Taip pat skaitykite:
- Neįgalų vaiką pagimdžiusi moteris: aš jo nenorėjau paimti į rankas, net maitinti... Ar kas nors mane supras?
- Ilgametė pediatrė profesorė N. Drazdienė: labiausiai stebina, kad kalbant apie gimdymus namuose, niekas nekalba apie vaikelį. Moterys mato tik save...
- V. Diawara: kuo labiau uždaresnį gyvenimą gyvename, tuo sunkiau priimti kitokius žmones
Alfas prisipažino, kad iš tikrųjų jo gyvenimas yra kruopščiai suplanuotas: kuo norės būti užaugęs, žinojo jau nuo septynerių, ir dabar jam aišku, ką veiks po 5-erių metų.
Neseniai su „Virtuvės mitų griovėjų“ komanda grįžote iš kulinarinės kelionės po Vietnamą. Kokius mitus pavyko išsklaidyti?
Girdėjome, kad ten valgomi visokie tarakonai, arkliena, šuniena, taigi norėjome išsiaiškinti, ar tai tiesa. Toje šalyje išties galima laisvai paragauti gyvačių ir varlių – jiems tai toks pat normalus maistas kaip mums vištiena. O štai šunienos ar kirmėlių valgyti neteko – manau, šie dalykai labiau skirti egzotikos ištroškusiems turistams. Paneigėme ir mitą, kad patiekalai ten labai aštrūs: tiesiog to norintiems žmonėms atskirai patiekiama aitriųjų paprikų. Žuvų padažas, sojos ir aitriosios paprikos – trys dalykai, be kurių vietnamiečių virtuvė neįsivaizduojama. Dar norėjome parodyti, kad gaminti galima visur – maistą teko ruošti ir vandenyje, ir paplūdimyje, ir ant dangoraižio stogo, ir valtyje, plaukiančioje šikšnosparnių pilnoje oloje tekančiu upeliu. Ketiname apsilankyti dar ne vienoje šalyje – norime patikrinti, ar viskas tiesa, kas kalbama apie jų virtuves. Pavyzdžiui, ar tikrai italai labai mėgsta picas ir koks turėtų būti tos tikrosios paplotis.
Gyvates galima pakeisti, pavyzdžiui, unguriais, varles – vištiena, įmanoma rasti ir vaisių atitikmenų. Aišku, skonis nebus identiškas, bet juk būtent toks ir yra mūsų projekto tikslas – išmokyti žmones į valgio gamybą žiūrėti kūrybiškai, nebijoti eksperimentuoti. Labiausiai Vietname mus sužavėjo tai, kad maistas visada šviežias. Gyvūnais turguje prekiaujama gyvais, dorojami jie tik tada, kai nusiperki. Žuvys – ką tik ištrauktos iš vandens. Viskas atrodo gana paprasta, bet labai skanu. Daug vaisių, daržovių ir ką tik iškeptos žuvys – štai ir puikūs pietūs. Užkandžiams jie labai mėgsta į ryžių popieriaus lakštus vynioti įvairias daržoves bei žuvis. Ir valgo tai visur ir visada. Ten labai populiarios šviežios sriubos. Į išvirtą sultinį pridedama sojų daigų, daržovių, mėsos. Toks yra vietnamiečių greitasis maistas. Pas mus pilna visokių baisių kebabinių, o ten – sriubų. Kartais atrodo, kad išverda kokia nors moteriškė puodą sriubos, pavalgo su šeima, o kas lieka, išneša į gatvę ir pardavinėja. (Juokiasi.)
Vos grįžę iš Vietnamo surengėte tiesioginę televizijos laidą. Spėju, eksperimentas buvo nelengvas?
Tikrai sunku, kai tuo pačiu metu turi ir gaminti, ir bendrauti su laidos svečiais, ir stebėti laiką, kad spėtum iki reklamos. Televizijoje tai buvo pirmas kartas, bet prieš tai viename portale rodyta mūsų kurta tiesioginė laida – ji truko net 14 valandų. Įdomi patirtis, Lietuvoje darėme tai pirmieji.
Apdovanojimams pristatyta daugiau negu 1000 knygų. O dėl konkurencijos – viskas priklauso nuo požiūrio: jei manysi, kad turi konkurentų, tai ir turėsi, jei ne – būsi be konkurencijos. Mūsų sėkmės priežastis, manau, yra ta, kad esame kitokie. Tokiu kampu – per komponentų prizmę – kulinarinių knygų niekas nepateikė. Visiems patiko idėja – jokių baltų lapų, tik didelės spalvingos nuotraukos. Ir, žinoma, tai, kad visi patiekalai gana greitai ir lengvai pagaminami.
O kaip dėl receptų originalumo: ar jie visi tikrai yra jūsų sukurti?
Žinoma. Tik reikia nepamiršti vieno svarbaus dalyko – viskas gyvenime jau yra vienaip ar kitaip sukurta, nesvarbu – kalbėsim apie drabužių madą, interjerą ar maistą. Tiesiog skirtingos yra interpretacijos. Visi žinome, kas yra spurga ir kaip ji gaminama. Mes įdedame į ją šiek tiek banano, kanapių sėklų, pakeičiame formą, ir štai jums naujas skonis. Daug žmonių pavasarį nė nepakelia akių į žydintį kaštoną, o naktį – į žvaigždėtą dangų. Taip yra ir su maistu. Nesakau, kad darome kažką unikalaus – tiesiog norime parodyti, kad į tą patį maistą galima žiūrėti kitomis akimis. Kai turi savo braižą, nelabai kas drįsta jį kopijuoti.
Atrodo, Lietuvoje pastaruoju metu prasidėjo savotiška maisto gaminimo mada – gausybė kulinarinių laidų, receptų knygų... Ar nemanote, kad greitai tuo persisotinsime?
Maisto gaminimu dabar tikrai domimasi, bet aš tuo tik džiaugiuosi – gerai, kad žmones traukia ne kokių nors antkapių mada ar greitieji kreditai. Tai, manau, lėmė krizė – žmonės pradėjo daugiau valgyti namuose ir atrado gaminimo malonumą. Maisto reikia visiems. Noras valgyti yra vienas civilizacijos variklių. Taip, iš pradžių tai buvo tik alkio malšinimas, dabar tapo savotišku menu. Ir taip yra visur – tarkim, drabužis gali būti tik priemonė apsiginti nuo šalčio, bet gali būti ir žmogaus saviraiškos dalis. Visada sakau, kad mokėjimas gaminti – dar vienas žingsnis į laisvę.
Ar pritariate teiginiui, kad vyrai yra geresni kulinarai nei moterys?
Nors namuose dažniau prie puodų vis dar sukiojasi moterys, garsiausiuose pasaulio restoranuose karaliauja vyrai. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad šis darbas yra fiziškai sunkus: nuolatinis karštis, vos pakeliami puodai, daugybė valandų ant kojų. Be to, vyrai drąsesni, nebijo rizikuoti, eiti nepramintais keliais, improvizuoti. Jei nepavyksta, jie bando tol, kol pasiseka. Moterys viską stengiasi gaminti pernelyg griežtai pagal receptūrą, labiau išgyvena dėl nesėkmių.
Nuo vaikystės domėjausi trimis sferomis – žurnalistika, renginių organizavimu bei maisto gaminimu – ir žinojau, kad savo ateitį susiesiu su viena jų. Negalėčiau sakyti, kad polinkį gaminti paveldėjau: mano tėvai – ekonomistai, finansininkai, ir maisto ruošimas tikrai nebuvo jų mėgstamiausias užsiėmimas, nors darė tai neblogai. Tėtis – žvejo vaikas, jis skaniai ruošia žuvis, mama kepa puikius blynelius. Iki šiol seilė tįsta pagalvojus apie jos lietinius – šiuos, be jokio įdaro, valgydavau dažydamas į ištirpintą sviestą. Šiaip jau virtuvę į savo rankas perėmiau 7-erių metų: kiti vaikai žaisdavo smėlio dėžėje, o aš – virtuvėje. Gyvenome Pabradėje, tėvai dirbo Vilniuje. Kasdien, grįžę iš darbo, jie rasdavo mano paruoštą vakarienę. Mėgdavau šiltnamyje auginti visokius prieskonius, daržoves, žiūrėti kulinarines laidas, patiekalų nuotraukas. Į svečius važiuodavome anksčiau, kad galėčiau įsmukti į virtuvę – pažiūrėti, kaip ruošiamas maistas ir, jei leis, padėti. Mano tėvai niekada neragino manęs imtis ko nors „rimtesnio“, nestūmė į lauką žaisti su draugais, o užaugusio – rinktis mediciną ar teisę. Jie leido daryti tai, ką noriu. Paauglystėje paprašiau įdarbinti restorane, kad galėčiau įvertinti, ar man tai patinka. Padirbęs kelis mėnesius, supratau, kad tai – ne man, kad tapyti Moną Lizą 10 kartų neįdomu. Supratau, kad nepatiktų metai iš metų gaminti tą patį firminį patiekalą, kad noriu kurti, kaskart atrasti ką nors nauja. Be to, mėgstu bendrauti. Baigęs mokyklą, stojau į tris specialybes. Į žurnalistiką ir kino vadybą nepatekau per plauką, taigi liko VPU meno vadyba. Baigęs organizavau renginius, dirbau su reklama. Dabar pagaliau galiu derinti viską – ir organizavimą, ir reklamą, ir maisto gaminimą, ir bendravimą, ir keliones. Viską gyvenime pasiekiau pats, nors teko girdėti įvairių kalbų, tarkim, kad į „Vilniaus vartus“ mane įkišo tėvai.
Jūsų tėvai tokie įtakingi?
Tas ir svarbiausia, kad ne! Bet pas mus manoma, kad gauti gerą darbą galima arba per ryšius, arba per lovą. Tiesa, pastarasis variantas gal labiau galioja moterims. Nors visai mielai juo gal pasinaudočiau ir aš, tik gaila – niekas dar nesiūlė. (Juokiasi.)
Mes trise kartu praleidžiame turbūt daugiau laiko nei su savo artimiausiais žmonėmis. Džiaugiuosi, kad esame skirtingi, bet mūsų skonis panašus. Dažniausiai suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Pavyzdžiui, visi trys galime iki išnaktų sėdėti ir diskutuoti, kaip originaliai šiuolaikinėje virtuvėje naudojamos kruopos... Aišku, kartais pasiginčijame ir balsą pakeliame, bet nekalbadienių, intrigų ar kitų bobiškų dalykų nėra. Viską išsiaiškinę prieiname prie bendros išvados ir toliau bendraujame lyg niekur nieko.
Vienas animacinio filmuko „La troškinys“ herojus teigia, kad gaminti gali bet kas, reikia tik labai norėti. Kaip manote, ar tai tiesa?
Gaminti tikrai gali bet kas, svarbu – kaip. Jei paklausite, ar tam reikia specialaus išsilavinimo, atsakysiu, kad mes nė vienas jo neturim, bet aš ir nemanau, kad tai būtina. Maisto gaminimas nėra medicina ar teisė. Pradinių žinių turėti reikia, o visa kita – intuicija, nuolatinis domėjimasis ir skonio lavinimas. Jei skonio nelavinsi, nieko nauja neatrasi. Juk dar visai neseniai lietuviai nemėgo nei alyvuogių, nei kaparėlių, nei pelėsinio sūrio. Naujus produktus prisijaukini tik nuolat ragaudamas. Tarkim, daug žmonių nemėgsta kartumo, bet tai nėra įgimta – nuolat ragaujant galima pamėgti ir šį skonį. Labiau įgimtas yra estetikos pojūtis. Maistą išdėlioti lėkštėje estetiškai mokės ne kiekvienas, net jei ir parodysi, kaip tai daryti.
Nesu dėl to išprotėjęs. Nesielgiu kaip koks ponas Bynas, kuris kaskart pasitiesia staltiesėlę, sudėlioja simetriškai įrankius ir, pasikabinęs ant rankos padavėjo rankšluostuką, įsipila vyno. Galiu suvalgyti ir mėsainį, ir kokakolos išgerti, ir paskubomis ką nors susimesti į skrandį sėdėdamas prie kompiuterio ar skaitydamas. Bet kai laukiu svečių, maistą stengiuosi patiekti estetiškai.
Esate užsiminęs, kad prancūzai užmigo ant laurų šimtmečius gamindami savo žąsų kepenėlių paštetą, nors gyvenimas eina į priekį. Kokie mados vėjai dabar pučia kulinarijos pasaulyje?
Dėl savo saikingumo ir estetikos pojūčio tebėra madingos rytiečių ir, žinoma, skandinavų virtuvės. Ir vieni, kiti vertina natūralų, šviežią, iš vietinių produktų pagamintą, neįmantriai patiekiamą maistą. Pastelinės spalvos, molinės lėkštės, jokių nepaprastų bokštelių, kokius mėgsta prancūzai, produktai kuo mažiau apdoroti – dabar mėsa ar žuvys gaminamos žemoje temperatūroje arba ant natūralios ugnies. Svarbus ir sezoniškumas. Šių principų vis labiau laikomasi ir Lietuvoje, tad gali būti, kad laikas ir mums su savo virtuve – į pasaulio rinką.
Tikrai tikite lietuviškos virtuvės ateitimi?
O kodėl gi ne? Tik mums nereikėtų pristatyti Lietuvos kaip cepelinų šalies. Juk ne bulvėmis turime būti garsūs. Aišku, nieko bloga kartais suvalgyti ir tų cepelinų ar vėdarų, bet nereikia jais gąsdinti visų užsieniečių. Turime daug nuostabių produktų, kuriais galime didžiuotis: juoda duona, varškė ir jos sūris, begalė įvairių grybų, miško uogų, žvėrienos patiekalai. Pasiūlykite iš svetur atvykusiam svečiui paragauti su kadagių uogomis marinuoto elnienos kepsnio, patiekto su baravykais ar voveraitėmis, ir jis liks maloniai nustebintas. Galų gale papjaustykite lašinukų, patiekite su svogūnais ir juoda duona, agurkų su medumi. Silkė gali būti paruošta su lengvai marinuotais burokėliais ir kiškių kopūstais. Nereikia kompleksuoti dėl paprastumo – visi tie rizotai, paelijos ir kiti nacionaliniai patiekalai irgi atkeliavo ne iš aukštosios virtuvės, o nuo varguolių stalo. Mūsų problema tik ta, kad šviežių daržovių ir vaisių turime labai trumpai. Užtat esame ištobulinę jų sūdymo, rauginimo, vytinimo, rūkymo technologijas. Štai neseniai laidoje ragavome savo raugtų agurkų iš ežero dugne laikomos statinės. Pasakiškas skonis!
Aš tikrai daug dirbu su reklama, tad žinau, kad visi tie judėjimai iš dalies yra tiesiog verslas ir mados reikalas. Prieš gerą dešimtmetį prestižas buvo stumdyti vežimėlį kuo didesniame prekybos centre, o į turgų eidavo tik vargšai. Dabar situacija apsivertė – prekybos centruose pirkti gėda, visas elitas žygiuoja į turgelius. Nemanau, kad pomidorai iš turgaus ir prekybos centro visada skiriasi. Esu matęs, kaip į ekologinių ūkių produkciją įmaišoma atvežtinės. Suprantu, kai dėl sveikatos negali valgyti mėsos ar termiškai apdoroto maisto, bet sveikam žmogui apriboti savo pojūčius dėl mados kaprizų man atrodo nesąmonė. Beje, pasaulyje šita banga jau slūgsta, tik pas mus viskas ateina pavėluotai.
Simpatiškas, populiarus, stilingas, vienišas, negana to, puikiai gaminantis... Turbūt neatsiginate moterų dėmesio?
(Juokiasi.) Nėra čia ko gintis. Nesakau, kad jo nesulaukiu, bet nė viena man nerašo, neskambina ir ant kaklo siūlydama draugauti nesikaria. Nemanau, kad esu svajonių jaunikis. Man daug prasmingiau atrodo kada nors tapti svajonių tėčiu.
Ar tai reiškia, kad jau galvojate apie vedybas?
Mano užrašų knygutėje vedybos dar nėra įrašytos, nors kartais – nori nenori – apie tai pagalvoju. Nors gal labiau ne apie vedybas, o apie savo šeimą.
Jų visada yra, tik ne visada jose matau savo vaikų motiną.
Ar Jūsų gyvenime viskas griežtai suplanuota, ar vis dėlto pasiduodate tėkmei?
Visada žinau, ką veiksiu po mėnesio, po metų ir po penkerių. Nuo vaikystės turėjau konkrečių svajonių ir sėkmingai jas įgyvendinau. Esu gana organizuotas, tačiau, net ir miegodamas vos po kelias valandas per parą, randu laiko pasidžiaugti nedideliais malonumais, kartais tiesiog naktį nuvažiuoti į mišką ir pakelti akis į dangų...
Taigi kur būsite po 5-erių metų?
Atsakyčiau, bet nenoriu šokiruoti žmonių. Po 5-erių metų pamatysite patys.
Gimė 1984 m. liepos 14 d. Vilniuje.
Išsilavinimas. Yra baigęs Vilniaus pedagoginio universiteto meno istorijos bakalauro studijas.
Dabartinė veikla. Knygų „7 ingredientai“ ir „7 ingredientai. Draugams“ bendraautoris. Šiuo metu daugiausiai dirba su „Virtuvės mitų griovėjų“ projektais.
Gyvenimo kredo. „Viskas priklauso nuo požiūrio.“
Pirmasis su maistu susijęs prisiminimas. „Man kokie šešeri. Vakaras, keptuvėje kepu žalius agurkus, mama eidama pro šalį su šypsena sako: „Kepk, vaikeli, kepk...“ Tąsyk jų, aišku, niekas nevalgė, bet vėliau sužinojau, kad toks patiekalas egzistuoja.“
Baisiausia, ką teko valgyti. „Baisu nebuvo niekada – juk viskas priklauso nuo požiūrio. Gal Vietname ragauti gyvatės kraujas ir plakanti širdis, užpilta ryžių degtine, – tai reikėjo tiesiog išgerti. Nei skanu, nei neskanu, tiesiog nauja patirtis.“
Tobuli pusryčiai. „Į šiltus grikius įpjaustyti vyšniniai pomidorai su mocarelos rutuliukais ir alyvuogių aliejumi. Jei trūksta riebumo, galima su sviestu pakepinti svogūnų. Atradau tai, kai savo namuose nieko daugiau neradau.“
Dažniausia kulinarinė lietuvių klaida. „Baimė mėginti ką nors nauja.“
