistum ją į bohemą. Tai tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, vienas mano egzaminas buvo Korsikos fiskalinės politikos analizė. Korsika ir patiems prancūzams yra abrakadabra, ką jau kalbėt apie užsieniečius. Mokykla ruošia gebėti administruoti ir spręsti sudėtingiausius klausimus. Tad bohemai vietos tikrai nebuvo. Tiesa, grupėje turėjome vieną kiną, pravarde Opera. Toks tipiškas Woody Alleno filmo personažas, buvo tiesiog įsimylėjęs operą, žinojo visą Paryžiaus operų repertuarą. Net neįsivaizduoju, kaip jis studijavo... O mes buvome labai disciplinuoti. Studijuodama pirmą kartą susidūriau ir su Japonijos kultūra, du kurso draugai buvo japonai. Jų dėka supratau, kad galima bendrauti niekada nesakant „ne“, nes tai yra labai nemandagu.

Panašu, kad gyvendama Paryžiuje susikūrėte savo ritualus, įprastą paryžietiškos gyvensenos ritmą. Galbūt turite ir savo mėgstamų vietų?
Mano Paryžius yra Bastilijos aikštė, Tournelle gatvė, 7-asis ir 8-asis kvartalai, bet ypatingų ritualų čia nėra. Arba jie yra tokie, koks esi pats. Vienų ritualas yra penktadieniais po paskaitų ar po darbo vakarieniauti kavinėje, kitų – eiti į Liuksemburgo sodą, išsinuomoti laivelį ir plukdyti jį fontane, o dar kitų – keliauti į blusų turgų. Kiek žmonių, tiek ritualų. Sunkoka įvardyti savo, bet man tiesiog gera vaikščioti po Paryžių su savo vyru ar svečiais, pirkti duoną pas savo duonininką, užsukti paplepėti su antikvare ar į bažnyčią, eiti į Levis gatvėje esantį turgelį, prisėsti išgerti kavos ar alaus, pasišnekučiuoti su stalo kaimynu arba per pietų pertrauką su kolegomis suvalgyti sumuštinį Monceau parke, su mažuoju sūnumi užsukti į piceriją arba su vyresniuoju nueiti į gerą filmą. Turbūt sunku patikėti, bet Paryžių matau tik tada, kai atvažiuoja draugų ir juos tenka kur nors palydėti. Paryžiečiai turi tokį posakį: „Dodo, boulot, metro.“ („Miegas, darbas, metro.“) Skirtumas tas, kad dabar, kitaip nei prieš dvylika metų, metro važinėju tik savaitgaliais, bet iš esmės gyvename panašiai kaip prancūzai. Mano susitikimų ir darbo ratas – URM, Prancūzijos institucijos, kitos ambasados, jų renginiai. Tenka daug dirbti. Būna, kad mėnesių mėnesiais nepervažiuoju į kitą Senos pusę.

Apmaudu. Kita vertus, tai rodo, kad perėmėte prancūzišką gyvenseną?
Kažkuria prasme – taip, nes mūsų tikslas – ne pramogauti, o dirbti ir ginti savo šalies interesus. Tenka balansuoti tarp laikinumo ir normalaus gyvenimo, kartu susikurti įprastą gyvensenos ritmą, pamilti tą šalį ir perimti geriausius jos patirties ir pažinimo niuansus. Skamba gana pompastiškai, bet toks gyvenimas. Ambasada, darbas, namai, vaiko mokykla, skautai, sekmadienio pamokėlės, bendruomenės mišios... Turbūt labai nuvilsiu gerbiamus skaitytojus, bet net paryžietiškų pasivaikščiojimų būna itin nedaug. Neabejoju, kad tikrai turėsiu progų atvykti į Paryžių ir pamatyti jį kaip turistė.

Laisvė, lygybė, brolybė

Prancūzų įtaka mūsų regionui – ir senajai tarpukario kultūros bendruomenei, ir vėlesnių laikų visuomenėms, buvo akivaizdi, tačiau ilgainiui Paryžius nustojo būti mums svarbus. Jo nebėra nei mūsų kultūroje, nei gyvensenoje, nei manierose. Ar sutiktumėte su tuo?
Šaknys yra gilesnės. Dažnai pamirštame, kad buvome traumuoti, ir gyvename slegiami sunkios istorinės naštos, todėl reikia kalbėti ne apie prancūzų, o apie normalią kultūrą ir paprastus dalykus: sveikinimąsi su kaimynais, vaikų mokymą sakyti „ačiū“, „prašau“, „ačiū, nenoriu“ ir pan. Apie elementarią pagarbą žmogui, kas yra visa ko pagrindas. Istoriniu požiūriu netekome savo elito, ir kalbėti verta ne apie pseudožvaigždučių ar kitokių nesąmonių srautą. Juk negalima pakeisti žmonių atkūrus santvarką, sienas. Kita vertus, esu tikra, kad kultūra sugrįžta ir kai ką iš prancūzų perimame. Linkėčiau išmokti iš jų pagarbos sau ir aplinkiniams net paprastose buitinėse situacijose. Tarkim, gali aprėkti vaiką dėl netvarkos kambaryje, bet gali ir pasakyti: „Mielasis, galbūt tavo daiktai geriau jaustųsi dėžėse ar lentynose?!“ Ką jau kalbėti apie mūsų administracinę kultūrą ir dar J. Biliūno aprašytą žmonių klasifikaciją. Kartais pernelyg tiesmukai, netausodami pašnekovo rėžiame savo teisybę, aiškiname, kaip gyventi, bet tai galima pasakyti žmogaus neužgaunant. Mums stinga subtilumo ir to verta pasimokyti iš prancūzų.

Jaunesnis Jūsų sūnus mokosi prancūziškos sistemos mokykloje, vyresnis patyrė ir lietuviškų, ir prancūziškų mokslų. Ar galėtumėte palyginti vaikų ugdymo ir mokymo tradicijas?
Visada maniau, kad vaikus auklėja tėvai ir šeima, o mokykloje jie įgyja žinių. Mano abu sūnūs skaito knygas ir yra atviri visuomenei, tarp jų nėra kontrasto, nes vertybes atsinešė iš šeimos, abu lošia šachmatais ir mėgsta kiną. Prancūzai taip pat turi didelių auklėjimo problemų, ir kartų dialogas ne visada paprastas. Skirtumas tik tas, kad net mažiausi prancūzų vaikai su entuziazmu gieda „Marselietę“. Jiems lygybė, brolybė ir laisvė skiepijama nuo darželio, tie žodžiai įrašyti respublikos mokyklų ir darželių frontonuose, sienose, tai nėra tušti žodžiai. Iš patriotizmo niekas nesišaipo, jie didžiuojasi, kad yra prancūzai. Man skaudu matyti nevykusias patriotizmo parodijas viešoje Lietuvos erdvėje. Tai neliečiamos tiesos, aplaistytos krauju, už jas sumokėta didelėmis aukomis. Iš tų dalykų negali būti tyčiojamasi. Mums reikia mylėti patiems save ir nustoti viešai plaktis, demonstruoti nešvarius skalbinius. Šiuo atveju nežiūrėčiau į prancūzus – imčiau pavyzdį iš estų.

Ar paprasti prancūzai yra patriotai? Regis, jie mielai šaiposi iš savo politikų, valdžios žmonių. Bent po paskutinių prezidento rinkimų daugelis ironizavo – kas išrinko Francois Hollande‘ą, jei už jį niekas nebalsavo? Ką tai sako?
Tai sako apie laisvę ir pamatines vertybes, kurias prancūzai puikiai supranta. Tai rodo ir prancūzų pilietiškumą. Visi piliečiai žino savo teises, nes Prancūzijos respublika jas suteikia, ir tai nėra tušti žodžiai. Prancūzai gali burnoti ir keikti valdžią, bet Prancūzija – neliečiama, jie savo šalimi didžiuojasi. Tai pagrindinė linija, ir ji nediskutuotina. Prancūzija yra tai, ant ko niekada nespjaunama. Prancūzas niekada nekritikuos savo šalies, netapatins jos su valdžia. Ir man skaudu, kad Lietuvoje per 23-ejus metus to neišmokome.

Išmokau Paryžiuje sakyti komplimentus be jokio reikalo įsiteikti. Tiesiog sakai, ir tą patį gauni atgal.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Nusispjaut į suplyšusias kojines

