20 kilometrų. Be striukių ir net be triusikų

Pokalbis su Žmogumi.

Žurnalas "Moteris" (A. Stanevičienės nuotr.)

– Kiek kilometrų? – klausia Žmogus, kai išsiaiškiname, kad gyvenu už miesto.
– O kiek minučių? – klausia ir vėl, nes, matyt, nori suprasti mano gyvenimą.
Dvidešimt. Dvidešimt kilometrų ir šiek tiek daugiau minučių kasdien.
– Ateis laikas, pavargsi, – sako Žmogus, matyt, viską supratęs.

Mama niekada manimi nesiskundė. Galbūt todėl, kad buvau vaikas, kuris moka būti vienas. Tam nereikėjo jokių pastangų, nes kažkaip jau tada, penkerių, atrodė akivaizdu, kad tą tylią erdvę ir laiką, tą atsipūtusios laisvės jausmą, kai esi sau taip, kaip nori būti, reikia saugoti, branginti ir puoselėti. Ir nesidalyti net su geriausiais draugais.

Namuose, kieme, ant sūpynių niekada nebijojau likti viena galbūt todėl, kad niekada viena nesijaučiau: aš buvau su visomis tomis mintimis, tūkstančiais jų – kurios tūno galvoje ir laukia, kada bus paliestos. O kur dar jausmai, sapnai, džiaugsmai ir skauduliukai, kuriuos reikia sudėlioti į stalčius, dėžutes, suvynioti į dovanų popierių ir nuspręsti, kam įteikti.

Kai esi vienas, turi tiek reikalų!

Iki šiol nesuprantu tų, kurie nemoka pabūti vieni ir labai išsigąsta, jei pasakai, kad nori pasėdėti ant sofos tyliai. Jie sako: „Kalbėk su manim“, bet aš žinau, kad jei „atsidarysiu“, išlysiu kaip džinas, o paskui turėsiu klausytis jų norų ir atidėti savo reikalus. Tai visada truputį vargina. Labai.

Tie dvidešimt kilometrų ir šiek tiek daugiau minučių kasdien yra mano sėdėjimas tyliai ant sofos. Mano namai, kuriuose galiu pabūti viena. Mano sūpynės, kuriose sėdėdama išpakuoju ir supakuoju gyvenimo dovanas.

Esu tokiame malonumo ruože, kai galiu būti tik sau, su savimi, dėl savęs savo slaptame minčių gyvenime.

Nesuprantu, kaip Žmogus gali ilgai tverti, kai viskas – šalia. Kai skaniausia kava yra po valgomojo kilimu – triaukščio cokoliniame aukšte. Kai, kol nupėdini iki darbo, nesibaigia latė popieriniame maxi dydžio puodelyje. Kai pro langą matai vaiko darželio sūpynes, o savo gatvelėje gali nusipirkti žalias pėdkelnes, plikytą pyragaitį su kremu, skutimosi putų ir Serge'o Luteno kvepalų.

– Patogu, – sako Žmogus. – Sutaupai laiko.
– Sutaupai. Kam? – klausiu, nes bandau jį suprasti. – Dar vienam plikytam pyragaičiui, knygos puslapiui, bučiniui, ilgesniam seksui, „Panoramai“, papildomiems dešimčiai pritūpimų, feisbukui, dar kitai parduotuvei?

„Mums ne pakeliui“, – tada sako Žmogus ir daugiau nieko nesako. Aš jį labai gerai suprantu. Neapmaudu, nes man neužtenka tų penkių minučių iki darbo, kurias jis gali skirti, kad mane apgalvotų. Taip pat – ir save.

Žmogui dar norėčiau pasakyti, kad tas dvidešimt minučių į vieną pusę aš esu AŠ labiau nei bet kurį kitą kartą, kai į savo gyvenimą įkišu rankas kaip į pūkinės striukės rankoves, ir ji mane šildo, duria plunksnų smaigaliais. Tas dvidešimt minučių esu be jokių striukų ir net be triusikų. Tik AŠ. Nes nieko daugiau negaliu, tik vairuoti ir šitaip būti.

Tuos dvidešimt kilometrų neatsiliepiu į skambučius. Vairuoju – negaliu.
Tas dvidešimt minučių man nereikia gaminti nei pietų, nei vakarienių, spėti „į terminus“, nereikia vesti šuns, ieškoti indaplovės meistro, paduoti vaikams žuvų taukų ir patikrinti, ar rytdienai yra švarių drabužių. Man nereikia nieko prisiminti, pamiršti, pasižymėti, atidėti, sutaupyti, nupirkti. Nieko nereikia nuspręsti.

Tuos dvidešimt kilometrų aš esu kažkur tarp visų reikalų, pakeliui iš vienų į kitus. Esu tokiame malonumo ruože, kai galiu būti tik sau, su savimi, dėl savęs savo slaptame minčių gyvenime. Visai kaip vaikystėje, kai namie palikdavo vieną.

Tas dvidešimt minučių mintyse atsistoju nuoga prieš save ir įdėmiai žiūriu.

– Aš niekada nepavargsiu, – vis tiek pasakau Žmogui, nors jam jau nerūpiu. – Nes tą akimirką, kai, nuvažiavusi tuos dešimt kilometrų pirmyn, išjungiu variklį, nieko nelaukiu taip kaip dešimties kilometrų atgal.

Tų dvidešimties meditacijos minučių, kurias turiu ničnieko nepaaukodama.

– Man tik atrodo, kad sutraukdamas savo keliones į penkias minutes ne sutaupai, o atidedi, – norėčiau dar pasakyti Žmogui, bet jis nesiklauso.
Nusisukęs jau eina namo gatvele, kurioje viskas ranka pasiekiama.

Ir kadangi mudviem šiaip ar taip jau ne pakeliui, sustojusi priešais raudoną šviesoforo signalą nusišypsau kitam Žmogui kitame automobilyje. Jis irgi be striukės.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis