"Jis užlipdavo laiptais nuo savo nedidelių rūmų netoli Brandenburgo vartų, prie kurių buvo jo propagandos ministerija. Jis lipdavo laiptais, paskui per biblioteką nužygiuodavo į savo gražųjį biurą bulvare Unter den Linden (vok. po liepomis)", - pasakojo Brunhilde.

Ji prisimena, kokie elegantiški buvo baldai, kokia nerūpestinga atmosfera viešpatavo kambaryje prieš J. Gėbelso (Josefo Goebbelso) biurą, kur ji sėdėjo kartu su kitomis penkiomis sekretorėmis.

„Mes visada žinodavome, kai jis atvykdavo, tačiau paprastai jo nematydavome, kol palikdavo biurą, išeidamas pro duris, vedančias tiesiai į mūsų kambarį. Štai tad mes galėjome užduoti jam visus rūpimus klausimas arba pranešti, kas skambino, – prisiminimais dalijosi buvusi sekretorė. – Vaikams labai patikdavo lankyti savo tėvelį darbe. Jie ateidavo su šeimos numylėtiniu Erdelio terjeru, visada buvo labai mandagūs, padarydavo reveransą ir paspausdavo mums rankas“.

Jozefas Gėbelsas su žmona Magda ir dukra Helga, 1935 m., Vida Press nuotr.

B. Pomsel "The Guardian" davė vieną pirmųjų ir paskutinį nuodugnų interviu apie savo gyvenimą. Būdama 105 metų ir pernai netekusi regėjimo, II Pasaulinį kartą išgyvenusi moteris tvirtina jaučianti palengvėjimą dėl to, kad jos dienos jau suskaičiuotos.

„Per tą truputį laiko, kuris man dar liko – tikiuosi, kad tai bus ne metai, o mėnesiai – aš viliuosi, kad pasaulis neapsivers aukštyn kojomis dar kartą, kaip tai nutiko tada... Nors kai kurie dabartiniai pokyčiai baisūs, ar ne?... Man lengviau ant širdies, nes niekada neturėjau vaikų ir man nėra dėl ko nerimauti“, – džiaugėsi senolė.

Tad kas motyvuoja ją, turbūt paskutinę likusią gyvą nacių vadovybės vidinio rato liudininkę, tik dabar iš tikrųjų nutraukti tylą? Anot B. Pomsel, tai visiškai neturi nieko bendra su sąžinės apvalymu.

Nors prisipažįsta, kad buvo pačioje nacių propagandos širdyje ir atliko nelabai gražias užduotis: reikėjo klastoti į mažesniąją pusę žuvusių karių skaičius ar išpūsti Raudonosios armijos karių išprievartautų vokiečių moterų statistiką,- tačiau tai ji vadina „tik dar vienu darbu“.

Dokumentinis filmas „A German Life“, kuris sukurtas iš 30 valandų pokalbio su ja, neseniai buvo pristatytas Miuncheno filmų festivalyje. Tai ir yra priežastis, kodėl ji nori „mandagiai atsakyti“ į klausimus.

Nors, kaip pati sako, "nieko blogo aš nedariau - tik spausdinau mašinėle J. Gėbelso biure“.

Neretai gyvenimo pabaigos ataskaitos, tokios kaip ši, būna persmelktos kaltės jausmo, tačiau B. Pomsel neatgailauja. Kalbėdama ji stipriai gestikuliavo, plačiai šypsojosi ir retsykiais atrodė, kad ją net tonizuoja primygtinis įsitikinimas, kad ji elgėsi taip pat, kaip dauguma kitų vokiečių.

„Dabar žmonės nuoširdžiai tiki, kad jei būtų gyvenę tais laikais, tikrai būtų stoję prieš nacius. Patikėkite manimi, dauguma jų tikrai nebūtų to darę“, – tikino garbaus amžiaus moteris. Pasak jos, iškilus naciams „visa šalis buvo tarsi užkerėta“.

„Galėčiau būti atvira kaltinimams, kad nesidomėjau politika, tačiau tiesa yra tokia, kad jaunystės idealizmas galėjo lengvai sulaužyti tau kaklą“, – sakė B. Pomsel.

Moteris prisiminė, kaip jai buvo perduoti prieš nacius veikusios aktyvistės studentės Sophie Scholl bylos dokumentai. Ši mergina dalyvavo „Raudonosios rožės“ judėjime. S. Scholl 1943 metų vasarį buvo įvykdyta mirties bausmė dėl tėvynės išdavystės, nes ji Miuncheno universitete dalijo antikarinius lankstinukus.

„Vienas iš J. Gėbelso specialiųjų patarėjų liepė man saugiai padėti dokumentus, nevartyti jų. Tad aš to ir nedariau, ir jaučiausi savimi gana patenkinta, kad jis manimi pasitikėjo, ir kad mano užsidegimas gerbti tą pasitikėjimą buvo stipresnis už smalsumą atversti bylą“, – pasakojo Brunhilde.

Adolfas Hitleris ir Jozefas Gėbelsas, Vida Press nuotr.

B. Pomsel apibūdina save kaip Prūsijos disciplinos produktą: ji prisimena tėvą, kai šis grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo mūšių – tada jai buvo septyneri. šeimos galva uždraudė miegamuosiuose laikyti naktinius puodus.

„Jeigu mes užsinorėdavome į tualetą, turėjome mesti iššūkį visoms raganoms ir blogosioms dvasioms, kad jį pasiektume“, – prisiminė pašnekovė. Kartu su kitais broliais bei seserimis ji buvo „mušama kilimų mušekliu“, kaskart, kai nepaklusdavo. Taigi, disciplina ir paklusimas Brunhildai jau buvo įaugęs į kraują.

31-erių metų ji dirbo valstybiniame radijuje gerai apmokama sekretore – šį darbą gavo tik tapusi registruota nacių partijos nare – kai kažkas 1943 metais rekomendavo ją perkelti į propagandos ministeriją.

„Tai buvo atpildas už tai, kad sugebu greičiausiai spausdinti mašinėle radijo stotyje“, - pasakojo ji.

Moteris prisimena savo algalapį, kuriame buvo išvardintos neapmokestinamos išmokos šalia 275 markių algos – gana didelės pinigų sumos, lyginant su tuo, ką uždirbo dauguma jos draugų.

B. Pomsel prisiminė, kaip vis sunkėjo gyvenimas jos linksmuolei raudonplaukei draugei žydaitei Evai Loewenthal, kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Pašnekovę taip pat šokiravo labai populiaraus radijo stoties diktoriaus suėmimas - jis buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą už tai, kad buvo homoseksualus.

Vis dėlto, moteris tvirtina gyvenusi tarsi burbule ir nežinojusi didžiosios dalies nusikaltimų, kuriuose vykdė nacių režimas prieš savo priešus, nors faktiškai pati tuo pat metu buvo visos šios sistemos širdyje.

„Žinau, kad šiais laikais niekas mumis netiki – visi mano, kad mes viską žinojome. Mes nieko nežinojome, viskas buvo laikoma didelėje paslaptyje“, – tikina B. Pomsel. Ji nenorėjo pripažinti, kad buvo naivi tikėdama, kad „dingę“ žydai – įskaitant ir jos draugę Evą – buvo išsiųsti į kaimus Sudetenlande, tose teritorijose, kurias reikėjo iš naujo apgyvendinti.

„Mes tuo tikėjome, mes nuleidome tai negirdomis, tai atrodė tikėtina“, – sakė buvusi nacių sekretorė.

Kai per bombų antskrydį buvo sunaikintas Brunhildos butas, kurį ši dalijosi su tėvais, J. Gėbelso žmona Magda padovanojo jai mėlyną vilnos kostiumėlį su šilko pamušalu: "<..>Niekada nebuvau turėjusi kažko prabangaus<..> Jie abu man buvo labai malonūs“.

Taip pat skaitykite: Magda Gėbels – pirmoji Hitlerio ponia, nužudžiusi savo vaikus

Senolė prisiminė, kad jos viršininkas buvo „mažas, bet gerai prisižiūrėjęs“, „džentelmeniškos veido išraiškos“, dėvėjo „geriausių audinių kostiumus ir visada buvo šiek tiek įdegęs“. „Jo rankos buvo gerai prižiūrėtos, turbūt kasdien darėsi manikiūrą“. Sekretorė netgi jautė gailestį dėl Jozefo šlubavimo, „kurį jis stengdavosi kompensuoti arogancija“.

Vos kelis kartus vietoj džentelmeno ji regėjo vyrą, kuris vaikėsi nacių mirtinų tikslų. Brunhildą išgąsdino jo liūdnai pagarsėjusi kalba apie „totalų karą“, kurią Berlyno sporto rūmuose J. Gėbelsas išrėžė 1943 metų vasarį.

Tądien Brunhildai ir dar vienai kolegei buvo duotos vietos pirmosiose eilėse, iškart už Magdos Gėbels. Tai įvyko iškart po Stalingrado mūšio ir J. Gėbelsas tikėjosi sulaukti visuomenės paramos panaikinti visoms kliūtims, neleidžiančioms kovoti su Vokietijai iškilusiomis grėsmėmis.

„Joks aktorius negalėjo geriau transformuotis iš civilizuoto rimto žmogaus į pompastiškai kalbantį ir chuliganiškai besielgiantį vyrą… Biure jis demonstravo kilmingiesiems būdingą eleganciją, o vėliau pamačiau jį tarsi siautėjantį neužaugą – tokį milžinišką kontrastą sunku net įsivaizduoti“, – prisiminė moteris.

Detalės, į kurias B. Pomsel sutelkė dėmesį, gali atspindėti tai, kaip ji, norėdama geriau jaustis, paredagavo savo istoriją. Tačiau taip pat įmanoma, kad nežinojimo ir baimės derinys, bei apsauga, kurią garantavo didelis biuras vyriausybės štabe, išties atitolino ją nuo realybės.

1945 metais, dieną po A. Hitlerio gimtadienio, jos pačios gyvenimas staiga sustojo. J. Gėbelsui ir jo aplinkai buvo nurodyta prisijungti prie Adolfo Hitlerio požeminiame bunkeryje, kuris buvo vadinamas Fiurerio bunkeriu. Tai buvo paskutinės karo dienos...

„Jaučiau, tarsi kažkas mano viduje mirė", – prisiminė B. Pomsel.

Tą dieną J. Gėbelso asistentas Guentheris Schwaegermannas atbėgo su naujiena, kad balandžio 30 dieną nusižudė A. Hitleris, o po dienos - ir J. Gėbelsas. „Mes paklausėme: „Ar jo žmona irgi?“ „Taip“. „Ir vaikai?“ „Vaikai taip pat“. Mes buvome be žado“.

Kartu su kitomis sekretorėmis Brunhilda ėmėsi karpyti baltus maisto maišus ir daryti iš jų didelę kapituliacijos vėliavą, kad perduotų ją rusams. Kalbėdama apie strategiją prieš neišvengiamą suėmimą B. Pomsel koleges patikino, kad sakys tiesą: „Kad dirbau stenografiste Jozefo Gėbelso propagandos ministerijoje“.

Brunhilda buvo nuteista penkeriems metams kalėjimo įvairiuose rusų lageriuose Berlyne ir aplink jį. „Ten nebuvo rožėmis klota“, – tai viskas, ką ji papasakojo apie tuos metus. Tik sugrįžusi namo ji esą sužinojo apie holokaustą, kurį pavadino „žydų reikalu“.

Vėlesnis B. Pomsel gyvenimas nedaug tesiskyrė nuo ankstesniojo – ji vėl gavo sekretorės darbą valstybiniame radijuje, vėliau tapo programų direktoriaus vyriausiąja sekretore ir mėgavosi privilegijuotu gyvenimu – gavo gerą atlyginimą ir keliavo iki tol, kol sulaukusi šešiasdešimties 1971 metais išėjo į pensiją.

Tačiau prireikė net šešių dešimtmečių po karo pabaigos, kuomet pradėjo domėtis mokyklos laikų draugės žydaitės Evos likimu. Kai 2005 metais buvo atidengtas holokausto aukų memorialas, ji iš savo namų Miunchene ten nuvyko, kad viską pamatytų pati: "Nuėjau į informacijos centrą ir pasakiau, kad ieškau tokios Evos Leowenthal".

Vyras peržiūrėjo įrašus ir netrukus surado jos draugę, kuri 1943 metų lapkritį buvo deportuota į Aušvicą, o 1945 metais paskelbta mirusia.