5 metus Londone kūrusi dizainerė D. Gudačiauskaitė: nebenoriu ten gyventi

Turbūt daugelis dizainerę Dovilę Gudačiauskaitę (34 m.) prisimena kaip drąsią kūrėją, pasiūliusią dėvėti šmaikščias kepures su ausytėmis. Taip, tikra tiesa: drąsos šiai menininkei netrūksta. Ne tik kuriant drabužius.

Šių dienų skaitomiausi:
- Sveikata, mityba ir charakteris... pagal kraujo grupę
- Kaip lieknėja žvaigždės: dietos ir sportas
- Gyvenu Italijoje, dirbu su pabėgėliais ir esu labai laiminga
- Ką namai gali pasakyti apie savo šeimininkus?
- Eklerai su plikytu kremu - ruošiamės rugsėjo 1-ajai

Kepurės su ausytėmis. Nuo jų viskas ir prasidėjo... Šios kepurės atsirado 2007-aisiais iš dizainerės Linos Sasnauskaitės sukurto prekių ženklo „Gud“ logotipo – mergytės su ausytėmis. „Nežinau, kieno tos ausys – peliuko ar meškučio, man tai nelabai rūpėjo (juokiasi). Patiko tai, kad logotipas – šmaikštus. Kurdama pramoninę drabužių kolekciją, sugalvojau panaudoti jį ne kaip grafinį ženklą, o išgauti kokybinį efektą ir sukurti personažą. Taip ir atsirado kepurės su ausytėmis. Jos buvo tarsi cukrus, kolekcijai suteikė spalvų. Visur rodytos, labai mėgtos, žmonės ilgai rašė man laiškus, nori tų kepuraičių ir dabar. Jų pagaminau ne tiek ir daug – 23, o atrodo, kad tapau milijoniere (juokiasi).“ Bet dizainerė juk galėtų „štampuoti“ meškučių ausis ir ramiai laukti žiemos? „Jaučiu, kad tai praėjęs, nors ir labai gražus, etapas. Nenorėčiau kartotis... Nors ir manau, kad nieko geriau už tas ausis jau nesukursiu (šypsosi).“

„Mados komercializacija iš esmės nėra blogas dalykas. Aš iš principo nesu versli. Be to, esu prasta organizatorė. Atrodo nesąžininga, kad apie mane rašoma žurnaluose, kad demonstruoju savo darbus, o žmonėms nieko negaliu pasiūlyti. Suvilioju juos ir palieku (šypsosi).“ Kitaip buvo, kai dirbo kūrybos namuose „Trinitė“ su keliais lietuvių dizaineriais. „Tas veiklos mechanizmas, darbas su kolektyvu man visai patiko, tačiau turėti dirbtuves, siuvyklą ir pardavinėti madą niekada nebuvo mano tikslas. Man, kaip kūrėjai, svarbiausia yra laisvė.“

Asmeninio albumo nuotr.
Kolekcijos. „Jokiuose konkursuose nedalyvavau, savo kūrybos neeksponavau. Iki šiol nežinau, kaip reikia būti dizainerei (šypteli). Visas kolekcijas kūriau festivaliui „Mados infekcija“. Šis renginys man buvo svarbiausias, atiduodavau jam visą energiją. „Mados infekcijoje“ nuo 2004-ųjų parodžiau šešias kolekcijas. Paskutinę (ji vadinosi „Dream Your Dream“) pristačiau prieš porą metų, buvau ką tik grįžusi į Lietuvą.“

„Man patinka įvairūs projektai. Galbūt tai nėra gerai, juk sakoma: „Devyni amatai, dešimtas – badas“ (juokiasi), tačiau šiandien aš taip gyvenu... Darbai tarsi patys mane susiranda, pavyzdžiui, teatras. Su džiaugsmu imuosi to, kas man priimtina, ką noriu daryti. Ne veltui sakoma: „Jei turi kojas, bus ir batai.“

Teatras. D. Gudačiauskaitė kūrė spektaklių „Lilijomas“ (rež. L. Bagossy), „Atžalynas“ (rež. J. Vaitkus) kostiumus, bendradarbiavo su režisieriumi Oskaru Koršunovu. „Širdyje visada norėjau padirbėti teatre, nors tik su šia sritimi savęs nesieju. Į teatrą mane atvedė Jolanta Rimkutė, ją vadinu savo Mokytoja. Po pirmo spektaklio maniau, kad reikės bent dešimties metų pertraukos (juokiasi). O jau po kelių mėnesių sulaukiau kito pasiūlymo. Man svarbu ne mano pačios kūryba, o būti teatre, pats procesas, bendras tikslas. Branginu visas šias akimirkas. Tiesa, visą laiką dirbti teatre nenorėčiau.“

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
„Balta balta diena“. „Taip pavadinau savo magistro darbą (šiemet Vilniaus dailės akademijoje tekstilės magistro vardą D. Gudačiauskaitė apsigynė instaliacija, kurios pagrindas – vyriško stiliaus kostiumas – aut. past.). Toks – pirminis Andrejaus Tarkovskio atviro autobiografinio filmo „Veidrodis“ apie savo šeimą pavadinimas. Jį pasiskolinau, nes susijęs ir su mano šeima, tėvu. Visus tuos metus tarsi bėgau nuo šeimos, nuo Tėvynės, net nuo Dievo. Visa tai buvau atidėjusi lyg drabužį – gal kada grįšiu. Mano instaliacijos drabužis yra tėvo – žemiškojo, dangiškojo ir Tėvynės – įvaizdis. Kurdama šį apdarą kaip metaforą gilinausi į vokiečių postmodernisto Josepho Beuyso darbus. Jo veltas kostiumas irgi buvo metafora – reiškė dvasios šilumą. Daug mąsčiau apie žmogaus būtį – gimimą, gyvenimą, mirtį. Gyvenimo prasmė man labai svarbi. Studijuodama magistrantūroje labai pamėgau tekstilę.“

Į vidų. „Tuos dvejus magistro studijų metus galėčiau pavadinti psichoanalizės laikotarpiu, o baigiamojo darbo rengimą prilyginti meditacijai. Sąmoningai buvau užsikimšusi ausis, kad geriau girdėčiau savo vidų. Šio projekto kūrimas sutapo su mano grįžimu. Pasidarė labai svarbu, ant kokios žemės stoviu, kas esu, iš kur atėjau ir kur mano namai. Mano kostiumas turi ir juodos dirvos prasmę: į ją įdėtas grūdas turi numirti, kad atgimtų. Darbas buvo juodas, bet pavadinau jį „Balta balta diena“ (šypsosi).“

Ramybė. „Vieną vakarą Londone aiškiai suvokiau, kad tuojau pat turiu grįžti namo. Kad gyventi turiu dabar, nes rytojus gali neišaušti, pavasaris gali neateiti. Draugai Londone nerimavo, ką grįžusi veiksiu, tačiau dabar džiaugiasi dėl manęs. Kai nieko nebijai, viskas susiklosto tarsi savaime. Suvokiau, kad turbūt ne veltui čia gimiau, kad čia galbūt esu reikalingesnė. Dėl savo sprendimo grįžti nė akimirką nesigailėjau. Kol nerasi ramybės širdyje, niekur nebus gera. Dabar jaučiu, kad gyventi galėčiau bet kur.“

Londonas. D. Gudačiauskaitė yra sakiusi, kad jos paskutinės kolekcijos „Dream Your Dream“ įkvėpimo šaltinis – vaikystės miestas Alytus. O ką sukurti įkvėpė Londonas, kur su pertraukomis praleido penkerius metus? „Po pirmų keturių mėnesių Londone sukūriau kolekciją „Tre(i)ningas“. Modelių veidus slėpė kaukės, nes man atrodė, kad reikia apsišarvuoti ir būti labai stipriam. Kartu Londonas davė labai daug: sutikau įvairių žmonių, man buvo svarbu gyventi kultūros ir meno sostinėje. Su džiaugsmu vykčiau ten savaitgaliui, tačiau gyventi nebenorėčiau. Pamenu, kas rytą, važiuodama į darbą, metro stotyse skaičiuodavau laiptelius, kuriais lipdavau, ir vis pamesdavau jų skaičių. Ten labai daug skubėjimo, tas tempas mane labai išvargino.“

„Prabanga yra labai slidus dalykas. Prabangūs daiktai, drabužiai, paslaugos varžo laisvę, tai gali tapti priklausomybe. Londone turėjau labai gerą darbą (Dovilė dirbo parduotuvėse „Burberry“ ir „Prada“ – aut. past.), tačiau pamačiau, kad ilgiau užsibuvus tampa sunku priimti sprendimus, sudėtinga iš to ištrūkti. Man prireikė nemažai laiko... Kaip nelaisvės, suvaržymo simbolį sukūriau tramdomuosius marškinius – pasiuvau iš ketverių darbo uniformos, kurią dėvėjau dirbdama Londone, marškinių.“

