Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti

 (13)
Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Parašėte knygą „Puodelis kavos prie jūros“, kuri šį rudenį jau pasieks knygynus. Kaip kilo ši mintis?

Tai buvo dvejus metus brandinta idėja. Aš vis savo broliui sakydavau, kad jis turėtų parašyti knygą, nes man norėjosi, kad jo mintys būtų išgirstos, kad jos įkvėptų. Bet jis visada man atsakydavo, kad „jis rašys, o aš parašysiu“. Taip ir nutiko, o mano brolis knygoje tapo „lyg vyšnaite ant torto“. Kadangi knyga moterims, tad Ernestuko mintys, pažadu, bus intriguojanti vyšnia.

Ar galėtumėte supažindinti moteris.lt skaitytojus su knygos „Puodelis kavos prie jūros“ siužetu? Apie ką ji pasakos?

Knyga yra tarsi maža moteriškumo Biblija, kuri primena, kad esame vienintelės ir nepakartojamos, kad mūsų gyvenimas yra ypatingas tuo, kad nesikartoja kitų moterų gyvenimuose. Taip pat knygoje bus daug svečių - mano bičiulių aktorių, talentingų kūrėjų – mintys apie laimę. Ir žinoma, mano brolio laiškai Jūrai.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Ar yra tokia knyga, remiantis jūsų patirtimi, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?

Mes išgyvename daug patirčių, tad skirtingu gyvenimo periodu yra vis kita knyga, kurią rekomenduočiau. Kažkada tai buvo „Bėgančios su vilkais“ ar „Kryžkelė“, o šiandien – „Diena, kai išmokau gyventi“, o jeigu kalbėtume apie romanus – „Sodininkas iš Prancūzijos“. Galbūt knygos yra populiarios, bet aš vis juokauju, kad Dostojevskio, Bukowskio knygas „pragyvenau“, kai studijavau akademijoje, nors šiandien vis pagalvoju, kad po metų kitų reikėtų prie jų sugrįžti vėl. Net neabejoju, kad skaityčiau nauju žvilgsniu, nes mane lydėtų jau kitos patirtys.

Augote prie jūros. Kokią įtaką ši aplinka turėjo jūsų asmenybės formavimuisi?

Jūra yra kūrėja, bet tuo pačiu ir griovėja. Išeikite pasivaikščioti pajūriu po stipraus uraganinio vėjo – nelikę taisyklingo pajūrio, nelikę rėmų, bet viskam nurimus paplūdimys ir jo grožis kuriasi iš naujo. Tad, manau, jūra mane tebemokina, kad po nakties visada yra diena, kad sugriuvus smėlio pilims visada gali pastatyti naują, kitokią, geresnę nei anąkart. Jūra tebemokina, kad po griūties visada ateina nauja galimybė kurti.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Jūsų aktorinis kelias prasidėjo dar vaikystėje.

Aktorystės niekada nelaikiau profesija, tai man įrankis šypsenai, įkvėpimui, man tai reikiamybė būti. Niekada vaidindama neleidžiu sau simuliuoti. Kiekvienas kartas buvimas scenoje ar prieš kameras - nesumeluotas, išgyventas visu šimtu procentų. Aktorystė mane lydi visada, tiesiog kartais ji atsitraukia, bet tik tam, kad galėtų grįžti sustiprėjusi, su dar didesniu griausmu. Manau, kad vaidmenims reikia suaugti, jų išlaukti.

Esate kino ir teatro aktorė. Kur patinka labiau dirbti: kine ar teatre?

Scena dovanoja akimirkos žavesį ir tai, kas nesikartoja. Filmavimo aikštelė – vieta, kur turi galimybę iškart pataisyti savo klaidą, teatras tai leidžia tik kitame spektaklyje. Tai yra du skirtingi gyvenimai, kuriuos, dėkui likimui, galiu išgyventi, pajausti. Aišku, norėtųsi šiuo metu filmuotis lietuviškoje kino juostoje, bet tokių vaidmenų reikia išlaukti, užsidirbti, nes rinka maža. Serialai mane visada džiugina savo nenuspėjamumu. Šiuo metu dirbu serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimo aikštelėje – tai teikia džiaugsmo ir buvimas prieš kameras moko tapti geriausiais draugais su kamera, kur nėra melo, netikrumo.

Ar galėtumėte išskirti bent kelis spektaklius, serialus, o gal filmus, kuriuose vaidinote ir kurie paliko jums didžiausią įspūdį, atnešė pačias geriausias emocijas?

Pasakyti, kad tame spektaklyje, filme ar kine buvo mano geriausias vaidmuo, tai reiškia pasakyti sau, kad daugiau nebevaidinsiu. Kiekvienas vaidmuo atneša vis skirtingas emocijas, kurios yra reikalingos. Bet kartais būna taip, kad personažai pranoksta patys tave. Pavyzdžiui „Domino teatro“ spektaklyje „Prie dangaus vartų“ kuriamas mano moters personažas toks, kuriam aš pavydžiu. Aš pavydžiu tai žaviai moteriai, nepaisant to, kad tai aš.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Mes, žiūrovai, dažniausiai matome gerąją aktorystės pusę. Su kokiais sunkumais yra tekę susidurti šioje profesijoje?

Su laukimu. Laukimas yra neatsiejama aktorystės dalis.

Be knygos rašymo ir aktorystės kokių yra kitų mėgiamų užsiėmimų, darbų jūsų gyvenime?

Kuriu projektą „Pasimatuok jūrą“. Tai yra tarsi įrankis kalbėti apie tai, kas man įdomu. Projektas kalba apie vidinį moters grožį ir kuria išorinį. „Facebook“ tinklalapyje „Pasimatuok jūrą“ dalinuosi mintimis apie moteriškumą, laimę, dėkingumą ir pristatau Lietuvos kūrėjų sukurtus, jūros įkvėptus drabužius ir aksesuarus.

Ar suklysčiau teigdama, kad jau kuris laikas esate dingusi iš viešumos? Kokios to priežastys?

Natūralios. Niekada viešumo nesureikšminu. Kai turi, ką pasakyti - kalbi, kai neturi - augi, bręsti, mokaisi, kad turėtum ką pasakyti. Šį rudenį kalbėsiu daugiau, noriu papasakoti apie knygą, noriu, kad ji pasiektų moterų širdis, kad įkvėptų! Kaip ir visur, taip ir čia yra būtina pusiausvyra. Reikia mokėti ir atsitraukti. Tyloje gimsta didžiausi laimėjimai ir atradimai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (2)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.