5 vaikus auginanti mokslų daktarė: nieko nėra neįmanoma

 (164)
Vadovavimo ir lyderystės ekspertė Alisa Miniotaitė (40 m.) spėja nuveikti tiek daug, kad vien išvardyti vienu įkvėpimu sunkoka. Ji vadovauja kompanijai „Alisa Management Laboratory“, skaito paskaitas, veda radijo laidą, padeda vyresniems žmonėms integruotis į darbo rinką, yra mokslų daktarė ir augina 5 vaikus. Negana to, atrodo nei pavargusi, nei įsitempusi, nei skubanti.
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Sprendžiant iš Jūsų pasiekimų, susidaro įspūdis, kad nesate iš tų, kurie, pasiekę amžiaus vidurio slenkstį, ima gailėtis neišnaudoję savo galimybių?

Man labai patinka šaolinų vienuolių patarlė „Tam, kas geba pasinaudoti galimybėmis, nereikia svajoti apie laimę“. Aš išties naudojausi progomis įgyti žinių, o jos atvėrė naujų kelių. Baigiau Vilniaus licėjų, Vilniaus universitete įgijau socialinių mokslų bakalaurą. Kad galėčiau dirbti su grupėmis, baigiau grupinės psichodinaminės psichoterapijos kursą prie Medicinos fakulteto. Iki 2002 metų dirbau kompanijos „Philips Moris Lietuva“ viešųjų ryšių koordinatore, bet supratau, kad nenoriu būti mažu sraigteliu dideliame fabrike, kai pats negali priimti sprendimų, o tik įgyvendini svetimus. Norėjosi turėti savo smėlio dėžę. Savas verslas atveria labai daug galimybių – užsidirbti, daryti tai, ką nori. Įkūriau personalo atrankos ir mokymo įmonę. Tuomet man buvo 24-eri, buvau labai drąsi. Nutarusi, kad turiu išmanyti daugiau už savo klientus, ISM baigiau vadovų magistrantūrą. Vėliau apsigyniau disertaciją autentiškos lyderystės tema. Dalį jos rašiau Norvegijoje, vykau ten pagal mainų programą. Beje, požiūris į mokslo darbuotojus Norvegijoje ir Lietuvoje labai skiriasi. Ten labai stipri doktorantų bendruomenė, jie gauna normalius atlyginimus. Lietuvoje disertaciją turi rašyti ir dirbti kitą, apmokamą, darbą. Tuomet aš dar užsiėmiau savo verslu ir rūpinausi 4 vaikais.

Apsigynusi disertaciją, tapote socialinių mokslų daktare, bet Jums to buvo negana – mokėtės ir toliau...

Nutariau dar pasimokyti konsultuojamojo ugdymo (koučingo). Norėjau įgyti kokybiškiausių žinių, tad išvykau į Daniją pas mokytoją, priklausančią pasaulinei šios srities specialistų asociacijai „International Coaching Community“ (ICC). Čia labai pravertė mano žinios ir psichoterapinė patirtis. Netrukus sulaukiau asmeninio kvietimo tapti ICC trenere. Mokytis to į Londoną vykau su dviejų savaičių kūdikiu ant rankų. Būtent čia tapau viena iš 40 pasaulio ICC trenerių, turinčių teisę mokyti kitus ir suteikti jiems konsultantų mokslo baigimo sertifikatus. Dabar mūsų darbuotojų mokymo ir personalo atrankos įmonė „Alisa Management Laboratory“ dirba su didžiausiomis kompanijomis ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Taigi yra ką veikti.

Sakykite, kas gi yra toji autentiška lyderystė? Ar Lietuvoje yra tokių lyderių?

