10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare

27-erių emigrantė Milena Šereikaitė trejus metus praleido Anglijoje, dar tiek pat Norvegijoje ir štai jau ketvirti metai yra įsikūrusi Amerikoje.
© Asmeninis albumas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mergina pasakoja, kokių sunkumų patyrė emigracijoje, kol galiausiai gali siekti daktaro laipsnio prestižiniame Pensilvanijos universitete. Taip pat dalinasi pastebėjimais, kokie yra norvegai ir amerikiečiai.

Kokiais tikslais iškeliavote į Angliją?

Anglų kalbos pamokos man visada būdavo sunkios, kai mokiausi mokykloje, todėl pradėjau mokytris papildomai. Mano mokytoja Jūratė buvo nuostabus žmogus, kuris man parodė, kokia įdomi gali būti kalba. Baigusi vidurinę nusprendžiau studijuoti anglų filologiją ir nutariau, kad geriausias būdas išmokti šią kalbą būtų studijuojant ir gyvenant Anglijoje. Taigi, taip ir pragyvenau Kembridže trejus metus, įgijau bakalauro laipsnį. Studentai šioje šalyje, deja, negauna stipendijų, todėl bestudijuodama turėjau ir dirbti – gyvenimas nebuvo lengvas. Penkias dienas per savaitę mokydavausi, savaitgaliais dirbdavau skalbykloje, lygindavau drabužius. Trūkdavo laiko sau, bet pinigų pragyvenimui užteko.

Kaip gyvenimas Jus nubloškė į Norvegiją?

Mano buvęs vaikinas nusprendė studijuoti Norvegijoje, tad aš, baigusi bakalauro studijas, išvykau pas jį. Norvegijoje studijavau anglų kalbos lingvistiką Trondheimo mieste. Nors ir Skandinavijoje mokslas yra nemokamas, tačiau pragyvenimo lygis labai aukštas, viskas kainuoja daug brangiau, todėl ir vėl turėjau susirasti darbą, kad galėčiau išgyventi. Buvo labai sunku, nes nemokėjau kalbos. Kai duodavau savo CV darbdaviams, jie tiesiog pašnairuodavo į mane. Niekada taip ir nesulaukiau skambučio iš darbdavio, o santaupos seko, reikėjo mokėti už nuomą... Galiausiai per pažįstamus sužinojau, kad „Amnesty International“ organizacija ieško darbuotojų, kurie tiesiog stovi gatvėje ir ieško žmonių, potencialiai galinčių tapti šios organizacijos nariais. Tad mano pirmasis darbas šioje šalyje ir buvo toks – stovėdavau gatvėje ir angliškai bandydavau prikalbinti praeivius prisijungti prie mūsų organizacijos. Buvo visko: vieni labai pozityviai žiūrėdavo į tai, kad kalbu angliškai, kiti liepdavo eiti iš kur atėjus. Žiemos Norvegijoje labai šaltos, tad sunkiausia būdavo, kai reikėdavo per 25 lapsnių šaltį apsimuturiavusiai šypsotis žmonėms.

Bet atėjo geresnės dienos – po metų radau darbą kavinėje, dirbau padavėja, alga buvo geresnė, susiradau draugų norvegų. Truputį pramokau kalbą, aišku, neišvengdavau nesusipratimų. Taigi, taip ir gyvenau – dieną eidavau į universitetą, vakarais nuo 17 val. iki 23 dirbdavau, namo grįždavau visiškai „nusivariusi nuo kojų“.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Yra nusistovėjęs toks stereotipas, kad šiauriečiai pasižymi šaltumu. Galbūt tai paneigsite?

Ne, nepaneigsiu. Skandinavai tikrai neprisileidžia žmonių lengvai, jie taip pat yra gana drovūs. Užtruko nemažai laiko, kol radau Norvegijoje draugų, bet dabar šie žmonės, manau, yra mano draugai iki gyvenimo galo.

Kaip atsidūrėte Amerikoje?

Praleidusi Norvegijoje trejus metus ir įgijusi magistro laipsnį, nusprendžiau karjeros siekti akademinėje srityje ir įgyti mokslų daktaro laipsnį. Galbūt skamba juokingai – nuo padavėjos iki mokslų daktarės...Bet nors ir dirbau antrarūšius darbus, niekada nenustojau tikėti, kad vieną dieną man nereikės taip sunkiai dirbti. Europoje apsiginti daktaro laipsnį dažniausiai užtrunka trejus metus, per tą laiką dirbant prie vieno ar kelių projektų su savo profesoriumi. Aš norėjau kažko daugiau. Amerikoje viskas šiek tiek kitaip: doktorantūra trunka penkerius metus, per tiek laiko studijuojantys išmoksta visko – turi lankyti papildomas pamokas, dėstyti jauniesiems studentams, rengti konferencijas ir panašiai. Tuo mane ir sužavėjo mintis skristi į Ameriką.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Įstojau studijuoti lingvistikos doktorantūros į Pensilvanijos universitetą,esantį Filadelfijoje, tai yra vienas iš geriausių koledžų Amerikoje. Į lingvistikos programą kiekvienais metais paduoda paraiškas apie šimtas žmonių, tad konkurencija yra didelė. Studijuoti priėmė tik aštuonis žmones, tarp jų buvau ir aš – negalėjau patikėti tokia sėkme! Gavau Bendžamino Fraklino stipendiją penkeriems metams, tad pirmą kartą gyevenime galėjau tik mokytis ir nesukti sau galvos dėl pinigų, pagaliau radau laiko sau. Buvau labai laiminga pradėdama naują gyvenimo puslapį. Amerikoje jau esu treji metai, liko studijuoti dar du.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Daugelis lietuvių kritiškai vertina Ameriką dėl jos piliečių gyvenimo būdo, medicinos sistemos. O kokia Jūsų nuomonė?

Kai atvažiuoji iš Europos į Ameriką, supranti, kad medicinos sistema čia yra tikrai nekokia, daugelis gyventojų negali pasirūpinti savo sveikata, įsigyti sveikatos draudimo, be kurio šioje šalyje esi pasmerktas. Be abejo, iš Amerikos yra ir ko pasimokyti – amerikiečiai yra labai laisvi žmonės, jie nekompleksuoja dėl savo išvaizdos, nežiūri kreivai į kitus žmones, kurie išsiskiria iš minios, lengvai priima visas kultūras, nėra užsidarę savyje.

Ko labiausiai pasigendate gyvendama Amerikoje?

Manau, labiausiai man stinga miestietiškos švaros, pavyzdžiui, Niujorke nors ir labai gražu, bet labai daug nešvaros – purvini metro, kelkraščiai... Dauguma Europos šalių yra daug tvarkingesnės. Taip pat labai pasigendu vairuotojų kantrybės, žmonės skuba, lekia – toks čia gyvenimo ritmas. Vairuotojai neturi kantrybės, iš karto pypsina, rėkia. Vairuoti mašiną Amerikos mieste yra tikras menas.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Apibūdinkite vienu žodžiu lietuvį, anglą, norvegą ir amerikietį.

Lietuvis – susikaustęs.
Anglas – koncervatyvus.
Norvegas – individualistas.
Amerikietis – atsipalaidavęs.

Jūsų širdies draugas – kinas. Gal galėtumėte paatvirauti, kokie vaikinai yra kinai?

Mano vaikinas etniškai yra kinietis, bet jis gimė ir augo Kalifornijoje, todėl kultūriškai jis save identifikuoja kaip amerikietį. Vaikinai amerikiečiai yra labai rūpestingi, taip pat jie neturi nusistovėjusių stereotipų šeimoje, pavyzdžiui, jie rūpinasi namų švara ir maistu taip pat kaip ir moterys.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis archyvas

Ar laikote save kosmopolite?

Manau, kad taip.

Ar pasiilgstate Lietuvos?

Taip, labai. Ypač pasiilgstu Baltijos jūros, smėlėtų kopų, vėsių vasaros vakarų.

Ar žadate grįžti į gimtąją šalį?

Dar kol kas neplanuoju, kur gyvensiu ateityje. Lauksiu darbo pasiūlymų po studijų ir žiūrėsiu, kur mane nupūs gyvenimo vėjai.

Veidai

5 būdai, kuriais princas Harry ir Meghan Markle per savo vestuves pagerbė princesę Dianą

Princo Harry ir Meghan Markle vestuvės į istoriją įeis kaip viena didžiausių šio dešimtmečio karališkųjų švenčių. Nieko keisto, kad svarbiausią savo gyvenimo dieną princas rado ne vieną būdą paminėti savo velionės mamos atminimą.

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Po pasaulį besibastanti Viktoro Gerulaičio dukra Eglė: keliauti viena nebijojau ir nebijau

Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio dukros Eglės Gerulaitytės (33 m.) „Bastūnės liudijimai“ su pačia autore neįprasta šukuosena ant viršelio, į galvą atėjo vienintelis žodis – drąsu. Visgi pradėjusi skaityti knygą supratau, kad tai – tik smulkmena. Drąsu buvo keliauti vienai motociklu po Pietų Amerikos šalis nemokant gerai važiuoti, neturint modernių žemėlapių ir pinigų susimokėti už sočią vakarienę bei viešbučius.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.