Vilnius. „Gyvenu senamiestyje ir kiekvieną kartą juo eidama grožiuosi miestu. Vilnius man niekada neatsibosta! Kaip man čia gera!“

Mada. „Kiek dabar mano gyvenime mados? Tada reiktų klausti, kas yra mada... Kūrybos jame daug, o į mados tendencijas niekada nekreipiau dėmesio. Mano mados filosofija kitokia. Nežinau, galbūt tai – laikinas etapas, bet jaučiu, kad daugiau nebenoriu kurti tokios mados. Nenoriu būti pirmame plane, noriu padėti kitiems įgyvendinti jų idėjas.“

Asmeninio albumo nuotr.
Tyla. „Man būdavo labai svarbu, kokia muzika skambės per kolekcijų pristatymą. Ilgai rinkdavau melodijas, daugybę kartų klausydavau jas tarsi norėdama įsitikinti, kad muzika tikrai ta. Baigiamąjį darbą stengiausi kurti visiškoje tyloje, susikaupusi, tarsi pakilusi virš kasdienybės. Kai gerai įsiklausai, tyloje išgirsti muziką.“

„Drabužis man – tai namai. Juk siela gyvena kūne, kūnas – drabužyje, o mes – namuose. Gražūs turi būti ne tik sielos namai. Ir fasadas turi derėti su tuo, kas – viduje. Kartais net pačiuose prabangiausiuose namuose nesinori būti, o ne tokiuose puošniuose, paprastuose – gera ir jauku. Feisbuke esu parašiusi, kad drabužis be kišenių – kaip butas be balkono (juokiasi). Buto planą tiesiogiai sugretinau su drabužio iškarpų schema, bet tai – tikra tiesa. Neskiriu daug dėmesio savo aprangai, tačiau jaučiu, kad tai nėra tik išorė. Svarbu, kaip vilkėdamas drabužį jautiesi. Mėgstu nuosaikesnius, ramesnius.“

Spalvos. „Labai pamėgau baltą. Ji, kaip visa ko pradžia, leidžia palikti už nugaros praeitį. Pastebėjau: kaip jautiesi, tokią spalvą ir renkiesi. Pavyzdžiui, kai iš Alytaus atvažiavau į Vilnių, vilkėjau tik raudonos spalvos drabužiais – jaučiausi silpna ir pažeidžiama, o agresyvi raudona man suteikė pasitikėjimo. Vėliau buvo žydros – saviraiškos spalvos – periodas. Kurdama baigiamojo darbo kostiumą, ant juodo veltinio siuvinėjau violetiniais siūlais. Pajutau, kaip sunku ilgai žiūrėti į šias dvi spalvas. Tai sunkus derinys, nes juoda siejasi su tamsa, naktimi, o violetinė šalia juodos – su gedulu. Pagal krikščionišką ikonografiją, violetinė simbolizuoja gedulą, tačiau ir teikia vilties, taip pat – tikėjimą amžinuoju gyvenimu, žmogaus susijungimą su Dievu. Teko domėtis šios spalvos simbolika ir kitose kultūrose – violetinė siejama su gilesnėmis žmogaus mintimis, jos vibracija iš visų spektro spalvų yra didžiausia. Ne veltui ji laikoma karalių ir bepročių spalva (šypsosi).“

Moto. „Tikiu, kad šiaip sau nieko nebūna. Viskas turi prasmę.“

Pirmasis interviu su D. Gudačiauskaite publikuotas 2002-ųjų rugpjūčio mėnesio „Moters“ numeryje – lygiai prieš 12 metų. Jame jauna kūrėja, ką tik baigusi tuometę Giedrės Fledžinskienės aukštesniąją menų mokyklą (dabar – Vilniaus dizaino kolegija), teigė norinti kurti „jausmingus“ drabužius. „Kodėl antikonstrukcija ir asimetrija dabar tokios populiarios, deramai pritampa prie mūsų vidinio pasaulio? Gal jis jau kiek suardytas, gal esame pažeisti, draskomi prieštaringų jausmų?“ – tada samprotavo pašnekovė. Ši jaunos dizainerės mintis tebėra aktuali ir šiandien, tiesa?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis