Alfredas Bumblauskas apie Lenkiją: yra tik vienas pasirinkimas – draugauti

 (111)
Su istoriku profesoriumi Alfredu Bumblausku susitikome netrukus po to, kai į Lietuvą grįžo jo vadovaujama Nacionalinė ekspedicija Vysla per Lenkiją. Vargu ar įmanoma būtų rasti geresnę progą aptarti mūsų santykių su kaimynais istoriją.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kiek teko girdėti, Jūsų vadovaujamą nacionalinę ekspediciją Vysla lenkai pasitiko itin entuziastingai ir šiltai. Gal kalbos apie įtemptus mūsų ir kaimynų santykius yra kiek perdėtos?

Tokią kryptį pasirinkome neatsitiktinai – pernai Baltarusijoje ieškojome rytinių etninės, arba Mindaugo Lietuvos, ribų, dabar pasukome buvusių vakarinių mūsų valstybės sienų link. Negana to, taip sutapo, kad šie metai Lenkijoje paskelbti Vyslos metais.

Tikrai nustebau, kad visuose miestuose buvome sutikti taip galingai. Varšuvoje, Plocke, Torunėje mus pasitiko aukščiausio lygio vadovai, miestų prezidentai (taip jie vadina merus), Radvilų giminės atstovai, o Varšuvoje – netgi kadenciją baigęs prezidentas Bronislawas Komorowskis. Torunėje buvo surengtas teatralizuotas sutikimas: istoriniais laivais atplaukė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Jogaila. Kone kiekvieną dieną įvairiuose Lenkijos leidiniuose ir per televiziją būdavo didesnių ar mažesnių pranešimų apie mūsų ekspediciją. Aišku, toks dėmesys – tai pirmiausia mūsų ambasadoriaus Lenkijoje Šarūno Adomavičiaus nuopelnas.

Vis dėlto labiausiai stebino paprasti žmonės. Jie nuoširdžiai mus sveikino, domėjosi kelione ir nė karto negirdėjau teiginio „Wilno nasze“ (lenk. k.; „Vilnius – mūsų“). Dalis elitinės Lenkijos yra priėmusi garsaus lenkų politiko ir publicisto Jerzy Giedroyco koncepciją. Jis iš karto po Antrojo pasaulinio karo pabrėžė, kad jei Lenkija nori draugiškų Rytų kaimynių, turi pripažinti, kad Vilnius priklauso Lietuvai, o Lvovas – Ukrainai.

Vienas lenkų žurnalistas mane paklausė, ko mes siekiame šia ekspedicija. Atsakiau, kad norime parodyti, jog Lenkija – normali šalis. Tik nežinau, ar pavyks. Galime 100 metų ta Vysla plaukioti, bet kažin ar lietuvių nuomonę pakeisime. Mums išvykstant ne vienas pašaipiai klausinėjo, kokia čia nacionalinė ekspedicija, gal lenkų nacijos?

Jano Mateikos 1878 m. nutapytame paveiksle „Žalgirio mūšis“ galima identifikuoti apie 90 to meto istorinių asmenybių, o pačiame centre – Vytautas Didysis
Jano Mateikos 1878 m. nutapytame paveiksle „Žalgirio mūšis“ galima identifikuoti apie 90 to meto istorinių asmenybių, o pačiame centre – Vytautas Didysis
© Vida Press

Lenkų istorikai Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus vadina aukso amžiumi, o štai lietuviai Lietuvą ir Lenkiją sujungusią Liublino uniją (1569 m.) vertina kaip pralaimėjimą. Kodėl tokią turtingą bendrą istoriją interpretuojame taip skirtingai?

Nes laikomės pasakiškos savo istorijos sampratos, lyg pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“. O kai kas nors į mūsų pasaką bando pasikėsinti, pykstame. Kas, mūsų supratimu, yra aukso amžius? Arba, pagal Joną Basanavičių, – pagonybės laikai, arba Maironio apdainuota Vytauto Lietuva. Poetas rašė: „Po Vytauto mirties – penki amžiai nakties be aušros.“ Taip Lietuvos istoriją matė maironininkai, šias idėjas palaikė ir smetonininkai. Lietuviams į galvą buvo įkalta, kad XVI–XVIII a. – tai prasigėrusių šlėktų laikai, nors iš tikrųjų tai buvo tikras klestėjimo laikas.

Abiejų Tautų Respublika davė pasauliui fenomenalių dalykų, ir visa tai valstybės padarė būdamos kartu. Gal tie pasiekimai nėra visuotinai pripažinti, bet jais galime žaisti Europos rinkoje. Lietuva ir Lenkija buvo Europos aruodas, mes buvome svarbiausi javų tiekėjai. Taip pat davėme religinę toleranciją ir tikėjimo laisvę (ji įteisinta Varšuvos konfederacijos aktu), bajorišką demokratiją, savitą baroko architektūros mokyklą ir konstituciją – priimtoji 1791 m. gegužės 3 d. yra pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje (po JAV) rašytinė konstitucija.

Kai kurie kritikai vadina šią dieną juridine Lietuvos valstybės pabaiga, bet kažkodėl nutyli, kad ši konstitucija buvo pakoreguota tų pačių metų spalio 20 dieną, pagal ją Lenkija ir Lietuva pripažintos visiškai lygiavertėmis partnerėmis. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad ATR yra Europos Sąjungos pirmtakas.

Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad Abiejų Tautų Respublika yra Europos Sąjungos pirmtakas. Lietuva ir Lenkija davė religinę toleranciją ir tikėjimo laisvę, bajorišką demokratiją, savitą baroko architektūros mokyklą ir konstituciją.

Negi lietuviai jaučiasi nuskriausti nepelnytai? Juk, pasirašius Liublino uniją, netekome didelės dalies savo žemių ir lygiateisiškumo, o dar 1385 metais pasirašius Krėvos sutartį – suverenumo: LDK valdovu tapo Lenkijos karalius Jogaila, nors Vytauto valdoma teritorija buvo gerokai didesnė už tuometę Lenkijos karalystę.

Nesakau, kad visai nepelnytai jaučiamės nuskriausti, bet naudos iš to turėjo abi pusės. Mums lenkų reikėjo, o jiems – mūsų. Krėvos sutartis padėjo atsilaikyti prieš vokiečius ir sustiprinti braškėti pradėjusias pozicijas Rytuose, o Liublino unija – atremti rusų puolimą ir visu šimtmečiu atidėti Vilniaus okupaciją. Ivanas Rūstusis buvo ką tik (1563 m., – red. past.) užėmęs Polocką, o nuo jo – vos 250 kilometrų iki Vilniaus.

Pasirašius Krėvos sutartį, buvome apkrikštyti, mus pagaliau pripažino Europa, per Lenkiją į Lietuvą ėmė sklisti Vakarų civilizacija, pradėjo formuotis raštija, pamažu atsirado mokymo įstaigų, užmegzti ekonominiai ryšiai. Istoriniu požiūriu veltui nieko negaunama: jei norėjai ko nors iš lenkų, turėjai dalytis suverenitetu.

Matyt, abi puses šie mainai tenkino, jei visą tą laiką tarpusavyje nekariavome ir nebandėme išsivaduoti. Vienas didžiausių mano autoritetų istorikas Henrykas Samsonowiczius yra sakęs, kas Krėvos sutartis padėjo Lenkijai iš trečiaeilės Europos valstybės tapti antraeile. Atkreipkite dėmesį, kad jis nekalba apie pirmaeiliškumą, nors pagal teritoriją ATR tikrai buvo didžiausia to meto Europos valstybė. Ne teritorija lemia valstybės galią. Lenkai neturi iliuzijų, jie nebijo pripažinti, kad iki Žalgirio mūšio (1410 m., – red. past.) buvo trečiaeiliai, o mes labai sureikšminame savo teritorinį dydį, vis kartojame tą „nuo jūros iki jūros“ legendą.

Smetonos laikais mokiniams liepdavo suskaičiuoti, kiek kartų į LDK teritoriją tilptų Prancūzija. Na, ir kas kad penkis kartus? Ar dėl to mes buvome penkiskart kietesni? Rusija irgi didelė valstybė, bet jos bendrasis vidaus produktas yra beveik toks pat kaip mažylės Olandijos. Dažnai kalbama, kad buvo sunaikintas Lietuvos valstybingumas, kad lenkai mus nutautino, bet prieš tai mums reikėjo suvalstybėti ir sutautėti. Neturėjome net savo rašto, ką kalbėti apie mokyklas. Pagonys rašyti nemokėjo, Vytautas rašė gudiškai.

Lietuvių turistų pamėgtas Gdanskas buvo svarbiausias Abiejų Tautų Respublikos uostas
Lietuvių turistų pamėgtas Gdanskas buvo svarbiausias Abiejų Tautų Respublikos uostas
© Vida Press

Negi be Lenkijos pagalbos neturėtume kuo didžiuotis?

Kai nuplaukėme į Gdanską, Jūrų muziejuje pamatėme seną žemėlapį su užrašu „Litwa i Polska“. Paklausiau, kodėl „Polska“ parašyta ne pirma. Muziejaus darbuotojas atsakė: „Juk jūs buvote didesni...“ Negalima nuvertinti Vytauto vaidmens. Didieji vertinami ne tik pagal nuveiktus darbus, bet ir įveiktus iššūkius. Kam buvo sunkiau negu Vytautui? Nedaug kam. Net Aleksandrui Makedoniečiui nebuvo sunkiau. Vytautas buvo puikus karvedys ir sumanus valdovas. Išlaikyti tokias užkariautas teritorijas reikėjo nemenkų gebėjimų.

Jei palygintume Kryžiuočių ordiną su tuomete Lietuva pagal mūro civilizaciją, skaičiuodami abiejų šalių statinius kubiniais metrais, santykis būtų 1:20 vokiečių naudai. Jų vidutinė pilis buvo dvigubai didesnė nei Trakų, ir tokių pilių jie turėjo 20 kartų daugiau. Vien į Marienburgą galima sudėti 16 lietuvių pilių, nenuostabu, kad po Žalgirio mūšio jos mūsiškiai taip ir nepaėmė. Vien į ją pažiūrėjus gali praeiti noras kariauti. Stebuklas, kad mes prieš vokiečius atsilaikėme. Be lenkų nebūtume laimėję Žalgirio mūšio, bet ir jie be mūsų nebūtų. Jei būtume pralaimėję, dabar priklausytume Kaliningrado sričiai ir kalbėtume rusiškai.

Deja, bet net ir tas mūsų bendrai laimėtas Žalgirio mūšis yra tik dar viena nesutarimų tema. Mes mokėmės, kad svarbiausią vaidmenį jame atliko Vytautas Didysis, o lenkai teigia, kad jis iš mūšio lauko pabėgo.

Lenkams tas mūšis – skaudi tema, mat Vytautas gadino Lenkijos įvaizdį tuometės Europos akyse, nes į kovos lauką atsivedė pagonių, musulmonų ir schizmatikų. Vokiečiai šmeižė, esą lenkų pergalė netikra, nes jiems padėjo netikėliai kitatikiai. Dėl to lenkų kronikininkas Janas Długoszas buvo priverstas meluoti, menkinti Vytauto vaidmenį ir didinti Jogailos. Rašė, kad šis prieš mūšį meldėsi, norėjo draugauti su krikščionimis. Lenkai, nors atsirado naujų istorinių šaltinių, vis tiek laikosi senos versijos, nes jaučia dėl to kompleksą. Jie nenori pripažinti švedų istoriko Sveno Ekdahlio atradimų, nors jo rastas 1413 m. laiškas magistrui, 1410 m. Torunės ir kitos kronikos yra senesni ir autentiškesni šaltiniai nei J. Długoszo kronika, parašyta praėjus 50 metų nuo Žalgirio mūšio.

Istorija buvo perrašyta, kai Lietuvoje dėl prarasto Vilniaus itin sustiprėjo antilenkiškos nuotaikos.

Tad ar nebuvo pernelyg drąsu pavadinti savo laivą „Vytautas Didysis“?

Nemanau. O kas labiausiai jungia Lietuvos ir Lenkijos istoriją? Du broliai – Vytautas ir Jogaila. Tiesa, broliais juos vadina lenkai, iš tikrųjų jie buvo pusbroliai. Lenkai jau tuomet įtarė, kad Jogaila per Žalgirio mūšį kariavo savo brolio naudai. Kam lenkams dėti galvas dėl kažkokios Dobrynės žemės ar migloto priėjimo prie jūros, – to jie tąsyk taip ir negavo?

Jiems tai nebuvo egzistencinis klausimas. O ko siekė Vytautas? Ar jis tikrai norėjo atkovoti Žemaitiją? Kažin. Juk jis ne kartą ją buvo atidavęs. Tiesiog, jei jis nebūtų įgijęs teisės apkrikštyti Žemaitijos, nebūtų galėjęs tapti šventuoju, prilygti Jogailai ir tapti karaliumi. Jei ne Jogaila, gal neturėtume ir Palangos. Juk Vytautas buvo išsižadėjęs savo motinos Birutės gimtinės ir kapo vietos, nes jos pagoniška kilmė gadino jam visus reikalus.

Alfredas Bumblauskas apie Lenkiją: yra tik vienas pasirinkimas – draugauti
© Vida Press

Kodėl tuomet lietuviai laiko Jogailą Lietuvos išdaviku ir vengia šiuo vardu krikštyti vaikus?

Istorija buvo perrašyta, kai Lietuvoje dėl 1920-aisiais prarasto Vilniaus itin sustiprėjo antilenkiškos nuotaikos. Teisingai Rimvydas Valatka yra pasakęs, kad Józefo Piłsudskio afera užzombino lietuvius šimtams metų. Tarpukario Lietuvos politika buvo atvirai antilenkiška, ši neapykanta vaikams buvo skiepijama nuo mažens ir giliai suleido šaknis. Tapatybės formulės yra labai sunkiai keičiamos. Štai mano magistrantė pasakojo, kad vienas mokinys per istorijos pamoką pareiškė, jog Jogaila yra tas valdovas, kuris už kekšę pardavė Lietuvą.

„Wilno nasze“ tema mums visiems labai skaudi. J. Piłsudskio kaltės neatperka net tai, kad Vilniui jis jautė sentimentus, nes buvo čia gimęs, kad miesto užgrobimas buvo kovos su bolševikais dalis. 1923 m. Ambasadorių konferencijos nutarimu, Vilnių praradome ir juridiškai, – tuo metu nesugebėjome sužaisti pakankamai diplomatiškai. Reikia pripažinti ir tai, kad Vilnių mums grąžino velnias – tai padaręs Stalinas netrukus okupavo visą šalį. Ne veltui tuomet buvo dainuojama: „Vilnius mūsų, o mes – rusų.“ Morališkai mums Vilnių grąžino Jerzy Giedroycas.

Tik ne visi lenkai su tuo grąžinimu sutinka. Ši tema skaudi ir jiems.

Tų nuoskaudų jaučiame ir mes, ir jie. Maždaug trečdalis Gdansko gyventojų yra vilniečio Jerzy Giedroyco palikuonys. Jie šiame mieste atsidūrė per repatriaciją, kai buvo išsiųsti iš Vilniaus, šį grąžinus Lietuvai. Mes dar nesame radę sprendimo, kaip su jais sugyventi. Nežinau, ar užmarštis yra geriausia išeitis. Mes juos vadiname okupantais, o jie jaučiasi ištremti, juk čia buvo jų tėvų žemė. Štai garsi lenkų dainininkė Maryla Rodowicz yra tikra vilnietė, jos senelis Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, turėjo vaistinę „Po gulbe“, o tėvas dirbo tuomečiame Vilniaus Stepono Batoro universitete, įkurtame Vilniaus universiteto vietoje.

Nedaug kalbama apie tai, kas nutiko Stepono Batoro universitetui, – jame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Czesławas Miłoszas. Yra liudijimų, kad universiteto darbuotojai per pačias Kalėdas iš patalpų buvo išmesti į speigą. Lietuviai ne itin švelniais būdais bandė atlietuvinti Vilnių, policininkai net su bananais mušė vežėjus, jei šie nekalbėjo lietuviškai. Aišku, ir lenkinimo procesas buvo aršus.

Deja, istorija yra tokia ir jos nepakeisi. Turėtume suvokti savo geopolitinę padėtį. Per kur dar galime nuvažiuoti į Europą? Tik – per Krokuvą, Varšuvą arba upių keliais – per Gdanską. Arba judame į Rytus, arba į Vakarus. Nebijau pakartoti, kad mūsų antilenkiška politika paprastai yra prorusiška. Net ir Vytautas Didysis norėjo būti krikštijamas tai stačiatikiu, tai kataliku. Vėliau mes, kai nepavykdavo susitarti su lenkais, koketuodavome su bolševikais. Arba pykstamės su visais, esam vienui vieni ir verkiame.

Dėl tos „w“ stringa ne tik svarbūs strateginiai projektai, bet galime prarasti ir suverenitetą.

Dabar siejame save su skandinavais, vadiname Lietuvą Šiaurės Europos dalimi, sakome, kad mūsų temperamentas, skonis artimesni skandinavų nei slavų kultūrai, nors esame šios supami iš rytų, pietų ir vakarų.

Gal ir nebloga būtų ta orientacija, tik ji šiek tiek utopinė. Reikėtų kūlgrindą turėti, tokį taką po Baltijos jūra, kad povandeniniai laivai nepasivytų. Visi žinome, kad tas 100 kilometrų Suvalkų koridorius tarp Kybartų ir Druskininkų yra NATO Achilo kulnas. Jei lenkai atsisakys mums padėti, gali būti liūdna. Dėl tos „w“ stringa ne tik svarbūs strateginiai projektai, bet galime prarasti ir suverenitetą.

Prof. Alfredo Bumblausko vadovaujama Nacionalinė ekspedicija Vysla sulaukė didelio lenkų visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo
Prof. Alfredo Bumblausko vadovaujama Nacionalinė ekspedicija Vysla sulaukė didelio lenkų visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo
© Vida Press

Negi tokia smulkmena kaip leidimas ar neleidimas rašyti pavardes originalo kalba gali taip veikti šalių santykius?

Tai ne smulkmena. Jarosławas Kaczyńskis tai laiko asmeniniu įžeidimu. Tiesą sakant, ir aš nesuprantu, ko lietuviai taip įsispyrę. Juk spaudoje jau seniai visų tautų pavardės rašomos originalo kalba, naudojant lotynišką abėcėlę, su visomis „w“, „q“, „x“ ir kitomis raidėmis. Kodėl taip negalima rašyti ir pasuose? Jei sakome, kad lenkiškas pavardes rašyti jų rašmenimis neteisėta, turime apibrėžti abėcėlę teisiškai, deja, tokio apibrėžimo nėra. Apskritai lietuvių kalbos abėcėlė formavosi veikiama kitų įtakos, mes turime tik vieną išties originalią raidę „ė“. Idealiausia būtų, jei visa Europa vadovautųsi bendra abėcėle, nes dabar ir lenkų, ir mūsų raidyne labai daug tų diakritinių ženklų, nosinių.

Žmogus turi teisę turėti tokią pavardę, kokios nori. O mes skirstome: jei jis yra Lenkijos lenkas, rašome „w“, jei Lietuvos – ne. Tai kyla iš supratimo, kad Vilniaus kraštas – tai sulenkėję lietuviai. Dalis tiesos tikrai yra, J. Piłsudskio laikais lenkinama buvo labai aktyviai. Vis dėlto lenkėjimo procesas prasidėjo gerokai anksčiau. Iki XIX a. pabaigos tai lėmė civilizacinė persvara. Tai buvo Radvilų kultūrinio projekto dalis, taip ši įtakinga didikų giminė siekė atvesti Lietuvą į Europą. Lenkų kultūra buvo siejama su aukštesniu statusu.

Galų gale ne visi Lietuvos lenkai iš tikrųjų kalba lenkiškai. Mes neįvertinome gudiškėjimo proceso. Lenkų kalba Lietuvos metrikoje atsirado tik XVI a. antroje pusėje, o iki tol visi raštai buvo rašomi gudiškai. Šalčininkų rajono gyventojai – ne lenkai. Jie – gudai, kalbantys Gardino tarme, vadinama „po prostu“. O štai vilniečių tarmė (lenk. „wilenska gavra“) yra tikra lenkų kalba. Ja kalba ir Nemenčinė, Buivydžiai, Maišiagala. Galų gale Lietuvoje nuo seno gyvena ir iš Lenkijos karalystės atvykusių protėvių palikuonių. Manau, tikrai bergždžias reikalas knaisiotis po kiekvieno lenko genealogiją ir aiškintis, ar jo pavardė turi teisę būti rašoma lenkiškais rašmenimis.

Sakoma, kad dėl porai kylančių konfliktų niekada nebūna kalta viena pusė. Neatrodo, kad ir mūsų kaimynai trykštų didele meile mums, bent jau politinėje arenoje.

Visi nacionalistai – ne šventi, nes jiems kultūra mažiau aktuali nei tauta. Sako, kad nacionalizmas būna normalus ir nenormalus. Aš taip nemanau. Jei tautiškumas neina išvien su kultūra, bendražmogiškomis vertybėmis, tolerancija, jis visada bus tiesmukiškas, chamiškas. Išties gaila, kad tas santykių atšilimas, kurio buvo pasiekta kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus laikais, prarastas. Abiejų šalių intelektinio elito santykiai yra šilti, bet politikai prastėja ir mūsų, ir jų. Nežinau, gal jau pavėlavome gelbėti situaciją.

Jei jau Nobelio premijos laureatas Lechas Wałęsa sako, kad Kaczyńskiui reikia statyti paminklą už tai, kad jis pažadino snaudusią pilietinę sąmonę, tai nebežinai, ko tikėtis, ir ar verta bandyti jam įtikti. Tik neaišku, kiek Maskva mums dar leis žaisti. Tai, ko nepadarė politika, galbūt padarys ekonomika. Kai važiuoji į Lenkiją pirkti pigių jogurtų arba atostogauti, nes ten dvigubai pigiau, pradedi draugauti, nes tai naudinga abiem pusėms. Aišku, norėtųsi, kad tų sąsajų būtų daugiau.

Dabar rengiame laidas iš nacionalinės ekspedicijos Vysla ir labai tikimės, kad jos patiks bent tiems lietuviams, kurie nemano, jog Jogaila už kekšę pardavė Lietuvą. Varšuvoje aplankėme Jokūbo Jasinskio, 1794 m. sukilimo Lietuvoje vado, kapą. J. Jasinskis teigė, kad tikras lietuvis yra tas, kuris gina laisvę, laikosi Lietuvos statuto ir draugauja su lenkais.

Lietuvių pėdsakai prie Vyslos

Varšuva. „Turime pripažinti, kad ilgai ji buvo mūsų valstybės sostinė. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo šis miestas buvo sugriautas, bet labai gražiai atstatytas, nes lenkai turėjo daug išlikusių autentiškų nuotraukų ir piešinių, tad galėjo atkurti tiksliai. Beje, Varšuvoje yra išlikusi XIV a. bažnyčia, funduota Vytauto sesers Onos Danutės. Čia radome ir pirmojo Lenkijos prezidento lietuvio Gabrieliaus Narutavičiaus namą.“

Torunė. „Šiame mieste 1411 m. kryžiuočių ordinas pasirašė taiką su LDK ir Lenkijos karalyste. Torunės senamiestis yra vienas didžiausių Lenkijoje, įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą. Čia esančio Mikalojaus Koperniko universiteto branduolį sudarė iš Vilniaus repatrijuoti Stepono Batoro universiteto dėstytojai. Bibliotekoje saugomas vienas iš dviejų išlikusių Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių.“

Gdanskas. „Tai buvo svarbiausias ATR uostas Baltijos jūroje. Čia gyveno LDK didikas Adomas Čartoriskis – garsus ATR politikas, rašytojas, literatūros kritikas. Gdanske jis įsteigė astronomijos observatoriją. Po Antrojo pasaulinio karo čia apsigyveno nemažai iš Vilniaus repatrijuotų lenkų ir lietuvių pabėgėlių. Gdansko laivų statykloje 1980 m. gimė „Solidarumo“ judėjimas, davęs pradžią komunistinio režimo griūčiai ir Rytų Europos išsivadavimui. „Europa prasideda čia“, – sako lenkai ir yra teisūs, nes po Jaltos sutarties jos buvo nelikę. Šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje yra lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus įspaudas. Labai rekomenduoju aplankyti Gdansko muziejus, viename gali praleisti visą dieną ir neatrodys per daug.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (12)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.