A. Adamkienei – 90! Apie sėkmingą sąjungą: santuoka - ne pyragas, pagal receptą neiškepsi

 (55)
Šiandien bene ryškiausiai prezidentienei sukanka 90 metų! Žurnalas „Moteris“ nuoširdžiai sveikina, linki sveikatos, energijos ir kasdienio džiaugsmo!
Spausdiname interviu iš auksinio žurnalo MOTERIS archyvo (2013 m.).
Dešimt klausimų 1998-ųjų Metų Moteriai Almai Adamkienei.
Tą naktį supratau: viskas – privatus mūsų gyvenimas kartu su visais tais balsais pasiliko urnose.
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Ponia Alma Adamkienė (86 m.) prezidentūroje pasitinka šiltai šypsodamasi, kaip visada elegantiška ir pasitempusi. Atrodo, kad laikas jos visiškai nekeičia. „Prisipažinsiu, man tie interviu – visai ne prie širdies. Šitas jau paskutinis, daugiau tikrai nebeduosiu“, – nusijuokia ponia A. Adamkienė.

Kai 1998-aisiais už humaniškumą organizuojant labdarą vaikų namams bei skurstančioms Lietuvos mokykloms ponią Almą Adamkienę žurnalas „Moteris“ išrinko Metų Moterimi, buvo praėję vos metai nuo kito reikšmingo įvykio – Lietuvos Prezidento rinkimų, per kuriuos šalies vadovu tapo jos vyras Valdas Adamkus. Tiek pirmąją, tiek antrąją kadenciją ponia Alma buvo ištikima savo sutuoktinio bendražygė. Tokia ši pora yra ir dabar – į kabinetą, kuriame vyks interviu, Jo Ekscelencija žurnalistę palydi pats ir žmoną patikina, kad, jei ko prireiks, galės rasti jį čia pat, už durų. Adamkų santykiai dvelkia tokia nesumeluota šiluma ir artumu, kad supranti – jokie išbandymai jiems nebaisūs.

1. Ponia Alma, nuo tada, kai mūsų žurnalo skaitytojų buvote išrinkta Lietuvos Metų Moterimi, praėjo 15 metų. Kas labiausiai įstrigo iš to vakaro? Prisiminkite, ką Jums tada reiškė šis apdovanojimas?

Manau, nė viena apdovanotoji nepatyrė tokių jausmų kaip aš. Tuo metu mano mama gyveno Amerikoje, ir aš labai dažnai – maždaug kas mėnesį – skrisdavau jos aplankyti. Be to, jos namas dar nebuvo parduotas, taigi turėjau visokių reikalų. Prisimenu, grįžtu aš pavakary iš Čikagos, mane paima iš oro uosto, parveža namo, žiūriu – ten pilna visokių nematytų žmonių, stilistų, vizažistė. Pasodina, plauna galvą, gražina, dažo, o mane toks miegas suima, kad vos laikausi – porą savaičių buvau praleidusi Čikagoje, laiko skirtumas – 8 valandos, išvargusi po 11 valandų skrydžio... Klausiu, kas čia darosi? Sako, kad turiu dalyvauti kažkokiame renginyje. Pasiteirauju, ar būtinai reikia eiti. Vyras sako: „Būtinai.“ Na, ką gi – reikia, tai reikia. Apsirengiu, sėdu į automobilį, važiuojam į Vilniaus rotušę. Salėje – daug žmonių, pažįstamų, sako gražias kalbas, kaip paprastai tokiais atvejais būna, o mane taip ima miegas, kad bijau nukristi nuo kėdės. Kovojau su savimi iš paskutiniųjų, įsikibau abiem rankomis į kėdės apačią (ranktūrių nebuvo) ir laikiausi. Kažkas manęs paklausė: „Ar viskas gerai? Gal bloga?“ Atsakiau, kad ne, ir bandžiau laikytis viena ranka, kad taip nekristų į akis. Tas vakaras praėjo kaip per miglą. Atsipeikėjau tik uždainavus bavarams. Man taip patiko ta jų daina, kad pabudau. Paskui, atrodo, buvo vaišės, bet aš pasakiau: „Jei manęs tuoj pat neparvešit namo, aš tikrai nugriūsiu.“

Tas apdovanojimas man buvo didelė staigmena. Tikrai nesitikėjau. Manęs niekas neįspėjo, kad esu nominuota, kad gausiu apdovanojimą, net vyras telefonu nepasakė, nes, baiminosi, kad tyčia pavėluosiu grįžti. Tapusi Metų Moterimi pirmiausia paklausiau, ką šis apdovanojimas dabar įpareigoja mane daryti.

A. Adamkienei – 90! Apie sėkmingą sąjungą: santuoka - ne pyragas, pagal receptą neiškepsi
Pirmoji šalies ledi - kaip visada švytinti, nors ką tik iš lėktuvo po 11 valandų skrydžio
© Žurnalas "Moteris"

2. Nuo 1998-ųjų iki 2009-ųjų gyvenote išties intensyviai – pirmosios šalies ponios pareigas šalia savo vyro Prezidento Valdo Adamkaus ėjote net dvi kadencijas. Kas tuo metu buvo sunkiausia?

Sunkiausias dalykas yra privatumo trūkumas. Priprasti prie to nelabai gali, nors ir supranti, kad kitaip nebus. Kuo mažiau dėmesio į tai kreipi, tuo lengviau. Prisimenu rinkimų naktį: daug žmonių, sąmyšis, laukiame rezultatų... Atvirai kalbant, tikrai netikėjau, kad mano vyras laimės. Kai paskelbė, kad laimėjo, apėmė euforija. Gavau tiek rožių, kiek niekada gyvenime nesu gavusi. Vyras iškart pradėjo dalyti interviu, o aš tuo metu buvau su draugais. Tą naktį supratau: viskas – privatus mūsų gyvenimas kartu su visais tais balsais pasiliko urnose ir niekada nebegrįš. Išėjusius iš restorano, kuriame laukėme rezultatų, mus pasitiko apsauga, palydėjo į viešbutį. Paskui grįžome į savo namus. Rytą girdžiu – už durų kažkas yra. Atidarau ir matau – netoliese stovi keli kostiumus vilkintys vyrai. Duris greitai uždariau ir Valdui pasakiau: „Eik pažiūrėk – už mūsų durų kažkas stovi!“ Jis nueina, o grįžęs sako: „Taigi čia apsaugininkai. Dabar jie visada bus su mumis.“ Ilgainiui tie žmonės tapo mums artimi, savi, rengdavome bendrus kalėdinius vakarus, visi atsipalaiduodavome, šiltai bendraudavome. Buvo labai smagu, linksma, tai mums buvo galimybė geriau juos pažinti ne tik kaip savo darbuotojus, bet ir kaip žmones. Žinojau, kaip sekasi jų šeimoms, kokias mokyklas lanko vaikai. Iki šios dienos jie mums – kaip draugai.

3. Kokia šiuo metu įprasta Jūsų diena? Ką veikiate? Kam skiriate daugiausia laiko, kokiuose renginiuose su malonumu lankotės, o kokių su tokiu pat malonumu leidžiate sau atsisakyti?

Valdui reikia nuolat ką nors veikti, planuoti, eiti. Jis negalėtų sėdėti namie, skaityti knygą ar vaikštinėti po kiemą – tikrai susirgtų. O mano diena labai neįdomi. Nelabai turiu galimybių kur nors išvažiuoti. Be to, su amžiumi atsiranda įvairių problemų. Būna dienų, kai džiaugiuosi, kad nereikia kur nors eiti, galiu nevaržomai prigulti ar pasėdėti lauke. Mano lakstymo dienos turbūt jau yra pasibaigusios. Be abejo, visai dingti iš gyvenimo irgi negali. Nuo jaunystės domiuosi kultūriniu gyvenimu, tėvai dažnai vesdavosi mane į teatrus, koncertus, pripratau prie tokio gyvenimo. Išeinam ir dabar – užsidaryti ir visai nieko neveikti būtų per sunku: tada pradėtum savęs gailėti, o šito daryti negalima. Štai neseniai buvome Jono Jurašo spektaklyje pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“. Labai patiko. Gal eitume ir dažniau, bet esame įsprausti į tam tikrus rėmus. Per televiziją matau daug įdomių Lietuvos vietų, parkų, atkurtų dvarų. Labai norėčiau tai pamatyti, bet darbo dienomis Valdas yra labai užsiėmęs, o savaitgaliais mums nepatogu trukdyti savo vairuotoją – juk jis turi šeimą, nori pabūti su ja. Suprantu, gal nereikėtų būti tokiems skrupulingiems, bet mums kitaip neišeina, tokie esam.

Beje, negaliu sakyti, kad privalomas dalyvavimas įvairiuose renginiuose mane labai vargindavo – kartais būdavo, nesinori eiti, bet susiruoši, išeini, pradedi bendrauti su žmonėmis, ir viskas tampa gerai. Svarbiausia – tinkamai nusiteikti. Jei iš anksto manai, kad bus blogai, tai net ir tada, kai viskas gerai, atrodo, jog kažkas ne taip, kaip turėtų būti. O kai eini atvirai nusiteikęs, atrandi daug įdomių dalykų.

A. Adamkienei – 90! Apie sėkmingą sąjungą: santuoka - ne pyragas, pagal receptą neiškepsi
A. Adamkienė su vakaro svečiais (iš kairės): choreografe Anželika Cholina, aktore Dalia Michelevičiūte, dizaineriu Juozu Statkevičiumi
© Žurnalas "Moteris"

4. Jūsų įsteigtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas sėkmingai gyvuoja jau daugiau nei 14 metų. Kodėl prioritetu pasirinkote kaimo mokyklas?

Kai vyras kandidatavo, važinėjau po šalį kartu su juo. Norėjau geriau susipažinti su Lietuva, pamatyti, ne tik kaip atrodo miestai, bet ir kokia yra visa šalis. Krito į akis, kad labiausiai nepavydėtinos padėties yra kaimo mokyklos ir mažų miestelių ligoninės. Prisimenu, išėjusi iš vienos ligoninės, atsisėdau į automobilį ir pajutau, kaip veidu srūva ašaros – tokia baisi ji man atrodė. Buvau girdėjusi, kad ligoninės turėtų gauti pagalbos iš užsienio, žinojau, kad tai jau daro vienas Čikagoje įsikūręs klubas, tad nutariau rinktis tokią sritį, apie kurią dar niekas nekalbėjo: kaimo mokyklas. Į vieną nedidelę, prisimenu, prieš mokslo metų pradžią nuvažiavome su ponia Dalia Mieželiene. Užeinam į vidų, matom – prieangyje daug kibirų, puodų pristatyta. Nustebau: kodėl jie čia indus laiko? Užeinam į salę – ten vėl kibirai. Kai paklausiau, ką visa tai reiškia, direktorė atsakė: „Taigi pas mus, kai tik pradeda lyti, vanduo bėga išvien.“ Buvo šalta, lietinga diena. Atsisėdau prie lango, jaučiu – į nugarą pučia. Dairausi, kur čia langas atidarytas. Pasirodo, taip pro plyšius vėjas traukia... Tai mokyklai pirmai padovanojom naują stogą, padėjom suremontuoti. Dar nebuvom iki galo įregistravę savo fondo, bet pinigų atsirado. Beje, kaip paramos niekada neskirdavome grynųjų – jei kam nors ko nors reikėdavo, nupirkdavo ir atsiųsdavo sąskaitą, o mes ją apmokėdavome. Tai padėjo pasiekti skaidrumo, niekam nekildavo dvejonių, ar pinigai nukeliavo pagal paskirtį.

5. Ar noriai Lietuvos žmonės aukoja tokiam neįprastam tikslui kaip pagalba kaimo mokykloms?

O taip! Iš pradžių visa pagalba ateidavo iš Amerikos, bet paskui daug rėmėjų atsirado ir Lietuvoje. Nors, regis, nekalbėjom apie tai labai daug, bet žinia sklido iš lūpų į lūpas, norinčiųjų padėti vis daugėjo, ir jie mus remia iki šios dienos. Pinigų nebeprašom – žmonės patys aukoja. Gyvenantiesiems Amerikoje jau seniai sakau: „Nebesiųskit pinigų, mus čia jau remia. Remkit ką nors kita.“ Juk pagalbos reikia labai daug kam. Beje, nemažai lėšų surinkdavom... per laidotuves. Lietuvoje su mirusiuoju atsisveikinti atėję žmonės paprastai atneša gėlių, krepšelių, vainikų, o Amerikoje vis labiau įsigali pinigų aukojimo papročiai. Šarvojimo patalpoje stovi staliukas, o ant jo sudėti tušti vokeliai su įvairiais pavadinimais. Gali rinktis, kam nori paaukoti: bažnyčiai, ligoninei ar kokiam nors fondui. Gali pats parašyti adresą arba tiesiog paaukoti pinigų artimąjį laidojančiai šeimai. Kiekvienas į vokelį įdeda, kiek gali ir nori. Tai patogu – nereikia pervedinėti, siųsti.

Tokia tradicija galėtų po truputį įsigalėti ir Lietuvoje. Gėlės, aišku, gražu, bet jos greit nuvysta. Kai laidojome mano mamytę, irgi prašėme žmonių aukoti pinigus. Juos – beje, surinkome labai nemažą sumą – skyrėme Kelmėje esantiems senelių namams. Mano mamytė šiame mieste gimė, gyveno prieš persikeldama į Šiaulius. Susisiekėme su tais globos namais, išsiaiškinome, ko jiems labiausiai reikėtų, ir nupirkome automatinių skalbimo mašinų, kitokios buitinės technikos. Pamaniau, kad tai labai prasminga – pagerbdami mano mirusią mamą, žmonės padėjo gyviesiems. Girdėjau, kad Lietuvoje panašių atvejų atsiranda ir daugiau. Štai į Vytauto Kernagio laidotuves žmonės buvo paprašyti atnešti po vieną gėlės žiedą. Niekas negimsta per naktį, kiekvienai tradicijai prigyti reikia laiko.

A. Adamkienei – 90! Apie sėkmingą sąjungą: santuoka - ne pyragas, pagal receptą neiškepsi
Tuometė žurnalo „Moteris“ vyriausiosios redaktorės dalios Daugirdienės sveikinimai A. Adamkienei (dešinėje)
© Žurnalas "Moteris"

6. Ponia Alma, kaip, Jūsų nuomone, per tuos 15 metų pasikeitė Lietuvos visuomenė? Ką gera ir ką bloga pastebite?

Lietuva labai išgražėjo. Ir vis gražėja. Dabar važiuoji per miestelius ir galvoji: Dieve, kaip gražu – tvarkinga, gėlyčių prisodinta, iššluota, švaru. Pasikeitė ir žmonės – tapo vakarietiškesni, tolerantiškesni, stebina elegancija, geru skoniu. Eidamas gatve iš tolo gali atskirti, kur lietuvis, o kur – turistas. Lietuviai – tvarkingi, pasipuošę, o atvykėliai – su sportiniais batais, šortais, kuprinėmis arba tomis juokingomis piniginėmis ant pilvo. Turim tokius amerikiečius draugus – susipažinom atostogaudami, jie gyveno kaimynystėje. Tai labai pasiturintys žmonės, apkeliavę kone visą pasaulį. Vis kvietėme juos į Lietuvą ir vieną gražią dieną sulaukėme netikėto skambučio: „Atvažiuojam!“ Apgyvendinom „Stikliuose“, suradom gidę – puikiai angliškai ir vokiškai kalbančią studentę. Vilnius juos sužavėjo, o didžiausią įspūdį padarė KGB muziejus. Kai draugė visa tai pamatė, atsisėdo – toks siaubas ir gailestis ją apėmė. „Kodėl pasaulis apie tai nežino?!“ – stebėjosi. Nes nenori žinoti – tokia stipri yra propaganda. Po poros metų jie vėl atvyko į Lietuvą – jau su grupe draugų. Keliavo per Maskvą, Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą. Keliai juos ne juokais išvargino, kartais taip kratė, kad negalėjo net kryžiažodžių spręsti. „Nesijaudinkit, tuoj įvažiuosim į Lietuvą“, – ramino mano pažįstama. Ir tikrai – kelias minutes pavažiavę Lietuvos keliais, visi pradėjo ploti. Grupė aplankė ne tik Vilnių, bet ir Palangą, Nidą, buvo labai patenkinti.

7. Ilgiau nei 60 metų trunkanti Jūsų santuoka šiais skyrybų bumo laikais daugumai lietuvių atrodo tarsi stebuklas. Kokia yra tokių darnių ir tvirtų santykių paslaptis?

Manau, Lietuvoje rastumėte nemažai taip ilgai kartu gyvenančių porų. Nėra jokių paslapčių, jokio recepto. Santuoka – ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis. Neįsivaizduoju, kaip tai gali išblėsti ir kodėl tai nutinka. Gal paskubėjo tuoktis, gal nepažino vienas kito ar nemokėjo prisitaikyti? Žmonės susitinka būdami skirtingų charakterių, bet laikui bėgant priartėja vienas prie kito, supanašėja. Prisitaikyti – tai nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai. Vienąsyk nusileidžia vienas, kitąsyk – kitas, svarbiausia – nesistengti kito pakeisti. Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas. Kai per karą buvome atskirti nuo tėvelio, galvojau: viskas būtų kitaip, jei būtume kartu. Ir tikrai, kai jis atsirado, viskas pasikeitė: nebebuvo tokie svarbūs nepritekliai ir kitos bėdos, viskas atrodė įveikiama. Šeima yra visa ko pagrindas.

A. Adamkienei – 90! Apie sėkmingą sąjungą: santuoka - ne pyragas, pagal receptą neiškepsi
Ponia Alma su vyru Jo Ekscelencija Valdu Adamkumi visada kartu
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

8. Lietuvoje esate laikoma tikru elegancijos etalonu. Neteko girdėti nė vieno priekaišto dėl Jūsų stiliaus ar aprangos. Kaip pavyksta visada taip nepriekaištingai atrodyti? Iš pradžių vakarines sukneles Jums kūrė dizaineris Juozas Statkevičius, vėliau – dizainerė Julija Janulaitytė. Ar vis dar palaikote ryšius?

Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti.
Su Julija jau porą metų nesimatėme – vis dar turėjau pakankamai apdarų, bet dabar mudviem, manau, jau reikėtų susitikti – atėjo laikas atnaujinti savo drabužinę. Šią dizainerę man rekomendavo gera draugė. Patinka, kad Julija nebruka savo nuomonės – atidžiai išklauso, ko tu nori, tada pradeda braižyti eskizus, leidžia rinktis. Kartu mąstom, kaip ką galima padaryti, ką pakeisti. Ir dar vienas dalykas, kuris man labai patinka, – ji nepasakoja visiems, taip pat žurnalistams, jokių istorijų ir detalių, nieko nekomentuoja. Prisimenu su Julija susijusį vieną gražų įvykį. Vėžiu sergančiai 16-os metų merginai (beje, jos vardas irgi Alma) buvau pažadėjusi išpildyti svajonę. Ta mergina norėjo gražių išleistuvių – troško vilkėti žinomo dizainerio kurtą suknelę, kad mokyklos baigimo ceremonijai vadovautų Arūnas Valinskas, kad grotų, dainuotų bavarai, nors tuo metu ta grupė jau buvo iširusi. Ir žinot, mes viską išpildėm. Julija pasiuvo jai tokią gražią suknelę, kad negalėjau atsidžiaugti. Ir ne tik suknelę, bet ir auskarus sukūrė, šukuoseną pritaikė. Net bavarai tam įvykiui buvo susibūrę. Jaučiausi tokia laiminga, laimingesnė turbūt nei ta mergaitė! Vėliau daugelis man sakė, esą už tuos pinigus geriau būtume finansavę merginos studijas, bet aš atsakiau: „Tai nebuvo jos svajonė. Jos svajonė buvo ta, kurią išpildėm.“

9. Kas Jus džiugina ir kas liūdina bendraujant su Lietuvos moterimis? Ko norėtumėte joms palinkėti?

Man visada patiko Lietuvos moterys. Dar tais priklausomybės laikais, kai visos buvo priverstos dėvėti vienodus drabužius, nes nebuvo iš ko rinktis, jos sugebėdavo atrodyti skoningai ir elegantiškai: tai kokį šalikėlį užsiriša, tai segę įsisega. Prisimenu, atėjusi į Operos ir baleto teatrą stebėdavausi – iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprasti drabužiai, bet kaip elegantiškai moterys juos dėvi! Lietuvės visada turėjo gerą skonį ir jo neprarado. Aišku, nėra taisyklių be išimčių. Palinkėti joms norėtųsi gal tik daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos. Jaunoms moterims to netrūksta, bet vyresnės galėtų nebijoti aukščiau pakelti galvą, labiau už save pakovoti, nepasiduoti. Kultūringa kova labai sveika – nesvarbu, apie ką kalbėtum: darbą, santykius ar aprangą.

10. Kas, Jūsų nuomone, šiais metais galėtų pretenduoti į Lietuvos Metų Moters titulą?

Turiu gerą pasiūlymą. Labai rekomenduočiau savo veiklos 50-metį šiemet švenčiančią Jūratę Norvaišienę. Kiek nuostabių šokėjų ji paruošė per tą laiką, kiek talentų užaugino! Jau tada jie garsino Lietuvą. Ir garsina iki šiol. Džiaugiuosi, kad Jūratė ir Česlovas Norvaišos vis dar dirba, investuoja savo jėgas į jaunimą, o jaunimas yra mūsų ateitis.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

VDU profesorius Liudas Mažylis: tai labai džiugus momentas visai Lietuvai

Istorinis įvykis Lietuvai – šiandien, kovo 29 dieną, Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

Daugybė C. Bruni veidų: modelis, dainininkė, pirmoji Prancūzijos ponia (9)

Carla Bruni-Sarkozy (49 m.) yra žinoma nuo pat ankstyvos jaunystės. Pirmiausiai kaip supermodelis, po to – kaip dainininkė, dar vėliau – kaip pirmoji Prancūzijos ponia. Nors kiekvienas gyvenimo laikotarpis moterį spraudė į tam tikrus rėmus, kėlė visuomenės susidomėjimą, ji išliko savimi – laisva siela, spindinčia vidine elegancija.

Dramaturgė V. Rimkaitė: gyvenimas yra įdomesnis, kai nėra patogus (1)

„Jeigu tu nevartoji, suvartos tave“ – tokia yra pagrindinė talentingos dramaturgės Virginijos Rimkaitės (25 m.) pjesės „Virimo temperatūra 5425“ mintis. Kūrinys, kuriame dabartinio žmogaus problemos analizuojamos Kafkai būdingu stiliumi, nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pripažintas geriausiu.

Balandžio mėnesio „Moteryje“ – apie vyrų ir moterų savivertę

Balandžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (nuotrauka – Monikos Požerskytės („Pix studija“), stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas, grimas ir šukuosenos – Tanios Popovos).

Žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte: šis pasaulis magiškas, – jei įbrendi į šią upę, išlipti iš jos neįmanoma

Yra žmonių, kurie gimsta po laiminga žvaigžde, atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir be didelių pastangų įgyvendina savo svajones bei siekius. Vienas tokių – žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte Chesnais (32 m.). Ji dirbo „Balenciaga“ mados namuose, tuomet jiems pradėjo kurti juvelyriką, o dabar sėkmingai vysto savo vardo juvelyrikos ženklą.