Yra kelios priežastys, kodėl ji atsirado. Tarkim, JAV buvo daug neetiško vadovavimo, tad amerikiečiams buvo aktuali lyderio etika. Europa siekė kvestionuoti tipišką lyderio įvaizdį. Graži mašina, kokybiškas kostiumas, prabangus laikrodis, madingas kaklaraištis ir odinis portfelis – ar tikras lyderis tikrai privalo atrodyti tik taip? Autentiška lyderystė grindžiama savęs – savo jausmų, emocijų, tikslų, stipriųjų ir silpnųjų pusių – pažinimu. Svarbu ne kieto vyruko įvaizdis, o tai, kas iš tikrųjų esi. Kai gali realizuoti savo galias ir talentus, iš gilės išaugi į tvirtą ąžuolą, turi daugiau energijos, lydi sėkmė. Save pažįstantis autentiškas lyderis niekada neperžengs nusistatytų ribų. Jei jis negali meluoti, nemeluos jokiomis aplinkybėmis. Žmonėms lengviau pasitikėti vadovu, kuris yra etiškas ir prognozuojamas. Etiškas lyderis yra tas, kuris sako tai, ką mano, ir elgiasi taip, kaip sako. Aišku, tai idealizuotas paveikslas, realybėje tokių vadovų mažai. Dažniau matome kitokių pavyzdžių: viena galvoja, kita sako, o elgiasi pagal aplinkybes. Lietuvoje darbo kultūra dar skiriasi nuo vakarietiškos, bet vis dažniau pastebiu, kad ir pas mus jau laikoma geru tonu būti etiškam lyderiui. Jei disertacijos temą rinkčiausi dabar, ji būtų apie lyderystės etiką. Tai labai įdomi sritis. Mūsų visuomenėje egzistuoja tam tikros moralės normos. Be jų neišliktume, visuomenė susinaikintų, bet ne visi lyderiai jų paiso. Manęs studentai kartais klausia, ar Hitleris yra autentiškas lyderis. Ar jis išvis yra lyderis? Dauguma vadybos tyrėjų nelinkę šio atvejo vertinti, teigia, kad etikos normų nepaisantis žmogus išvis negali būti vadinamas lyderiu, bet ne viskas taip paprasta. Yra toksiškų lyderių, yra lyderių narcizų.

Paneigiu daugelį stereotipų, susijusių su daugiavaikėmis motinomis. Esu su dantimis, nenutukusi, negyvenu iš pašalpų...

Atrodo, kad užkulisiniai žaidimai, protekcijos ir įsakmus tonas tampa nepageidautinais vadovavimo metodais. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras vadovas šiais laikais?

Tyrimai rodo, kad svarbiausios vadovo savybės yra penkios. Pirmoji – tai pasitikėjimas savimi. Niekas netikės žmogumi, kuris netiki pats savimi. Antroji – apsisprendimas prisiimti atsakomybę. Kiekvienas žmogus turi pirmiausia prisiimti atsakomybę už save, nors būna, kad ją bando primesti kam nors kitam – kolegai ar valdžiai. Aukštesnis lygmuo – prisiimti atsakomybę už savo kolektyvą, šalį ar net pasaulį. Trečioji savybė – meilė žmogui arba socialumas. Negali būti vadovas, jei nemyli žmonių. Ketvirtoji – intelektas. Išties sunku įsivaizduoti kvailą lyderį. Ir penktoji – sąžiningumas, teisingumas. Jei vadovas sąžiningas ir teisingas, darbuotojas jausis saugus. Beje, sąžiningumas irgi yra kelių lygių. Mes dažniausiai kalbame apie tai, kad vadovas turi būti vienodai teisingas visiems darbuotojams, bet to neužtenka. Turi būti sąžiningas ir savo klientams, vartotojams, jausti socialinę atsakomybę, įvertinti, kuo verslas gali būti naudingas bendruomenei. Bene sunkiausiai visiems pavyksta būti sąžiningiems valstybei. Visame pasaulyje verslas ieško teisėtų būdų, kaip mažiau sumokėti, o valstybė – kaip išsireikalauti.

Ar lyderystė pastaruoju metu ne pernelyg sureikšminama? To nuo mažų dienų mokomi net vaikai. Juk ne kiekvienas gimsta lyderiu, ne kiekvienam to reikia.

Atvirai sakant, manęs visai nežavi ir netgi šiek tiek piktina idėja ugdyti lyderius nuo kūdikystės. Vaikai turi džiaugtis vaikyste, o ne konkuruoti savo laimėjimais. Nereikėtų jiems primesti suaugusiųjų žaidimų ir vertybių. Su vyresniųjų klasių vaikais jau galima kalbėti apie tai, kaip rasti kryptį, kuri padėtų maksimaliai atskleisti savo galimybes. Ir būtina kalbėti apie atsakomybę. Manau, lyderiu gali tapti kiekvienas, jei to nori, nereikia pernelyg sureikšminti įgimtų talentų ar savybių. Neurologiniai tyrimai rodo, kad tos savybės, kurias laikome įgimtomis, gali kardinaliai pasikeisti dėl auklėjimo ar patyrus kokią nors traumą. Problema ta, kad vaikas dar per mažas suprasti, ko jis nori, tad tampa tėvų norų įkaitu. Lietuvoje pernelyg linkstame vaiko vertę sieti su jo laimėjimais. Esu geras, kai gaunu dešimtuką, laimiu konkursą, įstoju į prestižinę mokyklą. O jeigu ne? Vaikas turėtų žinoti, kad jis yra geras toks, koks yra, nes yra vienintelis, unikalus, ir jo vertė nesumažėja dėl to, kad šiandien nepasisekė. Pasiekimais galima džiaugtis, bet jie neturėtų daryti tokios didelės įtakos savivertei. Kai savo vertę įpranti sieti vien su rezultatais, kiekviena nesėkmė gali palaužti, sukelti abejonių savimi, atsiranda poreikis pabrėžti statusą brangiais daiktais ar kitokiais sėkmingo gyvenimo atributais. Tokiems dalykams tik be reikalo eikvojame savo kūrybinę energiją.

Smalsumas, noras mokytis yra būtent tai, kas mus daro jaunus.

Tokios auklėjimo tiesos labai gražios ir įkvepiančios. Kaip Jums sekasi jas taikyti praktiškai, auginant savo vaikus?

Aš džiaugiuosi jų pasiekimais, bet nedarau tragedijos, jei nepasiseka. Aišku, ne visada buvau tokia išmintinga. Klausinėdavau, kiek gavo, kodėl tik aštuonis, o ne dešimt, kiek gavo kiti. Laimė, pastaraisiais metais elgiuosi kitaip. Aišku, mane kai kurie vaikų sprendimai supykdo, bet leidžiu jiems klysti. Lietuvoje labai sunku pakelti vaikų nesėkmes, nes visuomenė akcentuoja vien sėkmes. Manau, tėvams labiau nerimą kelia ne tiek vaiko likimas, o aplinkinių nuomonė, nes ne tik vaiko, bet ir savo vertę siejame su atžalos pasiekimais. Jaučiamės geri tėvai, jei vaikas mokosi geroje mokykloje, laimi konkursus, studijuoja universitete, bet gėdimės pripažinti, jei jam nesiseka mokytis ar jis turi kokių nors elgesio problemų. Man labai palengvėjo, kai pripažinau sau, kad esu netobula mama. Ir ačiū Dievui, kad tokia esu.

Pasakokite daugiau apie savo vaikus. Kiek jiems metų, ką veikia?

Mano vyriausiai dukrai Julijai dabar 20 metų, ji jau trečius metus studijuoja Olandijoje komunikaciją ir krizių valdymą. Julija visada norėjo būti savarankiška, išleidau ją visai ramia širdimi. Augustui – 17 metų, jis ieško savęs. Aleksandrai – 14 metų, ji mokosi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Dailės skyriuje. Neseniai lankėmės Florencijoje, ji sudarė mums programą, ką turime pamatyti. Gebėjimas grožėtis menu, pasauliu – laimės dalis. Ar tai taps jos profesija, ne taip svarbu. Jokūbui – septyneri, jis – pirmokas. Jauniausiai Esterai – 1,5 metų. Ji pradėjo lankyti darželį.

5 vaikus auginanti mokslų daktarė: nieko nėra neįmanoma
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Visada svajojote turėti tiek daug vaikų? Ar nesusiduriate su neigiamu visuomenės požiūriu į daugiavaikes šeimas?

Iš tikrųjų aš paneigiu daugelį stereotipų, susijusių su daugiavaikėmis motinomis. Esu su dantimis, nenutukusi, negyvenu iš pašalpų (juokiasi). Nemažai žmonių nustemba sužinoję, kad aš apskritai turiu vaikų, o kai sužino, kad penkis!.. Džiaugiuosi, kad Vilniuje gražių daugiavaikių šeimų sparčiai daugėja. Aš augau viena ir nuo mažumės svajojau turėti didelę šeimą. Buvau tam save užprogramavusi. Penki vaikai neatsiranda iš karto. Tai – kaip kilnoti sunkumus. Pirmiausia pakeli mažesnio svorio priemonę, paskui – didesnio, tada – dar didesnio. Sulig kiekvienu papildomu svarmeniu raumenys stiprėja. Tai, kas iš pradžių atrodo nepakeliama, ilgainiui atrodo visai lengva. Kai grįžau į darbą pagimdžiusi ketvirtą vaiką ir tuo metu dar rašiau disertaciją, supratau, kad ribų nėra, viskas įmanoma. Sutinku, kad pagalbos reikia. Ypač sunku vaikus auginti išsiskyrusioms moterims. Vaikai protestuoja ir pyksta dėl skyrybų, o mamos turi išgyventi ir išsiskyrimo skausmą, ir vaikų maištą. Buvę sutuoktiniai nuo atžalų auklėjimo nusišalina arba padeda minimaliai, kitos poros tokias mamas į pasibuvimus ima kviesti vis rečiau, todėl naštą jos tempia vienos ir bijo kam nors pasakyti, jog sunku, kad nebūtų palaikytos prastomis motinomis. Aš irgi buvau iš tų stiprių moterų, kurios noriai užsikrauna didelę naštą sau ant pečių ir leidžia vyrui atsipalaiduoti. Dabar mokausi būti silpna, netobula, nekontroliuoti ir paleisti.

Kaip Jums pavyksta suderinti motinystę ir karjerą?

Sakyčiau, gana lengvai. Esu iš tų, kurios nepajėgia užsidaryti tarp keturių sienų. Negalėčiau taip išbūti ilgiau kaip du ar tris mėnesius, išprotėčiau tikrai. Man norisi intelektualios veiklos, o virti vaikui košes tikrai nėra kūrybinis darbas. Man pasisekė, kad turiu daug energijos. Laikausi teorijos, kad kuo daugiau energijos atiduodi, tuo daugiau jos grįžta. Ir tikrai – būna, kad vakare vos velku kojas, o ryte ir vėl atsikeliu pilna jėgų ir kimbu į darbus. Padeda ir tai, kad esu verslo savininkė. Jei vaikas netikėtai suserga, man nereikia atsiprašinėti, atsiskaityti viršininkui. Tokie dalykai išeikvoja daug jėgų ir pakerpa sparnus. Mano prioritetai aiškūs. Po darbo visada skubu namo, gaminu vakarienę, kartu su vaikais valgome, būtinai kas vakarą skaitome pasakas. Ryte visiems suruošiu priešpiečių dėžutes. Šis ritualas – dar vienas būdas parodyti meilę. Noriu, kad, atsidarę dėžutę, vaikai pajustų, kad apie juos galvoju, kiekvienam įdedu po kokį nors jo mėgstamą skanėstą. Savaitgaliais taip pat stengiamės nuveikti kuo daugiau įdomių dalykų. Prižiūrėti mažuosius padeda auklė, jos pagalba būtina, kai vaikai suserga. Be to, trys vaikai yra paaugliai, tad jiems mamos reikia vis mažiau.

Girdėjau, kad sukūrėte programą „Žengiu į darbo rinką“, padedančią susirasti darbą vyresniems nei 40 metų žmonėms. Papasakokite, kokia tai paslauga ir kaip kilo mintis ją pasiūlyti?

Ilgai dirbdama personalo atrankos srityje pastebėjau, kad Lietuvos darbo rinkoje vyresni kaip 40 metų žmonės nelabai pageidaujami. Randi puikią 42 metų kandidatę į projektų vadovės poziciją, bet skambina darbdavys ir sako: „Per sena.“ Ši problema būdingesnė Rytų Europai. Tenka dirbti su Skandinavijos šalimis, Šveicarija, pastebiu, kad ten net nelaikoma privalumu, jei vadovas yra jaunesnis nei 40 metų. Ėmiau domėtis, kokios tokio požiūrio Lietuvoje šaknys. Ar tikrai įtakos turi tik jaunystės kultas? Pasirodo, lazda turi du galus. Darbdaviai bijo, kad vyresnis žmogus bus nelankstus, nenorės mokytis, nepritaps prie kolektyvo, ir ši baimė dažnai yra pagrįsta. Pastebėjau, kad vyresni žmonės turi labai daug nuoskaudų. Jiems pikta, kad vadovai nevertina jų patirties, įgūdžių, profesionalumo, tad atėję į darbo pokalbį ima tas nuoskaudas lieti. Būsimas darbdavys išsigąsta. Niekas nenori nuolat zyziančio, viskuo nepatenkinto darbuotojo. Negana to, jis jaučiasi esąs ekspertas, jau sukaupęs pakankamai žinių ir įgūdžių, tad nėra nusiteikęs mokytis ko nors nauja. Tai irgi rimta kliūtis, nes šiais laikais viskas keičiasi taip greitai, kad nori nenori turi tobulėti. Leidžiame žmonėms išsikalbėti, bet pabrėžiame, kad darbdavys tikisi ne to. Padedame įvertinti save objektyviai, atrasti savo stipriąsias puses ir trūkumus. Darbdaviui patrauklesnis ne tas darbuotojas, kuris jaučiasi tobulas, o tas, kuris pripažįsta savo silpnybes ir yra pasiruošęs jų atsikratyti. Smalsumas, noras mokytis yra būtent tai, kas mus daro jaunus. Tad vertėtų pabrėžti ne tik savo žinias, bet ir tai, kad dalyvauji kursuose, konferencijose, domiesi tuo, kas vyksta. Taip pat labai svarbi energija. Neretai vyresni žmonės atrodo jau pavargę nuo gyvenimo ir ateina tik laukti pensijos. Net tai, kokiu žingsniu įeini į darbo kabinetą, kokia tavo laikysena, kalbos maniera, daug pasako apie energijos lygį. Įtakos, ar jus pasirinks, gali turėti ir tai, kaip dažnai sportuojate, ar sveikai gyvenate.

Tenka girdėti, kad darbuotojai Lietuvoje diskriminuojami ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl lyties. Ar dažnai tenka susidurti, kai iš dviejų kandidatų pasirenkamas vienas vien todėl, kad yra vyras?

Nesakyčiau, kad Lietuvoje moterys būtų akivaizdžiai diskriminuojamos. Yra organizacijų tarsi uždarų vyrų klubų. Vis dėlto yra tokių, kurios labiau pageidauja moterų. Taigi galima kalėti apie abiejų lyčių diskriminaciją. Manyčiau, mes išsiskiriame tikrai dideliu aukštus postus užimančių moterų skaičiumi. Mano įmonėje taip pat daugiausia dirba moterys. Žmogiškųjų išteklių sritis yra labiau moteriška. Lietuvoje apie 90 proc. personalo skyrių vadovių yra moterys. Galbūt vyrai irgi galėtų dėl to piktintis. Manau, neverta koncentruotis į lytį, įvedinėti dirbtinę lygiavą visose srityse.

Neseniai išbandėte save dar vienu amplua – vedate „Žinių radijo“ laidą „Lyderio dilema“. Kam Jums to reikėjo?

Lietuvoje labai trūksta kokybiškos informacijos apie lyderystę. Mažai mokslininkų dirba šioje srityje, verslas ne visada noriai įsileidžia tyrėjus. Iš pradžių įvairiose radijo laidose dalyvaudavau kaip pašnekovė, ir vieną dieną pajutau, kad jau laikas formuoti savo turinį, kalbėti apie tai, kas man įdomu. Aišku, iššūkių netrūksta. Kai ateini į laidą kaip svečias, jautiesi geidžiamas, laukiamas, atsakai tik už save. Kai vedi laidą, turi mokėti sukurti atmosferą, prakalbinti, vairuoti pokalbį taip, kad ir pašnekovui, ir klausytojui būtų įdomu. Turi ateiti energinga, antraip pokalbis bus išvėsęs. Jaučiu, kad sulig kiekviena laida sekasi vis geriau, nes nuolat mokausi iš savo klaidų. Tarkim, pastebėjau, kad pažįstamų ir draugų geriau nekviesti. Jie ateina atsipalaidavę ir nepasiruošę, daugiau sau leidžia. Panašiai nutinka, jei dalyvį pakvieti antrą kartą. Jis pasijunta tikru ekspertu, jaučiasi susireikšminimas. Supratau, kad negalima klausimų siųsti iš anksto, nes tuomet laida tampa pernelyg sausa, atsakymai būna išmokti. Dabar nusiunčiu tik temas. Esu įsitikinusi, kad kritikuodamas ir plakdamas save netobulėji. Mes dažnai įsivaizduojame, kad savęs neplakdami degraduosime. Kuo toliau, tuo labiau abejoju šita tiesa. Saviplaka tik atima gyvenimo džiaugsmą ir energiją. Sutinku, kad reikia pripažinti savo klaidas, bet nebūtina dėl jų jausti kaltės ar gėdos. Juk mes visada darome taip gerai, kaip galime tą akimirką. O rytoj galbūt padarysime dar geriau.

Portreto štrichai
Credo.
„Nenorėčiau savęs įrėminti kokiu nors vienu credo. Man patinka žaisti rėmais, žvelgti į situaciją iš skirtingų pozicijų. Tikiu, kad gyvenimas skirtas džiaugtis ir būti laimingam.“
Zodiako ženklas. „Vandenis. Man išties būdingos šio ženklo savybės: laisvės siekis, polėkis, energija, kosmopolitiškumas.“
Laisvalaikio pomėgiai. „Labai domiuosi daile, kinu, teatru, muzika. Mintis, kad visada galėsiu nueiti į kokią nors parodą ir išgerti kavos puodelį, stebėdama praeivius, man padeda ištverti net sunkiausias akimirkas. Keliaudama po pasaulį, mėgstu apeiti parodas. Dažniausiai jose lankomės kartu su vaikais.“
Idealus savaitgalis. „Vaikai, kavos puodelis, geras miegas, gamta ir kas nors, susijusio su kultūra, – to užtenka, kad savaitgalis būtų tobulas.“
Laikas sau. „Visiškai nejaučiu poreikio pabėgti nuo vaikų, pabūti viena. Man užtenka laiko sau, kol geriu kavą, tų 10–15 minučių. Vakare visada stengiuosi pasimėgauti karšta vonia, tai padeda atsipalaiduoti. Rytais lendu po šaltu dušu. Anksčiau nueidavau pas manikiūro ar kitos grožio procedūros specialistus, bet dabar gaila laiko. Kiekviena minutė yra suplanuota.“
Mityba. „Stengiuosi gerti daug vandens, valgyti gyvą maistą. Daržovės ir vaisiai sudaro 30–50 proc. mano raciono. Beveik nevartoju alkoholio. Apsisprendžiau jo atsisakyti, kai buvau 24-erių. Pamačiau, kad alkoholis ir kiti žalingi įpročiai atima valią, energiją, proto aštrumą. Man patinka ryte atsibusti šviežiai ir darbingai.“
Sportas. „Vaikščioti į sporto klubą – tai atimti iš vaikų tą brangią valandą, kurių neturime daug, todėl mankštinuosi namie. Rytais ir vakarais praktikuoju jogą. Kasdien padarau tiek atsispaudimų ir atsilenkimų, kiek man metų. Labai daug laiko tam nereikia, o gerėja tonusas, stiprėja raumenys. Tiesa, vis pagalvoju, ką reikės daryti, kai man bus 80 metų? Mėgstu pasivaikščioti.“

Penkios vadovo savybės

1 Pasitikėjimas savimi.
2 Apsisprendimas prisiimti atsakomybę.
3 Meilė žmogui arba socialumas.
4 Intelektas.
5 Sąžiningumas, teisingumas.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.