22 m. rašytoja stebina skaitytojus netikėtai giliu požiūriu į gyvenimą

 (8)
Net jei Teklė Kavtaradzė nebūtų dviejų knygų ir teatre vaidinamos pjesės autorė, knietėtų pakalbinti ją kaip neįprasto vardo ir pavardės savininkę. Vis dėlto labiausiai ši mergina intriguoja tuo, kad savo pirmąją knygą išleido būdama viso labo keturiolikos.
Teklė: žmogus turi judėti į priekį, nes kitaip jis krenta į nuosėdas.
© Žurnalas "Moteris"

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiandien Teklei yra 22-eji metai, ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino dramaturgijos ketvirtakursė. Nors nuo jos literatūrinio debiuto – romano „Nespalvota“ – praėjo jau nemažas laiko tarpas, knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė jaunąją autorę atsimena puikiai: „Ji juk unikali, iki Teklės nebuvo nieko panašaus. Kad jaunutė mergaitė su palyginti nedidele gyvenimo patirtimi parašytų šitokią knygą... Supratome, kad ji nepaprastai talentinga. Iki šiol su kolegomis sekame, kaip gyvenimas rikiuoja kūrybinį Teklės likimą. Įdomu, ar pirmieji sėkmingi bandymai taps rimta veikla. Pati, stebėdama tokį jauną talentą, jaučiuosi kiek sutrikusi: norisi jį motiniškai globoti, saugoti. Kita vertus, supranti, kad ne kažin ką gali padaryti, nes menininkui pirmiausia tenka kovoti pačiam su savimi.“

Teklė sako nežinanti, kodėl ir iš kur tas poreikis rašyti. Vaikystėje mama jai ir metais jaunesnei seseriai Marijai skaitė daug knygų. Teklė net nepastebėjo, kaip pati ėmė kurti istorijas ir kaip joje apsigyveno knygos nuojauta: „Pradėjau rašyti vienuolikos. Tiesa, iš pradžių tik mėgdžiodavau tai, ką skaitydavau. Pradėdavau visokias istorijėles ir mesdavau. Romanas „Nespalvota“ – pirmasis baigtas didelis pasakojimas, kuriuo norėjau pasidalyti su kitais. Man buvo įdomu išgirsti, ar jis įdomus ir kitiems žmonėms.“ Knygoje pasakojama apie keturiolikmetę mergaitę. Herojės gyvenimo niekaip nepavadinsi lengvu ir nesudėtingu. Anot autorės, jos pačios esama visuose personažuose, kai kuriuose – gal net per daug. Nors Teklei patinka tiesiog išgalvoti istorijas ir aplinkybes, giluminės patirties neišgalvosi.

Man esmių esmė yra šeima, sako jaunoji rašytoja. - Jei ši žmogui nerūpi, tai kas apskritai jam gali rūpėti?
Man esmių esmė yra šeima, sako jaunoji rašytoja. - Jei ši žmogui nerūpi, tai kas apskritai jam gali rūpėti?
© Žurnalas "Moteris"

Neaišku, kaip būtų susiklostęs romano „Nespalvota“ likimas, jei ne Teklės mama – žinoma psichologė Rasa Bieliauskaitė. Mergina pasakoja, kad būtent ji padrąsino parodyti kūrinį literatūros profesionalams: „Mama darė tai ne todėl, kad knygą parašė jos dukra, bet todėl, kad manė esant ją vertą platesnio nei tik šeimos ratas dėmesio.“

Ponia Rasa sako visada skatinusi dukras (Marija studijuoja kino režisūrą, o pirmuosius savo scenarijus ir filmus – beje, šie puikiai įvertinti – taip pat sukūrė dar mokydamasi mokykloje) kūrybinei raiškai: „Dvylikos metų Teklė parašė kūrinėlį „Timas stovyklauja“. Mačiau, kad jau ten buvo aiški struktūra – pradžia, intriga, sprendimas, pabaiga. Perskaičiusi romaną „Nespalvota“, ten irgi radau kūrinį. Net truputį išsigandau – o ką dabar daryti? Nunešiau rankraštį literatūros autoritetui – profesorei Danutei Gailienei. Knygą perskaitė ne tik ji, bet ir jos vyras vertėjas Antanas Gailius – iki galo! Šių žmonių padrąsinimas buvo lemiamas.“

