Veganės dienoraštis: ar lengva atsisakyti gyvūninio maisto?

Etiniais sumetimais seniai knietėjo išmėginti veganizmą, tad, užmačiusi internete skelbiamą Britanijos veganų draugijos (angl. - Vegan Society) Vegano priesaiką, iškart pasirašiau. Priesaikos idėja - parodyti, kad būti veganu ne taip sunku, kaip iš pradžių atrodo, ir pritraukti naujų sekėjų.

Veganizmas - tai ne tik tam tikras mitybos, bet ir gyvenimo būdas. Veganai atsisako visko, kas iš odos: batų, drabužių, rankinių. Taip pat nelaiko jokių augintinių (nebent būtų išgelbėję juos nuo mirties gatvėje) ir protestuoja prieš netikusį elgesį su gyvūnais: koridą, zoologijos sodus, medicininius tyrimus ir kt. Užkietėję veganai neišvengiamai tampa veganizmo propaguotojais: vartotojus agituoja keisti įpročius, vyriausybes - žemės ūkio ir gyvulininkystės politiką, nes ši tarnauja didelių žemės ūkių verslininkų interesams.

Nusprendžiu kol kas apsiriboti tik mitybos pokyčiais ir pradedu eksperimentą, kuris galėtų pakeisti mano gyvenimą. Raudonos mėsos nesu valgiusi jau gerą dešimtmetį, tačiau dabar turėsiu atsisakyti ir daugybės kitų produktų. Veganai nevalgo jokio gyvūninės kilmės maisto (mėsos, gyvulinių riebalų, žuvų, jūrų gėrybių, kiaušinių, pieno produktų, medaus ir jo produktų, taip pat tų, kurių sudėtyje yra želatinos). Vištos, žuvys ir krevetės - iki šiol jos nuo mano šakutės nepabėgdavo - galės gyventi ramiai. Valgysiu daržoves, vaisius, riešutus, ryžius, makaronus, grūdus, lęšius. Eksperimento metu vengsiu ir sojų bei jų produktų. Priežastys dvi: miškai, planetos plaučiai, be saiko kertami tam, kad būtų kur sodinti sojas, ir man tai nepatinka. Antra, mama prisakė, kad sojos dažnai būna genetiškai modifikuotos, o tokio frankenšteiniško maisto reikia vengti.

Žmonės, prisiekę savaitę, dvi ar mėnesį gyventi kaip veganai, gauna patarėją - patyrusį veganą. Savo - Lucy - slapčia vadinu piemene: ji ganys mane kaip avį ir neleis pasiklysti.

Tarsi voverė žiemai prisikraunu lentynas ir šaldytuvą ekologiškų veganiškų produktų. Ir rengiu paskutinę puotą: kemšu šaldytuve užsilikusius sūrius ir žuveliokus (šokolado virtuvės slaptavietėse jau seniai nebėra). Sūrio ilgėsiuos labiausiai. Mano draugė vegetarė tvirtina, kad be jo negalėtų gyventi, todėl ir vegane tapti negalėtų, o pagalvojusi priduria, jog kažkada tą patį kalbėjo ir apie mėsą.

1 savaitė

Pirmoji eksperimento diena praeina be fejerverkų: ypatingų pokyčių ar sunkumų nepastebiu, nes viskuo iš anksto pasirūpinau. Antrą išbandau veganams skirtą netikrą sūrį ir netikrą pepperoni dešrą iš „Cheatin" (žodis kildinamas iš angliško cheat, reiškiančio apgaulę) produktų linijos. Ant sveikuoliškos grūdų duonos užkraunu šių apsimetėlių ir kišu į orkaitę. Nekantrauju paragauti, o paragavusi nusiviliu - skonis kaip popieriaus. Dingteli, kad draugai buvo teisūs: gudriau ir teisingiau būtų pasakyti griežtą „ne" visiems produktams, kurių nusprendžiau atsisakyti, o ne mėginti pakeisti juos neva mažesniais nusikaltėliais. Šturmuoju vietinį turgelį. Iš šio iškeliauju į šviesų rytojų apsikabinusi kelis maišus vaisių ir daržovių.

Su iššūkiu susiduriu išėjusi pietauti. Japonų užeigoje, kuri iš pradžių atrodo tinkama vieta veganei, paaiškėja, kad galiu valgyti: a) miso sriubą, b) salotas „su be nieko", c) nieko. Pasirenku salotas. Kolega tuo metu doroja vištieną, o aš slapčia savimi didžiuojuosi.

Entuziastingai studijuoju veganizmo filosofiją ir teoriją. Prisimenu kadaise per BBC matytą dokumentinį filmą apie mokslininkų iškeltą hipotezę, kad mėsa padarė mus protingus - esą žmogui pradėjus valgyti mėsą, ėmė vystytis jo galvos smegenų sandara ir dydis. Visgi kažkas čia ne visai taip: hinduizmas draudžia valgyti karves, islamas - kiaules, o krikščionybė neleidžia imti į burną nieko mėsiška per pasninką. Negirdėjau, kad kas draustų, pavyzdžiui, ryžius penktadieniais arba raugintus kopūstus spalio mėnesį. Galbūt mūsų protėviai šias taisykles sugalvojo, nes kažkaip nejaukiai jautėsi kito kūną valgydami?

Sužinau ir apie mėsizmą (angl. - carnism) - vyraujančią mūsų visuomenės ideologiją, grindžiamą įsitikinimu, kad žmogaus organizmui būtinai reikia gauti tam tikrų maisto medžiagų, kurių yra mėsoje. Knygos „Kodėl mylime šunis, valgome kiaules ir dėvime karves" (angl. „Why we love dogs, eat pigs, and wear cows") autorė amerikiečių profesorė Melanie Joy tikina, kad mėsą valgome ne dėl fiziologinės būtinybės, o iš įpročio ir nepagrįsto įsitikinimo, kad tai yra normalu. Tik kas mūsų įvairiaspalviame pasaulyje gali būti laikoma norma?

2 savaitė

Atkeliauja blogãžinė: pažįstama vokietė, nesugebėjusi atsisakyti vaišių, veganės priesaiką sulaužė dukart. Bendravimas prie vaišių stalo - mūsų kultūros dalis. Visi juk šiek tiek įsižeidžiame, jei svečias vaišių atsisako - vadinasi, kažkuo neįtikome. Teta skaniausių kepsniukų priruošė? Netikro - o gal ir tikro - zuikio pataisė? Triūsė virtuvėje nuo pat ryto? Dėdė dešrų pripjaustė? Pusbrolis šviežio pieno iš kaimo atvežė? Tai kaip jiems į akis pažiūrėsi atsisakęs tokių gėrybių? Kaip išdrįsi?

Įdedu daug valios pastangų, kad nepalūžčiau. Motyvaciją palaikau sau duotu žodžiu priesaiką vykdyti bet kokia kaina. Parduotuvėje pro sūrių ir šokoladų lentynas praeinu kraujuojančia širdimi, bet laikausi. Veganiškas šokoladas yra skanus, sveikesnis, bet ir brangesnis už įprastą. Užtat kaip užkirsčiau žuvienės ar krevečių salotų! Išmokstu saviapgaulės: kai labai užsinoriu, ko negalima, užkremtu ko nors nekasdienio, pavyzdžiui, pistacijų.

Pradedu suprasti, kad neretai kartojamas teiginys „negalėčiau gyventi be to ir ano" tėra įsikalbėjimas. Galėtum, jei nebūtų lengva ranka pasiekiama. Patupdytų negyvenamoje saloje, ir prasimaitintum - rastum ko nors. Pakeitę mąstymą, galime pakeisti ir įpročius, mitybos - taip pat.

Kol smalsumas dar nedingo, įsijautusi skaitau veganistinę propagandą. Angliško žurnalo „The vegan" 1967-ųjų žiemos numeryje rašoma, kad vienas pirmųjų žinomų veganų - toks Apolonijus iš Tijanos, gyvenęs I m. e. šimtmetyje. Jis, patyręs keliautojas, mokytojas ir, sakoma, stebukladarys, buvo įsitikinęs, kad vienintelis tyras maistas - užaugęs gamtoje (vaisiai ir daržovės). Šis pirmykštis hipis vaikščiojo basas, dėvėjo lininius drabužius ir turėjo ilgus plaukus. Vyras gyveno laikydamasis nuostatų neprisidėti prie gyvų būtybių kančios, siekė išsivaduoti iš tokių nedorybių kaip pavydas, pagieža, neapykanta - kitaip tariant, išvalyti ir kūną, ir sielą.

Susimąstau, ką gaunu mainais laisva valia atsisakiusi tokių gyvenimo malonumų kaip sūris? Draugė sako: „Mano galva, jei labai nori, neturėtum sau drausti. Juk taip tik daraisi dar didesnį psichologinį spaudimą, ir tai tikrai ne į naudą sveikatai." Tiesos jos žodžiuose yra, bet tvirtai laikydamasi priesaikos, gaunu didžiulį

moralinį pasitenkinimą. Tai viena. O antra - žinau, kad mano egzistavimas šioje žemėje mažiau kenkia kitoms gyvoms būtybėms. Visgi ar nesu veidmainė? Juk savo odinės rankinės ir odinių batų į nieką nekeisčiau. Jei ką nors suskaustų, man, kaip veganei, kiltų moralinė dilema: gerti neveganišką vaistą ar kęsti skausmą, nes beveik visų vaistų sudėtyje yra gyvūninių komponentų. Tiesa, veganiškų vaistų jau yra, tačiau iki veganinės medicinos dar toli.

Man jokių vaistų nereikia - jaučiuosi gerai: kai pradėjau praktikuoti veganizmą, labai pagerėjo virškinimas, nebemaudžia pilvo, net alkį juntu kažkaip sveikiau. Mokausi suvokti organizmo poreikius, vaizduotės pasigaminti veganiškų patiekalų dar užtenka. Tik tie moraliniai klausimai neduoda ramybės.

3 savaitė

Neapsikentusi išmečiau savo vakarienę - sumuštinius su apgavikais sūriu ir dešra. Maisto produktų stengiuosi nemėtyti, bet šįkart buvo taip neskanu, kad nebegalėjau.

Mano dėmesys krypsta į psichologinius veganizmo aspektus. Be kita ko, veganai nusiteikę ir prieš rūšizmą (angl. speciesism, šis naujadaras į Oksfordo anglų kalbos žodyną dar neįrašytas, bet žiniasklaidos vartojamas). Rūšizmas - tai kaip rasizmas: įsivaizdavimas, kad vienos gyvos būtybės yra pranašesnės už kitas, labiau nei kitos nusipelniusios būt mylimos. Už ką balsuotumėte mieliausio gyvūno rinkimuose: už pandą ar už žiurkę? Aš irgi už pandą. Va jums ir rūšizmas. Kodėl šunis ir papūgas globojame ir myluojame, o tolimas jų giminaites kiaules, vištas, ožkas nė nemirktelėję kišame po giljotina? Kaip sakė Kanados dainininkė k.d.lang, visi mylime gyvūnus, tik kodėl vienus vadiname naminiais, o kitus - vakariene? Pasidairius po pasaulį tampa aišku, kad vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Hinduistams karvė yra šventa, bet kai kuriose Indijos valstijose paskerdęs ją sėsi į kalėjimą. O štai mes jautieną kertame į sveikatą. Kai kurių Kinijos gyventojų pomėgis valgyti šunieną mums atrodo pasibaisėtinas, o jiems patiems neigiamų emocijų nekelia. Mokslininkai sako, kad vabzdžiai labai maistingi. Ir pigūs. Kam musių apkepo?

Į klausimą, kaip jaučiuosi būdama veganė, atsakau: „Gerai." Iš tikrai, didžiulių pokyčių nejaučiu - svoris kinta tik natūraliai (kilogramas čia, kilogramas ten), oda nei gerėja, nei blogėja, esu gal net energingesnė nei anksčiau, valgau daugiau vaisių, daržovių ir riešutų. Didžiausias pokytis tas, kad jaučiuosi švaresnė vidumi. Kraujas gal ir nepamėlynavo - juk ne karališką maistą valgau, o augalinį, tačiau tikrai jaučiu, kad jis švaresnis. Skeptikai moja ranka: „Įtikėjai propaganda." Vis dėlto manau: jei juntame, kad tam tikras maistas mus nuodija, tai taip pat galime jaustis ir švaresni vidumi. Aš taip ir jaučiuosi.

Socialinis veganizmo aspektas kiek sunkesnis. „Išsidirbinėji", - pasiekia mano ausis komentaras. „Kada tau atsibos šitas žaidimas?" - kitas. „Neturi daugiau ką veikti?" Karčiai pagalvoju: „Ačiū visiems už palaikymą." Dabar suprantu, kokia svarbi yra aplinkinių parama. Tikras malonumas bendrauti su tais, kurie supranta ir neteisia manęs už pasirinkimą. Pasaulio užteks visiems, jei tik vieni kitus gerbsime.

4 savaitė

Pradedu svarstyti, ar nederėtų šio eksperimento pratęsti? Kaip galėčiau vėl pradėti valgyti tuos, kurie kentėjo būdami gyvi? Kita vertus, pasirinkimas ne visada yra pasirinkimas. Esu privilegijuota, nes galiu rinktis, ką valgyti, o štai Somalyje - badas. Ten jokio pasirinkimo nėra - arba valgai, ką randi, arba keliauji anapilin. Vakaruose irgi ne kiekvienas gali valgyti sveiką, etiškai pagamintą maistą, nes šis labai brangus. Aš irgi bankrutuočiau, jei apsipirkinėčiau vien ūkininkų turgeliuose ir specializuotose ekologiško maisto parduotuvėse.

Tad kiek iš tikrųjų turime to apdainuoto laisvo pasirinkimo ir kiek esame sukaustyti finansinių grandinių? Ką ir kalbėti apie psichologines...

Susimąstyti dar labiau paskatina susitikimas su Faye. Šios moters vertybių kartelė užkelta itin aukštai: ji įpykusi kalba apie tai, kaip negailestingai verčiame gyvūnus tarnauti mūsų užgaidoms. Faye tvirtina nesanti veganė, bet 90 proc. jos dietos yra veganiška. „Kartais neatsispiriu picos gabaliukui", - prisipažįsta ji. Oho. „Ar tada jautiesi kalta?" - paklausiu. „Taip, labai." Žiemą Faye vaikšto šlapiomis kojomis, nes nusprendė nepirkti odinių batų (visi kiti, jei ne guminiai, greit peršlampa). „Visą gyvenimą mėgau batus, tačiau kai mečiau valgyti gyvūninius produktus, nebegaliu pirkti ir odinių prekių. Kartą užėjau į dėvėtų drabužių parduotuvę, nusižiūrėjau odinius kaubojiškus batus, bet... nenusipirkau, nes būčiau užsigraužusi - juk tie batai iš kažkada gyvos buvusios būtybės odos." Parodau jai savo odinius, kurie man tarnauja ilgiau nei bet kokie vienkartiniai, todėl ir ekologiniu požiūriu yra daug tvaresni - juk nereikia jų išmesti į šiukšlių dėžę po kelių mėnesių. Faye manęs neteisia, ačiū jai už tai. Moteris sako, kad tam tikrus sprendimus priimame, kai esame pakankamai subrendę. Tad veganizmas nėra juodas ar baltas, nėra jis ir visiems vienodas.

Buvęs bendradarbis pasakoja prisiekusią vegetarę pavertęs mėsėde. „Ar savimi didžiuojiesi?" - klausiu jį tikėdamasi atgailos. „Nesididžiuoju, bet man smagu." Vyras aptiko tą veganę žygyje ragaujančią jo priruoštų kiaulienos kukuliukų. „Manau, dabar tu tiesiog giriesi savo kulinariniais sugebėjimais", - sakau jam. Tas šypsosi, o paskui sako, kad norėtų būti vegetaras, bet mėsa per daug skani. Ir dar priduria, kad karvių gerovė jam nerūpi, užtat rūpi negailestingai kertami Amazonijos miškai.

Prabėgo paskutinė priesaikos diena. Veganų draugija atsiuntė man elektroninį diplomą: uždirbau auksinį medalį, o kiaulaitės su vištytėm man iš nuotraukų dėkoja. O aš, jei atvirai, vis dar diskutuoju pati su savimi. Svarstau, ar grįžti prie pusiau vegetarizmo, kurį praktikavau prieš pradėdama eksperimentą, ar tapti vegetare, o gal - vegane? Labiausiai linkstu kiek įmanoma vengti gyvūninių produktų, bet kai kada neatsisakyti ekologiško, etiškai pagaminto sūrio, brolio pagautų žuvų (jei jis žvejotų) ar senelio surinkto medaus su agurkais. Ar suvalgyti su meile pagaminto kaimiško sūrio ir ežere pagautą ešerį yra nusikaltimas? Gamtoje dauguma gyvių vieni kitus doroja - taip jau esame sukurti. Kita vertus, mes - ne medžiojantys liūtai ir ne urviniai, o civilizuoti ir protingi žmonės, gebantys priimti teisingus sprendimus, užjausti ir apsaugoti silpnesnius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis