10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare

27-erių emigrantė Milena Šereikaitė trejus metus praleido Anglijoje, dar tiek pat Norvegijoje ir štai jau ketvirti metai yra įsikūrusi Amerikoje.
© Asmeninis albumas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mergina pasakoja, kokių sunkumų patyrė emigracijoje, kol galiausiai gali siekti daktaro laipsnio prestižiniame Pensilvanijos universitete. Taip pat dalinasi pastebėjimais, kokie yra norvegai ir amerikiečiai.

Kokiais tikslais iškeliavote į Angliją?

Anglų kalbos pamokos man visada būdavo sunkios, kai mokiausi mokykloje, todėl pradėjau mokytris papildomai. Mano mokytoja Jūratė buvo nuostabus žmogus, kuris man parodė, kokia įdomi gali būti kalba. Baigusi vidurinę nusprendžiau studijuoti anglų filologiją ir nutariau, kad geriausias būdas išmokti šią kalbą būtų studijuojant ir gyvenant Anglijoje. Taigi, taip ir pragyvenau Kembridže trejus metus, įgijau bakalauro laipsnį. Studentai šioje šalyje, deja, negauna stipendijų, todėl bestudijuodama turėjau ir dirbti – gyvenimas nebuvo lengvas. Penkias dienas per savaitę mokydavausi, savaitgaliais dirbdavau skalbykloje, lygindavau drabužius. Trūkdavo laiko sau, bet pinigų pragyvenimui užteko.

Kaip gyvenimas Jus nubloškė į Norvegiją?

Mano buvęs vaikinas nusprendė studijuoti Norvegijoje, tad aš, baigusi bakalauro studijas, išvykau pas jį. Norvegijoje studijavau anglų kalbos lingvistiką Trondheimo mieste. Nors ir Skandinavijoje mokslas yra nemokamas, tačiau pragyvenimo lygis labai aukštas, viskas kainuoja daug brangiau, todėl ir vėl turėjau susirasti darbą, kad galėčiau išgyventi. Buvo labai sunku, nes nemokėjau kalbos. Kai duodavau savo CV darbdaviams, jie tiesiog pašnairuodavo į mane. Niekada taip ir nesulaukiau skambučio iš darbdavio, o santaupos seko, reikėjo mokėti už nuomą... Galiausiai per pažįstamus sužinojau, kad „Amnesty International“ organizacija ieško darbuotojų, kurie tiesiog stovi gatvėje ir ieško žmonių, potencialiai galinčių tapti šios organizacijos nariais. Tad mano pirmasis darbas šioje šalyje ir buvo toks – stovėdavau gatvėje ir angliškai bandydavau prikalbinti praeivius prisijungti prie mūsų organizacijos. Buvo visko: vieni labai pozityviai žiūrėdavo į tai, kad kalbu angliškai, kiti liepdavo eiti iš kur atėjus. Žiemos Norvegijoje labai šaltos, tad sunkiausia būdavo, kai reikėdavo per 25 lapsnių šaltį apsimuturiavusiai šypsotis žmonėms.

Bet atėjo geresnės dienos – po metų radau darbą kavinėje, dirbau padavėja, alga buvo geresnė, susiradau draugų norvegų. Truputį pramokau kalbą, aišku, neišvengdavau nesusipratimų. Taigi, taip ir gyvenau – dieną eidavau į universitetą, vakarais nuo 17 val. iki 23 dirbdavau, namo grįždavau visiškai „nusivariusi nuo kojų“.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Yra nusistovėjęs toks stereotipas, kad šiauriečiai pasižymi šaltumu. Galbūt tai paneigsite?

Ne, nepaneigsiu. Skandinavai tikrai neprisileidžia žmonių lengvai, jie taip pat yra gana drovūs. Užtruko nemažai laiko, kol radau Norvegijoje draugų, bet dabar šie žmonės, manau, yra mano draugai iki gyvenimo galo.

Kaip atsidūrėte Amerikoje?

Praleidusi Norvegijoje trejus metus ir įgijusi magistro laipsnį, nusprendžiau karjeros siekti akademinėje srityje ir įgyti mokslų daktaro laipsnį. Galbūt skamba juokingai – nuo padavėjos iki mokslų daktarės...Bet nors ir dirbau antrarūšius darbus, niekada nenustojau tikėti, kad vieną dieną man nereikės taip sunkiai dirbti. Europoje apsiginti daktaro laipsnį dažniausiai užtrunka trejus metus, per tą laiką dirbant prie vieno ar kelių projektų su savo profesoriumi. Aš norėjau kažko daugiau. Amerikoje viskas šiek tiek kitaip: doktorantūra trunka penkerius metus, per tiek laiko studijuojantys išmoksta visko – turi lankyti papildomas pamokas, dėstyti jauniesiems studentams, rengti konferencijas ir panašiai. Tuo mane ir sužavėjo mintis skristi į Ameriką.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Įstojau studijuoti lingvistikos doktorantūros į Pensilvanijos universitetą,esantį Filadelfijoje, tai yra vienas iš geriausių koledžų Amerikoje. Į lingvistikos programą kiekvienais metais paduoda paraiškas apie šimtas žmonių, tad konkurencija yra didelė. Studijuoti priėmė tik aštuonis žmones, tarp jų buvau ir aš – negalėjau patikėti tokia sėkme! Gavau Bendžamino Fraklino stipendiją penkeriems metams, tad pirmą kartą gyevenime galėjau tik mokytis ir nesukti sau galvos dėl pinigų, pagaliau radau laiko sau. Buvau labai laiminga pradėdama naują gyvenimo puslapį. Amerikoje jau esu treji metai, liko studijuoti dar du.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Daugelis lietuvių kritiškai vertina Ameriką dėl jos piliečių gyvenimo būdo, medicinos sistemos. O kokia Jūsų nuomonė?

Kai atvažiuoji iš Europos į Ameriką, supranti, kad medicinos sistema čia yra tikrai nekokia, daugelis gyventojų negali pasirūpinti savo sveikata, įsigyti sveikatos draudimo, be kurio šioje šalyje esi pasmerktas. Be abejo, iš Amerikos yra ir ko pasimokyti – amerikiečiai yra labai laisvi žmonės, jie nekompleksuoja dėl savo išvaizdos, nežiūri kreivai į kitus žmones, kurie išsiskiria iš minios, lengvai priima visas kultūras, nėra užsidarę savyje.

Ko labiausiai pasigendate gyvendama Amerikoje?

Manau, labiausiai man stinga miestietiškos švaros, pavyzdžiui, Niujorke nors ir labai gražu, bet labai daug nešvaros – purvini metro, kelkraščiai... Dauguma Europos šalių yra daug tvarkingesnės. Taip pat labai pasigendu vairuotojų kantrybės, žmonės skuba, lekia – toks čia gyvenimo ritmas. Vairuotojai neturi kantrybės, iš karto pypsina, rėkia. Vairuoti mašiną Amerikos mieste yra tikras menas.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Apibūdinkite vienu žodžiu lietuvį, anglą, norvegą ir amerikietį.

Lietuvis – susikaustęs.
Anglas – koncervatyvus.
Norvegas – individualistas.
Amerikietis – atsipalaidavęs.

Jūsų širdies draugas – kinas. Gal galėtumėte paatvirauti, kokie vaikinai yra kinai?

Mano vaikinas etniškai yra kinietis, bet jis gimė ir augo Kalifornijoje, todėl kultūriškai jis save identifikuoja kaip amerikietį. Vaikinai amerikiečiai yra labai rūpestingi, taip pat jie neturi nusistovėjusių stereotipų šeimoje, pavyzdžiui, jie rūpinasi namų švara ir maistu taip pat kaip ir moterys.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis archyvas

Ar laikote save kosmopolite?

Manau, kad taip.

Ar pasiilgstate Lietuvos?

Taip, labai. Ypač pasiilgstu Baltijos jūros, smėlėtų kopų, vėsių vasaros vakarų.

Ar žadate grįžti į gimtąją šalį?

Dar kol kas neplanuoju, kur gyvensiu ateityje. Lauksiu darbo pasiūlymų po studijų ir žiūrėsiu, kur mane nupūs gyvenimo vėjai.

Naujienų prenumerata

Veidai

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (6)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.

Edgaras Montvidas: profesinės aukštumos išmokė mylėti gyvenimo paprastumą

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo.

Irūna Puzaraitė: žinojau, kad bus kažkas tokio, bet kad taip stipriai... (5)

Kai kas galėtų tai pavadinti mistišku sutapimu, kad seserys pastojo ir sūnų susilaukė beveik tuo pačiu metu.

R. Vanagaitė: mano išvaizda buvo didžiausių kompleksų priežastis (34)

Rašytoja dalinasi prisiminimais apie savo seserį dvynę.

Žurnalistė ir rašytoja L. Jastramskienė: stengiuosi slopinti savo poreikį sakyti tiesą, tai kainuoja daug jėgų (3)

„Kai žiūriu į Didžiojo Grįžulo Ratus, pirmiausia išgirstu traukinius. Jie vežė mano Tėtį, kai jam buvo vos penkeri, į Sibirą, pas baltąsias meškas. Šį žvaigždyną graikai vadino Didžiosios Lokės žvaigždynu, jis ryškiausias rugpjūtį – mano Tėvo kelionės anapusėn ir mano gimimo mėnesį,“ - sako žurnalistė ir rašytoja Loreta Jastramskienė (54 m.).