A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus

 (2)
Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupėsSkylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.
© Modestas Ežerskis

Jau kitą savaitę susitikiti su ryškiausiais lietuviškos muzikos kūrėjais galėsite tarptautinėje knygų mugėje „Muzikos salėje“. Grupę galime vadinti „Muzikos salės“ senbuviais. Kaip pokalbio metu teigia pati dainininkė, grupė knygų mugėje dalyvauja nuo tada, kai „Muzikos salės“ net nebuvo.

Ką pristatysite šiemetinėje „Muzikos salėje“?

Šiemet, ko gero, labiausiai norime akcentuoti naujausią grupės „Skylė“ dvigubą albumą „Dūšelės“, kurį išleidome praėjusių metų lapkritį. Pirmame kompakte klausytojai ras „Dūšelių“ koncerto įrašą, o antrajame – remiksuotas albumo dainas. Be abejonės, turėsime ir vaikams skirtų dainelių „Tilidūda“ rinkinį, nors jis jau ir nėra tokia didelė naujiena. Taip pat turėsime daugelį kitų savo ledinių iš gausios grupės diskografijos.

Kuo Jums asmeniškai svarbi „Muzikos salė“?

„Dalyvavimas šiame unikaliame renginyje svarbus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kiekvienas muzikantas čia turi erdvę ir galimybę pristatyti savo veiklą. Tiesą pasakius, vis pagalvoju, kad ilgainiui „Muzikos salė“ galėtų ir turėtų išsivystyti į atskirą lietuviškos muzikos mugę. Aišku, iki to dar reikia augti.

Džiugu, kad „Muzikos salė“ suteikia galimybę betarpiškai pabendrauti su savo klausytojais.
Be to, visuomet malonu susitikti su kitais atlikėjais ir kolegomis, pasidomėti, kas naujo jų veikloje.

Aiste, Jūs krimtote sunkiai įkandamus klasikinės filologijos mokslus. Kodėl pasukote muzikos keliu?

„Taip jau išėjo (juokiasi). Klausimas apie tokius senus laikus, sunkiai beprisimenu... Žinote, muzika ir kalbos mano gyvenime visuomet žengė koja kojon ir buvo vienodai svarbios. Tiesiog taip jau atsitiko, kad muzikos keliu nusprendžiau eiti tvirčiau ir atsakingiau.

Prisijungusi prie grupės „Skylė“ atsinešiau savo tekstų ir dainų. Įsiliejimas į grupę buvo natūralus ir organiškas. Iš pradžių dainavau pritariančiu balsu, vėliau viskas pasikeitė. Galiausiai, bendra kūryba išsivystė į tą skambesį, kurį girdime šiandien.

Savo kūryboje puoselėjate baltiškąją kultūrą ir kalbas – kas skatina tai daryti?

Galima sakyti, kad baltiškoji kultūra ir mūsų istorija apskirtai mums yra tarsi vienas iš atramos taškų ir įkvėpimo šaltinių. Visuomet akcentuojame, kad neperdainuojame liaudies dainų, o kuriame savo originalias dainas vedini senųjų dainų dvasios. Tikrai ne kartą po koncertų teko girdėti atsiliepimų, kad mūsų atliekama folko muzika labai „veža“, tačiau reikalas tas, kad folko mes tai negrojame, nebent pavadintume tai naujųjų laikų folku.

Naujausias Jūsų albumas „Dūšelės“ paliečia nepatogią, netgi vengtiną Lietuvoje laidojimo papročių temą. Kaip gimė ir vystėsi projektas?

Kartą su vyru Roku lankėmės seminare, kuriame buvo skaitoma įdomi paskaita apie tai, kokias dainas Vilniaus krašte lenkakalbiai dainuoja laidotuvių metu. Paaiškėjo, kad tos dainos yra į lenkų kalbą išverstos senoviškos dzūkiškos dainos, kurių net patys lietuviai nebedainuoja. Kai kurie tose dainose iki šių dienų išlikę vaizdiniai, nūdienos supratimui būtų keisti, pavyzdžiui, kaip po mirties žmogaus siela nueina ne į dangų, o prieš tai dar kažkur klajoja. Po seminaro tie tekstai mus labai sužavėjo. Pasirodo, archyvuose yra ir daugiau lietuviškų tekstų, tiesa, be melodijų – Rokas jas sukūrė. Ir tai tapo „Dūšelių“ ašimi. Ilgainiui šią ašį apauginome originaliomis savo dainomis ir sudėjome į vientisą pasakojimą apie sielos kelionę anapus.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus
© Modestas Ežerskis

Kuo Jums asmeniškai svarbus šis albumas?

„Dūšelės“ žavi tuo, kad tai nėra tik muzikinis albumas. Greta jo mes turime ir koncertinę programą, kurią atliekame ne visai įprastose koncertams vietose – prie Karmazinų pilkapyno, Kartenos piliakalnio, Salako ir Pajevonio bažnyčių šventoriuose, ir dar daugelyje kitų vietų. Ten koncertuodami tuo pačiu pakviečiame ir pritraukiame žmones aplankyti Lietuvos Kultūros paveldo objektus.

Šiuo albumu taip pat siekiame atkreipti dėmesį į unikalią pilkapių pylimo kultūrą, gyvavusią Lietuvoje. Greta muzikinio albumo inicijavome multimedijos pasakojimą, kuris dabar prieinamas internetiniame puslapyje duseles.lt. Ten taip pat galima rasti žemėlapį, kuris parodys arčiausiai Jūsų gyvenamosios vietos esantį pilkapį bei užsiregistruoti jo globėju.
Labiausiai džiaugiuosi, kad „Dūšelės“ peržengė įprastinio muzikinio albumo ribas.

Ankstesnis Jūsų albumas vaikams „Tilidūda“ susilaukė didelės sėkmės. Daina „Aš turėjau gaidį“ netgi pretendavo tapti klausomiausia muzikinio portalo „Pakartot.lt“ metų daina. Ar tikėjotės tokios sėkmės?

Labai džiaugiamės, kad kompaktinis diskas yra toks paklausus. Jame sudėtos vienos skambiausių mūsų tautos dainų vaikams - juk dainų melodijas per amžius išgrynino mūsų mamos ir močiutės.

Šis muzikinis albumas vaikams – dalis animacinio-muzikinio projekto, kurį sumanė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai. Mintis užsimezgė diskutuojant apie tai, kad kanale youtube vaikai neturi ką žiūrėti lietuviškai. Mes prisijungėme prie projekto su savo idėjomis ir štai gimė „Tilidūda“.

Grupė „Skylė“ taip pat puoselėja lygiadienio koncertų tradiciją. Iš kur ji atsirado?

„Pagalvojome, kad kai kurias simbolines datas mes ilgainiui pamiršome, nors jos yra įdomios o kadaise buvo ir svarbios. Šios minties vedami prieš 8-nerius ar 9-nerius metus nusprendėme surengti koncertą ir tai tapo tradicija.

Koncertuose prie mūsų muzikos prijungėme styginių aranžuotes, šviesų dailę, kokybišką garsą. Mūsų lygiadienio programa, tarsi spektaklis, turi savo „stuburą“, tačiau kiekvieno koncerto metu norime pagroti kažką išskirtinio – prisimintą senesnį kūrinį ar ką nors premjerinio. Visuomet norisi, kad klausytojai koncerto metu ir po jo jaustų pakylėtumą ir šventę“.

Ši savaitė Lietuvai ypatinga. Kas Jums asmeniškai yra Laisvė?

Reiškia daug, atrodo, ką čia ir bepasakysi... Kita vertus, jei kalbėti apie mūsų Valstybės Laisvę, ji siejasi su mūsų visų asmenine laisve, atsakomybe ir pastangomis ją išsaugoti. Vasario 16-oji primena, kad ne taip lengvai mes tą Laisvę turime.

Ko palinkėtumėte mūsų tautiečiams šios gražios šventės proga?

Ši šventė kaskart primena, kad laisvė yra ganėtinai trapi. Sau ir kitiems norisi palinkėti pasijusti ypatingais – ne visi žmonės turi prabangą turėti ir gyventi savo šalyje, tėvynėje ir ją kurti, o ypač šiais laikais. Nuoširdžiai linkiu visiems nenusigręžti nuo Lietuvos ir toliau ją kurti.

Daugiau informacijos www.muzikossale.lt

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja (2)

Septynių kulinarinių knygų autorius amerikietis David'as Lebovitz'as pasakoja, ką reiškia būti vienam pirmųjų tinklaraštininkų Amerikoje, kaip atsirado Paryžiuje ir kodėl jam patinka prancūzės.

Fotografas Raimondas Paknys: paveldo objektus jaučiu per žmones – kažkada gyvenusius arba dabartinius

Leidėjas ir fotografas Raimondas Paknys (62 m.) moka derinti du kraštutinumus: gyvena greitai, bet fotografuoja – tik lėtai, su pasimėgavimu.

Julia Roberts – gražiausia 2017-ųjų metų moteris (73)

Žymiausias pasaulio įžymybes aprašantis žurnalas „People“ jau daugelį metų renka gražiausias planetos moteris. Šiemet pirmą vietą užėmė Holivudo aktorė Julia Roberts (49 m.).

Amber Heard ruošiasi tekėti už 6 vaikų tėvo

30-metė aktorė neslepia norinti šeimos ir vaikų.

Sėkmingai farmacijos kompanijai vadovaujanti Erin: atradau asmeninį vadovavimo stilių (5)

Pamačiusi Erin Gainer nuotrauką internete, neabejojau, kad pažinsiu pašnekovę iš ypatingo akių žvilgsnio. Vis dėlto nesitikėjau, kad ši moteris, per septynerius metus su moterų sveikatos priežiūra susijusių vaistų gamintoją prancūzų kompaniją „HRA Pharma“ pavertusi pasauline lydere ir visai neseniai įkūrusi labdaros fondą, padedantį moterims įgyti išsilavinimą ir skatinantį jų verslumą, tokia paprasta, šilta ir atvira.

R. Doveika: dėl sprendimo rinktis kunigystę verkė ir mama, ir tėtis (40)

Trys kūdikiai, gimę tą pačią dieną. Vienas iš jų taps žinomu kunigu Lietuvoje. Kiti – paprasti žmonės. Tačiau visų jų gyvenimo istorijos – ypatingos.

Reto stiliaus komiksų autorė – Ežiukas iš pajūrio miškų (2)

Iliustruotoja, komiksų autorė Viktorija Dambrauskaitė-Ežiukas (31. m.) atrodo atėjusi iš laisvamaniško vėjų, pušų ir sūraus jūros oro audžiamo Klaipėdos sapno. Ji neplepi, šilta, nugairintais skruostais, minkštą lovą lengvai iškeičianti į naktį po žvaigždėmis. Vasarą – gyvenimas jachtoje Klaipėdoje, žiemą – studija Nidoje. Jauna moteris tiesia savitą kūrybos, gyvenimo kelią ir yra pavyzdys, kad sekasi tiems, kurie drįsta būti savimi.

Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis (22)

Tarptautinės organizacijos diplomatas Marius Lukošiūnas ir prodiuserė Aušra Lukošiūnienė jau dvejus metus Paryžių vadina savo namais. Po triukšmingų, neretai varginančių Maskvos ir Kairo šeima netikėtai atranda kitą didmiestį, – šio mistinei traukai sunku atsispirti.

Tarptautinės įmonės vadovas apie virtuvę: čia gali būti ir vyrų teritorija (2)

„Kulinarija man – ne pomėgis, o aistra“, – sako knygos „Virtuvės užkariavimo menas“ autorius Giedrius Vilpišauskas (42 m.). Informatikas programuotojas laisvalaikiu rašo internetinį kulinarinį almanachą „À La Carte“, groja bliuzą, kuria apsakymus, išleido siaubo romaną „Vėjas nuo jūros“.

Agnė Gintalaitė: mane labai domina, kaip vaikystės patirtys veikia žmones (2)

Kalbiname „Moters“ žurnalo fotografę, romano „Bloga veganė“ autorę Agnę Gintalaitę (40 m.).

Besiskiriančio Brado Pitto moterys nepalieka ramybėje (4)

Prieš keletą savaičių įžymybių kronikos mirgėjo žinutėmis apie besimezgantį aktoriaus romaną su žaviąja Kate Hudson. Netrukus vėjai papūtė iš kitos pusės, mat Kate buvo pastebėta kito vyriškio glėbyje, o Bradui imta piršti dar viena Holivudo gražuolė – stilingoji Sienna Miller.

Jurga: būdama su močiute žiniuone nuo mažens tikėjau antgamtinėmis jėgomis, vaiduokliais ir magija (17)

Gimiau ir užaugau Vilniuje, vaikystės vasaras praleisdama kaime, pas močiutę, kuri buvo kaimo žiniuonė, žolininkė ir būrėja. Nenuleisdavau akių, kai ji dėliodavo kortas, sakydavo užkalbėjimus ar rinkdavo vaistingus augalus, pasakodama apie antgamtines jėgas, vaiduoklius ar magiją. Viskuo tikėjau, netgi dar daugiau – gyvenau tuo, kvėpavau, mėgavausi ir net neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Ar dar kitaip…

Agnė Kišonaitė: apie kūdikį, sunkią ligą ir portretus

Menininkė Agnė Kišonaitė savo gimtadienį šiais metais švenčia ten, kur gimė – Klaipėdoje. Vakar Herkaus galerijoje tapytoja, žinomų instaliacijų autorė priiminėjo dvigubus sveikinimus – gimtajame mieste atidaryta jos paroda „Portretai“.

Marius Repšys: meldžiuosi Dievui ir esu dėkingas už tai, ką turiu (5)

Geriausiu festivalio „Kino pavasaris“ programos „Nauja Europa – nauji vardai“ aktoriumi tarptautinė komisija išrinko Marių Repšį už vaidmenį pirmajame režisieriaus Andriaus Blaževičiaus pilnametražiame filme „Šventasis“.

Undinė Radzevičiūtė: rašytojui meilė tik trukdo rašyti, beje, kaip ir pats gyvenimas (10)

Pasimatyti su rašytoja Undine Radzevičiūte man ir vėl nepavyko. Į klausimus ji atsakė raštu. Ir tik į tuos, kuriuos pati išsirinko. Naujo romano „Kraujas mėlynas“ autorė šįsyk leidžiasi į viduramžiais gyvenusios aristokratų giminės paieškas ir teigia, kad, šeimai šimtmečius valgant iš sidabrinių indų, pasikeičia kraujo spalva, be to, jis tampa lyg užnuodytas. O tie nuodai sukelia pavojingas ambicijas...