Didžioji legendinio Prince'o svajonė taip ir neišsipildė (3)

Likus vos kelioms savaitėms iki muzikos žvaigždės Prince mirties metinių, jo buvusi žmona Mayte Garcia išleido savo atsiminimų knygą „The Most Beautiful: My Life with Prince“, kurioje atvirai pasakoja apie jųdviejų santuoką ir skausmingą patirtį netekus sūnaus.

Batų kūrėja: kokių avalynės tendencijų galime tikėtis šiais metais (3)

„Kartais man atrodo, kad aš tik piešiu batus“, – prasitaria latvių avalynės kūrėja Elīna Dobele (36 m.). Prieš kelerius metus ši moteris iškeitė architektūrą į batus ir dabar jaučiasi laiminga projektuodama namus pėdoms.

Debiutuojanti režisierė Elžbieta: labai savotiškas jausmas susitikti tėvą po ilgų metų – mudu buvome visai kiti žmonės (7)

Režisierė Elžbieta Noemi Josadė (26 m.) pirmąjį dokumentinį filmą „Dialogas su Josefu“ sukūrė apie savo tėvą ir jo tapatybės paieškas. Pasak Elžbietos, suvokti, kas ir kodėl esi, svarbu kiekvienam žmogui. Gal todėl jaunosios režisierės debiutas buvo puikiai įvertintas Lietuvos ir užsienio festivaliuose.

Karalienė Letizia – moderni monarchė, karjerą iškeitusi į karūną (9)

Ispanijos karalienė Letizia (44 m.) yra viena populiariausių Europos monarchių. Vis dėlto, ji nėra tradicinė karalienė: yra kilusi iš darbininkų klasės šeimos, kartą išsiskyrusi, o prieš santuoką aktyviai kopė karjeros laiptais. Dabar ji, kartu su vyru, karaliumi Filipe'u, keliauja po pasaulį, rūpinasi labdaringomis iniciatyvomis ir stebina elegantišku stiliaus pojūčiu.

3 vaikus namie pagimdžiusi Jūratė: kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja (10)

Prieš 20 metų gimdymas namie sukeldavo itin daug audringų reakcijų, bet dabar tai nieko nestebina. Destigmatizuoti jį padėjo garsių moterų pasakojimai apie šią patirtį. Vis dėlto diskusijos, ar tai turėtų būti legalizuota, nerimsta.

Sau pažadėjau: niekada neatleisiu mamai (17)

Man buvo treji, kai mama į išnuomotą mašiną įsimetė mane, vienerių metų sesę ir dvi nedideles kartonines dėžes. Ji mus išvežė į kalnus už Filadelfijos ir paliko našlaičių namuose.

Operos solistė Jurgita Adamonytė: dukra man sako „mama, per garsiai rėki“ (3)

Atrodytų, jau mažai kam į galvą gali šauti, jog šiandienos operos solistės vis dar vaikšto pasidabinusios prabangiomis suknelėmis, paskui jas seka ne tik gerbėjų, bet ir išskirtinių kvepalų bei mistikos šleifas, o jų persirengimo kambariai – perpildyti gėlių puokščių.

Prancūziškame vakare – grožio, mados naujienos ir dovanos (3)

Kaip ir kasmet vieną ankstyvo pavasario vakarą „Kristiana“ sukvietė savo klientes į VIP vakarą viliojančia tema „Paryžius“.

Kas sužlugdė sėkmingus J. Y. Cousteau planus įkurti gyvenvietę vandenyno dugne (16)

Jacques'as Yves'as Cousteau tikrai buvo genijus. Pirmiausia jis padovanojo pasauliui akvalangą, paskui pašventė savo gyvenimą jūrai, jo dėka vandenynų tyrinėjimai pasiekė naują lygį. Tačiau jam neužteko tiesiog plaukioti ir filmuoti jūrų gyvūniją.

Kas pakeis Angeliną? Bradas Pittas jau nebe vienišas (10)

Holivude vis garsiau kalbama apie naują romaną ir aktorių Brado Pitto bei Kate Hudson besiskleidžiančius jausmus. Pora neskubina įvykių ir nekomentuoja savo santykių, tačiau jiems artimi šaltiniai teigia, kad aktoriai tampa vis artimesni.