A. Puklevičius: ar tikrai verta svajoti apie tai, kad būsi graži visiems?

Vienas iš pačių nuostabiausių evoliucijos pasiekimų yra tai, kad mes, homo sapiens (na, jeigu griežtai kalbėtume, tai ne tik mes, bet ir kone visi daugialąsčiai), nesidauginame dalijimosi ar pumpuravimo būdais.

Savaitgalio geriausi straipsniai:
- Jis po mirties nepaliko manęs ketverius metus ir du mėnesius... Išgyvenau neapsakomą siaubą
- Madinga itališka dieta - ne tik sulieknėsite, bet ir atjaunėsite
- Horoskopas savaitei: likimas bus dosnus – nepražiopsokime progos
- Naujam gyvenimui prikeltame lofte - laiptuota palangė
- Kepti purūs varškėčiai

Pastarieji pasižymi gal tik pora gerų savybių. Pirmoji – esi daugmaž tikras, kad, pasibaigus šventam kūrybos aktui, išvysi it veidrodyje į save panašų ainį. O antroji... Gal ta, kad nesi priklausomas nuo antrosios pusės. T. y. apėmė nenugalimas noras paleisti į pasaulį gyvą velnią palikuonių, taip ir padarei. Be jokios kurtuazijos, merginimo ir „kol mirtis mus išskirs“. Kai pradedu skaičiuoti blogąsias tokio dauginimosi savybes, neužtenka nei abiejų rankų, nei visų keturių galūnių pirštų, nei, pagaliau, visų žmonijos išrastų sveikųjų skaičių. Nors, jeigu atvirai, užtektų ir vienos priežasties – jei homo sapiens daugintųsi pumpuravimo būdu, pasaulyje nebūtų moterų.

Kas mes, vyrai, būtume be jų? Esti optimistų, tvirtinančių, kad jeigu ne Ieva, tai Adomas dar šiandien ramiai šlamštų arbūzą Edeno sode nesivargindamas nei dėl pirmapradės nuodėmės, nei dėl pažinimo džiaugsmo. Tik kokia nyki turėtų būti ta nesibaigianti ir nė mažiausio debesėlio netemdoma arbūzų dieta.

Būtent moteriškam smalsumui turime dėkoti už tai, kad susidomėta raiškiai savo mintis artikuliuojančiu žalčiu, paskabytas pažinimo obuolys ir leistasi į didžiausią aviantiūrą Visatos istorijoje – civilizacijos sukūrimą.

Tik negalvokit, kad Pradžios knygą ketinu interpretuoti visiškai tiesmukai. Tiesiog taip sklandžiai būtų galima apibūdinti įkvepiantį moters vaidmenį, jeigu Biblijos redaktoriai nebūtų taip keistai jo įvertinę. Leidinio rengėjų dėka už paprasčiausią gastronominį eksperimentą moteriai teko kentėti gimdymo skausmus, vyrui lenkti nugarą kasant žemę, o žalčiui – šliaužioti ja (matyt, iki to momento tas roplys turėjo sparnus ir nusileisdavo į Edeno sodą tik paflirtuoti su moterimis).

Vida Press

Tad metame šventraščius šalin ir vėl savęs klausiame, kas mes, vyrai, būtume be moterų? Prieš kokius dešimt metų, kai dar gyvavo žurnalas FHM, viename numeryje bandėme apibendrinti ir nurodyti bent 20 dalykų, kurių moterys negali. Atradome ir abejotinos vertės žygdarbių, tarkim, mokėjimą nusišlapinti pro vagono langą. Ir netgi talentų, pavyzdžiui, sugebėti gauti futbolo kamuoliu į paslėpsnius. Ir netgi mielų dalykų, tarkim, galią iškęsti bent 10 minučių kambaryje nepasakius: „Man šalta.“

Vis dėlto pripažinkime, kad lyginamoji tų dvidešimties darbų, kuriuos mes galime, o jos – ne, vertė yra labai menka. Nes dalykai, kuriuos moterys gali, o mes – ne, nepalyginti vertesni. Ir net nevardinsiu visų, nes užtenka vieno – gyvybės dovanojimo. Taip, neslėpsiu, vyrai šiame procese irgi vaidina tam tikrą vaidmenį, tačiau tik labai epizodinį.
Žinoma, gal ir ateis tas momentas, kai koks nors vyriškis atsiims tą, regis, nuo 1972 m. Šveicarijos banke procentais apaugusį milijono frankų prizą pirmajam gimdyviui. Tai, man regis, bus nebent labai tolimoje ateityje. Be to, jeigu vadovautumės Isaaco Asimovo romanų cikle „Fondas“ išsakyta logika, toks vyro gimdymas bus greičiau „progresas“ anksčiau minėto pumpuravimo link.

Tačiau, giedodamas ditirambus ir gaudamas išvaržą nuo reveransų, negaliu nepaminėti ir tų dalykų, dėl kurių moterys veda mus iš paskutinės kantrybės likučių. Ne, nekalbėsiu apie priekaištus dėl nenuleisto unitazo dangčio, nekvaršinsiu galvos dėl skundų, kad apsirengti vėl nėra ką, nes jie tikrai nėra egzistenciniai. Daug smarkiau vyro kraują kaitina nuolatinė moters abejonė, ar ji yra graži.

Mes kažkaip susitaikėme su mintimi, kad nesame gražūs. Netgi visuotinio metroseksualėjimo laikais vyras visiškai neišgyvena dėl to, kad nėra gražus. Taip, jam patinka būti tvarkingam, gražiai apsirengusiam, apsikirpusiam, sportiškos laikysenos, švariomis panagėmis ir nemėšlina avalyne, su per vieną colį iš po švarko rankovių matomais marškinių rankogaliais ir vos diržo sagtį dengiančiu kaklaraiščiu. Vis dėlto ir tokiu atveju jis nesigviešia būti įvertintas, koks yra gražus. Vyrui visiškai pakanka epitetų „išvaizdus“, „patrauklus“, jis netgi bus visiškai patenkintas apibūdinimu „koks įdomus“, kadangi jam (šneku, aišku, apie sveikąją vyriškos žmonijos dalį, o ne apie klinikinius narcizus) labiau norisi būti įvertintam už kitus pasiekimus. Jis daug labiau nuliūsta iš aplinkinių išgirdęs apibūdinimus: „koks durnas“, „nieko nesugeba“, o „nevykėlis“ prilygsta netyčia į gyvųjų pasaulį užklydusiam kipšui mestą: „Vade retro, satanas“ (lot.; „Eik šalin, šėtone“).

Dažnai moteriai komplimentas „visai įdomi mergina“ yra lygus kaltinamajam paskelbtam mirties nuosprendžiui su turto konfiskavimu. Jai taip norisi būti gražiai, kad kartais ryžtųsi stiklines kurpes suavėti, gyvybės vandenį surasti ar kitokį žygdarbį nuveikti, kad tik tas veidrodėlis prabiltų į ją pasakos komplimentais.

Dažnai moteriai komplimentas „visai įdomi mergina“ yra lygus kaltinamajam paskelbtam mirties nuosprendžiui su turto konfiskavimu.

Ir kas aš toks, kad kovočiau su tokiu skirtingu savivertės suvokimu? Visaip yra, visaip reikia. Tačiau, prieš nuleisdamas rankas, aš norėčiau su mielomis moterimis pasitarti dėl apibrėžimų. Sutikite, bet kuri diskusija turėtų prasidėti būtent nuo jų.

Kas yra būti gražiai? Ar egzistuoja abstraktus grožis – toks, kuris atsietas nuo jį vertinančių žmonių? Vargiai. Tai panašu į R. Descartes'o klausimą, ar egzistuoja akmuo, krentantis iš dangaus į dykumą, jei jo niekas nemato, – nors kritimo niekas nefiksuoja, vis dėlto akmuo objektyviai egzistuoja. Taigi grožis be vertintojo, pasakančio, kad tai gražu, tikrai neegzistuoja.

Tada ši prielaida krypsta į klausimą, kam yra graži? Sau? Kvailas žmogus sau visada gražus, o pernelyg protingas gali ligą įsivaryti ieškodamas tobulybės. Juk tobulybė ir yra, kad būtų nepasiekiama ir skendėtų poetų simbolistų dramblio kaulo bokšte.

Kitiems? Irgi suprantamas siekis. Ir ne tik tų, kurioms grožis yra pragyvenimo priemonė. Beje, nei smerktina, nei pašaipos verta. Pagarbos šimtą kartų labiau verta ta moteris, kuri sąžiningai sau prisipažįsta, kad yra negabi astrofizikai ar tiltų inžinerijai, ir atsideda modelio karjerai, nei ta, kuri visą gyvenimą dūsauja, kad niekas neįvertina jos kaip kvantinės mechanikos specialistės ar epinės lyrikės talento, ir sėdi kitiems ant sprando.

Klausimas, ar tikrai verta svajoti apie tai, kad būsi graži visiems. Visiškai užtenka, kad taip manytų bent pusė žmonių. Ir dar vienas. Nes jau ir tai yra dauguma, o to pakanka, jei pretenduojate tiek į grožio karalienės titulą, tiek į savivaldos narius.

Kadangi jau paminėjome tą vieną, tai galbūt svarbiausia, kad būtumėte graži tam vienam? Vieninteliam? Ir šiuo atveju galiu pranešti pačią geriausią naujieną. Tokią gerą, kad jos vardu būtų galima graikiškai pervadinti Evangeliją. Galiu lažintis, kad tam vieninteliam jūs ir taip graži. Visada tokia buvote, visada tokia būsite. Ir nereikia varyti į aklavietę klausimu: „Ar tau neatrodo, kad aš sustorėjau?“ Pirmiausia jis instinktyviai jaučia, kad šis klausimas – tos pačios kategorijos, kaip ir Karlsono užduotasis Freken Bok: „Ar jau lioveisi gurkšnoti konjaką rytais?“ Tai klausimai, į kuriuos gero atsakymo nėra. Antra, jis, net ir remiamas prie sienos šautuvo vamzdžiu, nesugebėtų pastebėti tų menamų kilogramų. Nes jūs jam tiesiog graži. Galiausiai ilgai lankstytų pirštus bandydamas išsiaiškinti, kas – gal ypatingas šešėlis akyse, o gal duobutės skruostuose, kai juokiatės, gal atsainus ir grakštus rankos mostas, kai atmetate nuo kaktos neklusnią sruogą, o gal, po galais, trapi it porcelianas pėda – kuria tą grožį. Ir niekaip negalėtų atsakyti, nes esate tiesiog graži, nes tiesiog myli. Myli kiekvieną naują raukšlę, susimetančią ties akimis, myli netgi išdavikišką žilą plauką. Myli, ir jam labai neramu, kad gal ta raukšlė ir tas plaukas atsirado dėl jo paties nerangumo, abejingumo ar tiesiog nesugebėjimo laiku rasti tinkamą žodį.

Todėl neieškokite stebuklingo veidrodžio, kuris tobulu balsu meluotų, kokia graži esate. Tokie stebuklingi veidrodžiai dažnai dūžta, o jų šukės laimės neatneša. Veikiau kartais nepatingėkite pažiūrėti savo žmogui į akis – jose išvysite patį gražiausią savo atvaizdą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis