5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi

 (9)
Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.
© DELFI / Tomas Vinickas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šįkart viskas vyksta kitaip nei prieš dažną interviu su itin užsiėmusiu žmogumi. Jokio nerimo, kad herojus staiga pakeis planus, susirgs, įstrigs rytiniuose didmiesčio kamščiuose, atidės susitikimą kitai dienai ar apskritai apsigalvos. Intuicija, jog aristokrato žodis – vienas iš nedaugelio sparčiai besikeičiančiame pasaulyje likusių stabilių dalykų, išties neapgauna. Sutartą valandą randu kunigaikštį Maciejų Radziwiłłą įsitaisiusį Varšuvos viešbučio „InterContinental“ kavinėje su arbatos puodeliu ir popieriniu dienraščio „Rzeczpospolita“ numeriu rankose. Paklaustas, ar ta įpareigojanti kasdienė atsakomybė retsykiais nenuvargina, kunigaikštis šmaikščiai atsako esąs jai gerai parengtas, juk už pečių – šešis šimtus metų siekiančios dinastijos patirtis.

Ar atsimenate, kada pirmąsyk suvokėte, jog priklausote išskirtinei šeimai?

Gana vėlai. Mano tėvai – Albertas Hieronimas Radziwiłłas ir Anna Maria Czartoryska – buvo labai kuklūs žmonės, jaunystėje dėl savo kilmės persekioti, patyrė daug sunkių išbandymų. Tėvai, kai su broliu Konstanty ir seserimi Zofia jau žinojome, kad esame kiek kitokių šaknų nei dauguma bendraamžių, diegė mums taisykles, apibūdinamas prancūzišku posakiu: „Noblesse oblige“ („Padėtis įpareigoja“). Radvilos pavardė reiškia anonimiškumo netektį ir papildomas pareigas. Pamenu, kai mokykloje mokytojas skaitydavo mokinių pavardes, tardamas manąją dairydavosi, kuris čia Radvila. Visada buvau matomas. Žinojau, kad jei iškrėsiu ką nors bloga, poelgis iškart bus pastebėtas ir sukels nuostabą. O jei nuveiksiu ką gera, tai dar labiau sustiprins mano – kaip Radvilos – pozicijas.

Kas iš artimųjų padarė didžiausią įtaką Jūsų asmenybei?

Milžinišką vaidmenį suvaidino senelė Maria, tėvo mama. Jos aristokratiško gyvenimo prisiminimai atrodė kaip rojus. Buvo labai komunikabilus žmogus, bemaž kasdien sulaukdavo svečių – bičiulių, senojo elito atstovų. Taip pat gaudavo krūvas laiškų iš po pasaulį išsibarsčiusių giminaičių, draugų, ir man juos garsiai skaitydavo. Iš pradžių tai kėlė nuobodulį, bet vėliau ir pats įsitraukiau į tuos susibūrimus ir pokalbius. Juk tarp senelę lankiusių asmenų buvo gimusių dar XIX amžiuje! Atkreipiau dėmesį, kad tie žmonės, vakarykščiai bankininkai, pramonininkai, žemvaldžiai, puikiai išsilavinęs finansinis elitas, staiga praradę viską, niekada dėl to nesiskundė. Negirdėjau dejuojant ir senelės, nors buvo netekusi ne tik aristokratei įprasto gyvenimo būdo, turtų, bet ir savo viso labo 42-ejų metų vyro. Mano senelis Konstanty Mikołajus Radziwiłłas kovojo su naciais, dalyvavo Varšuvos sukilime. Pakliuvęs į vokiečių nelaisvę, buvo kankinamas ir užmuštas. Jo palaikai netyčia rasti žūties vietoje po 25-eių metų vykstant statyboms.

Augote laikais, kai iš Radvilų didybės, įtakos, milžiniškų turtų ir aristokratiškų pomėgių buvo likę tik prisiminimai. Kaip gyveno Jūsų šeima, Lenkijoje įsigalėjus komunistų valdžiai?

Gimiau 1961-aisiais, kai blogiausi aristokratams laikai jau buvo praeityje. Su broliu ir seserimi augome paprastoje aplinkoje, dviejų kambarių bute. Kuklus gyvenimas man buvo stiprus motyvas stengtis, mokytis, siekti tikslų. Manau, labiausiai nukentėjo mūsų tėvų karta, 1949-aisiais ir 1950-aisiais laikiusi abitūros egzaminus. Mano mama buvo puiki mokinė, tačiau dėl kilmės ją nuolat terorizavo saugumiečiai. Žadėjo leisti tęsti mokslą universitete su sąlyga, kad taps jų agente. Mama svajojo studijuoti tiltų statybą, vėliau geologiją, bet kadangi atsisakė tapti saugumo informatore, nieko iš tų svajonių neišėjo. Buvo labai apsiskaičiusi, gabi, net neabejoju, kad būtų nesunkiai gavusi profesorės laipsnį, tačiau visą gyvenimą pradirbo universitete sekretore. Nepaisant to, nejautė jokio kartėlio, kad kažkas sugadino jai gyvenimą.

Radvilos viską ištvėrė, nes dauguma pasižymėjo atkaklumu, visada siekė veikti ką nors įdomaus. Nors labai nemėgstu buvusios santvarkos, turiu pripažinti, kad lenkiška komunizmo versija buvo palyginti liberali. Juk Sovietų Sąjungoje mano kilmės žmones tiesiog žudė. O aš niekada nesusidūriau su negatyvia reakcija dėl to, kas esu, niekas nevadino klasiniu priešu ar darbo liaudies kraujasiurbiu. Atvirkščiai – kai Lenkijoje galutinai nusivilta socializmu, į mūsų, aristokratų šeimų, praeitį imta žvelgti kaip į kažką įdomaus, spalvinga.

Beje, dauguma Radvilų su savo valdiniais bendravo tikrai gerai. Jeigu ne tų paprastų žmonių pagalba, mano šeima būtų vargusi gerokai labiau. Tėvas iš vokiečių nelaisvės grįžo itin ligotas. Senelė Maria nebuvo praktiškas žmogus. Geri žmonės iš buvusių mūsų giminės dvarų, kur dirbo, vogdavo maistą ir nešdavo maniškiams. Vienas darbininkas netgi nušvilpė ir atvedė mano tėvams karvę, – už tokius dalykus tada galėjai dešimt metų lagerių gauti. Toks dėkingumas rodo, kokiomis vertybėmis vadovavosi aristokratija, kad ji siekė ne tik maudytis turtuose, bet ir pasirūpinti žmonėmis, kurie prisidėjo prie tos gerovės. Kai kurie Radvilų tarnai dirbdavo šeimomis ir net kartomis, tad tikriausiai jiems nebuvo blogai. 1939 m. sovietai įžengė į mano artimųjų Olykos pilį Voluinėje, areštavo ten gyvenusį Januszą Radziwiłłą – žymią figūrą, politiką, prieškario aristokratijos lyderį. Akcijai vadovavęs enkavėdistas nutarė, kad vietiniai žmonės turėtų nuspręsti, kaip pasielgti su ponu. Lenkų tarp jų buvo mažuma, daugumą sudarė ukrainiečiai ir žydai, tarpusavio įtampa jau tvyrojo. Tik du bendruomenės nariai pakėlė rankas už tai, kad Januszas būtų sušaudytas. Kaip pasielgė enkavėdistas? Ogi sušaudė tuodu, nes paprieštaravo liaudies valiai.

Man gyvenimas be vaikų neturi prasmės. Be jų gal būčiau į dugną nusiritęs? Gal gerčiau degtinę ir nieko neveikčiau?

Nesvyžiaus Radvilos taip pat buvo suimti. Tarp suimtųjų atsidūrė ir vasaroti iš Romos pas sūnų atvykusi tuomečio Nesvyžiaus valdytojo motina, bet tada ta šeima dar turėjo didelę tarptautinę įtaką, o ponia iš Romos buvo artima Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III žmonos draugė. Karaliaus žmona paprašė italų užsienio reikalų ministro Ciano pagalbos. Šis kreipėsi į Ribbentropą. Ribbentropas paskambino Molotovui. Šeima buvo išlaisvinta su sąlyga, kad Mussolini'is paleis iš kalėjimo penkis komunistus.

Nejaugi tikrai visi Radvilos buvo tokie geri ponai? Teko skaityti apie vieną medžioklę Nesvyžiuje, kai kartu su sumedžiotais žvėrimis buvo paguldyti ir du netyčia nušauti valdiniai, kilmingiems medžiotojams kvatojantis iš tokio „laimikio“.

Visokių žmonių per šimtmečių istoriją buvo, kaip ir bet kurioje giminėje. Štai XVIII a. Biala Podlaskoje gyvenęs didikas Jeronimas Florianas Radvila, jaunesnysis Mikalojaus Kazimiero Radvilos Žuvelės brolis, garsėjo ne tik tuo, kad mėgo teatrą, baletą, privačia armija, įvairiomis keistenybėmis, bet ir žiaurumu. Pilyje buvo įkūręs kalėjimą, ten atsidurdavo kiekvienas, kuris išdrįsdavo paprieštarauti jo nuomonei. Sklando pasakojimas, kad sykį Jeronimas Florianas Radvila ištepė savo valdinį smala, aplipdė plunksnomis ir šaudė į jį it į paukštį. Dabartiniais laikais tokį žmogų tikriausiai laikytume psichiniu ligoniu.

Senosios Žečpospolitos teritorijoje beveik nevyko sukilimų. Ne todėl, kad jos aristokratija buvo geresnė už, pavyzdžiui, vokiečių. Tiesiog šalyje gyveno palyginti mažai žmonių, tad reikėjo gerai su jais elgtis. Priešingu atveju valdinys būtų pabėgęs gilyn į Rytus, nes ten dėl žmonių stygiaus jo laukė išskėstomis rankomis. Prieš porą metų lankiausi pas pilyje Bavarijoje gyvenantį vieną tolimą savo giminaitį vokietį. Tas statinys man pasirodė keistoka architektūrinė mišrainė. Šeimininkas paaiškino, kad pilis net triskart atstatyta, mat sukilę valdiniai ją vis sugriaudavo. Mūsų žemėse to nebuvo.

Dabartiniai Radvilų palikuonys prisidėjo prie svarbiausio giminės centro – Nesvyžiaus restauravimo
Dabartiniai Radvilų palikuonys prisidėjo prie svarbiausio giminės centro – Nesvyžiaus restauravimo
© MOTERIS

Jūsų žmona Maria Anna taip pat – iš Radvilų giminės. Ar kilmės požiūriu sau lygią antrąją pusę rinkotės sąmoningai?

Yra kelios Radvilų linijos. Aš priklausau Šydloveco – kurios atstovai valdė netoli Radomo esančią Šydloveco pilį. Mikalojus Juodasis Radvila vedė Šydloveco kanclerio K. Szydloweckio dukrą, ši buvo paskutinė savo giminės atstovė, tad galop Šydlovecas atiteto Radviloms. Maria Anna yra iš kitos Radvilų linijos. Mūsų bendras artimiausias protėvis gyveno XVIII amžiuje. Kai sutuoktinius jungia bendras kultūrinis kodas, lengviau gyventi. Mes su žmona tikrai nešnekame apie Radvilų istoriją kiekvieną dieną, bet veidai iš senųjų ant namų sienų kabančių šeimos portretų žvelgia į mus kasdien, ir tas ryšys mums abiem labai svarbus. Ne mažiau svarbi man ir kita LDK magnatų Čartoryskių giminė. Esu Čartoryskių fondo pirmininkas, taigi prisidedu ir prie šios tradicijos palaikymo.

Tėvai diegė mums taisykles, apibūdinamas prancūzišku posakiu: „Noblesse oblige“ („Padėtis įpareigoja“).

Jūsų brolis susilaukė aštuonių vaikų, sesuo – septynių, pats turite penkias atžalas. Panašu į šeimos sąmokslą daryti viską, kad Radvilų ir toliau būtų kuo daugiau.

Man gyvenimas be vaikų neturi prasmės. Gal be jų būčiau į dugną nusiritęs? Gal gerčiau degtinę ir nieko neveikčiau? (Juokiasi.) Šeimos dabar dažniausiai mažos, auga po vieną atžalą. Šiuolaikiniai žmonės neretai žvelgia į vaikus kaip į išlaidas, investicijas, kurios niekada negrįžta. Užaugusieji be brolių, seserų nė neįsivaizduoja, ką prarado per tėvų trumparegiškumą, egoizmą. Net jei gimdytojai susilaukia antro vaiko po dešimties metų, tai jau nebe tas. Broliai, seserys turėtų būti artimi pagal amžių. Mes su broliu ir sese galėdavom visą dieną peštis, bet vakarais plepėdavom iki išnaktų, kol tėvai supykdavo, kad neinam miegoti. Mūsų ryšys labai stiprus iki šiol. Suprantame vienas kitą be žodžių ir besąlygiškai pasitikime vienas kitu, net jei ir susitinkame tik kartą per du mėnesius. Panašūs santykiai sieja ir su pusbroliais, o jų yra daugybė. Juk mano senelis iš mamos pusės buvo iš dešimties vaikų, mama – iš aštuonių. Žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi. Man gyvenime sekasi, tad galiu kitiems padėti, bet jei būtų atvirkščiai, žinau, kad niekas iš artimųjų neatsisakytų padėti ir man.

Net ir pasibaigus auksiniam Radvilų šimtmečiui, ši dinastija, priešingai nei kai kurios kitos kitados ne mažiau garsios, išliko aktyvi ir įtakinga. Radvilos nuolat dalyvauja politikoje, Jūsų brolis, medicinos mokslų daktaras Konstanty Radziwiłłas, šiuo metu yra Lenkijos sveikatos apsaugos ministras. Kokia tokio giminės gyvybingumo, veržlumo ir tęstinumo paslaptis?

Turbūt daugiausia reikšmės turėjo tai, kad dauguma mūsų giminės žmonių net po sunkių istorinių kataklizmų liko Lenkijoje, nors kitos šeimos leidosi į Vakarus. Išlaikyti buvusios valstybės, jos aristokratijos dvasią įmanoma tik bendruomenei. Svetimoje šalyje jau kita karta nebebus lenkų aristokratai, nors jų gyslomis ir teka mėlynas kraujas.

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi
© DELFI / Tomas Vinickas

Vienas iš Radvilų buvo vedęs Frydricho Didžiojo dukterėčią, būta ir dar kelių vedybų su Hohencolernais. Dalis mūsų giminės XIX a. gyveno Berlyne. Vokietijos kancleris Vilhelmas I buvo įsimylėjęs vieną iš Radvilaičių. Iki vedybų nedaug trūko, tačiau vis dėlto nuspręsta, kad Radvilos nėra pakankamai tinkama giminė. Įsimaišė įvairūs politiniai svertai, bet tiesa ta, kad savo istorinėse žemėse buvome tarp pirmųjų svarbiausių aristokratų giminių, o Vokietijoje – tik viena iš daugybės. Radvilos geriausiai jaučiasi savo šalyje. Berlyno linijos, iš kurios kilusi mano žmona, didikai XIX a. pardavė savo tenykščius rūmus ir grįžo į Lenkiją. Ši tendencija, kai Radvilos parduodavo turtą Vakaruose ir investuodavo Lenkijoje, dar labiau išryškėjo tarpukariu. Nebuvo minties turtą diversifikuoti. XIX a. daugiau giminiuodavomės su vokiečių, prancūzų didikais, vėliau juos pakeitė lenkų kilmingieji.

Aštuntajame dešimtmetyje aš ir pats svarsčiau išvykti į Vakarus. Tai padaryti būtų buvę nesunku, juolab turėjau ten giminių, bet mano senelė Maria mokė: „Gyvenome šioje šalyje, kai buvo puiku, ir privalome likti, kai yra blogai, nes esame čia reikalingi.“ Man tai skambėjo kiek megalomaniškai, be to, pykau: „Jūs turėjote gerąją gyvenimo dalį, o mums teko blogoji sumautoje valstybėje.“ „Nesvarbu. Bus geriau“, – sakė senelė. Ir buvo teisi. Po 1989 metų nemažai aristokratų, įskaitant Radvilas, grįžo į Lenkiją.

Mes nuolat susitinkame, bendraujame. Nežinau, kas bus toliau, nes su kiekviena nauja karta tą tradiciją išlaikyti vis sunkiau. Per pastaruosius du šimtus metų maždaug 80 proc. protėvių buvo kilmingi – Radvilos, Čartoryskiai, Potockiai, Zamoiskiai, Liubomirskiai, Sanguškos, Sapiegos, tačiau vis daugiau aristokratų tuokiasi su paprastais žmonėmis, kuriems tos aristokratiškos tradicijos nieko nereiškia. Štai mano žmonos mama – belgė, ji nėra kilminga. Mano brolis susigiminiavo su tvarkinga, padoria, bet irgi nebe to paties rato šeima. Ypač ištikimai aristokratiškus ryšius sauganti senoji karta išmiršta.

Moterys tikrai padėjo Radviloms klestėti, LDK laikais nuo jų iš esmės priklausė, kaip valdomas turtas.

Laikai keičiasi, reikalauja naujo požiūrio, tačiau vertybės, su kuriomis asocijuojasi LDK, t. y. laisvė, palyginti harmoningas tautų, tikėjimų sugyvenimas, atvirumas, pliuralizmas ir pan., toli gražu nepasenusios. Jas galima puoselėti užsiimant bet kokia veikla. Kai pasukau į verslą, įkūriau geležinkelių tiesimo bendrovę, po kurio laiko jos dalimi tapo Lietuvos įmonė „Kauno tiltai“. Tai – tarsi mažoji unija. Svarbiausiame Radvilų centre Nesvyžiuje prisidėjome prie rezidencijos restauravimo. Manau, kad bent jau dviem Radvilų kartoms po manęs tokie žingsniai dar bus svarbūs.

Ar palaikote ryšius su Amerikos Radvilomis? Prezidento John‘o F. Kennedy laikais ši pavardė ir toje šalyje nemažai reiškė.

Mano žmonos senelio brolis diplomatas Stanisławas Albrechtas Radziwiłłas po karo, netekęs viso turto – šis atsidūrė Sovietų Sąjungos teritorijoje, emigravo. Vakaruose vedė Jacqueline‘os Kennedy seserį Lee Bouvier ir daug padėjo Johnui Kennedy per prezidentinę kampaniją rinkdamas lenkų, ukrainiečių ir kt. emigrantų balsus. Stanisławas tapo Kennedy poros pirmagimio John‘o krikštatėviu, o JAV prezidentas 1961-aisiais specialiai atvyko į Londoną pakrikštyti Stanisławo ir Lee dukros Annos Christinos Radziwiłł. Iškilmėse dalyvavo ir Didžiosios Britanijos premjeras Haroldas Macmillanas su žmona. Kitą dieną Kennedy ir Radziwiłłų šeimos vyko į karalienės Elžbietos II priėmimą.

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi
© Vida Press

Prezidento Johno Kennedy krikšto dukra Anna Christina vėliau tapo vienos mano dukters krikštamote. Kai Tina lankėsi Lenkijoje, nuvežiau ją ir į Nesvyžių. Jos mama Lee Radziwiłł su mūsų šeima ryšių nebepalaiko, bet draugaujame su JAV gyvenančiu Stanisławo sūnumi Johnu iš kitų vedybų. Amerikoje tenka išgirsti klausimą, ar nesu iš tų Radvilų, kurie susiję su Kennedy šeima. Atsakau, kad esu iš tų Radvilų, su kuriais susijusi Kennedy šeima (šypsosi).

Kas dar, be pareigos jausmo, Radviloms svarbu auklėjant vaikus, gal yra kokia nors iš kartos į kartą perduodama pedagogikos sistema?

Skirtingais laikais vadovautasi skirtingomis auklėjimo tradicijomis, bet visada, netgi didžiausio materialinio klestėjimo metais, Radvilos akcentavo išsilavinimo svarbą. Truputį prasčiau tuo požiūriu buvo XVIII a., tačiau tada visa valstybė išgyveno nuosmukį.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis kitados buvo geriausiai išsilavinęs Lietuvos žmogus. Jo ryšiai su Šventąja žeme, seniausios barokinės bažnyčios fundavimas tokiame užkampyje kaip Nesvyžius, pirmojo tokio tikslaus LDK žemėlapio sukūrimas ir išleidimas 1613 metais... Kokio lygio tai buvo šviesulys!

Žmonės dažnai klausia, kodėl Radvilos buvo tokie turtingi. Pirma, jie sugebėdavo vesti paskutinę labai turtingą paveldėtoją. Antra, jie mąstė apie ateitį, buvo atviri naujovėms. Turtas juk labai priklausė nuo gero valdymo. Štai Radvila Našlaitėlis įdiegė dvaruose iš vokiečių nusižiūrėtą ordinacijos sistemą. Sąskaitos pasidarė tvarkingos, ko iki tol nebuvo.

Deja, visos didžiosios giminės patiria krizių. Aristokratams labai pakenkė per artimos vedybos saugant turtą. Radvilos tokia tradicija apskritai nepasižymėjo, nebent Biržų linija, kuri per tai ir išnyko. Didžiuliai turtai kartais lemia, kad vaikus pradedama auklėti ne taip reikliai. Taip nutiko mūsų giminei XVIII a. Pavyzdžiui, Karolis Stanislovas Anupras Radvila „Pone mielasis“ buvo nekvailas žmogus, vienas turtingiausių Europos aristokratų, bet besaikis puotautojas ir anekdotų herojus, nė iš tolo nespinduliuojantis intelektu.

Buvo Radvilų, nebaigusių jokio mokslo, tačiau nedaug. Jei esi Radvila, savaime suprantama siekti gero išsilavinimo. Aš studijavau įvairius dalykus. Pradėjau nuo arabistikos, paskui buvo sociologija ir filosofija, galiausiai – finansai ir vadyba. Net nežinau, kas esu pagal profesiją. Esu Radvila (juokiasi).

Turbūt nesuklysiu spėdama, kad Jums dvasiškai artimiausias ir labiausiai įkvepiantis protėvis yra intelektualusis Radvila Našlaitėlis. Juk neatsitiktinai kažkada užsiėmėte knygų leidyba, – dėl jos „Solidarumo“ laikais net buvote areštuotas.

Taip, tais cenzūros laikais atspausdinau apie šešiasdešimt knygų. Mane pričiupo, kai automobilyje gabenau toną knyginio popieriaus. Kaltinimai buvo rimti, bet gyniausi apsimesdamas, kad tai kažkoks nesusipratimas. Sakiau, vežu popierių į makulatūrą. Visiška nesąmonė, nes tas popierius buvo švarutėlis, bet dėl to ir saugumiečiai neturėjo jokių mano kaltės įrodymų. Apsimesti kvailiu kartais labai naudinga.

Kalbant apie Radvilas, išskirtini trys asmenybės archetipai. Mikalojus Radvila Rudasis įkūnija militarinę tradiciją – per amžius buvome riterių giminė. Mikalojus Radvila Juodasis atspindi politinę tradiciją. Jis nekentė karų, stengdavosi jų išvengti. Lenkijoje jis mažiau mėgstamas, nes lenkai dievina laimėtojus vadus, nors vėliau tos iškovotos pergalės niekur nenuvedė. Trečiasis archetipas yra Našlaitėlis, jis nemėgo armijos, politikos, geriausiai jautėsi savo rezidencijose, keliaudamas, studijuodamas žemėlapius, architektūros naujoves. Pastarasis man iš tiesų artimiausias. Kita vertus, kai istorija beldžiasi į duris, tenka užsiimti politika. O jei baladojasi labai garsiai, tenka vilktis uniformą ir griebtis ginklo. Juokais paminėčiau ir ketvirtą Radvilų archetipą: jei jau niekam kitkam netinki, lieka medžioklė.

O Jūs ar medžiojate?

Niekada! Net nebandžiau. Medžioklė kažkada buvo tikslingas užsiėmimas, nes sutikdavai reikalingų žmonių. Be to, nuolat gyventi tose pilyse, dvaruose buvo nepakenčiama. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas net iki dviejų šimtų dienų praleisdavo medžioklėje. Gyvendavo šiltuose miško nameliuose, kvėpuodavo grynu oru, valgydavo gerą maistą. Iš miško ir vadovaudavo. Nešildomame Vavelyje žiema būdavo tikras košmaras. Geriausi medžiotojai paprastai nepriklausė prie giminės intelektualų. Po karo medžioklė apskritai įgavo prastą reputaciją, nes Lenkijoje ja dažniausiai užsiimdavo komunistai saugumiečiai. Jiems turbūt atrodė, kad taip pakyla iki elito.

Kai šnekama apie Radvilas, paprastai minimos tik vyrų pavardės, išskyrus nebent legendinę Barborą Radvilaitę. Ką pasakytumėte apie savo giminės moteris, kurios iš jų buvo ypatingos?

Moterys tikrai labai padėjo Radvilams klestėti, LDK laikais nuo jų iš esmės priklausė, kaip valdomas turtas, juk vyrai nuolatos maldavosi kare, politikuodavo ar medžiodavo. Išmintinga moteris tada reiškė klestintį dvarą. Ką ir kalbėti apie tai, kad nuo dailiosios lyties priklausė, kokie išaugs palikuonys ir į kokias rankas paklius šeimos palikimas bei ateitis. Karaliaus Jono III Sobieskio sesuo Kotryna Radvilienė dosniai fundavo Vilniaus ir Liublino bažnyčias bei vienuolynus. Ona Sanguškaitė Radvilienė buvo gabi verslininkė, ji audringai plėtojo Radvilų valdose ūkinę veiklą. Įkūrė krūvą manufaktūrų, šiose gaminti stiklo, keramikos, porceliano dirbiniai, austi prabangūs kilimai ir įspūdingi gobelenai. Taip pat veisė galvijus, užsiėmė kelių tiesimu, tiltų, malūnų statyba, netgi buvo atidariusi kelias rūdos kasyklas. Pranciška Uršulė Radvilienė, pirmoji Radvilos Žuvelės žmona, kai vyro nebūdavo namie, valdė milžinišką ūkį, rūpinosi bibliotekos turtinimu, kūrė pjeses Nesvyžiaus rūmų teatrui, lenkų bei prancūzų kalbomis rašė prozą ir poeziją.

Na, o Barbora Radvilaitė jau tapusi popkultūros reiškiniu – nekarališkos kilmės mergina, kurią įsimylėjo karalius. Beje, nedaug trūko, kad Žygimanto Augusto tėvas Žygimantas Senasis irgi būtų susituokęs su Radvilaite, ir tai taip pat būtų buvusi love story. Kalbu apie Barboros giminaitę – paskutinę Mozūrijos kunigaikštienę. Kai ji tapo našle, Žygimantas Senasis norėjo ją vesti ir prijungti Mozūriją prie Lenkijos. Tam sutrukdė politiniai motyvai, tad vedė Boną Sforcą. Šios istorijos, ypač Barboros, gražios tuo, kad karalių gyvenime irgi buvo vietos meilei.

Papasakokite apie savo surinktą kitados Radviloms priklausiusių meno kūrinių kolekciją. Kaip randate tokių daiktų? Tikriausiai jų paieškomis užsiima nemaža komanda?

Mūsų šeimai pavyko išsaugoti labai mažai vertybių. Jos buvo išgrobstytos, kai kurias patys šeimos nariai pardavė gelbėdamiesi nuo bado. Taigi tenka pražuvėlių ieškoti, o rastus nupirkti. Man padeda keli pažįstami tos srities žinovai. Kartais įsigyju kitų giminių vertybių, kad galėčiau išsikeisti. Vadinu tai belaisvių mainais. Aukcionuose dalyvauju labai retai, nes nemėgstu pirkti bet kokia kaina. Senasis menas juk nėra labai brangus. Labiausiai mane domina portretai, taip pat daiktai, priklausę kam nors iš mūsų. Juos atpažinti nesunku, nes visi pažymėti Radvilų herbais, monogramomis. Iš savo maždaug šimto surinktų eksponatų – portretų, medalių, tekstilės darbų – neseniai surengiau parodą Baltarusijoje. Tikiuosi, kad ją pavyks parodyti ir Vilniuje. Su ukrainiečių, lietuvių, baltarusių specialistais rengiu Radvilų portretų albumą. Labai norėčiau išvysti jį ir lietuviškai.

Nuotraukos – iš herojaus asmeninio archyvo ir agentūros „Vida Press“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (21)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.