A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus

 (2)
Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupėsSkylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.
© Modestas Ežerskis

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jau kitą savaitę susitikiti su ryškiausiais lietuviškos muzikos kūrėjais galėsite tarptautinėje knygų mugėje „Muzikos salėje“. Grupę galime vadinti „Muzikos salės“ senbuviais. Kaip pokalbio metu teigia pati dainininkė, grupė knygų mugėje dalyvauja nuo tada, kai „Muzikos salės“ net nebuvo.

Ką pristatysite šiemetinėje „Muzikos salėje“?

Šiemet, ko gero, labiausiai norime akcentuoti naujausią grupės „Skylė“ dvigubą albumą „Dūšelės“, kurį išleidome praėjusių metų lapkritį. Pirmame kompakte klausytojai ras „Dūšelių“ koncerto įrašą, o antrajame – remiksuotas albumo dainas. Be abejonės, turėsime ir vaikams skirtų dainelių „Tilidūda“ rinkinį, nors jis jau ir nėra tokia didelė naujiena. Taip pat turėsime daugelį kitų savo ledinių iš gausios grupės diskografijos.

Kuo Jums asmeniškai svarbi „Muzikos salė“?

„Dalyvavimas šiame unikaliame renginyje svarbus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kiekvienas muzikantas čia turi erdvę ir galimybę pristatyti savo veiklą. Tiesą pasakius, vis pagalvoju, kad ilgainiui „Muzikos salė“ galėtų ir turėtų išsivystyti į atskirą lietuviškos muzikos mugę. Aišku, iki to dar reikia augti.

Džiugu, kad „Muzikos salė“ suteikia galimybę betarpiškai pabendrauti su savo klausytojais.
Be to, visuomet malonu susitikti su kitais atlikėjais ir kolegomis, pasidomėti, kas naujo jų veikloje.

Aiste, Jūs krimtote sunkiai įkandamus klasikinės filologijos mokslus. Kodėl pasukote muzikos keliu?

„Taip jau išėjo (juokiasi). Klausimas apie tokius senus laikus, sunkiai beprisimenu... Žinote, muzika ir kalbos mano gyvenime visuomet žengė koja kojon ir buvo vienodai svarbios. Tiesiog taip jau atsitiko, kad muzikos keliu nusprendžiau eiti tvirčiau ir atsakingiau.

Prisijungusi prie grupės „Skylė“ atsinešiau savo tekstų ir dainų. Įsiliejimas į grupę buvo natūralus ir organiškas. Iš pradžių dainavau pritariančiu balsu, vėliau viskas pasikeitė. Galiausiai, bendra kūryba išsivystė į tą skambesį, kurį girdime šiandien.

Savo kūryboje puoselėjate baltiškąją kultūrą ir kalbas – kas skatina tai daryti?

Galima sakyti, kad baltiškoji kultūra ir mūsų istorija apskirtai mums yra tarsi vienas iš atramos taškų ir įkvėpimo šaltinių. Visuomet akcentuojame, kad neperdainuojame liaudies dainų, o kuriame savo originalias dainas vedini senųjų dainų dvasios. Tikrai ne kartą po koncertų teko girdėti atsiliepimų, kad mūsų atliekama folko muzika labai „veža“, tačiau reikalas tas, kad folko mes tai negrojame, nebent pavadintume tai naujųjų laikų folku.

Naujausias Jūsų albumas „Dūšelės“ paliečia nepatogią, netgi vengtiną Lietuvoje laidojimo papročių temą. Kaip gimė ir vystėsi projektas?

Kartą su vyru Roku lankėmės seminare, kuriame buvo skaitoma įdomi paskaita apie tai, kokias dainas Vilniaus krašte lenkakalbiai dainuoja laidotuvių metu. Paaiškėjo, kad tos dainos yra į lenkų kalbą išverstos senoviškos dzūkiškos dainos, kurių net patys lietuviai nebedainuoja. Kai kurie tose dainose iki šių dienų išlikę vaizdiniai, nūdienos supratimui būtų keisti, pavyzdžiui, kaip po mirties žmogaus siela nueina ne į dangų, o prieš tai dar kažkur klajoja. Po seminaro tie tekstai mus labai sužavėjo. Pasirodo, archyvuose yra ir daugiau lietuviškų tekstų, tiesa, be melodijų – Rokas jas sukūrė. Ir tai tapo „Dūšelių“ ašimi. Ilgainiui šią ašį apauginome originaliomis savo dainomis ir sudėjome į vientisą pasakojimą apie sielos kelionę anapus.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus
© Modestas Ežerskis

Kuo Jums asmeniškai svarbus šis albumas?

„Dūšelės“ žavi tuo, kad tai nėra tik muzikinis albumas. Greta jo mes turime ir koncertinę programą, kurią atliekame ne visai įprastose koncertams vietose – prie Karmazinų pilkapyno, Kartenos piliakalnio, Salako ir Pajevonio bažnyčių šventoriuose, ir dar daugelyje kitų vietų. Ten koncertuodami tuo pačiu pakviečiame ir pritraukiame žmones aplankyti Lietuvos Kultūros paveldo objektus.

Šiuo albumu taip pat siekiame atkreipti dėmesį į unikalią pilkapių pylimo kultūrą, gyvavusią Lietuvoje. Greta muzikinio albumo inicijavome multimedijos pasakojimą, kuris dabar prieinamas internetiniame puslapyje duseles.lt. Ten taip pat galima rasti žemėlapį, kuris parodys arčiausiai Jūsų gyvenamosios vietos esantį pilkapį bei užsiregistruoti jo globėju.
Labiausiai džiaugiuosi, kad „Dūšelės“ peržengė įprastinio muzikinio albumo ribas.

Ankstesnis Jūsų albumas vaikams „Tilidūda“ susilaukė didelės sėkmės. Daina „Aš turėjau gaidį“ netgi pretendavo tapti klausomiausia muzikinio portalo „Pakartot.lt“ metų daina. Ar tikėjotės tokios sėkmės?

Labai džiaugiamės, kad kompaktinis diskas yra toks paklausus. Jame sudėtos vienos skambiausių mūsų tautos dainų vaikams - juk dainų melodijas per amžius išgrynino mūsų mamos ir močiutės.

Šis muzikinis albumas vaikams – dalis animacinio-muzikinio projekto, kurį sumanė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai. Mintis užsimezgė diskutuojant apie tai, kad kanale youtube vaikai neturi ką žiūrėti lietuviškai. Mes prisijungėme prie projekto su savo idėjomis ir štai gimė „Tilidūda“.

Grupė „Skylė“ taip pat puoselėja lygiadienio koncertų tradiciją. Iš kur ji atsirado?

„Pagalvojome, kad kai kurias simbolines datas mes ilgainiui pamiršome, nors jos yra įdomios o kadaise buvo ir svarbios. Šios minties vedami prieš 8-nerius ar 9-nerius metus nusprendėme surengti koncertą ir tai tapo tradicija.

Koncertuose prie mūsų muzikos prijungėme styginių aranžuotes, šviesų dailę, kokybišką garsą. Mūsų lygiadienio programa, tarsi spektaklis, turi savo „stuburą“, tačiau kiekvieno koncerto metu norime pagroti kažką išskirtinio – prisimintą senesnį kūrinį ar ką nors premjerinio. Visuomet norisi, kad klausytojai koncerto metu ir po jo jaustų pakylėtumą ir šventę“.

Ši savaitė Lietuvai ypatinga. Kas Jums asmeniškai yra Laisvė?

Reiškia daug, atrodo, ką čia ir bepasakysi... Kita vertus, jei kalbėti apie mūsų Valstybės Laisvę, ji siejasi su mūsų visų asmenine laisve, atsakomybe ir pastangomis ją išsaugoti. Vasario 16-oji primena, kad ne taip lengvai mes tą Laisvę turime.

Ko palinkėtumėte mūsų tautiečiams šios gražios šventės proga?

Ši šventė kaskart primena, kad laisvė yra ganėtinai trapi. Sau ir kitiems norisi palinkėti pasijusti ypatingais – ne visi žmonės turi prabangą turėti ir gyventi savo šalyje, tėvynėje ir ją kurti, o ypač šiais laikais. Nuoširdžiai linkiu visiems nenusigręžti nuo Lietuvos ir toliau ją kurti.

Daugiau informacijos www.muzikossale.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.

Prancūzijoje karjeros siekianti Elena: man patinka, kad Paryžius turi tūkstantį veidų

Užburianti, poetiška dailininkės, knygų iliustruotojos Elenos Launikonytės-Selenos (24 m.) erdvinė knyga „Mėlynasis sodas“ – tai jos debiutas, tačiau koks svaiginantis! „Kai esi jauna, labai svarbu, kad tavimi kas nors patikėtų ir suteiktų progą“, – tikina šiandien su garsiausiomis prancūzų leidyklomis dirbanti kūrėja.

Benediktas Vanagas sukūrė laikrodį šiuolaikinei veikliai moteriai (FOTO)

„Šiuolaikinė, veikli moteris žino kaip ugdyti asmenybes, domisi pasauliu, priima sprendimus, aktyviai dalyvauja socialiniame bei valstybės gyvenime“, – tokį moters apibrėžimą išsakė lenktynininkas Benediktas Vanagas pristatydamas pirmąjį savo vardo laikrodį veikliai moteriai.