Taigi romanas „Nespalvota“ pasirodė knygynuose. Tada labiausiai stebėtasi autorės amžiumi ir svarstyta, ar tai nebus viso labo vienkartinis blykstelėjimas. Tačiau, nepraėjus nei porai metų, Teklė atidavė leidyklai antrąjį savo romaną „Basomis po naktinį miestą“. Paprašyta apibūdinti, apie ką yra jos knygos, mergina sunkiai randa tinkamų žodžių, o ir apskritai nelabai mėgsta tai daryti. Jei trumpai, svarbiausias pačios Teklės gyvenimo ir kūrybos leitmotyvas – žinojimas, kad viskas bus gerai. Saulė juk visada pateka, ir gyvenimas yra nuostabus. Žurnale „Aš ir psichologija“ mergina rašo: „Žmogus turi judėti į priekį, nes kitaip jis krenta į nuosėdas. Ir iš išorės, ir iš vidaus gauname ženklus, nuorodas. Toks netikėtas ir naudingas savęs suvokimas – kaip atskiro, bet kartu ir susijusio su kitais. Šiuo sunkiu laiku susiduri su gąsdinančiu klausimu: ką daryti? Susiduri su tiesos ieškojimu, ir taip baisu suklysti. Tačiau mama sako, kad negalima galvoti tik apie tai, kaip nesuklysti. Rizika visada yra. Kad ir ką renkiesi, kad ir dėl ko dvejoji, daug svarbiau yra veikti, daryti.“ Teklės pjesės „Namisėda“ – šią Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė režisierė Gabrielė Tuminaitė – herojė paauglė Marija mano, kad ji, norėdama parašyti gerą istoriją, turi pabėgti iš namų, nes ten gyvena pernelyg ramų ir normalų gyvenimą. „Bet aš pati niekada nebėgau, – juokiasi Teklė. – Buvau gana paklusni dukra, normali mokinė, nors ir ne pirmūnė. O pjesę inspiravo mano sesers Marijos charakteris. Turiu pasakyti, kad tikrai nesu nei talentingesnė, nei labiau už ją nusipelniusi.“

Šiaip ar taip, šie kūriniai Teklei Kavtaradzei – jau praeitis. Mergina sako suprantanti, kad reikia judėti toliau ir kad tokių ankstyvų pasiekimų fone jos būsima kūryba atrodys matomesnė. Ateities Teklė smulkmeniškai neplanuoja, nes „ką žiemą pasakysiu, pavasarį gali pasikeisti“. Ką konkrečiai veiks baigusi akademiją, dar nežino. Galbūt patrauks kuriam laikui į užsienį?.. Beje, kalbėdama apie profesinę ateitį, mergina teigia norinti, kad teatras liktų svarbia jos gyvenimo dalimi: „Nors mokausi kino dramaturgijos, teatru ėmiau domėtis gerokai anksčiau nei kinu. Tai nuostabus menas: teatre viskas vyksta čia ir dabar; susirinkę žiūrovai išgirsta istoriją ir išgyvena ją kartu su aktoriais.“

Teklė, artėjant naujo gyvenimo etapui, prasitaria jaučianti, kad jos laukia ir panikos akimirkos: „Žinau, kad gyvenime reikia būti drąsiai, tačiau daug ko vis dėlto dar prisibijau...“ Imame kalbėti apie sąvoką, kurią Teklė vadina savo kartos iššūkiu. Paradoksalu, bet tai – laisvė, ir ši būna nelengva. Visko tiek daug, gali rinktis, tačiau kaip sunku suprasti, ko iš tikrųjų nori. Dėl to kyla nerimo jausmas, ir šis, anot Teklės, labai palankus kurti, tačiau kasdieniame gyvenime vargina: „Rengiuosi diplominiam darbui, kurio esminis žodis bus „nerimas“. Noriu pakalbėti apie laisvės kryžkeles ir savo kartos problemas. Pati didžiausia jų – nestabilumas – būdinga visam mūsų gyvenimui. Turiu galvoje ir karjerą, ir tarpusavio, šeimos santykius. Šie sparčiai keičiasi: vieni žmonės tuokiasi, kiti renkasi gyventi drauge nesusituokę. Darnių šeimų vis mažiau, o juk žmogui būtina turėti kokią nors atramą – tik tada laisvė ir didelis pasirinkimas jam bus ne vargas, o džiaugsmas ir vertybė. Atrama gali būti ir religija, menas – bet kas, kuo galėtum tikėti. Man esmių esmė yra šeima. Jei ši žmogui nerūpi, tai kas apskritai jam gali rūpėti? Vidinis tikėjimas ir žinojimas padeda pasidaryti tvarką savo galvoje ir gyvenime. Dar labai svarbu suprasti, kad tau duotas būtent šis laikotarpis – su visais iššūkiais ir pagundomis. Turi susidoroti. O skųstis, kad dėl visko kalti blogi laikai, yra lengviausia.“
Kas dar svarbu? Matyti tikslą ir kryptingai jo siekti. Turėti, į ką atsigręžti ir iš ko mokytis. Nuolatinė pastanga gyventi meilėje. „Moterims reikia gerų vyrų, – sako Teklė. – Tokių, kurie myli ne dėl kūno ar dėl noro patenkinti savo poreikius, o todėl, kad mato joje pirmiausia asmenybę.“

Rašytojai nepatinka beprotiškas skubėjimas, nes jis kiekvieną žmogų įtraukia į savo girnas. „Siuntu ant savęs dėl to, kad daug mažiau skaitau. Darosi sunku susikaupti. Vis labiau įprantama prie greit besikeičiančių vaizdų, norisi greitų malonumų. Man labai patinka miestas, tačiau jis yra to nežmoniško tempo šaltinis“, – sako Teklė. Po pusmečio, praleisto atokiame ir ramiame Anglijos miestelyje, ji pradėjo mąstyti apie gamtą ir miestą, du skirtingus gyvenimo būdus. Sugebėti nepasiduoti skubai mieste yra be galo sunku, o Anglijos provincijoje gamta – jūra, uolos – įsikūnijusi ramybė. Keliones rašytoja vadina jaudinančiu dalyku ir toli gražu ne vien todėl, kad jos išvaduoja žmogų nuo rutinos. Teklei kelionės reiškia paralelinį mokymąsi, kai gali ne tik pažinti kitokius žmones ir skirtingą kultūrą, bet ir pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, galbūt pervertinti ir kai kurias savo nuostatas, ir padarytas klaidas.

O jeigu Teklė Kavtaradzė nebūtų literatūros pasaulį nustebinęs jaunas talentas? Ką sužinotume pasidomėję tik jos graikišku vardu ir gruziniškomis šaknimis? Ne tik Teklės pavardė, bet ir juodbruva išvaizda, energingas temperamentas liudija jos gyslomis tekant kaukazietišką kraują. Gruziniški genai, matyt, bus nemenkai sąlygoję jaunos kūrėjos talentą, nes jos tėtis kilęs iš tikrai kūrybingos giminės: senelis buvo poetas ir vertėjas iš prancūzų kalbos, tėvas – kino ir teatro aktorius, režisierius.

O tokį retą vardą dukrai R. Bieliauskaitė pasakoja parinkusi todėl, kad jis gerai žinomas ir Gruzijoje: ten gyvenusi kunigaikštytė Tekla kovojo dėl šalies laisvės. „Niekada nebuvau Gruzijoje, – sako Teklė. – Būtinai apsilankysiu, kai tik pasiruošiu psichologiškai. Ilgai svarsčiau, kodėl lietuviai ir gruzinai yra tokie dideli draugai. Nutariau, kad šias tautas sieja išskirtinis svetingumas ir draugiškumas. Mano tėtis gruzinas su mumis negyvena, nepažįstu jo ir nesu mačiusi. Tai – sudėtinga šeimos istorija. Turiu pribręsti kada nors su juo susipažinti. Manau, kad tai labai svarbu.“

Nuotrauka – „PIX studija“ (R. Mickevičiūtės nuotr.), makiažas – U. Ežerinskaitės. Suknelė - „Daili“ (auorė - L. Dailidėnienė).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Modelis Ditė Antanaitytė podiumą iškeitė į gamtos prieglobstį

Kelionės, klajonės išaugina sparnus. Į nuotykių, pažinimo, lėto ar kūrybiškai intensyvaus buvimo kelią kviečia ir liepos mėnesio „Moters“ žurnalo herojai: modelis Ditė Antanaitytė, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, režisierė Emilija Škarnulytė, muziklogas Viktoras Gerulaitis, dainų autorė ir vokalistė Dovilė Filmanavičiūtė-Mis Sheep ir kiti.

3 metų Lietuvą palikusi našlaitė Rasa Niujorke tapo režisiere ir grįžo į gimtinę pristatyti spektaklio

„Pinigai yra Holivude, o  menas  – Niujorke“, – sako aktorė ir režisierė Rasa Allan Kazlas (77 m.). 1970-aisiais su dviem lagaminais ir 500 dolerių rankinėje ji pamėgino užkariauti savo svajonių miestą.

43-ejų amerikiečių aktorė Eva Longoria susilaukė pirmagimio

Serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“ žvaigždė pagimdė berniuką, savo portale skelbia žurnalas „Hola! USA“.

Natalija Martinavičienė: šiuo metu esu pačiame gražiausiame amžiuje

Verslininkė bei prekės ženklo „Natali De Lyrik“ įkūrėja Natalija Martinavičienė (40 m.) sako, kad ji nėra užsispyrusi karjeristė, pirmoje vietoje yra vaikai, todėl po darbų iš karto lekia namo ruošti pietus bei rūpintis namais.

Leidėja Eglė Jokužytė: kai susidūriau su neregių pasauliu, pasikeitė ir mano pačios gyvenimas

Ji paima vaiką, kuris niekada nematė šviesos, už rankos ir veda. Nori jam daug papasakoti apie pasaulį, spalvas ir knygas, į kurias žmonės sudeda išmintį. Būti neregių vaikų akimis – toks šiandien yra leidyklos „Verslas ar menas“ vadovės Eglės Jokužytės pašaukimas.

Seniai viešumoje bematyta Alma Adamkienė pasirodė Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte

Pasiklausyti Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto rinkosi meno elitas.

Turtingos, gražios, populiarios, tačiau meilėje joms nesiseka (1)

Gražios, turtingos, žymios ir geidžiamos. Jos turi viską, išskyrus tą vienintelį, su kuriuo namuose galėtų dalintis savo džiaugsmais ir liūdesiu. Kodėl šioms Holivudo žvaigždėms nesiseka meilėje?

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: bijau nespėti per man skirtą gyvenimą nuveikti to, ko noriu (1)

Kai laidų, renginių vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės paklausiau, kokių silpnybių ši turinti, nesitikėjau atsakymo: „Vėluoti“. Kaip jai sekasi nepavėluoti į vedamą televizijos laidą „Labas rytas“, kaip įveikia darbe patiriamą stresą, apie santuoką, prasmingo gyvenimo receptus, svajones, baimes ir kalbėjausi su ja.

Blake Mycoskie – verslininkas, batais apdovanojęs skurdžiausių šalių vaikus

Vieną sėkmingiausių pasaulio socialinių verslų, kompaniją „Toms“ įkūręs Blake Mycoskie įrodė, kad įmanoma darant gera dirbti pelningai. Išskirtiniame interviu mūsų portalui jis pasidalino savo verslo istorija.

Džordana Butkutė apie artimuosius: aš juos labai myliu, tačiau dažnai pasimatyti negalime

Kitą savaitgalį Džordana sugrįš į savo vaikystės miestą Šakius ir būtinai apkabins artimuosius. O tai padaryti ji gali retai...