Žolininkės patarimai ir burtai, kaip atpratinti nuo alkoholio, svetimų moterų ir kt.

Vasarą lietuviai labai mėgsta gamtą, tik ne kiekvienas pagalvoja, kad joje galima ne tik šašlykus kepti, bet ir pasivaikščiojus po mišką ar pievą susirinkti vaistinėlę visiems metams. Kokios stebuklingos galios slypi žolynuose ir kituose gamtos kūriniuose, sutiko papasakoti žolininkė Dominika Balčiūnė.

Taip pat skaitykite:
- „Facebooke“ - šokiruojančios krūties vėžiu sirgusių moterų nuotraukos
- Pakilęs kraujospūdis – liga visam gyvenimui, tačiau kontroliuojama
- Kefyro ir agurkų dieta. 3 variantai

Kas lengvai pasiekiama, visada atrodo mažiau vertinga – tai žinome visi. Negi mūsų trypiami gysločiai gali būti kuo nors naudingi? Tad išsiravėjusios savo kieme šias piktžoles ir sumetusios į komposto krūvą klibinkščiuojame į vaistinę pirkti kokio nors brangaus vietnamietiško tepalo skaudantiems sąnariams gydyti. Klystame dvigubai – gysločiai būtų ne tik prieinamesni ir gerokai pigesni, bet, ko gero, ir veiksmingesni. „Viskas, kas auga po tavo langu ar bent jau ne didesniu nei 100 kilometrų atstumu, yra geriausias vaistas ir maistas, o tai, kas nutolę tūkstančius kilometrų, gali virsti ir nuodu. Šį priesaką girdėjau nuo vaikystės“, – sako 56-erių metų žolininkė Dominika Balčiūnė.

Raganos mokinė
Žolelėmis ir jų gydomosiomis galiomis Dominika domisi, kiek save prisimena. Ji užaugo Šiaulių rajono kaime, apsuptame miškų. Močiutė buvo žolininkė, bet daugiausia žinių būsimoji žolininkė vis dėlto gavo iš savo kaimynės Proskovjos, vietinės „raganos“. „Tais laikais apie netradicinę mediciną nekalbėta garsiai, bet pas kaimynę konsultuotis, gydytis ateidavo žmonių iš visos apylinkės. Proskovja buvo įspūdinga 88-erių metų rusė: graži, aukšta, tamsių bruožų. Ir vis dar labai tvirta, – prisimena D. Balčiūnė. – Beje, ji išgyveno iki 105-erių metų. Savo šeimos neturėjo, tad prižiūrėdavo mane, kol tėvai ir močiutė dirbo. Prisimenu, kaip Proskovja, pasisodinusi mane, penkerių metų rubuiliukę, ant pečių, nešasi į mišką. Ji liepdavo užsirašinėti įvairius receptus, pastabas apie gydomąsias žolių galias. Tiesa, visus pavadinimus rašiau rusiškai (dar ir dabar galvoje pirmiausia iškyla rusiški pavadinimai). Esu išsaugojusi tuos užrašus, bet rašalas, matyt, buvo labai nekokybiškas – kai kurie išblukę negrįžtamai.“

Kaime Dominiką visi vadino raganos mokine ne tik dėl draugystės su Proskovja, bet ir todėl, kad į mišką eidavo su prijaukintu vilku, o iš paskos skrisdavo juodas kranklys. Tiesa, šis gilyn nelįsdavo – šeimininkės laukdavo pamiškėje. „Vieną pavasarį vyrai nušovė kaime siautėjusią vilkę, kuri papjovė avį ir 2 ožkas tiesiog įlindusi į tvartą, – prisimena Dominika. – Liko 3 maži vilkiukai. Vieną jų senelis parnešė man. Vilkiukas buvo geriausias mano vaikystės draugas. Maitindavau jį ožkos pienu iš buteliuko kas dvi valandas, keldavausi net naktį. Vėliau šerdavom tik virta mėsa, tad buvo taikus, žmonių nepuolė, bet džiaugiausi juo labai neilgai – pavydūs kaimynai nušovė sulaukusį vos dvejų metų. Tada visas pasaulis man atrodė juodas. Tuo pačiu metu turėjau ir prijaukintą kranklį – juodą, dideliu snapu. Radau miške – išmestą iš lizdo. Žmonės, pamatę mus su Proskovja ir šitokia palyda einančias į mišką, vadindavo ragana ir jos mokine.“

Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Pasibaigus vaikystei, baigėsi ir raganystės. Iš Šiaulių Dominika išvyko mokytis į Panevėžį, čia sukūrė šeimą, pagimdė du vaikus – sūnų ir dukrą. Iš pradžių dirbo kariniame dalinyje, vėliau 15 metų – bibliotekoje. Darbas pastarojoje įstaigoje leido pagilinti vaikystėje gautas žinias apie žoles. Panevėžyje veikė garsaus sveikuolio Kazimiero Ilginio klubas, tad ir Dominika ėmė domėtis sveika gyvensena. „11 metų dalyvavau jo veikloje, kasdien mankštindavausi, kasdien maudydavausi, taip pat – ir žiemą. Be abejo, sukeldavom nemažą aplinkinių susidomėjimą – pulkas nuogų moterų, kasdien neriančių į Nevėžį. Atsirasdavo nemažai smalsuolių, bet juos greitai išvaikydavom“, – juokiasi moteris. Šalia namų esančiame didžiuliame parke Dominika rinkdavo ir vaistažoles, bet tada tai buvo hobis. Visa širdimi šiam pomėgiui žolininkė atsidavė prieš devynerius metus.

„Kiekviena moteris pirmiausia turi atlikti savo moterišką misiją – užauginti vaikus ir nukaršinti tėvus, bet ją atlikus jau reikėtų pagalvoti ir apie save: ko iš tikrųjų nori ir kur galėtum save realizuoti. Jaunos žolininkės nerasite, nes gydyti kitus gali tik sukaupusi patirties. Kai vaikai užaugo, kai palaidojau tėvelius, išsiskyriau ir su vyru, nes jis buvo ne mano žmogus, užvėriau duris į senąjį gyvenimą ir išvykau į Vilnių. Tada man buvo 47-eri“, – apie lemtingą lūžį pasakoja Dominika. Užvėrus vienas duris, atsivėrė kitos – Vilniuje, padedama garsiausia šalies ragana vadinamos Vilijos Lobačiuvienės, moteris atrado tikrąjį savo pašaukimą. Nuo maudymosi šaltoje eketėje perėjusi prie bėgiojimo karštomis žarijomis ir išmokusi burti Taro kortomis, šiuolaikinė ragana D. Balčiūnė nesibodi naudotis ir naujausiomis technologijomis. Internetas padeda ne tik gilinti žinias, bet ir užmegzti ryšius su raganiais iš visų pasaulio kampelių ir pagalbos ieškančiais žmonėmis. Feisbuke Dominika turi savo grupę, kasdien 2 valandas dalija ten patarimus visiems pageidaujantiems žmonėms, o vaistažoles renka nuvykusi į sodybą užmiestyje. Beje, ten ji važiuoja kiekvieną savaitgalį, net ir žiemą.

Gamtos paslaptys
Žolininkė nesako, kad vaistažolės, parduodamos vaistinėse, yra bevertės. Be abejo, jos turi visas veikliąsias medžiagas, tačiau neaišku, kokioje šalyje rinktos, ar tinkamiausiu laiku, be to, dauguma net auga ne savo natūralioje terpėje – miške ar pievoje: yra auginamos dirbtinai. Todėl savo žolynėlį, jei tik įmanoma, geriau susirinkti pačiam. Dar ir todėl, kad savo rankomis rinktos ir ruoštos vaistažolės turi daugiau galių.
Vaistažolės, pasak D. Balčiūnės, turi būti renkamos iš ryto, nukritus rasai. Daugumą geriausiai skinti per augantį mėnulį, bet tas, kurios skirtos naikinti – augliams, odos ligoms, parazitams ir pan., reikia rinkti per delčią. Daugiausia žolių skinama birželį, bet tinka rinkti iki Žolinės – manoma, kad iki šios datos augalai atiduoda visas savo galias, vėliau dažniausiai kasamos šaknys. Žoles vaikų arbatėlei rekomenduojama rinkti trečiadienį, o šiaip geriausiai – savaitgaliais.
Paruošimo būdų taip pat yra nemažai. Lapeliai ir žiedai paprastai džiovinami, o šaknys užpilamos spiritu. Galima pasigaminti ir aliejukų. Iš tų augalų, kurie savaime yra aliejingi, tarkim, varnalėšos ar įvairios sėklos, aliejus spaudžiamas, kiti – tiesiog užpilami nerafinuotu, iki 60 laipsnių pašildytu augaliniu aliejumi ir pastatomi saulės šviesoje.

Beje, ne tik žolynai gali būti vaistas – juo kartais tampa ir medžiai, ir grybai, ir netgi gyvūnai. Dominika kaip tikra ragana papasakoja apie liaudies seniai vartojamas, bet gana baugiai skambančias įvairias užpiltines. Tarkim, rupūžių padeda gydyti karpas, odos, onkologines ligas. Pastarąsias gydo ir beržų grybų, musmirių, gyvačių užpiltinės, amalai, tačiau tokius vaistus reikia vartoti labai atsargiai, nedidelėmis dozėmis – pradedant lašiuku ir neviršijant arbatinio šaukštelio. Beje, gyvačių užpiltinė – pirmas vaistas nuo žvynelinės. Be to, ji suteikia gyvybingumo, grąžina jaunystę, juk ne veltui žodis „gyvatė“ kilęs iš žodžio „gyva“. „Iš užpiltinės ištrauktą gyvatę žmonės padžiovina, supjausto gabaliukais ir duoda paršiukams – tada šie, sako, nustoja sirgti, auga kaip ant mielių. Prisimenu, vaikystėje tokį gyvatės gabaliuką buvo nusičiupęs mūsų katinas – senas, nusišėręs, leisgyvis. Ir kaip jis paskui atsigavo: kailis ataugo, pradėjo žvilgėti!“ – pasakoja žolininkė.
Moterys, anot D. Balčiūnės, paprastai labiau rūpinasi savo sveikata ir išvaizda nei vyrai, bet ir vienų, ir kitų svarbiausios problemos susijusios su reprodukciniais organais. Tad moterims labai svarbios yra medetkos, o vyrams – bebrų muskusinės liaukos (šios gerina prostatos veiklą). Žolininkė pasufleruoja, kaip kovoti su kitomis dažnomis vyrų problemomis: polinkiu gerti ir svetimauti. Užkietėjusiam girtuokliui reikia surinkti nuo aviečių 30 blakių, sumerkti į butelį „Trejų devynerių“ ir paskui nukošti. Tas, kuris tai išgers, alkoholio daugiau nebenorės. Pradedančiajam pakaks pataisų užpiltinės. O štai nuo svetimų moterų geriausiai saugo dilgėlės. Reikia įdėti džiovintų vyrui į kišenę ir batus – tada jį vis trauks namo.

„Labai svarbu nuolat išsivalyti organizmą nuo parazitų. Kiekvienas suaugęs žmogus turi, nors dažnai to nė nejaučia, nuo 3 iki 7 kg kirmėlių. Jų gali būti ne tik žarnyne, bet ir raumenyse, kvėpavimo takuose, kepenyse, netgi antakiuose ar blakstienose“, – surimtėjusi perspėja D. Balčiūnė. Ypač svarbu pasirūpinti vaikais, nes neigiamas parazitų poveikis jiems yra didesnis. Kirmėlės ardo organizmo audinius, užnuodija kūną savo išskyromis, tada dingsta apetitas, pradeda kamuoti pilvo skausmai, vaikai dėl to kartais vemia, prasčiau vystosi, net blogiau mokosi. Profilaktiškai apvalyti organizmą nuo parazitų reikėtų du kartus per metus – tarkim, pavasarį ir rudenį. Daug problemų, anot žolininkės, sukelia ir grybelis: ima pleiskanoti plaukai, prasideda kaulų ir net onkologinės ligos. Grybelį naikina česnakų kompresai, kavos tirščių, gysločių šaknų ir lapų, taip pat sodos, druskos ir jodo vonelės.

"KristiAna" archyvo nuotr.
Lengvi burtai
D. Balčiūnė sako, kad dažniausiai žmonės serga dėl netinkamos mitybos ir psichologinės įtampos, streso, ir kaip vieną didžiausių sveikatos priešų netikėtai įvardija... mieles. „Valgant maistą su mielėmis, organizme esantys augliukai auga kaip ant mielų“, – sako ji. Šį produktą žolininkė siūlo pakeisti natūraliu raugu. Tokio visai paprasta pasigaminti iš rupiai maltų ruginių miltų, šilto vandens ir medaus. Maistą žolininkė nerekomenduoja užgerti vandeniu, nes virškinimas yra ugnies procesas, vanduo jį užgesina, prasideda puvimo procesas. Ne mažiau svarbios ir dvasinės, emocinės mūsų ligų priežastys. „Nuo įtampos ypač kenčia miestų gyventojai, o atsigauti, pasisemti jėgų gamtoje jie neturi galimybių, – sako Dominika. Įtampa kuria blokus, o per šiuos net geriausi gydymo būdai ir priemonės sunkiai prasiskverbia. Pati esu tai patyrusi. Štai neseniai turėjau problemų dėl skydliaukės. Ir ne veltui ji taip vadinama: juk kai nori nuo ko nors atsiriboti, darai, ko nemėgsti, užsideda skydas, prasideda skydliaukės ligos. Tokios pat yra ir diabeto, psoriazės priežastys.“ Šią problemą žolininkė sprendė ne tik keisdama gyvenimo kryptį, bet ir pačios pasigamintomis natūraliomis priemonėmis: graikinių riešutų pertvarų, vyšnių šakelių ir žievių užpiltinėmis bei jūrų kopūstais. „Jei norite būti sveiki, išmokite atleisti, per didžiąsias šventes susėdę prie stalo pirmiausia visų atsiprašykite, – primena D. Balčiūnė. – Pyktis ėda kepenis. Širdies ligos rodo meilės trūkumą, skrandžio bėdas lemia rūpesčiai, stresas.“

Apsaugoti save ir savo namus nuo neigiamos energijos padeda ir magija. Ant žolininkės kaklo kabo amuletas – dailus papuošalas su veidrodėliais iš abiejų pusių. Namų erdvę apvalyti ji siūlo pelynais. Reikėtų uždegti juodu siūlu aprištą šluotelę ir ja, darant kryžiaus ženklą, pasmilkyti namus. Tinka apeiti ir su žvake, tik šią ceremonijos pabaigoje svarbu ne užpūsti, o užspausti. Pinigus padeda pritraukti namuose auginama balta gėlė, geriausiai – sanpaulija, taip pat – rozmarinas. Namus saugo ir po kilimėliu herbu į viršų padėta geltona moneta, tačiau geriausiai tai daro namų dvasia – naminis. „Mes savo sodyboje gyvenantį naminuką kažkodėl vadinome Griška. Ilgai nesupratom, kodėl davėm šitą rusišką vardą, kol galiausiai nušvito – taigi jis reiškia: „Grįšk, ką...“ Taip naminukas kvietė mus visam laikui grįžti į sodybą. Grįžę, ypač žiemą, įpilam jam karštos arbatos, kad atšiltų“, – šypsodamasi pasakoja Dominika. Moteris įsitikinusi: jei namų dvasia bus soti ir patenkinta, tai ir namuose bus gera gyventi. Todėl nepalikite ilgam naminio vieno ir visada ant stalo ar spintelės laikykite lėkštę su kokiais nors skanėstais – vaisiais, saldumynais ar riešutais.

NAMŲ VAISTINĖLĖ
D. Balčiūnė pataria, ko verta turėti savo namų vaistinėlėje.

Pušų ūgliukai. Juos reikia skinti, kai pasidengia žiedadulkėmis. Galima valgyti žalius – tokiuose gausu vitaminų, mikroelementų. Galima sluoksniuoti su medumi arba užpilti spiritu – padeda sutrikus skydliaukės veiklai, stiprina imuninę sistemą. Galima virti pušų spyglių medų. Nuo šakelių nuplėštus spygliukus užplikykite, ataušinkite ir nukoškite. Tada įdėkite cukraus (santykiu 1:1) ir virkite, kol sutirštės. Įdėjus po šaukštą į stiklinę karšto pieno, bus vaistas nuo peršalimo, bronchito.
Ožkarožės (gauromečiai). Rusiškai šis augalas vadinamas „Ivan čai“. Jame yra 6 kartus daugiau vitamino C nei citrinoje. Stiprina organizmą. Kalbama, kad rusai, kasdien geriantys gauromečių (ir smulkintų beržų grybų) arbatos, niekada neserga onkologinėmis ligomis.
Gysločiai. Išrautų, nuplautų ir nusausintų jaunų gysločių kietai prikimškite 3 l stiklainį ir užpilkite 1/2 l degtinės – turėsite tirpalo nuo mašalų ar netgi gyvatės įkandimo, žaizdoms gydyti, skaudamiems sąnariams trinti. Gysločių lapų sultys, perpus sumaišytos su medumi, gydo skrandžio žaizdas, kosulį, netinka tik tiems, kurių sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Beje, kuo daugiau gysločiai mindžioti, tuo stipresnės jų šaknys ir tuo daugiau gydomųjų galių jie turi.
Bičių pikis. Gydo skrandžio opą, alergiją, hemorojų, sumaltas ir sumaišytas su medumi ir pienu, padeda atsikratyti nemigos. Pikio spiritiniais tirpalais gydomos pūliuojančios, ilgai negyjančios žaizdos, tepalais – egzema, nudegusios ir nušalusios kūno vietos. Užtenka patepti juo angina sergančiojo glandas, ir ligos po poros dienų – kaip nebūta.
Varnalėšos. Šaknys ir aliejus – ideali priemonė nuo plaukų slinkimo. Skatina juos augti. Varnalėšų šaknis galima šaldyti arba džiovinti, jų arbata valo organizmą nuo šlakų, mažina apetitą ir padeda mesti svorį. Jauni varnalėšų lapeliai gerina medžiagų apykaitą, sultys naikina cistas (gerkite ryte po šaukštą nevalgę). Tinka ir sutrikus virškinimo traktui, reumatui, šlapimo pūslei gydyti.
Medetkos. Arbata gydo ginekologines ligas, uždegimą, žaizdas, išbertas, nudegusias kūno vietas. Užpiltinė vartojama kepenų, virškinamojo trakto ligoms gydyti, apetitui gerinti. Aliejus naikina egzemą, spuogus, grybelį, daugybę odos ligų sukeliančias rožines erkutes. Veiksmingiausios – oranžinės medetkos.
Vingiorykštės. Veikia kaip aspirinas, skystina kraują, muša temperatūrą, malšina skausmą, tinka peršalus, slogai, gripui, anginai, netgi bronchitui, laringitui, reumatui gydyti.

BERŽŲ GALIA
Beržo žievė gydo radikulitą (reikėtų tiesiog priglausti vidine puse prie skaudamos vietos ir nors parą palaikyti). Beržų pumpurai, užpilti spiritu, padeda sąnariams (trinkite juos šia užpiltine, kol oda taps šiurkščiai lipni, susidarys deguto konsistencija). Beržų angliukai padeda apsinuodijus. Jų grybai gydo onkologines ligas. Iš beržų šakelių tą dieną rišamos vantos. Kai kurios pastatomos pavėsyje džiūti, o nuo išdžiūvusių nubraukiami lapeliai arbatai – tokia gydo šlapimtakių ligas, mažina svorį, valo erkutes ir kirminus. Apsikabinus beržą ir su juo pasikalbėjus, palengvėja, praeina galvos skausmas.

MIŠINYS NUO PARAZITŲ
Vienam žmogui paimkite po šaukštą pelynų, bitkrėslių (šių vartokite labai atsargiai, nes galima apsinuodyti), maltų gvazdikėlių ir medaus (jo galima ir daugiau). Išminkykite, pasigaminkite nedidelius tabletės dydžio rutuliukus ir kiekvieną rytą tuščiu skrandžiu bei kiekvieną vakarą prieš miegą suvalgykite po vieną. Iki nebeliks. Padarykite po tokį mišinį visiems šeimos nariams.

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena – Vaidos Venckutės. Drabužiai – iš parduotuvės „Lindex“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis