Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti

 (13)
Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Parašėte knygą „Puodelis kavos prie jūros“, kuri šį rudenį jau pasieks knygynus. Kaip kilo ši mintis?

Tai buvo dvejus metus brandinta idėja. Aš vis savo broliui sakydavau, kad jis turėtų parašyti knygą, nes man norėjosi, kad jo mintys būtų išgirstos, kad jos įkvėptų. Bet jis visada man atsakydavo, kad „jis rašys, o aš parašysiu“. Taip ir nutiko, o mano brolis knygoje tapo „lyg vyšnaite ant torto“. Kadangi knyga moterims, tad Ernestuko mintys, pažadu, bus intriguojanti vyšnia.

Ar galėtumėte supažindinti moteris.lt skaitytojus su knygos „Puodelis kavos prie jūros“ siužetu? Apie ką ji pasakos?

Knyga yra tarsi maža moteriškumo Biblija, kuri primena, kad esame vienintelės ir nepakartojamos, kad mūsų gyvenimas yra ypatingas tuo, kad nesikartoja kitų moterų gyvenimuose. Taip pat knygoje bus daug svečių - mano bičiulių aktorių, talentingų kūrėjų – mintys apie laimę. Ir žinoma, mano brolio laiškai Jūrai.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Ar yra tokia knyga, remiantis jūsų patirtimi, kurią rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?

Mes išgyvename daug patirčių, tad skirtingu gyvenimo periodu yra vis kita knyga, kurią rekomenduočiau. Kažkada tai buvo „Bėgančios su vilkais“ ar „Kryžkelė“, o šiandien – „Diena, kai išmokau gyventi“, o jeigu kalbėtume apie romanus – „Sodininkas iš Prancūzijos“. Galbūt knygos yra populiarios, bet aš vis juokauju, kad Dostojevskio, Bukowskio knygas „pragyvenau“, kai studijavau akademijoje, nors šiandien vis pagalvoju, kad po metų kitų reikėtų prie jų sugrįžti vėl. Net neabejoju, kad skaityčiau nauju žvilgsniu, nes mane lydėtų jau kitos patirtys.

Augote prie jūros. Kokią įtaką ši aplinka turėjo jūsų asmenybės formavimuisi?

Jūra yra kūrėja, bet tuo pačiu ir griovėja. Išeikite pasivaikščioti pajūriu po stipraus uraganinio vėjo – nelikę taisyklingo pajūrio, nelikę rėmų, bet viskam nurimus paplūdimys ir jo grožis kuriasi iš naujo. Tad, manau, jūra mane tebemokina, kad po nakties visada yra diena, kad sugriuvus smėlio pilims visada gali pastatyti naują, kitokią, geresnę nei anąkart. Jūra tebemokina, kad po griūties visada ateina nauja galimybė kurti.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Jūsų aktorinis kelias prasidėjo dar vaikystėje.

Aktorystės niekada nelaikiau profesija, tai man įrankis šypsenai, įkvėpimui, man tai reikiamybė būti. Niekada vaidindama neleidžiu sau simuliuoti. Kiekvienas kartas buvimas scenoje ar prieš kameras - nesumeluotas, išgyventas visu šimtu procentų. Aktorystė mane lydi visada, tiesiog kartais ji atsitraukia, bet tik tam, kad galėtų grįžti sustiprėjusi, su dar didesniu griausmu. Manau, kad vaidmenims reikia suaugti, jų išlaukti.

Esate kino ir teatro aktorė. Kur patinka labiau dirbti: kine ar teatre?

Scena dovanoja akimirkos žavesį ir tai, kas nesikartoja. Filmavimo aikštelė – vieta, kur turi galimybę iškart pataisyti savo klaidą, teatras tai leidžia tik kitame spektaklyje. Tai yra du skirtingi gyvenimai, kuriuos, dėkui likimui, galiu išgyventi, pajausti. Aišku, norėtųsi šiuo metu filmuotis lietuviškoje kino juostoje, bet tokių vaidmenų reikia išlaukti, užsidirbti, nes rinka maža. Serialai mane visada džiugina savo nenuspėjamumu. Šiuo metu dirbu serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimo aikštelėje – tai teikia džiaugsmo ir buvimas prieš kameras moko tapti geriausiais draugais su kamera, kur nėra melo, netikrumo.

Ar galėtumėte išskirti bent kelis spektaklius, serialus, o gal filmus, kuriuose vaidinote ir kurie paliko jums didžiausią įspūdį, atnešė pačias geriausias emocijas?

Pasakyti, kad tame spektaklyje, filme ar kine buvo mano geriausias vaidmuo, tai reiškia pasakyti sau, kad daugiau nebevaidinsiu. Kiekvienas vaidmuo atneša vis skirtingas emocijas, kurios yra reikalingos. Bet kartais būna taip, kad personažai pranoksta patys tave. Pavyzdžiui „Domino teatro“ spektaklyje „Prie dangaus vartų“ kuriamas mano moters personažas toks, kuriam aš pavydžiu. Aš pavydžiu tai žaviai moteriai, nepaisant to, kad tai aš.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti
© Asmeninis albumas / Kristina Sereikaitė

Mes, žiūrovai, dažniausiai matome gerąją aktorystės pusę. Su kokiais sunkumais yra tekę susidurti šioje profesijoje?

Su laukimu. Laukimas yra neatsiejama aktorystės dalis.

Be knygos rašymo ir aktorystės kokių yra kitų mėgiamų užsiėmimų, darbų jūsų gyvenime?

Kuriu projektą „Pasimatuok jūrą“. Tai yra tarsi įrankis kalbėti apie tai, kas man įdomu. Projektas kalba apie vidinį moters grožį ir kuria išorinį. „Facebook“ tinklalapyje „Pasimatuok jūrą“ dalinuosi mintimis apie moteriškumą, laimę, dėkingumą ir pristatau Lietuvos kūrėjų sukurtus, jūros įkvėptus drabužius ir aksesuarus.

Ar suklysčiau teigdama, kad jau kuris laikas esate dingusi iš viešumos? Kokios to priežastys?

Natūralios. Niekada viešumo nesureikšminu. Kai turi, ką pasakyti - kalbi, kai neturi - augi, bręsti, mokaisi, kad turėtum ką pasakyti. Šį rudenį kalbėsiu daugiau, noriu papasakoti apie knygą, noriu, kad ji pasiektų moterų širdis, kad įkvėptų! Kaip ir visur, taip ir čia yra būtina pusiausvyra. Reikia mokėti ir atsitraukti. Tyloje gimsta didžiausi laimėjimai ir atradimai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (21)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.