Jūsų santykiai Prancūzijoje klostosi aukštesniame nei vidutinis sluoksnis. Ar matote paprasto gyvenimo ir prancūzų, kurie juo skųstųsi?
Matau visokio gyvenimo, nes gyvenu tarp įvairių žmonių. Einu į parduotuves, nešu batus į taisyklą, sergu, tvarkau namus, turiu savo mėgstamų ar nemėgstamų politikų. Prancūzijoje irgi yra tokių pat nepatenkintų žmonių, kaip ir pas mus. Klaidinga įsivaizduoti, kad visi paryžiečiai vaikšto su „Hermès“ šalikėliais, kvepia kaip parfumerijos parduotuvė ir leidžia laisvalaikį Marso laukuose ar Monmartre. Daugybė žmonių ten nesilanko metų metais. Paryžius daugiamilijoninis, sudėtingas miestas, pragyvenimo lygis jame aukštas, atstumai milžiniški, tiesiog nenormalus gyvenimo ritmas ir viskas labai brangu: nekilnojamasis turtas, butų nuoma. Daugybė žmonių gyvena susigrūdę, dar negimusius vaikus įrašo į darželius, vakarais grįžta iš darbo pavargę ir sėdi nesibaigiančiuose transporto kamščiuose. Jie, kaip ir mes, turi daugybę problemų, tik skirtumas tas, kad prancūzai moka ir mėgsta džiaugtis gyvenimu. Taip, man yra blogai, bet aš galiu pasidaryti sau šventę, o tai gali būti gera vakarienė, linksma iškyla su šeima Bulonės priemiestyje ar išvyka į kiną, gerą parodą. Vilniuje vietų iškyloms rengti yra daugiau ir tai daryti net paprasčiau – užtenka prisikrauti krepšį maisto ir išvažiuoti į Valakampius. To ir linkiu sau bei savo tautiečiams. Turime tiek gerų dalykų: nuostabių erdvių, miškų, ežerų, daugybę protingų ir gražių žmonių, esame gudrūs, išradingi, tik sugebėkime tai įvertinti. Kurių galų nesugebame tuo džiaugtis? Mes nesame provincija. Provincija yra mūsų galvose.

O tai jau tapo net mūsų kompleksu. Ar prancūzai turi panašių menkavertiškumo bruožų?
Provincialumo komplekso prancūzai neturi, kaip ir didybės manijos. Galbūt Prancūzijos įtaka ir galia yra šiek tiek apmažėjusi dėl geopolitinių ir strateginių veiksnių, bet šalies gyventojai save vertina kaip vieną pagrindinių pasaulio žaidėjų. Ir galbūt jie yra teisūs, ypač kultūros požiūriu. Tai laisvumo ir ramumo rodiklis. Beje, kas man labai patinka ir ko išmokau Paryžiuje, tai sakyti komplimentus be jokio noro ką nors gauti ar įsiteikti. Tarkim, pamačiusi gražią moterį: „Madam, jūs labai gražiai atrodote“. Arba: „Jūsų gražus lietpaltis.“ Tiesiog sakai, ir tą patį gauni atgal. Tai yra bendravimo malonumas, kai žmonėms smagu pasakyti ką nors miela. Malonumai giliai įsišakniję prancūzų kultūroje, kaip ir gebėjimas padėkoti už komplimentą. Kaip būtų pas mus? „Jūs labai gražiai atrodote.“ – „Na, ką jūs, ne. Aš čia tik seną suknelę išsitraukiau.“ O prancūzė su šypsena padėkotų: „Ačiū, kad pastebėjote.“ Ačiū – vienas pagrindinių prancūzų žodžių.

Bepigu Paryžiuje žarstytis komplimentais. Šis miestas jau daugiau nei šimtmetį laikomas mados sostine, tik, ko gero, ten gyvenantiems ar dirbantiems žmonėms mada nėra tokia svarbi kaip likusiam pasauliui?
Atvirai kalbant, jei dirbi kontoroje, tau nesvarbu – vyksta ar nevyksta mados renginiai, prasidėjo ar baigėsi mados savaitė. Sezono tendencijas pamatai parduotuvių vitrinose. Tai kelia smalsumą. Ir visų TV kanalų žinių laidose pirmiausia rodoma, kad prasidėjo Paryžiaus mados savaitė, kokių mados namų kolekcijos jau pademonstruotos. Prancūzės moka išgyventi, moka sukurti sau šventę, joms nusispjaut, kad kiaura kojinė ar nuklypęs bato kulniukas. Jos gali įsisupti į stulbinamai gražų šaliką, ryškiai pasidažyti lūpas ir keliauti, tarsi būtų nulipusios nuo aukštosios mados podiumo. Valdo vidinė laisvė ir gebėjimas imti tai, kas tau patinka, mokėjimas būti savimi. Prancūzai net turi tokį posakį „nešti rūbą“. Sakoma, drabužį reikia mokėti dėvėti. Yra žmonių, kuriuos gali aprengti nuo galvos iki kojų prašmatniais diorais, bet vaizdo nebus. Yra moterų, kurios dėvi tik džinsus ir net ne baltą palaidinę (tokia yra žymioji klasika), bet visada atrodo stulbinamai elegantiškai. Tai susiję su prigimtimi ir kultūra. Nereikia bijoti – mada nėra elitinis dalykas, nors pas mus ir pateikiama būtent taip. Beje, šiais laikais jų yra likę labai mažai. Ir abejoju, ar žmonės, pozuojantys su įmantriomis suknelėmis ar rankinėmis, gali būti laikomi elitu. Sakyčiau, atvirkščiai, tai – antielitas, jis jau nieko nedomina. Yra daug svarbesnių dalykų. Pirmiausia – šeima. Prancūzai turi daug vaikų ir jiems skiria daug dėmesio. Savaitgaliais gali pamatyti gausybę vyrų, stumdančių vežimėlius: savo moterims jie leidžia pailsėti, pasilepinti. Šeimos daug laiko praleidžia muziejuose, parkuose. Į operą ir teatrą einama rečiau, nes tai brangus malonumas, sunku įsigyti bilietus, tačiau su vaikais einama visur: pasivaikščioti, į knygynus, turgus. Prancūzai laisvalaikį skiria savo artimiesiems, draugams: valgoma, bendraujama, diskutuojama.

Dievo kūrinys

Ne tik Gustave‘o Flaubert‘o herojės Madam Bovari įvaizdis, bet ir daugybė mitų byloja, kad prancūzės nestorėja, meilužius keičia kaip kojines, moka save mylėti ir su vyrais elgiasi itin gudriai, o vyrai moteris dievina ir nešioja ant rankų...
Na, ne visai taip. Prancūzėms nuo mažens diegiama, kad moteris – Dievo kūrinys. Jos savimi pasitiki ir žino, kad yra vertybė. Jos labai daug atiduoda, bet labai daug ir reikalauja iš savo vyrų. Iš to – ir kiti dalykai. Prancūzės neturi kompleksų, toks įspūdis, kad jų nejaudina nei raukšlės veide, nei skylė kojinėje. Madam Bovari sukurtas įvaizdis jau atgyveno ir yra klaidingas. Prancūzės valgo ir netgi storėja. Ir sensta taip pat, kaip ir mes, tik yra disciplinuotesnė. Jos – tikros respublikos dukros, gebančios greitai ir drastiškai susiimti. Tiesa, dabartinė gyvenimo filosofija, kad gyvenu tik kartą, tai kodėl turėčiau kankintis, atpalaidavo ir prancūzes, tačiau pasilepinti sūriu ir prancūzišku batonu jos leidžia sau tik porą kartų per savaitę, o kasdien lengvai tenkinasi salotomis. Jei kalbame apie maisto kultūrą, tai viena esminių taisyklių – prancūzai po vieną nevalgo. Kad ir kaip būtų išbadėję, jie visada sulaukia prie pietų ar vakarienės stalo kitų. Valgymo režimas labai aiškus: pusryčiai, pietūs, vakarienė. Jo laikosi net vaikai. Niekas nelandžioja į šaldytuvą, nešliaužioja po namus su sumuštiniais ar sausainiais rankose. Blogo tono požymis – sėdėti su šeima prie televizoriaus ir ką nors graužti. Greičiau tai labai reta išimtis ir ypatingo atsipalaidavimo momentas.
Apie prancūzų vyrų galantiškumą irgi nestinga mitų. Deja, ir prancūzes vyrai muša. Ir Prancūzijoje vienos moterys su jais elgiasi išmintingai, gudriai, kitos – ne. Bėdos maždaug panašios, tik mastai skirtingi. Plačiai nuskambėjusi aktorės Marie Trintignant ir muzikanto Bertrand‘o Cantat tragedija (ši įvyko Vilniuje 2003 m. Gyvenimo draugo sumušta M. Trintignant mirė ligoninėje taip ir neatgavusi sąmonės – aut. past.) išryškino didžiules smurto problemas, paskatino prabilti ir ne apie tokias garsias aukas.

Ką mums verta perimti, ko verta pasimokyti iš prancūzų?
Nedrįsčiau daryti didelių apibendrinimų. Diplomatai vengia kategoriškų apibūdinimų. Bet iš prancūzų verta pasimokyti, mano manymu, mandagumo ir pagarbos kitam. Mandagumas dar niekada niekam nepakenkė. Išskirčiau dar laisvės ir savigarbos jausmą, drąsą ginti savo įsitikinimus ir vertybes, gebėjimą būti solidariems. Tiesiog išsitiesti ir pasitikėti savimi.

JOLANTA BALČIŪNIENĖ – Lietuvos Respublikos ambasadorė Prancūzijoje, Maroke, Tunise, Monake ir Andoroje. LR Prezidentės atstovė TFO.
* Mokėsi Paryžiaus tarptautiniame administracijos institute, Nacionalinėje administracijos mokykloje.
* Apdovanota Prancūzijos Garbės legiono Chevalier ir Officier ordinais, Norvegijos Karališkuoju Garbės Commander ordinu, Lietuvos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
* Su vyru mikrochirurgu Dainiumi Balčiūnu tuokėsi Paryžiaus 4-ojo rajono merijoje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis