10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare

27-erių emigrantė Milena Šereikaitė trejus metus praleido Anglijoje, dar tiek pat Norvegijoje ir štai jau ketvirti metai yra įsikūrusi Amerikoje.
© Asmeninis albumas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mergina pasakoja, kokių sunkumų patyrė emigracijoje, kol galiausiai gali siekti daktaro laipsnio prestižiniame Pensilvanijos universitete. Taip pat dalinasi pastebėjimais, kokie yra norvegai ir amerikiečiai.

Kokiais tikslais iškeliavote į Angliją?

Anglų kalbos pamokos man visada būdavo sunkios, kai mokiausi mokykloje, todėl pradėjau mokytris papildomai. Mano mokytoja Jūratė buvo nuostabus žmogus, kuris man parodė, kokia įdomi gali būti kalba. Baigusi vidurinę nusprendžiau studijuoti anglų filologiją ir nutariau, kad geriausias būdas išmokti šią kalbą būtų studijuojant ir gyvenant Anglijoje. Taigi, taip ir pragyvenau Kembridže trejus metus, įgijau bakalauro laipsnį. Studentai šioje šalyje, deja, negauna stipendijų, todėl bestudijuodama turėjau ir dirbti – gyvenimas nebuvo lengvas. Penkias dienas per savaitę mokydavausi, savaitgaliais dirbdavau skalbykloje, lygindavau drabužius. Trūkdavo laiko sau, bet pinigų pragyvenimui užteko.

Kaip gyvenimas Jus nubloškė į Norvegiją?

Mano buvęs vaikinas nusprendė studijuoti Norvegijoje, tad aš, baigusi bakalauro studijas, išvykau pas jį. Norvegijoje studijavau anglų kalbos lingvistiką Trondheimo mieste. Nors ir Skandinavijoje mokslas yra nemokamas, tačiau pragyvenimo lygis labai aukštas, viskas kainuoja daug brangiau, todėl ir vėl turėjau susirasti darbą, kad galėčiau išgyventi. Buvo labai sunku, nes nemokėjau kalbos. Kai duodavau savo CV darbdaviams, jie tiesiog pašnairuodavo į mane. Niekada taip ir nesulaukiau skambučio iš darbdavio, o santaupos seko, reikėjo mokėti už nuomą... Galiausiai per pažįstamus sužinojau, kad „Amnesty International“ organizacija ieško darbuotojų, kurie tiesiog stovi gatvėje ir ieško žmonių, potencialiai galinčių tapti šios organizacijos nariais. Tad mano pirmasis darbas šioje šalyje ir buvo toks – stovėdavau gatvėje ir angliškai bandydavau prikalbinti praeivius prisijungti prie mūsų organizacijos. Buvo visko: vieni labai pozityviai žiūrėdavo į tai, kad kalbu angliškai, kiti liepdavo eiti iš kur atėjus. Žiemos Norvegijoje labai šaltos, tad sunkiausia būdavo, kai reikėdavo per 25 lapsnių šaltį apsimuturiavusiai šypsotis žmonėms.

Bet atėjo geresnės dienos – po metų radau darbą kavinėje, dirbau padavėja, alga buvo geresnė, susiradau draugų norvegų. Truputį pramokau kalbą, aišku, neišvengdavau nesusipratimų. Taigi, taip ir gyvenau – dieną eidavau į universitetą, vakarais nuo 17 val. iki 23 dirbdavau, namo grįždavau visiškai „nusivariusi nuo kojų“.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Yra nusistovėjęs toks stereotipas, kad šiauriečiai pasižymi šaltumu. Galbūt tai paneigsite?

Ne, nepaneigsiu. Skandinavai tikrai neprisileidžia žmonių lengvai, jie taip pat yra gana drovūs. Užtruko nemažai laiko, kol radau Norvegijoje draugų, bet dabar šie žmonės, manau, yra mano draugai iki gyvenimo galo.

Kaip atsidūrėte Amerikoje?

Praleidusi Norvegijoje trejus metus ir įgijusi magistro laipsnį, nusprendžiau karjeros siekti akademinėje srityje ir įgyti mokslų daktaro laipsnį. Galbūt skamba juokingai – nuo padavėjos iki mokslų daktarės...Bet nors ir dirbau antrarūšius darbus, niekada nenustojau tikėti, kad vieną dieną man nereikės taip sunkiai dirbti. Europoje apsiginti daktaro laipsnį dažniausiai užtrunka trejus metus, per tą laiką dirbant prie vieno ar kelių projektų su savo profesoriumi. Aš norėjau kažko daugiau. Amerikoje viskas šiek tiek kitaip: doktorantūra trunka penkerius metus, per tiek laiko studijuojantys išmoksta visko – turi lankyti papildomas pamokas, dėstyti jauniesiems studentams, rengti konferencijas ir panašiai. Tuo mane ir sužavėjo mintis skristi į Ameriką.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Įstojau studijuoti lingvistikos doktorantūros į Pensilvanijos universitetą,esantį Filadelfijoje, tai yra vienas iš geriausių koledžų Amerikoje. Į lingvistikos programą kiekvienais metais paduoda paraiškas apie šimtas žmonių, tad konkurencija yra didelė. Studijuoti priėmė tik aštuonis žmones, tarp jų buvau ir aš – negalėjau patikėti tokia sėkme! Gavau Bendžamino Fraklino stipendiją penkeriems metams, tad pirmą kartą gyevenime galėjau tik mokytis ir nesukti sau galvos dėl pinigų, pagaliau radau laiko sau. Buvau labai laiminga pradėdama naują gyvenimo puslapį. Amerikoje jau esu treji metai, liko studijuoti dar du.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Daugelis lietuvių kritiškai vertina Ameriką dėl jos piliečių gyvenimo būdo, medicinos sistemos. O kokia Jūsų nuomonė?

Kai atvažiuoji iš Europos į Ameriką, supranti, kad medicinos sistema čia yra tikrai nekokia, daugelis gyventojų negali pasirūpinti savo sveikata, įsigyti sveikatos draudimo, be kurio šioje šalyje esi pasmerktas. Be abejo, iš Amerikos yra ir ko pasimokyti – amerikiečiai yra labai laisvi žmonės, jie nekompleksuoja dėl savo išvaizdos, nežiūri kreivai į kitus žmones, kurie išsiskiria iš minios, lengvai priima visas kultūras, nėra užsidarę savyje.

Ko labiausiai pasigendate gyvendama Amerikoje?

Manau, labiausiai man stinga miestietiškos švaros, pavyzdžiui, Niujorke nors ir labai gražu, bet labai daug nešvaros – purvini metro, kelkraščiai... Dauguma Europos šalių yra daug tvarkingesnės. Taip pat labai pasigendu vairuotojų kantrybės, žmonės skuba, lekia – toks čia gyvenimo ritmas. Vairuotojai neturi kantrybės, iš karto pypsina, rėkia. Vairuoti mašiną Amerikos mieste yra tikras menas.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis albumas

Apibūdinkite vienu žodžiu lietuvį, anglą, norvegą ir amerikietį.

Lietuvis – susikaustęs.
Anglas – koncervatyvus.
Norvegas – individualistas.
Amerikietis – atsipalaidavęs.

Jūsų širdies draugas – kinas. Gal galėtumėte paatvirauti, kokie vaikinai yra kinai?

Mano vaikinas etniškai yra kinietis, bet jis gimė ir augo Kalifornijoje, todėl kultūriškai jis save identifikuoja kaip amerikietį. Vaikinai amerikiečiai yra labai rūpestingi, taip pat jie neturi nusistovėjusių stereotipų šeimoje, pavyzdžiui, jie rūpinasi namų švara ir maistu taip pat kaip ir moterys.

10 metų emigracijoje: sunkus darbas neatbaidė nuo siekių tapti mokslų daktare
© Asmeninis archyvas

Ar laikote save kosmopolite?

Manau, kad taip.

Ar pasiilgstate Lietuvos?

Taip, labai. Ypač pasiilgstu Baltijos jūros, smėlėtų kopų, vėsių vasaros vakarų.

Ar žadate grįžti į gimtąją šalį?

Dar kol kas neplanuoju, kur gyvensiu ateityje. Lauksiu darbo pasiūlymų po studijų ir žiūrėsiu, kur mane nupūs gyvenimo vėjai.

Naujienų prenumerata

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (9)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (88)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (9)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (1)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.

A. Saladžienė: visgi dar daug porų vadovaujasi mąstymu, jog svarbiausia, kad vyras padarytų karjerą (2)

„Mūsų organizacijoje vadovų žvaigždžių nerasite. Čia vadovas turi būti vienas iš komandos, pasiraitoti rankoves ir kartu su ja siekti rezultato, visuomet būti per žingsnį priekyje ir drąsiai, su didele energija burti komandą judėti pirmyn“, – įsitikinusi Arminta Saladžienė (43 m.), pasaulinės finansinių paslaugų ir technologijų lyderės „Nasdaq“ vertybinių popierių paslaugų vadovė, viceprezidentė.