Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi

 (6)
Moterys yra susivienijusios ne tik dėl to, kad gautų, bet ir dėl to, kad duotų.
© Organizatorių nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Viktorijos“ bendrijos, vienijančios krūties vėžiu sirgusias moteris, narių tapybos paroda tradiciškai, devintus metus iš eilės, buvo atidaryta Nacionaliniame vėžio institute pažymint Pasaulinę kovos prieš vėžį dieną, vasario 4-ąją.

Kalbamės su šv. Kryžiaus namuose veikiančos šios bendrijos narių tapybos studijos ir kūrybinio susivienijimo „Atviroji erdvė“ vadove tapytoja Aldona Dobrovolskiene.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Ką gali menas žmogui – sveikam ar besikapstančiam iš ligos duobės – duoti. Kuo jis yra svarbus?

Nenoriu pretenduoti nei į visąžinančią, nei apibendrinti viso svieto panašios veiklos principų ir rezultatų, tik noriu pasakyti, kad menas yra paremtas gaivališkais, iš žmogaus išplaukiančiais dalykais. Stipraus, silpno. Iš žmogaus.

Menas „per save“ yra didžiulė jėga ir, manau, kad ta jėga padeda konkrečioje situacijoje, menas gali panešti sulinkusį, susirgusį žmogų. Nes kaip procesas, su visais autoriais, meno istorija, jo raida – tai velniškai galingas judėjimas. Žmogaus proto, gebėjimų, talento. Paprastai jis yra geros ar blogos, bet būtinai aistros nešamas. Išoriškai jis gali būti ramus, bet viduje kunkuliuoja.

Todėl į menus ir remiasi visos tokios patirtys, kai norisi patraukti, norisi išjudinti, norisi nešti žinią – per menus juk tai vyksta. Per mokslinį faktą galima galingą rezultatą pristatyti, bet tai nėra taip paveiku, kaip paveikslas ar muzikinis kūrinys.

O kaip dėl gabumų? Sutinku, menas gali nešti, vežti, bet kaip čia išeina – ar gali bet kas kurti meną?

Aš nepriklausau tokiai žmonių grupei, kuri teigia, jog meną gali kurti bet kas. Aš labai atsargiai stebiu ir klausau, kai sakoma „gali visi“. Visada saugau, kad nebūtų vertybių devalvavimo veiksmo. Ne, ne visi gali.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Bet yra įvairiausių meno pristatymo aspektų. Pasirinkau pažintinę poziciją, kai gali praturtėti tyrinėdamas. Tu gali taip pasakoti, taip rodyti, taip supažindinti, kad klausytojų giluminis pažinimas leis eiti gilyn ir suprasti. Nebūtinai sukurti. Aš nuolatos teigiu, kad nepriklausau tam būriui žmonių, kurie propaguoja grynąją dailės terapiją. Aš išlieku savo pozicijoje, kurioje kaip profesionalas kalbu su šios grupės dalyvėmis aiškiais profesionaliais terminais.

Ir tai buvo mano pirminė pozicija: nieko netransformuok, neadaptuok, nepritaikyk. Kalbėk grynai kaip tos srities žinovas, kaip supranti šitą temą. Turiu galvoje vaizduojamuosius menus. Ir aš dabar galvoju – tas devynerių metų intervalas, jis patvirtino, kad kelias buvo teisingas. Nes moterys pajudėjo pirmyn jutiminiai, estetiniai, technikų naudojimo srityje. Jos gali žiūrėti į vaizduojamojo meno kūrinį vadovaudamosi jau nebe buvusiomis savokomis – patinka– nepatinka, gražu–negražu.

Tai, ko mokytojai mane mokė visą gyvenimą, visa tai, regis, sugebėjau joms pateikti. Mes labai daug kalbame apie parodas, nagrinėjame knygas. Savo uždaviniu laikau skonio formavimą. Pastebime kokia branda autoriaus, kiek paviršutiniškas meno kūrinys, kiek saldus ir trumpalaikis, kiek remiasi klaiskiniais meno principais. Labai noriu įtvirtinti jų suvokimą, kas yra brandu, o kas yra tik paviršiuje.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Bet gi jos ne tik žiūri, jos ir daro....

Taip, tai jau kitas veiksmas. Mano pirminė pozicija buvo patraukti dalyves, kad jos domėtųsi. Kad suprastų, kokia tai galinga ir įdomi veikla, koks tai yra procesas. O jame – medžiagos, taisyklės, principai, fantazijos, vaizduotės fenomenas, talentai, genialumas – viso to samplaika. Tai nagrinėjant jau tu užimi žmogų, jau gali jį “užkurti“. Viskas priklauso nuo to, kaip tu tai sugebi parodyti, pateikti.

Darbas čia yra intensyvus, mes netaupome savęs. Čia negali būti be energijos, čia reikia pakunkuliuoti, užvesti. Moteris reikia užvesti, kitaip jos neis į priekį. Joms pritūks jėgų, nes vis dėlto tai yra sirgusios moterys, jos yra metuose. Aš galvoju, kad žmogus, kuris dirba su grupe žmonių, nesvarbu, ar komerciniais pagrindais, ar bendruomeniškais, turi būti užsidegęs, su aistra.

Kitas dalykas – ką gali pačios dalyvės. Ir tada sakai, pamėgink pakartoti. Mano moterys nekuria originalios autentiškos kūrybos. Jos iš esmės džiaugiasi rezultatu, kuris pakartoja kažką.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Nesakau: štai, stok, padarysi paveikslą. Nors paveikslas išeina kaip galutinis rezultatas. Bet iš esmės mūsų užsiėmimų tikslas yra stebėti, aptarti, nagrinėti pasaulio, Lietuvos autorių tapybos darbus. Pakartoti potepį, pakartoti kompoziciją, išnagrinėti spalvų gamą, stebėti formų kaitą. Štai tokiais terminais operuojant, juos narstant moterys pamažu perpranta esmę.

Į dailės užsiėmimus šv. Kryžiaus namuose ateina juk tos moterys, kurios žino ką jos veiks, nori to ir turi tam tikrų sugebėjimų.

Taip, ne viena iš jų sako, jog dar mokykloje piešė geriau už kitus. Aišku, tai moterys su tam tikru požiūriu, įgūdžių visuma, estetiniu suvokimu. Jos yra jautrios. Niekada nesiėmiau aiškintis jų talento, niekada nekalbame, kuri iš jų gabesnė, ar moka ką nors geriau už kitas. Yra dalykiškas konstatavimas: tu gali stebėdama pakartoti. Tu gali suvokti, pažinti, ir tuo tu praturtėsi. Tavo pasaulis prasiplės, tu nusiraminsi, nes į tave įplauks to pasaulio galia. Meno pasaulio. Arba tu nueisi į parodą, pamatysi paveikslą, tu suklusi, tu žiūrėsi – ir tuo metu tu būsi kitoks.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Ir būsi kitur...

Taip. Tu nueisi nuo bėdų, nuo burokėlių marinavimo, nuo skvernus tampančių šeimos narių, kurie sako, kur tu eini, sėdėk namuose. O tu išeisi iš namų, buities. Po to ateina pripažinimas: štai, pabėgusi nuo buities tu gali padaryti paveikslą. Čia ir yra sveikata, čia yra tas gėris.

Mūsų grupėje dailės terapija nėra nei paneigta, nei neįgyvendinta. Yra pastovi vieta, kas dailės terapijoje yra labai svarbu. Yra mikroklimatas, mes dirbame absoliučioje darnoje. Nėra jokių barnių, mums pavyzdys – vienuolyno aura. Mes sakome, vienuolės taip nekalbėtų, taip nedarytų. Mums persiduoda jų darnos jausmas, kurio nebūtų prie konkurencijos, gebėjimų priešpastatymo. Prie netaktiško rezultatų vertinimo. Bet tai yra kiekvieno kultūringo išsiauklėjusio žmogaus norma. Mes išlaikome bendravimo kultūrą, man moterys nėra nei pacientės, nei klientės. Aš netyrinėju jų indiviualių pasiekimų per meno rezultatą.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Ši veikla moteris vienija, leidžia didžiuotis, džiaugtis, jos darosi drąsesnės visuose kituose darbuose. Keičiasi jų savimonė, saviraiška. Lėšos, skirtos tokiai veiklai, nėra nei pravalgytos, nei prakeliautos, jos skirtos žmogų keliančiai veiklai. Atsiranda kūrinys, paveikslas. Šitos moterys yra susivienijusios ne tik dėlto, kad gautų, bet ir dėl to, kad duotų. Duodantiems žmonėms jos parodo, kad štai kūrinys, paveikslas, grįžtamasis ryšys. Susidaro bendruomeninis ratas.

O kaip Jūs, Aldona, atsiradote čia, grupėje?

Dėl ypatingo nustebimo, kai sužinojau kokį bendruomeninį darbą atlieka Šv. Kryžiaus namai. Tai buvo kur kas anksčiau, nei aš pradėjau čia dirbti. Čia dirbamas labai įvairus socialinis darbas, čia yra pasitikėjimas ir pagarba, čia renkasi narkomanų vaikai ir alkoholikės mamos. Ir tai daro ne vyriausybė, ne savivaldybė, tai daro vienuolija.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Kai į mane kreipėsi su prašymu, kur galėtų įsikurti „Viktorijos“ bendrija dailės pamokoms, aš pasakiau – ten, Šv. Kryžiaus namuose. Ir tada pašymas padirbėti su tomis moterimis man atsistojo į vieną liniją su tomis mano draugėmis, kurias praradau dėl vėžio, kurios iškeliavo nuo šitos ligos. Paprašyta talkinti negalėjau pasakyti ne. Kaip normalus žmogus visada buvau pasirengusi padėti.
Taip, esminiai du segmentai – sesės vienuolės su savo socialumu ir supratimu bendruomeninio gyvenimo iš vienos pusės ir moterys, kurios neša savyje stigmą ir yra išbėgusios iš mirties prieangio į gyvenimą. Aš nežinojau, kiek aš su jomis būsiu, bet pasakiau „gerai“, ir nepasakiau, kiek pasiliksiu šioje veikloje. Niekada nebuvo reglamentuota, kiek valandų dirbsime tais antradieniais. Tiesiog žiūriu ir matau, kiek žmonės nori čia pabūti. Žiūriu, ar jos nepavargusios. Žmogus bet kurioje veikloje turi būti užsidegęs, taip pat ir čia reikia turėti jėgų.

Formaliai besidarbuodamas devynis metus čia nepraslampinėsi. Tiesiog nebus nei ką, nei kaip veikti. Tas mano noras siekti ir aprėpti kaip galima giliau, daugiau ir plačiau, natūraliai išsiplėtė. Iš esmės, dabar nei fiksuoju, nei galvoju kodėl aš cia.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Tiesiog yra noras dar daug ką su jomis išsiaiškinti. Visada sakau, tu turi pažinti kelią, kaip paveikslas gali gimti. Ir mes einame ir einame, labai daug teorinių dalykų esame išsiaiškinusios. Jos puikiai supranta, kai kalbame apie paveikslo struktūrą, apie kompoziciją, apie formą, apie pagrindines dėmes. Pasikeitė jų estetikos suvokimas.

Jūs rengiate plenerus, taip pat ir parodas.

Mes mielai išvažiuojame. Čia jau galimybių reikalas. Jeigu jau važiuoti į stovyklą, reikia organizuoti taip, kad moterys būtų atitrauktos nuo buities. Jeigu jau išvažiuojame iš studijos erdvės, tai gamtos apsuptyje vėlgi kitaip suvokimas formuojamas. Atsiranda nauji spalviniai sprendimai, yra apie ką pakalbėti.

Vėžiu sergančios moterys nedejuoja, o kuria ir didžiuojasi savimi
© Organizatorių nuotr.

Lūžis pačiame bendrijos darbe – tai atsiradusios parodos. Aš visada teigiu, kad yra dvi vietos, kur moterys turi darbus rodyti, – vienuolynas ir Santariškės, Nacionalinio vėžio instituto klinikoje, kurioje jos gydėsi. Daugiau niekur kitur nereikia. Ir net negalima. Kodėl? Atsiranda žmogaus kūrybinių ribų nebesuvokimas. Bijau, kad neatsirastų realaus rezultato nesuvokimas. Kadangi kūryba nėra originali, tai šalia noro, kad jos vertintų skoningą tapybą, jas saugau nuo savo asmenybės sureikšminimo ir savęs pamatymo kaip kūrėjo, kuris viską gali. Nes taip nėra. Mes susilaikome nuo bet kokio didelio skelbimosi, reklamavimosi. Yra šeimos, vaikai, pažįstami. Tačiau dailininkams būdinga sklaida mums netinka. Tada atsiranda bėda – tapybos nuvertinimas. Žmogaus nuvertinti nereikia, bet išsiaiškinti, kas yra kas – būtina.

„Viktorijos“ bendrijos dabartinė veikla – ramus pasidžiaugimo pavyzdys. Kaip gali ligą rūpesčiu apgaubianti organizacija savo prioritetiniu rūpesčiu nukreipti žmones štai tokiai veiklai. Čia yra puikus gyvenimo kokybės pagerėjimas ir puikus bendruomenės gyvenimo pavyzdys.
Labai džiaugiuosi, kad jos laikosi, visos gyvos. Jos dega, turi gražų požiūrį į save ir į dailės grupę. Tai ir yra tas rezultatas, kurio reikia siekti.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

Naujas, patikimas ir greitas sprendimas atkurti dantis – jau Lietuvoje (1)

„Tam, kad mokymuose įgytos žinios geriausiai įsitvirtintų tavo kasdieniame darbe, jas savo praktikoje turi išbandyti jau per pirmą savaitę,“ – teigia odontologijos klinikos „Dantų harmonija“ vadovas, implantuojantis gydytojas odontologas ortopedas Marius Bučinskas.

Nauji dantys – per vieną dieną (10)

Skaitmeninės technologijos sparčiai keičia visą pasaulį, ir ypač sėkmingai taikomos medicinoje. Kaip jos pakeitė dantų protezavimo sritį, sutiko papasakoti odontologijos klinikos „Privati praktika“ vadovas gydytojas odontologas Jevgenij Travkin.

Ką aš supratau 30 dienų atsisakiusi pridėtinio cukraus (eksperimento rezultatai) (30)

"Baigusi savo eksperimentą – 30 dienų be pridėtinio cukraus, ėmiausi matematikos. Paskaičiavau, kad iki savo iššūkio vidutiniškai per dieną su maistu suvalgydavau apie 200 gramų cukraus", - sako Viktorija Žižiūnienė, nusprendusi atlikti eksperimentą - 30 dienų nevartoti pridėtinio cukraus, ir viską aprašyti dienoraštyje ((pirma dalis, antra dalis, trečia dalis, ketvirta dalis, penkta dalis).

Kaip ištverti iki vakarienės: rudeninių užkandžių topai (2)

Mitybos specialistai pataria, jog nė vienas dienos valgis negali sudaryti daugiau nei pusės viso dienos maisto. Papusryčiauti reikia per 2 valandas nuo atsibudimo, o pavakarieniauti – ne vėliau kaip 3 valandas iki miego.

Skundžiatės lėta medžiagų apykaita? 11 būdų ją pagreitinti (3)

Kūno masės augimo priežastis - ne vien netinkamas maistas. Yra žmonių, kuriems papildomi kilogramai auga, nes lėta jų organizmo medžiagų apykaita. Kaip ją pagreitinti?

4 dalykai, kuriuos būtina keisti, jei norite sulieknėti (3)

Šį kartą pakalbėkime apie labai akivaizdžius ženklus, kurie rodo, jog Tau ir vėl eilinį kartą nepavyks sulieknėti arba sulieknėjus nepavyks išlaikyti pasiekto rezultato.

Nejudrūs sąnariai, prarastas lankstumas, prasta koordinacija – yra būdas visa tai pataisyti (5)

Bokso pirštinės ant liaunų moterų rankų nė trupučio nemažina moteriškumo. Netgi priešingai – jį pabrėžia. Šį mišrių kovų menų trenerio Alfredo Lifšico teiginį savo kailiu nutarė patikrinti ir žurnalistė.

Lytinių lūpų korekcijos operacija – delikati ir vis labiau populiaresnė (3)

Lytinių lūpų korekcija darosi vis paklausesnė. Ką reikėtų žinoti ir ko neverta bijoti, aiškina plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja, medicinos mokslų daktarė Loreta Pilipaitytė.

Plastikos chirurgas M. Kazanavičius: svarbu ne tik išmanyti kūno proporcijas, bet ir suprasti žmogaus psichologiją

Trečiadienio vakarą žymios Lietuvos moterys rinkosi į naujai duris atvėrusio Dermatologijos ir estetinės chirurgijos centro atidarymą.

Laima Tamulytė-Stončė: išryškėjus mano talijai spintoje atsirado daugiau suknelių (29)

Save vadindama įvairiausių lieknėjimo metodų maniake, šį kartą žinoma moteris džiaugiasi atradusi naują, griežtas dietas ir plastines operacijas pakeitusį būdą.