Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Kaip sutvarkyti miegamąjį, kad jis pritrauktų meilę ir ramybę
- 10 įsimintiniausių Jennifer Lopez suknelių
- Kaip pasirinkti amuletą kiekvienam Zodiako ženklui
- Etiketo subtilybės: kaip gerti sultinį ir kur dėti vyšnios kauliuką
- Šiupininė su pupelėmis ir daržovėmis
Su Velta Žygure-Anužiene jos namuose Vilniuje susitinkame pabendrauti ir peržvelgti dalies nuotraukų archyvo, kuris, kaip prisipažįsta pati aktorė ir teatro pedagogė, reikalauja nuodugnaus pertvarkymo ir susisteminimo. Leidžiamės atskleisti jau nugulusius, šviesius prisiminimus, susitelkdamos į vaikystę bei jaunystę Rygoje, aktorystės profesiją ir laiką, skirtą vaidybai ir sau.
Nors pokalbį inicijavo jubiliejinė sukaktis, tačiau tai buvo tik pretekstas iš arčiau pažinti kitokią Veltą Žygurę-Anužienę, atsiribojusią nuo dabartinių aktualijų – pedagoginio darbo bei filmavimosi televizijos serialuose. Grynakraujė rygietė, simpatiška, jaunatviška ir fotogeniška moteris, – tai akivaizdu stebint jos kuriamų herojų charakterius, pažįstamus iš televizijos ekranų. Tačiau jie skiriasi nuo Veltos Žygurės-Anužienės realiame gyvenime. Santūria savigarba spinduliuojančios moters veiklas maskuoja jos vyro aktoriaus Vytauto Anužio charizma. Porai dirbant kartu Velta, atrodytų, lyg ir lieka šešėlyje. Bet ne dėl menkavertiškumo, o dėl gana sumanaus diplomatinio etiketo.
Velta sąmoningai atsiriboja nuo išorinių trumpalaikių vertybių tokių, kaip veržimasis į karjeros olimpą, parodomasis dominavimas viešumoje, mados ar kitų materialių akcentų sureikšminimas.
Papasakokite apie savo vaikystę, gyvenimą Rygoje.
Mes gavome labai daug meilės. Nors mama mirė, kai man dar nebuvo aštuonerių, o tėvas, kad aprūpintų mus geriausiomis sąlygomis, dirbo keliose darbovietėse chirurgu, taip pat sanitarinėje aviacijoje, dėstė vyresniųjų kursų studentams. Labai svarbi asmenybė mano ankstyvojoje biografijoje – mudvi su seserimi užauginusi močiutė, tėvo mama. Ji kaip motina užaugino dvi kartas. Pirmiausia – keturis sūnus, iš kurių trys po karo nebesugrįžo į Rygą – vienas žuvo, o du emigravo į Australiją (ketvirtasis sūnus buvo mano tėvas), o vėliau – mane su seserimi. Močiutė formavo mano asmenybę savo pavyzdžiu, kaip doras ir pasiaukojantis žmogus.
Močiutė rūpinosi mūsų auklėjimu. Aš lankiau baleto pamokas, aštuonerius metus į namus ateidavo muzikos mokytoja privačiai mokyti groti fortepijonu. Kai tėvui pritrūkdavo pinigų, močiutė paskirdavo savo pensiją. Mums su seserimi klasikinės kultūros pagrindus įdiegė močiutė ir dvi jos seserys, kurios dažnai lankydavosi mūsų namuose, vesdavosi mus į baleto spektaklius ir klasikinės muzikos koncertus. Močiutės seserys labai didžiavosi, jog buvo tarnavusios Peterburgo vokiečių aristokratų šeimose.
Ar aristokratiškas elgesio manieras įgijote šeimoje?
Tai daugiausia įtakojo močiutės auklėjimas, bet ir studijuojant Boriso Ščiukino mokykloje Maskvoje turėjome susipažinti su etiketu, specifinėmis elgesio taisyklėmis, valgymo kultūra. Vyrams reikėjo išmokti asistuoti moteriai, padėti jai apvilkti paltą, bet subtiliai, neverčiant jaustis skubinama. Pamenu, man ir Vytautui sakydavo, jog mums nebūtinos šios paskaitos. Jau tuomet Baltijos šalys buvo suvokiamos kaip labiau pažengusios, išsilavinusios. Taigi mano šeimos vyresnės kartos moterų perduota patirtis buvo naudinga. Pamenu ne tik tradicijas, bet ir mūsų namų Rygoje interjerą, močiutės seserų iš Peterburgo parsivežtus prabangius baltus baldus.
Gyvenome mano senelio statytame keturių butų name. Tuomet jis buvo nacionalizuotas ir mes nuomavome iš valstybės tik vieną trijų kambarių butą (iš viso senelio statyto namo). Visgi iš ten likę patys gražiausi prisiminimai. Tarkim, Kalėdų šventimas, kuomet susirinkdavo visa močiutės šeima. Iki lubų papuošta eglė, visi sėdi aplink didžiulį stalą, o kai ateidavo Senis Šaltis, kiekvienas, nesvarbu vaikas ar suaugęs, turėdavo deklamuoti eilėraščius arba groti pianinu, žaisdavome žaidimus ir bendraudavome.
O kaip švęsdavote gimtadienius?
Mano gimtadienis buvo ypatinga šventė, kadangi lapkričio 7-ąją būdavo švenčiamas Spalio revoliucijos paminėjimas. Kai aš gimiau, tuomet tai buvo dvi šventinės nedarbo dienos, todėl labai natūraliai ir nuoširdžiai, nejausdama politinio atspalvio, džiaugdavausi savo gimtadienių minėjimu. Kiekvieną savo gimtadienį pradėdavau nutilusiu pravažiuojančio tramvajaus garsu už buto langų ir jį pakeitusiomis demonstrantų eisenomis. Po to vėl būdavo ištiesiamas didysis stalas, prie kurio susirinkdavo visa didžiulė močiutės šeima.
Dar vienas šviesus vaikystės prisiminimas – vienuolika vasarų, praleistų mažame žvejų kaimelyje prie jūros, už dabartinės kurortinės Jūrmalos. Tuomet ten buvo kelios paprastos žvejų sodybos. Vienoje iš jų tėvas mums išnuomodavo kambarį su virtuve ir mes trise – močiutė, sesuo ir aš – leisdavome vasaras gryname ore tarp žvejų, kurie eidavo į jūrą, vėliau rūkydavo sugautą žuvį, dažniausiai strimeles. Iš ten mano maloniausi latviškų Joninių šventimo įspūdžiai. Kuomet visas kaimas su vaišėmis, sūriu, alumi susirinkdavo prie laužo, dainuodavo, šokdavo. Tokie labai šviesūs prisiminimai. Atsimenu ir tą kambarį, kuriame mums namo šeimininkė leisdavo žiūrėti televizorių. Vasarą nenaudojamas, bet labai švarus ir kvepiantis išpuoštomis gyvomis lelijomis kambarys. Ir keisčiausia, kad tas baltas lelijas šeimininkė ne pati augino, o kiekvieną savaitę parsiveždavo iš turgaus.
Kaip kilo mintis pasirinkti aktorės profesiją, juk užaugote medikų šeimoje?
Tai buvo taip senai, kad net negaliu pasakyti, ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas. Tiesiog norėjau vaidinti. Tuomet buvo kitokie laikai, nebuvo tokio poreikio lįsti į viešumą, noro pasirodyti, sublizgėti, perdėtos tuštybės. Buvo smalsu išbandyti skirtingus gyvenimus, sukaupti patirtis tų personažų, kurių likimai man nebus lemti.
Nemažą įtaką padarė mūsų klasės auklėtoja, mokiusi latvių kalbos ir literatūros. Ji buvo labai artimas ir šiltas žmogus, sužadinęs domėjimąsi poezija, literatūra. Pamenu, kaip ji rengdavo specialias programas, tik kelias pamokas skirdama poetams revoliucionieriams, privalomiems sovietmečiu, o vėliau visą laiką skirdavo latvių chrestomatinio rašytojo Jānio Rainio kūrybos – poezijos ir dramaturgijos - analizei. J. Rainis ypatinga ir reikšminga asmenybė bendrame XX amžiaus latvių kultūros kontekste.
Buvote maištautoja?
Nepasakyčiau. Tiesiog sąmoningai siekiau savo pasirinktų dalykų, neafišuodama, be lozungų. Mano aplinkoje daug kas buvo nustebinti profesijos pasirinkimu. Daugelis pedagogų, jau nekalbant apie mano tėvą, neslėpė nusivylimo. Aš labai gerai mokiausi, baigiau mokyklą aukso medaliu. Man ypač sekėsi gamtos ir tikslieji mokslai. Mano tėvas chirurgas labai tikėjosi, kad aš pratęsiu šeimos tradiciją ir pasirinksiu medicinos studijas. Anksti mirusi motina irgi buvo gydytoja – laringologė. Pamotė, jaunesnieji sesuo ir brolis - taip pat medikai. Taigi aš vienintelė „iškritusi“. Apsisprendimas pasirinkti vaidybos studijas buvo nemenkas sukrėtimas, turėjęs pasekmių ir vėlesniems santykiams bei bendravimui šeimoje.
Kodėl nusprendėte studijuoti Maskvoje?
Po vidurinės mokyklos aš pirmiausia įstojau Rygoje į tuometinę Liaudies kino aktoriaus studiją prie Rygos kinostudijos. Pasimokiau ten du metus ir išvykau į Maskvą. Viena iš priežasčių buvo ir tai, jog studijos vadovas buvo mano tėvo pažįstamas ir toji pažintis suveikė mano nenaudai... Supratau, kad po studijos mano keliai į konservatoriją, kur tuomet buvo renkami teatro aktorių kursai, man bus apsunkinti. Bet atsitiko paradoksas - po trijų metų aktorinio meistriškumo kursų Rygoje, kuomet teikė studijos baigimo diplomus, mane pakvietė ant scenos ir įteikė raštą, kuriame visi dalykai buvo įvertinti aukščiausiais balais. Kai paklausiau, kodėl jie taip padarė, argumentavo, kad aš įrodžiau savo gebėjimus įstodama į Maskvos aukštąsias mokyklas. Aš buvau įveikusi Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) ir B. Ščiukino teatro mokyklos atrankas, kuri pasirinkau studijuoti dėl labai profesionalaus ir kvalifikuoto aktorių parengimo.
Kaip jums pavyko įveikti nemenkus konkursus, stojant į prestižines Rusijos vaidybos mokyklas?
Nuvykau į stojamuosius iš karto po mokyklos baigimo, bet tąkart per vėlai, nes jau vyko trečias baigiamasis turas. Supratau, kad pavėlavau, bet, norėdama išnaudoti situaciją ir susiradusi renkamo kurso vadovą, paprašiau jo konsultacijų. Anatolijus Borisovas, jau pagyvenęs žmogus išklausė manęs geranoriškai ir įvertino mano prisistatymą gana teigiamai, išskyrus latvišką akcentą. Todėl pasiūlė pirmiausia pasimokyti rusų kalbos. Tada grįžau atgal į Rygą ir beveik paskutinę dieną pateikiau dokumentus studijuoti rusų filologijos. Kadangi buvau baigusi aukso medaliu tai nebuvo privalomas stojamasis egzaminas. Ten pasimokiau vienerius metus paraleliai lankydama kino aktorių studiją. Beje, Rygos universitete drauge su manimi tą patį filologų kursą lankė kiti du vėliau Sovietų sąjungoje išgarsėję scenos ir kino kūrėjai. Rygos kino studijos režisierius vėliau išvykęs į Kazachstaną Genadijus Zemelis ir Rusijoje išgarsėjęs humoristas Jefimas Šifrinas. Taigi mes iš to paties rusų filologų kurso drauge iškeliavome studijuoti į Maskvą vienas kitam nieko nesakę. Ir nors pasukome skirtingomis kūrybinėmis kryptimis gražiai bendraujame iki šiol.
Papasakokite detaliau apie atrankas, kaip susidorojote su akcentu?
Per stojamuosius buvo gana nejauku. Trečiame ture stovėjau prieš devynis profesorius ir jaučiau jų priešiškumą, bet drauge ėmė azartiška nuotaika ir noras pralaužti ignoruojančiai nusiteikusią auditoriją. Pradžioje jie visiškai nereagavo, net nepakėlė akių, tad užsibrėžiau tikslą priversti juos į mane žiūrėt. Kuomet viena iš „kiečiausių“ profesorių Marina Sinelnikova, tokia įspūdinga juoda kasa apsisukusi galvą moteris, paskutinė pakėlė akis ir nusišypsojo, supratau, kad mane priėmė. O kinematografijos institute, kur galėjau skaityti savo gimtąja kalba, aš pasirinkau latvių poeto Imanto Zieduonio eilėraštį. Gana elementarų su savita filosofine prasme apie žmogų viduryje kambario įkalusį kuolą ir apie tai kaip aplinkiniai tuo stebisi ir bando protagonistą pamokyti. Tikrai nieko ypatingo ar komiško, bet aš pabandžiau pirmiausia nupasakoti siužetą rusų kalba, o pritrūkus žodžių spontaniškame vertime naudojau gestus, tai po šio prisistatymo taip pat nebereikėjo dar kažkuo nustebinti komisijos. Mane pačią keistai veikė faktas, kad visi juokiasi, nes eilėraštis labai rimtas, filosofinis. Pasiūliau tuomet latvišką versiją padeklamuoti, bet komisija tik padėkojo ir, pasakė, kad nebebūtina – aš priimta.
Galima sakyti jog savo trūkumus išnaudojote kaip privalumus?
Akcentas taip greitai niekur nedingo. Antrame kurse įgijau kompleksų ar susikaustymo dėl savo netaisyklingos tarties, kuomet atsirado daugiau teksto vaidinant scenoje, aš dažniausiai regėdavau kurso vadovo Alberto Burovo nuleistas akis ir repliką „Velta, akcentas“.
Todėl labai daug dirbau. Turėjau net keturis scenos kalbos dėstytojus vienu metu, savarankiškai „kaldavau“ specifinius rusų kalbos garsažodžius ir studijų pabaigoje jau buvau pametusi savo išskirtinį bruožą, bet kartu žinojau, kad neliksiu Rusijoje.
Kodėl? Meilė ar kitos priežastys nulėmė apisprendimą grįžti į savo šalį?
Galbūt. Mudu abu su Vytautu Anužiu jautėmės šiek tiek kitokie, „baltosios varnos“ tame rusiškos kultūros ir kalbos kontekste. Vytautas kategoriškai apsisprendė grįžti į Lietuvą, o aš sąmoningai nesvarsčiau, tačiau paskutiniaisiais studijų metais nesiveržiau pasirodyti taip vadinamuosiuose „aktorių turguose“.
Markas Zacharovas – „Lenkom“ teatro vadovas – buvo nustebintas ir prajuokintas mano įžūlumo, kuomet buvau jam pristatyta, tačiau pasakiau, kad manęs ta pažintis nedomina. Aš jau buvau nusprendusi vykti į Liepojos teatrą, kur dirbau tris sezonus. Važinėdavome tarp Klaipėdos ir Liepojos Vytauto motociklu ir tik pastojusi persikėliau gyventi į Klaipėdą.
Ar nebuvo sunku rygietei po studijų milijoniniame mieste grįžti į provinciją ir kartu į dar vieną naują – lietuvišką aplinką?
Nesureikšminau šitos situacijos, nors neslėpsiu, kad gana skausmingai išgyvenau. Išvykus iš Maskvos, pradžioje dar vykdavau filmuotis kine, bet nuotolis palengva retino kvietimus, kurie vėliau visiškai išnyko. Kai, gimus pirmajam sūnui, atvykome į Klaipėdą, nemaniau, kad šis etapas užsitęs taip ilgai. Bet vėliau apsipratau. Buvo dalykų ir situacijų, kurių aš pasiilgdavau Lietuvoje, pavyzdžiui, latviškų Joninių. Mane ypač šokiravo, kai man pasiguodus, vienas mūsų bičiulis Klaipėdoje pasiūlė šventę suorganizuot tiesiog atsinešęs butelį degtinės. Joninės švenčiamos lauke su dainomis ir šokiais prie laužo, bet ne prie vaišių stalo. Tačiau kaip kompensaciją gavau kitą gražią šventę – Vėlines. Latviai, didžiąja dalimi liuteronai, neturi tokios šventės, kai visi vieną dieną keliautų į kapines uždegti žvakelių savo artimiesiems.
O kaip su tuo „kitoniškumu“, kurį išgyvenote Maskvoje. Ši potencija ir gebėjimas eiti prieš srovę glūdi jau nuo pat pirmųjų jūsų apsisprendimų ir pasirinkimų. Ar Lietuvoje jis išliko ar čia lengviau prisitaikėte?
Tiesiog išmokau su tuo gyventi. Elgiuosi ir gyvenu pagal savo moralines vertybes ir sąžinę. Darau tai, kas man svarbu, kaip man reikia ir atrodo teisinga. Išmokau nekreipti dėmesio į tai, kas ką pagalvos arba pasakys. Jeigu aš niekam nekliudau, tuomet galiu gyventi taip kaip noriu, taip, kaip man atrodo teisinga. Tiesa, už tai turėjau brangiai sumokėti. Moku ir dabar... Išsiugdžiau savotišką stiprybę ar imunitetą. Nekreipti dėmesio į nesvarbius, man pačiai nereikšmingus aplinkos faktorius. Pasirinkusi tokią poziciją bandau grūdinti save. Maskvoje susiformavę įgūdžiai išliko. Man reikėjo disciplinos, liko poreikis nuolat kažką išmokti, perskaityti, sužinoti. Aš nuolat kažkur skubėjau, negalėjau pakęsti to dykaduoniavimo, kuris, deja, būdingas provincijos teatrams. Tiesiog buvo neįdomu.
Kokį socialinį vaidmenį mieliausiai prisiimate, kai nebelieka aktorystės. Pedagogė, žmona, mama?
Didžiausias dėmesys buvo atiduotas vaikams ir jų auklėjimui. Reikėjo palaikyti labai intensyviai į scenos ir pedagoginę veikla įsitraukusį vyrą, tačiau namų šeimininkės amplua negalėjau pasitenkinti. Man labai svarbu buvo dirbti ir kažko siekti. Taip pradėjau pedagoginę veiklą Klaipėdos universitete. Klaipėdoje susitelkiau į darbą, neturėjau laisvo laiko, gyvenau gana uždarą gyvenimą. Laikas, kuris nebuvo skirtas darbui, būdavo skiriamas vaikams. Šias aplinkybes pratęsė antrojo sūnaus gimimas. Užtrukdavo etapas vedžiojant vaikus į darželius, mokyklas, nes neturėjome giminių, senelių, kurie būtų arti ir padėtų. Viską tekdavo spręsti patiems, savarankiškai. Tokiu būdu savotiškai izoliavausi, nes aplinkoje neradau mane dominančių dalykų, temų, pašnekesių. Labai nemėgstu iššvaistyto laiko, tad mieliau renkuosi vienatvę, pabuvimą su knyga, negu beprasmiškus bendravimus.
Kas yra jūsų artimiausi žmonės be šeimos?
Maskvoje tai buvo Ščiukino mokyklos bendruomenė, tie jaukūs pokalbiai mažose grupelėse, bendros vertybės ir tikslai. Panašią atmosferą ir mikrosistemas mes bandėme susikurti Klaipėdoje su savo studentais ir tęsiame tą procesą teatro akademijoje Vilniuje. Kiekvienas surinktas studentų kursas – tai savotiška visuomenės ląstelė, kurią užsiaugini. Tai nėra lengvas procesas ir dažnai būna skeptiškai ar net kritiškai vertinamas aplinkinių. Tačiau tai puiki galimybė perteikti savo žinias ir kartu suformuoti mažą bendraminčių ratą. Niekada neturėjau vilčių ar ambicijų pakeisti pasaulį, bet kiekvieną kartą prisiimu iššūkį bent tą grupelę žmonių padaryti savais, artimesniais, sąžiningesniais. Pagrindinė vertybė būtų nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum. Žmonės juk negimsta blogi, visas pyktis ir neapykantos susiformuoja iš kažkokių kompleksų, meilės trūkumo. Tuomet jie bando atkeršyti visam pasauliui, bet gi visas pasaulis dėl to nekaltas.
Ar galėtumėte įvardinti esmines kolonas, kurios jums suteikia atramą gyvenime?
Keista, aš pagalvoju, kad neturiu pavydo jausmo. Kartais pati džiaugiuosi, kaip tai gerai. Jeigu kitas žmogus padaro gražiau ir geriau negu aš sugebėčiau, tai nuoširdžiai džiaugiuosi už tą žmogų. Man patinka pasidžiaugti, kai kiti kažką veikia ir padaro gerai. Šiandieniniame pasaulyje ypatingai daug pavydo ir keršto ir noro įrodyt, kad esu geresnis už kitą. Be to, man svetimas vergiškas nuolankumas. (Man pačiai baisu, kad taip atvirai kalbu, – nustebusi įterpia). Labai dažnas mūsų aplinkoje sutinkamas kitų žmonių sureikšminimas ir nepelnytas garbinimas. Man tai nepriimtina. Geriau mokytis iš kito ir pačiam bandyti to siekti. Bulato Okudžavos dainose dažnai skamba, kad mes vis ieškome aukštesnių, geresnių už save ir tokiu būdu mūsų viduje apsigyvena vergas. Gerai, jei žmogus apdovanotas talentu, bet kad jis kažko pasiekė, vadinasi, jis ir labai daug dirbo, investavo į tai. Savęs sumenkinimas, o kito iškėlimas nieko gero neduoda. Žmonės per daug energijos išeikvoja kitų garbinimui vietoj to, kad eitų patys daryti arba nustotų kritikuoti ir išmokytų kitus kažką daryti, veikti.
Ką pastebite dirbdama su studentais – ar keičiasi kartų prioritetai, požiūriai?
Studentų kartos tikrai labai skirtingos. Ir tie patys žmonės per laiką keičiasi. Į pirmą kursą dažnai susirenka mažai žinantys, knygų beveik neskaitę žmonės. Gal neturėję gerų mokytojų, namuose negavę dėmesio. Iš namų ir mokyklos atsinešti idealai būna labai išsitrynę, neaiškūs. Knygų skaitymas buvo kurį laiką traktuojamas kaip nereikalingas užsiėmimas – viskas yra kompiuteryje, internete. Dirbdami su savo studentais vėliau atrandame kitas tiesas, vertingesnius žmonijai dalykus.
Buvo laikas kuomet klestėjo tuštybių mugė. Vadinamieji blondinių laikai, kuomet ironizavimas, patyčios, parodijos, nuogo kūno demonstravimas buvo tapęs norma. Ačiū dievui, tie tuštybių laikai pamažu baigiasi. Šiuo metu su savo auklėtiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje statome Fiodoro Dostojevskio „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“. Ilgai svarstėme ir diskutavome, ar tokia medžiaga bus suprantama, priimtina šiandieniniam žiūrovui. Juk ten kalbama apie žmogiškumą, užuojautą, pasiaukojimą, apie žmogų, kuriam rūpi kitų kančios. Iš pradžių galvojome, kad reikia „palengvinti“, t.y. Dostojevskio medžiagą, priartinti prie žiūrovo, šiuolaikinio jaunimo, bet vėliau atsisakėme šios minties. Mūsų kultūroje ir taip klesti primityvizmas, tarkim, sutrumpinti klasikos kūrinai, pasakos. Nes daug sunkiau perskaityti ir suprasti originalą, negu jo parodiją ar santrauką. Smagu, kai susiduri su išbandymais ir matai, kaip jie keičia žmones.
Galbūt tai ir yra didžiausiais mano gyvenimo variklis – nepasiduoti galimam supaprastinimui, suvulgarinimui. Tokiu būdu kartais gali atrodyti, kad einu prieš srovę. Visą laiką bandžiau išsaugoti ir išlaikyti nuo vaikystės įskiepytą tikėjimą, jog yra šviesesnių, gilesnių, tikresnių, amžinų dalykų.
Ir dar vieną pamoką išmokau gyvenime – niekada specialiai nelaukti dėkingumo. Nes jei tai sureikšmini, gali būt skaudu. Tu tikiesi ir negauni. Daug smagiau sulaukti netikėto, nuoširdaus prisipažinimo, padėkos, komplimento.
