80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia

 (110)
Kai įsitaisau ant tamsiai geltonos sofos, į svetainę įžengia teatro ir kino legenda vadinamas Regimantas Adomaitis (79 m.), atsargiai, mažais žingsniais nešdamas garuojančią arbatą.
© "Domino" teatro nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šalia mandarinų lėkštės ir krūvos saldainių rūksta nuorūkų prikrauta peleninė. „Taip ir neatsikračiau kai kurių savo ydų,“ – prisipažįsta R. Adomaitis. Įsitaisęs krėsle priešais interviu pradeda aktorius – pirmiausia jis leidžiasi pažinti mane, o tik tuomet įsileidžia į savo pasaulį.

Keičiasi prioritetai

„Jau metai, gal daugiau, kai nieko nebedarau teatre. Dėl elementarios priežasties – sveikata neleidžia. Bet kuris vaidmuo reikalauja nemažai fizinių jėgų,“ – sako aktorius, vaidybos menui atidavęs apie 50 gyvenimo metų.

Jis prisipažįsta, kad negalėjimas pasirodyti scenoje, – bjauriausias jausmas, kurį jam tenka išgyventi.

Vaiva Mainelytė ir Regimantas Adomaitis
Vaiva Mainelytė ir Regimantas Adomaitis
© youtube.com

„Bandau prisitaikyti. Keičiu profesiją – tampu kulinaru. Ruošiu valgyti vakare iš darbo grįžtančiam sūnui. Štai vakar viriau burokėlių sriubos. Gal norėtum paragauti?“ – ir nužingsniuoja į virtuvę pašildyti vieno mėgstamiausių savo patiekalų.

Teatralas pasakoja, kad po žmonos, aktorės Eugenijos Bajorytės mirties teko išmokti rūpintis buitimi, virti valgį. Prisipirko kulinarių knygų, bet gaminti nepamėgo. Pasak jo, trūksta intuicijos ir, svarbiausia, talento.

Bute Vilniuje aktorius gyvena su jauniausiuoju sūnumi Mindaugu. Vyriausiasis sūnus Vytautas apsistojęs netoliese, tame pačiame mikrorajone, o Gediminas sukūrė šeimą Londone.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
Gediminas Adomaitis
© Organizatorių nuotr.

Skaitydama R. Adomaičio knygą „Mintys scenos paraštėse“, radau tokią jo išsakytą mintį: „Tikras aktorius yra tas, kuriam namie „ankšta“, kurį kankina noras palikti artimuosius, mylimąją ir netgi patį gyvenimą. Tik scenoje jis jaučiasi kaip namuose“. Teatro ir kino legenda teigia, kad tik su amžiumi atėjo suvokimas, kad svarbiausia gyvenime – šeima, o ne profesija, kaip buvo įsitikinęs prieš tai. Visi – sūnūs, marčios ir 5 anūkai – susitinka retai, norėtųsi, anot jo, juos matyti dažniau.


Gediminas Adomaitis

Vis dėlto, aktorius tikina esąs laimingas, nors vienatvė ir zuja kaip bitė aplink. Laimę jam užtikrina trys dalykai: mylimas darbas, mylima šeima ir mylima tėvynė.

„Tik ta mano meilė niekam nebereikalinga. Bet gal ji ir nėra tai, kas turi būti duodama kažkokiu tikslu?“ – svarsto R. Adomaitis. Tačiau patikina dėl to, kokiame gyvenimo etape yra dabar, neliūdintis.

Regimantas Adomaitis
Regimantas Adomaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

„Anksčiau stebėdavausi, kodėl seni žmonės eina mažais žingsniukais? Dabar pastebiu, kad pats šitaip vaikštau. Fiziškai jaučiu griuvėsių kvapą. Jaučiu, kad einu į finalą. Senatviniai požymiai man nėra malonūs. Bet nebijau mirties, nebijau senatvės. Tai neišvengiamai ateina. Ji nėra maloni – skauda ir čia, ir ten. Bet aš nebijau – bijoti senatvės, tai bijoti paties savęs,“ – įsitikinęs scenos meno profesionalas.

Pakerėjo teatro magija

Regimantas Adomaitis sukūrė per 100 vaidmenų – daugiau negu 50 teatro scenoje ir apie 60 kino filmų aikštelėje. Įkūnydamas didikus, menininkus, kaimo žmones, jis stengdavosi ne pats tapti personažu, bet kiek įmanoma personažą priartinti prie savęs.

Regimantas Adomaitis ir Agnė Šataitė
Regimantas Adomaitis ir Agnė Šataitė
© D.Matvejevo nuotr.

„Aš taip supratau savo asmeninę misiją. Man buvo svarbiau ne personažo formą surasti, bet būti savo personažo advokatu. Nebūtinai pateisinti jį, bet atsakyti į klausimą „kodėl?“. Man visada tai buvo įdomu,“ – sako save kaip teatrą mylintį fiziką apibūdinantis aktorius.

Regimantas nuo vaikystės žavėjosi vaidyba, jį traukė teatro magija, bet kuo pakerėjo labiausiai – neturįs atsakymo. Į mokyklą Pasvalyje spektaklius dažnai atveždavo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras. Su klasės draugais R. Adomaitis bėgdavo užsiimti geriausias vietas prie pat scenos – pasirėmęs alkūnėmis į jos kraštą išsižiojęs stebėdavo garsių artistų – paties J. Miltinio, Broniaus Babkausko, Donato Banionio, su kuriuo vėliau ir pačiam teko kartu vaidinti, kuriamus personažus.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis
© RIA/Scanpix

Kadangi į artistus tuo metu, kai R. Adomaitis 1954 m. baigė vidurinę mokyklą, dar buvo žiūrima įtartinai, keistai, be to, veikė tėvų nuomonė, jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą.

„Bet visada svajojau tik apie teatrą. Fizikos ir matematikos reikėjo mokytis penkerius metus. Kai baigiau keturis kursus, kankinau save, galvojau: gal pabandyti stot į Akademiją? Įstojau. Vienu metu studijavau dvi specialybes. Iš „zubrylos“ tapau nebe toks pavyzdingas studentas,“ – prisimena R. Adomaitis.

Aktorius pasakoja, kad pats svarbiausias kriterijus, atsirenkant vaidmenis, jam buvo režisierius. Vaidmuo, idėja ėjo antroje vietoje.

„Vaidinau gal septyniuose Vytauto Žalakevičiaus filmuose. Kai kur net neskaitydavau scenarijų, sutikdavau iškart – juk tai Žalakevičius,“ – prisimena R. Adomaitis, sukūręs įsimintinus vaidmenis tokiose režisieriaus kino juostose kaip „Niekas nenorėjo mirti“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Kentaurai“, „Atsiprašau“, „Visa teisybė apie Kolumbą“.

Regimantas Adomaitis
Regimantas Adomaitis
© D.Matvejevo nuotr. (LNOBT)

Iš teatre kūrusių režisierių savo mokytoju ir geriausiuoju jis vadina Henriką Vancevičių. Kartu su šiuo režisieriumi sukurti personažai giliausiai įstrigę aktoriaus atminty. Spektaklyje „Altonos atsiskyrėliai“, pastatytame pagal Žano Polio Sartro pjesę, jis atliko Franco, grįžusio iš fronto į tėvo namus ir bandančio pasislėpti nuo realaus gyvenimo, vaidmenį.

„Šitas personažas buvo nepaprastai mane įtraukęs. Jį vaidindavau iki aktoriams neleistinos ribos – įsigyvendavau į istoriją taip, lyg pats asmeniškai tai išgyvenčiau. Taip negalima elgtis – aktorius visuomet turi palikti atstumą tarp savęs ir personažo. Kai tarp Franco, pjesės pabaigoje kartu su tėvu pasmerkiančio save myriop, ir manęs išnyko ši riba, man buvo be galo sudėtinga kaskart šitą istoriją išgyventi scenoje ir nulipus nuo jos,“ – prisimena aktorius.

Kitas įsimintinas ir reikšmingas aktoriui vaidmuo – Mindaugas, pagrindinis Justino Marcinkevičiaus pjesės veikėjas.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
Juozas Budraitis, Edita Mildažytė, Regimantas Adomaitis
© Asmeninio albumo nuotr.

„Paskutiniu metu viešoje erdvėje nemažai diskutuojama apie J. Marcinkevičiaus kūrybą. Viena galiu pasakyti – toje pjesėje, kalbančioje apie XIII a. įvykius, išreikštas skaudulys dėl tuometinės, sovietinės Lietuvos. Ryškiai atspindima ir meilė savo kraštui. Rašytojo trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ – turbūt vienintelis atvejis, kai scenoje buvo kalbama apie meilę Lietuvai. Publika gaudydavo kiekvieną žodį, būdavo justi vienybė tarp žiūrovų ir vaidinančiųjų,“ – prisimena karaliaus vaidmenį atlikęs aktorius. Ir priduria pats nebuvęs patenkintas savo sukurtu vaidmeniu – geriausiai tikrąją Mindaugo dvasią, jo manymu, atitiko ir perteikė aktorius Vytautas Paukštė, Klaipėdos dramos teatre pastatytame spektaklyje.

Dabartinė scena netraukia

R. Adomaitis prisipažįsta su buvusiais kolegomis ryšių beveik nebepalaikantis – su dauguma santykiai nutrūko.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
„Žuvėdra“
© Organizatorių archyvas

„Kartais susitinkame su Rimu Tuminu. Kai jis grįžta į Lietuvą, užsuka į svečius,“ – apie draugystę su Maskvos J. Vachtangovo teatro režisieriumi pasakoja R. Adomaitis.

R. Tumino kuriamą teatrą aktorius tvirtina vertinantis labiausiai. Iš šiuo metu spektaklius dar statančių režisierių R. Tumino estetika, kūryba artimiausia R. Adomaičio dvasiniams poreikiams.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
Algirdas Latėnas ir Regimantas Adomaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

„Teatre dabar matau pakrypimą į šou pasaulį. Klasikinis teatro supratimas, kur pirmiausia buvo reikalinga gera dramaturgija, po truputį suniveliuojamas iki pastraksėjimo, pasivartymo scenoje. Klasikinis teatras išstumiamas iš teatro. Pradeda dominuoti momentiniai šou, viešos akcijos. Gal ir gerai, gal aš nieko nebesuprantu. Bet manęs tai nežavi,“ – tikina jis.

80-metį švenčiantis aktorius R. Adomaitis: tik su metais atėjo suvokimas, kad ne teatras gyvenime svarbiausia
„Žuvėdra“
© Organizatorių archyvas

Aktorius pastebi, kad jaunoji teatralų karta kuria savo sistemą. Jų egzistuoja įvairiausių. Nebesvarbu tampa tai, kokiai sistemai, mąstymui aktorius atstovauja – jis gali patraukti, sužavėti žiūrovą savo asmenybe.

„Dainius Gavenonis – artistas, kuriuo aš žaviuosi. Jam teatras, vaidyba yra truputį daugiau negu vien gyvenimo būdas. Jaučiu, kad jis kelia didesnį uždavinį, į aktoriaus misiją įdeda didesnę prasmę. Ieško atsakymų,“ – simpatijų kolegai neslepia R. Adomaitis.

Anot jo, teatras egzistuoja čia ir dabar, šią akimirką, todėl jo estetika labai greitai keičiasi. Bet jis būtinai, kaip ir bet koks kitas menas, turi pateikti požiūrį, negali likti nuošaly įvykių, vykstančių šiuo metu.

Gražina Baikštytė ir Regimantas Adomaitis, Redos Mickevičiūtės nuotr.
Gražina Baikštytė ir Regimantas Adomaitis, Redos Mickevičiūtės nuotr.
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.