9 vaikus globojanti Sikorskių šeima: neįmanoma vienodai pamilti visų vaikų

 (5)
Buvusi mokytoja Vaiva Sikorskienė (56 m.), kartu su vyru Povilu užauginusi 4 savo vaikus, rado vietos savo namuose ir 9 globotiniams. Ramią, kuklią ir santūrią moterį šiek tiek erzina egzaltuotos kalbos apie meilės galią ir misijos šventumą. Svarbiausia, pasak jos, neturėti per didelių lūkesčių ir padėti tiek, kiek gali.
Gausi Vaivos Sikorskienės šeima (iš kairės į dešinę): sėdi Liepa, Jonas, globėja Vaiva, Agota, Barbora; stovi Aurimas ir Miglė; tupi Austėja, Saulė, Rapolas
© MOTERIS/ Raimundo Adžgausko nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vaivos ir Povilo Sikorskių šeimyna įsikūrusi nuošaliame vienkiemyje 15 kilometrų iki Švenčionėlių. Iš trijų pusių supami vandens – ežero, kanalo ir užliejamų pievų, čia jie jaučiasi lyg pusiasalyje. Į pievas pavasarį perėti suskrenda pulkai paukščių, tad vaikai, sukišę galvas į neseniai dovanų gautą knygą apie Lietuvos sparnuočius, mokosi atpažinti nebyles gulbes ir pilkuosius garnius, o Vaiva mėgaujasi klausydamasi varlių choro. Nuo pat vaikystės varles mėgstanti moteris sako, kad jų kurkimas nuostabiai ramina.

„Mūsų pievose yra kažkokių retų žaliakaklių, įrašytų į Raudonąją knygą, bet dar neišsiaiškinom, kurios“, – sako ji. Aplink sodybą plyti 4 hektarai nuosavos žemės, joje vaikštinėja pulkelis stirnų, prabėga usūriniai šunys, pasižvalgyti užsuka lapė. Dalį erdvės užima šeimynos pradėtas veisti sodas, kol kas jame – tik avietės, šilauogės ir jauni vaismedžiai. Visiškai sukultūrinti šių žemės plotų šeima neskuba – sako, kad tokiam būriui vaikų reikia daug vietos žaisti futbolą, statyti palapines ir važinėti dviračiais.

Gyvenate tikrame laukiniame rojuje. Turbūt nė už ką jo nekeistumėte į miesto šurmulį. Galbūt ir pati esate užaugusi kaime?

Gimiau Šalčininkuose, bet augau Vilniuje. Mūsų šeima nebuvo gausi, turiu brolį. Mano abu tėvai – lituanistai. Tėtis buvo vietovardžių specialistas, o mama – lietuvių kalbos mokytoja. Lankiau „Liepaičių“ chorą, buvau pavyzdinga mokinė ir gana kompleksuota mergaitė. Labai daug laiko praleisdavau kaime pas močiutes, bet mintis apsigyventi kaime su savo šeima atėjo pamažu – tik tuomet, kai mūsų tapo tiek daug, kad sunkiai išsitekome miesto erdvėse.

Prieš įsikeldami čia, Santariškėse nuomojomės didelį 6 kambarių butą, bet kaimynams nepatiko vaikų keliamas triukšmas, dažnai skųsdavosi, net iškviesdavo policiją. Ten tokie uždari kiemai, labai toli sklinda aidas. Kai su vaikais išeidavome į žaidimų aikštelę, žmonės prašydavo pasiieškoti kitos vietos. Eidavom į mišką – kuo toliau, kad tik triukšmo nekeltume.

Kai apsigyvenome šioje nuošalioje sodyboje, labai palengvėjo. Ypač smagu, kai atšyla orai. Vaikai tik atsidaro duris ir jau – kieme, nereikia jų nei išvesti, nei parvesti, apsirengia irgi patys. Laksto basi ir beveik neserga. Iš pradžių, kai atvažiavau į kaimą, pagauta euforijos, puoliau plėšti daržus, bet neturėjau laiko nei jų prižiūrėti, nei laistyti, tai viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Dabar turim tik jauną sodą ir šiltnamį. Vaikai auga – kai galės pagelbėti, grįšime ir prie daržų idėjos.

Užauginote 4 savo vaikus, dabar turite 9 globotinius. Visada svajojote apie tokią gausią šeimą?

Su vyru Povilu mokėmės kartu nuo trečios klasės, bet draugauti pradėjom, kai jis grįžo iš armijos. Ištekėjau būdama 21-erių. Abu norėjome gausesnės šeimos, turime du sūnus ir dvi dukras. Prisimenu, kai vaikščiojau nėščia paskutinįkart, visi, net mano mama, manęs gailėjo, kad apsikroviau, o man vaikai – džiaugsmas. Kol juos auginau, nedirbau, nes nenorėjau leisti mažųjų į darželius. Vyras tuo metu dirbo traukinio mašinistu. Nebuvo lengva išgyventi iš jo vienos algos, reikėjo daug ką riboti, bet nė kiek nesigailiu, kad tą laiką skyriau vaikams. Užtat ir dabar finansiniai nepritekliai mūsų negąsdina. Tiesą sakant, mūsų globotiniai materialiai aprūpinti kur kas geriau, nei buvo tokio paties amžiaus mūsų biologiniai vaikai.

Teko padirbėti su savo vyru, kad įtikinčiau paimti globoti pirmąjį. Kitus aštuonis surinkome nejučia.

Augindama savo vaikus turbūt įgijote nemažai patirties. Ar ji praverčia bendraujant su globotiniais?

Mano tėvai mane auklėjo labai griežtai, tad savuosius nutariau auginti liberaliai, stengiausi suteikti jiems daug laisvės. Dabar manau, kad tai nebuvo pati teisingiausia taktika. Laisvė – gerai, bet ribos irgi būtinos. Trys mūsų vaikai mokėsi menų gimnazijose. Atmosfera tokiose įstaigose jau savaime yra laisvesnė, daugiau pagundų, romantizuojamas bohemiškas gyvenimo būdas. Įsivaizdavau, kad mano vaikai yra tokie protingi ir savarankiški, kad patys atsirinks, kas gerai. Viena dukra tik dabar prisipažino, kad tuo metu, kai telefonu pasakojo man, esą sėdi prie židinio su draugais ir geria arbatą, iš tikrųjų tranzavo iš Klaipėdos...

Vaikai nemoka įvertinti laisvės keliamos rizikos. Gal dėl liberalumo jie ilgiau blaškėsi, ieškojo savo kelio. Vyriausioji dukra Rūta turi du vaikus, jie yra beveik tokio pat amžiaus kaip mano globotiniai. Buvo labai juokinga, kai vienu metu abi stumdėme vežimėlius: ji – su savo kūdikiu, o aš – su globotine Barbora. Rūta Vilniaus edukologijos universitete baigė dailę. Šiuo metu tapo ant šilko, yra Šilko tapybos asociacijos prezidentė. Ji nenori nuobodžiai dirbti nuo 8 iki 17 val., ieško įvairių būdų išgyventi.

Antroji dukra Eglė dabar dirba kavinėje virtuvės šefe. Man atrodo, turėjo nemažai gabumų, bet į meną nepasuko. Sūnus Domas taip pat galėtų būti gabus tapytojas. Jis metus studijavo freskų mozaiką, bet metė ir išvažiavo į Londoną. Grįžęs su draugu atidarė kavinę, vėliau išvažiavo į Daniją. Ten dirba ir tapo. Jaunylis Andrius uždarbiauja Airijoje. Lietuvoje jis baigė vieną specialybę, paskui – kitą, labai anksti vedė, greitai išsiskyrė. Turi dukrą, bet aš jos beveik nematau – gyvena su mama Ispanijoje.

Kaip Jūsų vaikai reagavo į tai, kad ketinate imtis globos?

Kadangi mano vaikai yra perėmę mano vertybes, reagavo puikiai. Gal tik taip sutapo, kad tuo metu vyresnioji laukėsi, tad norėjo, kad daugiau laiko skirčiau savo vaikaičiams, o ne globotiniams. O štai Eglė dažnai atvažiuoja pagelbėti, daug bendrauja su vaikais. Sūnus kartais pajuokauja, kad aš nevaldau situacijos. Pas mus chao­so kartais būna kaip reikiant.

Pagal išsilavinimą esate lietuvių kalbos mokytoja – kaip ir Jūsų mama. Kaip nutiko, kad tapote šeimynos globėja?

Baigusi Vilniaus universitete filologiją, mokykloje dirbau vos kelerius metus, paskui auginau savo vaikus, bandėme su vyru imtis verslo, bet viskas buvo ne tai, apie ką svajojau. Norėjau daryti ką nors prasmingesnio. Įstojau į universitetą studijuoti socialinio darbo, įgijau šios srities ne tik bakalauro, bet ir magistro išsilavinimą. Kai mano vaikai ūgtelėjo, Vilniaus socialinės paramos skyriuje iš pradžių dirbau su psichikos negalią turinčiais, paskui – su priklausomais asmenimis.

Su kolege įkūrėme Moterų grupę. Anoniminių alkoholikų grupėse dominavo vyrai, moterims buvo sudėtinga atsiskleisti, nes jos ir visuomenės yra labiau smerkiamos, ir pačios save nuvertina. Ypač greitai moteris pradeda čiuožti žemyn, kai praranda vaikus. Dirbau ir su socialinės rizikos šeimų vaikais, jų ateidavo į dienos grupę. Kai mano jauniausias sūnus suaugo ir išėjo iš namų, pagalvojau, kad vieną vaiką dar pajėgčiau iki pensijos užauginti. Teko padirbėti su savo vyru, kad jį įtikinčiau. Abu baigėme globėjų kursus ir nutarėm įsivaikinti mergaitę.

Ir vietoj vienos paėmėte devynis?

Kai pradėjom ieškoti mergaitės, prisimenu, tuo metu leido eiti per grupes ir rinktis. Emociškai buvo labai sunku, nes supranti, kad visų nepriglausi, o jie kimba į kojas, prašosi panešiojami. Barbora – jai tuo metu buvo kiek daugiau nei metukai – vienintelė stovėjo tyliai kamputyje. Dabar vis ginčijamės, kuris iš mūsų ją pamatė pirmas... Vyras ją paėmė ant rankų, bet ji net nenusišypsojo, matėsi tik vos pastebimas džiaugsmas akyse.

Dabar jai – 10 metų, o šypsena iš jos lūpų nedingsta. Ji tokia empatiška, linksma, tikras džiaugsmelis, vyro numylėtinė. Kai lankėme Barborą, vaikų namų darbuotoja pasiūlė pažiūrėti dar vieną mergaitę – Agotą. Atsiribojusi, liūdna, ji suposi ant medinio arkliuko. Darbuotojai įtarė, kad jai – kurtumas. Nuvežėm patikrinti ir sužinojom, kad jos ausyse tiesiog yra sieros kamščiai.

Šypsenos nenyksta nuo Saulės (pirma kairėje), Barboros, Aurimo, Austėjos ir Agotos veidų
Šypsenos nenyksta nuo Saulės (pirma kairėje), Barboros, Aurimo, Austėjos ir Agotos veidų
© MOTERIS/ Raimundo Adžgausko nuotr.

Įdomiausia, kad prieš tris dienas mergaitė buvo atvežta į tas pačias klinikas, o jos ligos istorijoje taip ir parašyta, kad dėl sieros kamščių neįmanoma apžiūrėti ausų. Šiaip esu labai rami ir santūri, bet tąsyk tiesiog įsiutau dėl tokio atsainaus požiūrio. Agota buvo labai pažeistas vaikas. Ji visko bijojo. Ar į mišką nusivedi, ar – į miestą, ją, būdavo, išgąsdina bet kas – ir šiugždantys lapai, ir klyktelėjęs paukštis. Abi mergaitės buvo motinų paliktos gimdymo namuose.

Tie vaikai yra tarsi apmirusiais jausmais, įpratę ne visada prisišaukti pagalbos. Ištyriau abi mergaites, abiem buvo diagnozuotas raidos atsilikimas. Barbora po dvejų metų pasivijo visus. Agota turi specialiųjų poreikių, bet irgi gana sparčiai vejasi bendraamžius. Jai kiek sunkiau sekasi matematika, bet labai gražiai piešia. Ji tokia rami, kruopštukė, labai empatiška, bet man būna pikta, kad mokytojai apie ją nieko nesako – nei gera, nei bloga. Kadangi dabar su Barbora abi eina į vieną klasę, Agota visada jai primena, kas užduota.

Aplinkiniai nevengia pabrėžti, kokia didelė atsakomybė globoti svetimus vaikus. O savus – ne?

Kaip istorija klostėsi toliau?

Logopediniame darželyje dėl mergaičių kilo šiokių tokių konfliktų su auklėtojomis ir direktore, tad nutarėm jas atsiimti ir ieškoti būdų, kaip suderinti vaikų priežiūrą ir darbą. Tuomet pamačiau, kad Vilniaus SOS vaikų kaimas ieško globėjų poros. Mums davė namą, vyras galėjo toliau dirbti mašinistu, aš – būti su vaikais. Tada dar priglaudėm 4,5 metų Miglę. Su ja buvo gana sudėtinga. Ji jau buvo turėjusi globėjus ir grąžinta. Pasiėmę ją ir sesutę, šią įsivaikino, o Miglę grąžino. Ji viską prisimena, bet globėjams jokio pykčio nejaučia.

Išėjusi iš SOS vaikų kaimo, nutariau kurti šeimyną. Vaikų teisių darbuotojai atkalbinėjo, sakė, kad esu per sena, kad neatitinku reikalavimų. Niekas mūsų nepalaikė. Laimė, esu daug metų dirbusi socialinį darbą, žinojau, kaip viską suorganizuoti. Netrukus iš Nemenčinės globos namų atsivežėm Liepą ir Rapolą. Tuo metu dar nežinojom, kad jie turi sesutę. Po metų nuvažiavom jos pasižiūrėti ir parsivežėm Saulę.

Paskui atkeliavo kitos šeimos brolis ir sesuo – Aurimas ir Austėja. O tuomet sužinojom, kad pirmajai trijulei gimė brolis. Mama iššoko iš greitosios pagalbos automobilio, susižalojo galvą, tad Jonukas gimė neišnešiotas, 26 savaičių. Jį pasiėmėm tiesiai iš ligoninės, svėrė vos 1 kg 700 g. Buvo labai ramus kūdikis. Tai mano pagrandukas, jam atidaviau visą savo švelnumą. Bet jis labai vyriškas, mylavimų nemėgsta. Puikiai vystosi, raida nesutrikusi. Mama metus buvo ištikta komos, paskui mirė. Dabar Jonukui – 3,5 metų. Taip nejučia ir surinkome visus devynis.

Net neįsivaizduoju, kaip įmanoma susitvarkyti su tokiu būriu mažamečių vaikų. Ar jie nekonkuruoja dėl Jūsų dėmesio, nesigrupuoja pagal kraujo ryšius?

Jie jaučiasi tikra šeima, vieni kitus vadina broliais ir sesėmis. O dėl mano dėmesio, žinoma, konkuruoja, nelengva rasti laiko su kiekvienu pabendrauti individualiai, bet tikrai stengiuosi. Tai kartu dirbdama, tai į kirpyklą ar į spektaklį veždama. Stengiuosi neimti iškart viso būrio – po vieną, po du. Vaikai labai skirtingi. Kone visi turi savų problemų, bet kartu ir puikių savybių.

Štai Rapolas labai smalsus, varto knygas, viskuo domisi, bet sunkiai artikuliuoja. Kalba daug, bet būna labai skaudu, kad negaliu suprasti, ką sako. Neseniai buvau su juo sanatorijoje Druskininkuose, labai jam padėjo. Dabar 3 kartus per savaitę vaikšto pas logopedą, tad pažanga jau jaučiasi, kalba aiškėja. Neseniai išmokau vairuoti, kartą važiavome kartu su Rapolu. Pastačiau mašiną įkalnėje, kai norėjau išvažiuoti, buvo sunku pajudėti iš vietos, ėmiau nervintis, o tada Rapolas į mane pasisuko ir aiškiai ištarė: „Tau pavyks.“ Ir man pavyko.

Barbora – labai sportiška, aktyvi, vadovauja kitems vaikams, organizuoja visokias varžybas. Ji ir Miglė yra lyderės, į stovyklas jų kartu neleidžiam – kad nekonkuruotų. Jos nuolat telkia apie save palaikymo komandas, bet ir vienai su kita joms įdomu, nes yra panašios. Miglė – itin aukšto intelekto, gerai mokosi, galėtų peršokti dvi klases, net mokytoja pastebi, kad su bendraamžiais jai nėra ką veikti. Skaityti pradėjo 4,5 metų, nors aš jos, galima sakyti, nemokiau, mergaitė tiesiog geria į save informaciją, skaito knygas vieną po kitos. Sunkiau tvarkosi su emocijomis. Vaikystėje mėgo kristi ant žemės, cypimu visko išsireikalauti. Ir dabar yra gana egocentriška, mėgsta puoštis, jai patinka aukštakulniai, suknelės, kosmetika. Man, introvertei, bendrauti su ja yra tikras iššūkis.

Rapolas ir Aurimas kitais metais eis į pirmą klasę. Aurimas labai sportiškas, judrus. Jis yra tamsaus gymio, jo tėtis – pakistanietis. Per kiekvieną gimtadienį Aurimui dovanojam po futbolo kamuolį, nes labai greitai juos suspardo. Visai kitaip nei lietuviukai bendrauja su moterimis, – jis flirtuoja, meilinasi. Štai ir netikėk genų galia... Jo sesuo Austėja – visai kitokia. Labai rami, motiniška mergaitė. Padeda man Jonuką ir Saulę prižiūrėti, visą laiką žaidžia su lėlėmis.

Liepa – smagi mergaitė, bet turi silpnybių. Mėgsta meluoti ir vagiliauti. Jei kas nors dingsta, pirmiausia klausiam Liepos. Labai smalsi ir išdykusi. Neseniai nukarpė kitų vaikų kroksų papuošimus. Vaikai raudojo, bet ir Liepą gali suprasti – jai tuo metu kroksų nenupirkom. Kitąsyk į mašinos baką primetė slyvų. Savaitę gyvenom be mašinos, pėsti vaikščiojom į mokyklą, iki meistrai susiprato patikrinti baką. Natūralu, kad kartais vaikai pešasi tarpusavyje, bet psichologai pataria nesikišti, iki jie nepradeda vienas kito „užmušinėti“ (juokiasi). Mes taip ir darome. Įsikišam tik tuomet, kai kyla grėsmė saugumui ar pakvimpa patyčiomis.

O kaip tokią šeimyną išmaitinti? Turbūt nuo puodų nesitraukiate?

Mūsų puodai – 10–15 litrų. Dažniausiai gaminu sriubas ir troškinius. Laimė, kol buvau sanatorijoje, vyras vyresnėles mergaites išmokė blynus kepti, tai dabar šitą darbą daro jos. Pusryčiams valgome dribsnius su pienu, sumuštinių. Pietus vyresnieji gauna mokykloje, tad daugiau gaminti tenka tik vakarienei.

Vienkiemio erdvė ir gamtos artumas augina ir vaikų vidinės laisvės pojūtį. Iš kairės į dešinę – Jonas, Austėja, Liepa, globėja Vaiva, Barbora, Rapolas, Aurimas, Saulė, Agota
Vienkiemio erdvė ir gamtos artumas augina ir vaikų vidinės laisvės pojūtį. Iš kairės į dešinę – Jonas, Austėja, Liepa, globėja Vaiva, Barbora, Rapolas, Aurimas, Saulė, Agota
© MOTERIS / Raimundo Adžgausko nuotr.

Nevergauju virtuvei. Jei gaminsi kelių patiekalų pietus ir ištisai puodus blizginsi, tikrai nebus kada su vaikais pabendrauti. Buities stengiuosi nesureikšminti. Vakare kartu susitvarkome namus. Vaikai, matydami, kad ką nors dirbu, dažniausiai patys pasisiūlo į pagalbą. Tai jiems – proga daugiau pabendrauti, gauti individualaus dėmesio, didelėje šeimoje tai yra savotiška prabanga.

Kaip skirstotės darbus su vyru? Ar jis nepaburba, kad norėtų pailsėti?

Vyrui reikėjo išgyventi tam tikrą virsmą. Jis niekaip negalėjo suprasti, kad vaikai gali jo neklausyti, elgtis savaip, meluoti ar vagiliauti. Kaip čia taip gali būti? Rūpiniesi, veži prie jūros, o jie – šitaip?! Pamažu priprato. Dabar, kai mūsų šeimyna tokia didelė, jis mašinistu nebedirba. Kiekvieną dieną vežioja vaikus į mokyklą, juk ji yra už 15 kilometrų, patys niekaip nenuvyks. Po pamokų – būreliai, dienos centras, būna darbo juos surinkti. Vyras taip pat rūpinasi ūkio reikalais, produktų pirkimu – aš po parduotuves vaikščioti nemėgstu, be to, perkam visko tokiais kiekiais, kad reikia nemažai patempti. Turim kelis šaldiklius, didelį sandėlį. Vyras ir į Lenkiją produktų nuvažiuoja, ir iš vietinių ūkininkų perka. Štai šviežio karvės pieno gaunam iš kaimynės.

Nereikia manyti, kad užteks vaiką apkabinti, priglausti, ir viskas išsispręs savaime.

Su vaikais daugiau bendrauju aš, bet, kai išvažiavau 22 dienoms į sanatoriją, vyras liko su jais vienas ir puikiausiai susitvarkė. Jam būnant su vaikais, tvarka namie būna net geresnė, nes vyrui patinka aiškus režimas ir kad visi daiktai būtų savo vietose. Net dukra Eglė, atvažiavusi jam padėti, stebėjosi kaip niekad tvarkinga virtuve. Aš į viską žiūriu kūrybiškiau. Nesilaikau griežtai nei dienos režimo, nei tvarkos. Gal ir gerai, kad esam skirtingi. Iš manęs vaikai gauna laisvės, o iš vyro – tvarkos pojūtį.

Gyvenate kaip tikra robinzonų šeima – toli nuo žmonių, supami gamtos, patys sau – kuo puikiausia kompanija. Nebijot kiek sulaukėti?

Ta erdvė ir gamtos artumas – išties didelė dovana. Matau, kad vaikai įgyja ir tam tikros vidinės laisvės, nebijo bendrauti, nėra suvaržyti socialinių kompleksų. Puikiai suprantu, kad vien to neužtenka. Stengiamės po vieną ar po du kur nors nusivežti, leidžiam į stovyklas. Norėtųsi ir į užsienį išvežti, plėsti horizontą. Noriu, kad daugiau bendrautų su kitais žmonėmis – prašau vaikų krikštatėvių, draugų, kad retkarčiais pasiimtų po vieną, kur nors nusivestų, pabendrautų. Noriu, kad mano vaikai žinotų, jog turi močiutę, matytų kartų ryšius.

Tikiuosi, jie užaugę atsimins, kad turėjo močiutę ir kokius skanius ji gamino balandėlius. Kartais tiek ir užtenka. Smagu susitikti su kitomis globėjų šeimomis, dalytis patirtimi, išsikalbėti. Dalyvauju kelių įtėvius ir globėjus vienijančių grupių veikloje. Mes su vyru planuojame restauruoti vasarnamį, tada galėsime dažniau kitas šeimynas pasikviesti pas save.

Įdomu, kaip į Jūsų didelę šeimyną reaguoja aplinkiniai – palaiko, padeda ar žiūri įtariai? Esu patyrusi, kad konservatyvūs lietuviai vis dar mėgsta skirstyti vaikus į savus ir svetimus.

Kai pradėjome čia gyventi, susidūrėme su šiokiu tokiu įtarumu – visi klausinėjo, koks darinys yra ta šeimyna, gal vaikus išnaudoja ar iš jų pinigų pelnosi. Dabar jau pamatė, kad esam normalūs. Mes turim teisę pretenduoti į 2 procentus paramos, bet prašyti visada yra sudėtinga. Kartais geriau jautiesi gyvendamas kukliau, bet savarankiškai.

Kai kurie žmonės padeda ir neprašomi – daiktais, paslaugomis. Patys mus susiranda. Tai šiltnamį pastato, tai vaikams stovyklas suorganizuoja. Organizacija „Atsigręžk į vaikus“ žadėjo padėti stogą sutaisyti. Būtų didelė pagalba, nes per liūtis laša beveik visuose kambariuose. Kartais perdėtas aplinkinių žmonių, valstybinių institucijų dėmesys kiek vargina. Atrodo, visi tik ir laukia, kad padarytum klaidą, į kurią jie galėtų besti pirštu ir pasakyti: „Aha, matyti, kad vaikas – ne jos, su savu taip nesielgtų.“ Aplinkiniai nevengia pabrėžti, kokia didelė atsakomybė globoti svetimus vaikus. O savus – ne?

Kas Jūsų darbe yra sunkiausia?

Sunkiausia pripažinti, kad kai kurių dalykų – įvairių neurologinių sutrikimų, gilių traumų – nepakeisi. Pas mus vaikai yra saugūs, bet neramu dėl ateities, kaip jiems seksis išėjus. Kita vertus, suprantu, kad nesame visagaliai. Galbūt, jei ne mes, kai kurie iš jų būtų uždaryti neįgaliųjų pensionuose.

Didžiausia vertė – vidinė transformacija. Vaiką augindamas, augi ir pats, tampi ne toks egoistiškas, egocentriškas. Jaučiu gyvenimo prasmę, tai labai svarbu. Gera matyti, kaip jie atbėga pasiilgę, kai iš kur nors grįžti. Tokios smulkmenos atperka visą vargą, jį pamiršti, lieka tik džiugūs momentai. Štai Saulė apkabina kelis kartus per dieną ir vis sako: „Mamyte, aš tave myliu.“ Kiti, kad myli, prisipažįsta rečiau, bet tai nereiškia, kad jaučia mažesnę meilę.

Ką patartumėte tiems, kurie niekaip neapsisprendžia – ryžtis globoti svetimą vaiką ar ne?

Jei jauti, kad tu, kaip žmogus, asmenybė, gali kažką duoti tam vaikui, padėti užaugti, tai reikia ir padaryti. Jei ne – nėra ko savęs prievartauti. Tik patariu neturėti didelių lūkesčių ir nemanyti, kad vaikams užtenka meilės. Net nežinau, ar ta meilė yra pats svarbiausias dalykas.

Pirmiausia neįmanoma vienodai pamilti visų vaikų. Net iš savų vienas, jauti, – tau artimesnis, suprantamesnis, o su kitu tėtis lengviau randa bendrą kalbą. Viena globos namų direktorė yra labai taikliai pasakiusi, kad šiems vaikams labiau nei meilės reikia aukščiausio lygio profesionalios pagalbos. Vaikas turi jaustis svarbus.

Turi suprasti jo raidos etapus, patirtas traumas ir žinoti, kaip su tuo elgtis. Nereikia manyti, kad užteks vaiką priglausti, apkabinti, ir viskas išsispręs. Kai žmonės pamato, kad taip nėra, arba nesulaukia deramo atsako, nusivilia ir... grąžina vaiką atgal. Liūdna, kad Lietuvoje tiek daug globotinių grįžta atgal į vaikų namus. Juk savų atžalų negrąžiname, kai jie neįtinka?

Kai nustojau svaičioti apie meilę, kuri išgelbės pasaulį, pasidarė kur kas lengviau. Darai tiek, kiek gali šiandien, ir tuo džiaugiesi. Nesieki žūtbūt įkopti į laimės žiburį, bet eini su vaiku kartu, padedi ir prilaikai, kai jam to reikia. Sanatorijoje susipažinau su moterimi, globojančia berniuką su Dauno sindromu. Nežinau, kada mes subręsime tiek, kad pradėtume globoti neįgalius vaikus, jei net sveikų kratomės bijodami blogų genų. Mes vis dar tikimės, kad vaikas bus mūsų pratęsimas, norim džiaugtis jo pasiekimais, bet kodėl negalėtume tiesiog palengvinti jo gyvenimą, padėti jam užaugti nesitikėdami didelių dividendų.

Galiausiai – kaip pamatuoti tą globos kokybę? Pagal ką nustatysi, ar tau pavyko? Net jei ir nesulauki dėkingumo, nereiškia, kad nieko gero nedavei. Būna, kad vaikai išeina ir pamiršta tėvus, o po kiek laiko vėl prisimena. Tokia evoliucija. Svarbiausia, kad pats tikėtum tuo, ką darai. Dabar kaip tik taip ir jaučiuosi – žinau, kad darau tai, ką turiu daryti, ir dėl to jaučiu begalinę gyvenimo pilnatvę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Modelis Ditė Antanaitytė podiumą iškeitė į gamtos prieglobstį

Kelionės, klajonės išaugina sparnus. Į nuotykių, pažinimo, lėto ar kūrybiškai intensyvaus buvimo kelią kviečia ir liepos mėnesio „Moters“ žurnalo herojai: modelis Ditė Antanaitytė, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, režisierė Emilija Škarnulytė, muziklogas Viktoras Gerulaitis, dainų autorė ir vokalistė Dovilė Filmanavičiūtė-Mis Sheep ir kiti.

3 metų Lietuvą palikusi našlaitė Rasa Niujorke tapo režisiere ir grįžo į gimtinę pristatyti spektaklio

„Pinigai yra Holivude, o  menas  – Niujorke“, – sako aktorė ir režisierė Rasa Allan Kazlas (77 m.). 1970-aisiais su dviem lagaminais ir 500 dolerių rankinėje ji pamėgino užkariauti savo svajonių miestą.

43-ejų amerikiečių aktorė Eva Longoria susilaukė pirmagimio

Serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“ žvaigždė pagimdė berniuką, savo portale skelbia žurnalas „Hola! USA“.

Natalija Martinavičienė: šiuo metu esu pačiame gražiausiame amžiuje

Verslininkė bei prekės ženklo „Natali De Lyrik“ įkūrėja Natalija Martinavičienė (40 m.) sako, kad ji nėra užsispyrusi karjeristė, pirmoje vietoje yra vaikai, todėl po darbų iš karto lekia namo ruošti pietus bei rūpintis namais.

Leidėja Eglė Jokužytė: kai susidūriau su neregių pasauliu, pasikeitė ir mano pačios gyvenimas

Ji paima vaiką, kuris niekada nematė šviesos, už rankos ir veda. Nori jam daug papasakoti apie pasaulį, spalvas ir knygas, į kurias žmonės sudeda išmintį. Būti neregių vaikų akimis – toks šiandien yra leidyklos „Verslas ar menas“ vadovės Eglės Jokužytės pašaukimas.

Seniai viešumoje bematyta Alma Adamkienė pasirodė Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte

Pasiklausyti Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto rinkosi meno elitas.

Turtingos, gražios, populiarios, tačiau meilėje joms nesiseka (1)

Gražios, turtingos, žymios ir geidžiamos. Jos turi viską, išskyrus tą vienintelį, su kuriuo namuose galėtų dalintis savo džiaugsmais ir liūdesiu. Kodėl šioms Holivudo žvaigždėms nesiseka meilėje?

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: bijau nespėti per man skirtą gyvenimą nuveikti to, ko noriu (1)

Kai laidų, renginių vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės paklausiau, kokių silpnybių ši turinti, nesitikėjau atsakymo: „Vėluoti“. Kaip jai sekasi nepavėluoti į vedamą televizijos laidą „Labas rytas“, kaip įveikia darbe patiriamą stresą, apie santuoką, prasmingo gyvenimo receptus, svajones, baimes ir kalbėjausi su ja.

Blake Mycoskie – verslininkas, batais apdovanojęs skurdžiausių šalių vaikus

Vieną sėkmingiausių pasaulio socialinių verslų, kompaniją „Toms“ įkūręs Blake Mycoskie įrodė, kad įmanoma darant gera dirbti pelningai. Išskirtiniame interviu mūsų portalui jis pasidalino savo verslo istorija.

Džordana Butkutė apie artimuosius: aš juos labai myliu, tačiau dažnai pasimatyti negalime

Kitą savaitgalį Džordana sugrįš į savo vaikystės miestą Šakius ir būtinai apkabins artimuosius. O tai padaryti ji gali retai...