Nuo tada, kaip prof. Kęstutis Vitkus pirmąsyk siuvo du visiškai amputuotus rankos pirštus, praėjo daugiau nei 30 metų. Dabar jau kalbama apie galimybes ranką... atauginti.

Savo įspūdžiais, prisiminimais ir ateities vizijomis dalijosi plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai, susirinkę Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Mat balandžio 1 d. Centro Filialo (VUL SK CF) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriui sukako 30 metų. Gydytojų papasakotos istorijos ir suteikė vilties, ir šiurpino, ir juokino, ir stebino – akivaizdu, kad kalbos apie ypatingą chirurgų humoro jausmą ne iš piršto laužtos.

Prisiuvo ne tą koją
„Man atrodo, tarsi vakar tai buvo, – prisimena VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius prof. Kęstutis Vitkus savo pirmąją operaciją, kurią atliko kartu su tėvu doc. Mečislovu Vitkumi 1980 metais. – Iš mano gimtojo miesto buvo atvežtas jaunuolis su dviem nupjautais pirštais. Ieškojom tų jo kraujagyslių pagal atlasus, bet po 12 valandų pirštus prisiuvom. Tas įvykis sukėlė didžiulį susidomėjimą. Nors mums sakė, kad vargu ar atliksim daugiau kaip dvi tokias operacijas per metus, kartais per parą sulaukdavom 2, 3 pacientų nes jie atkeliaudavo iš viso regiono – Latvijos, Estijos, Baltarusijos. Konkuravom su Maskva“, – nusijuokia profesorius.

Pradžia nebuvo lengva – trūko modernios įrangos, nebuvo asistentų, anot mikrochirurgo, kai kurios operacijos trukdavo ir 20 val. ar ilgiau. Tai tapdavo ne tik fizinių jėgų, bet ir psichologiniu išbandymu – „pabandyk su tuo pačiu žmogumi vienas prieš kitą visą parą išsėdėti...“

Neapsieita ir be kuriozinių situacijų. Tarkim, tuo metu buvo draudžiama nutrauktas galūnes ar žaizdą plauti, būdavo reikalaujama būtinai tepti spiritiniu jodo tirpalu. „Šiandien jau visi žino, kad tai yra visiškas audinių nužudymas, bet mes plaudavome tas nutrauktas galūnes po čiaupu pasikišę, pasislėpę, kad niekas nematytų. Šveisdavom išsijuosę, juk būdavo jų visokių – iš gamyklų, sutraiškytų žemės ūkio agregatų“, – tarsi apie visai kasdieniškus dalykus ramiai pasakoja K.Vitkus.

„Kartą esame žmogui prisiuvę ne tą koją“, – suintriguoja klausytojus ir netrukus paaiškina – moteris, kuriai buvo atlikta ši operacija, pakliuvo po traukiniu ir neteko kojų. Kadangi abiejų galūnių išgelbėti buvo neįmanoma, teko prie sveikesnės bigės prisiūti nesutraiškytą galūnę. Taip dešinė koja buvo prisiūta prie kairės.

Į žurnalistės klausimą, ar greitai Lietuvoje galėsime didžiuotis sėkmingai atlikta veido ar rankos transplantacija, profesorius K.Vitkus atsako: „Bet ar tikrai to reikia? Nenorėčiau turėti prisiūtą instrumentą, bet mirti nuo limfomos. Reikia galvoti, kiek tai prasminga. Dabar einama kita kryptimi – siekiama apauginti griaučių karkasą savu audiniu, tai padaryti padėtų kamieninių ląstelių technologijos. Manau, tokias galimybes turėsim jau po poros metų. Jau dabar kamieninės ląstelės padeda atauginti vožtuvus, trachėjas, žandikaulius.“

Geros naujienos dėl krūtų atkūrimo
Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės jau greitai persikels į naująjį korpusą Santariškėse, ir tai yra gera naujiena onkologiniams ligoniams, nes dirbant ranka rankon onkochirurgams ir mikrochirurgams bus kur kas geresnės sąlygos šalinant pažeistus audinius tuo pat metu atlikti ir rekonstrukcines operacijas.

 
„Manome, kad rekonstrukcinė krūtų chirurgija Lietuvoje buvo apleista sritis. Per metus Lietuvoje atliekama per 1500 mastektomijų, krūtų pašalinimų dėl vėžio, o atstatoma labai mažai. Tai žinoma liūdina. Pajėgumų yra ir tai mes atlikti galim, bet problema yra požiūris. Onkologai pacientų mintis nukreipia ta linkme, kad svarbu išsaugoti gyvybę. Bet estetinis vaizdas irgi svarbu, nes gyvenimas tęsiasi toliau, – sako VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas med.dr. Nerijus Jakutis. – Visame pasaulyje plastikos chirurgai pamažu atsikovoja iš onkologų tuos ligonius. Užsienyje 80 proc. krūtų atstatymų atliekama jau operacijos metu. Ji trunka 3-4 val. ilgiau, bet jos metu ne tik pašalinami nesveiki audiniai, bet ir atkuriama krūtis pačios moters audiniais, o krūties tūris – implantais. Po narkozės moteris pabunda jau su suformuota krūtimi. Tam reikia komandos – onkochirurgo ir mikrochirurgo.“

Beje, daktaras siūlo nesutelkti viso dėmesio vien į krūtų atkūrimą – piktybiniai augliai bjauroja ir kitas kūno dalis – veidą, kaklą ir pan. Čia rekonstrukcinės chirurgijos indėlis ne mažiau svarbus.

Meilė audiniams
Profesorius K. Vitkus pajuokauja, kad chirurgija būna destrukcinė ir rekonstrukcinė – viena šalina, kita atkuria. „Chirurgai turi jėgos poziciją, mes viską darom švelniai, su meile, – pripažįsta ir med.dr. Vytautas Tutkus (specializuojasi sąnarių artroskopinėje chirurgijoje, sporto traumų srityse). – Šalindami audinius mes ieškom ir kuo juos užpildyti. Mūsų požiūris į audinius yra kitoks. Sulūžęs kaulas – ne lenta. Nėra taip, kad kuo stipriau susuksi varžtus, tuo geriau jis laikys. Lentai tai gal ir gerai, bet kaulas žūsta. Matydavau, kaip pilvo chirurgai suveržia audinius, lieka randai. Audinį reikia mylėti ir gerbti, jis yra gyvas daiktas. Negalima jo draskyti kaip kokio skuduro. Kad ir Achilo sausgyslės plyšimas – operacija lyg paprasta, bet kuo gražiau susiuvi, tuo geriau sugyja ir sėkmingiau funkcionuoja. Štai Arvydui Saboniui profesoriaus Kęstučio Vitkaus susiūta Achilo sausgyslė net iki NBA žvaigždžių nesutrukdė pakilti.“

Beje su A. Saboniu susijusi ir jo paties kaip rekonstrukcinio chirurgo karjeros istorija. Mat svečiuodamasis Portlende K. Vitkus susižavėjo garsaus artroskopinės chirurgijos specialisto James‘o Baldwino darbu ir pakvietė jį į Lietuvą. „Profesorius nesuprato kviečiamas iš mandagumo, prisikrovė daugybę naujos aparatūros, kurią jam sudovanojo, ir rimtai ėmė ruoštis kelionei, – juokauja dr. V.Tutkus, kartu su J.Baldwinu pirmą kartą Lietuvoje atlikęs kelio sąnario artroskopinę operaciją. – Mums buvo didelis stresas. Nežinojom, kaip jį priimti, kaip tik buvo nepriklausomybės atsiradimo metai, viskas keitėsi. Per tą pusmetį jo laukdamas suregistravau apie 300 pacientų su kelių problemomis. Net lifte juos konsultuodavom.“

Pirštas tarp šaldytų krevečių
Tiesa, grįžtamojo ryšio iš pacientų sulaukti pavyksta ne visada. Ne paslaptis, kad didelė dalis traumų įvyksta dėl alkoholio. „Prisimenu, vienam girtam šuo nukando nosį. Daugybę valandų gydytojai dirbo, kad ją atkurtų, bet netrukus jis vis tiek girtas kažkur žuvo, ir prapuolė mūsų darbas, – prisimena V.Tutkus. – Kitam kojas nupjovė traukinys, nes jis girtas užmigo ant bėgių. Pavyko tas kojas prisiūt – tik buvo labai netikėtas efektas, kai jis atsistojo. Traukinio ratas iškirto 10 cm blauzdos, tad žmogus gerokai pažemėjo. Tik štai nežinom, ar jis vis dar tom kojom vaikšto – jau tais laikais buvo registruotas globos namuose. Vėliau jo ieškojom, bet taip ir neradom.“

Chirurgai vieningai pripažino, kad ne visuomet replantavimas yra tikslingas. Tarkim, ar verta prisiūti kojos pirštą? Vargo labai daug ir gydytojams, ir pacientui, o rezultatas nereikšmingas, nes kojos funkcija dėl to nepasikeičia.

Kartais tai yra netgi rizikinga. „Kuo stambesnis segmentas, tuo greičiau reikia jį prisiūti – operaciją turi atlikti per 6 val., nes paskui tie audiniai pradeda žūti ir gali apnuodyti visą organizmą, gali ištikti mirtis“, – sako K. Vitkus.

Labai svarbu, ne tik kada, bet ir kokios būklės yra pacientas ir jo galūnė. Tarkim, jei ji atvežama apmirusi arba bigė pernelyg užveržiama, operacija vėlgi yra rizikinga. Ta proga chirurgai primena – jei nutiko nelaimė, nutrauktą dalį reikia atvėsinti, bet jokiu būdu nesušaldyti, reikėtų vengti tiesioginio kontakto su ledu. „Būna atveža pirštus ir su šaldytomis krevetėmis ir tarp mėsos gabalų“, – prisimena gydytojai.

Mikrochirurgija – ne tik traumoms gydyti
Docentas, med.dr. Mindaugas Minderis (specializacija plaštakos chirurgija, periferinių nervų chirurgija) sako, kad žmonės ne visada žino, jog esant tam tikroms plaštakos problemoms reikėtų kreiptis į mikrochirurgus. Tarkim, reumatoidinės plaštakos operacinis gydymas sumažina plaštakos deformacijas arba užkerta kelią joms vystytis. Pradžioje daugiausia dėmesio buvo skiriama plaštakos rekonstrukcijai, jos funkcijų atkūrimui. Vėliau tapo įmanoma išgydyti ir pacientus, daugelį metų sergančius kaulų osteomielitu, pseudoartrozėmis, trofinėmis opomis, dėl traumų atsiradusiais minkštųjų audinių, kaulų, sausgyslių, nervų defektais.

Plaštakos chirugija visada buvo ir liko dominuojanti mikrochirurgijos sritis. Taip yra dėl daugybės priežasčių. Viena vertus, patiriama daugiausia rankų traumų, kita vertus, ranka yra svarbiausia darbo priemonė. Anot chirurgo, dabar traumų sumažėjo, nes sumažėjo gamybos mastai. Be to, pakilo darbo saugumas, tad tokių baisių sužalojimų nepatiriama. Dabar tokių operacijų būna apie 20-30 per metus, anksčiau jų būdavo apie 100.  Be to, plaštakoje labai daug smulkių struktūrų, tad jei neatliksi operacijos labai tiksliai ir gerai, ranka praras dalį funkcijų.

Kuo skiriasi rekonstrukcinė chirurgija nuo estetinės?
Nors daugumai žmonių plastikos chirurgai yra tie, kurie lygina raukšles ir didina krūtis, prof. K. Vitkus siūlo nepainioti šių dalykų. „Grožio operacijos nieko bendra neturi su mikrochirurgija, tai privataus sektoriaus sritis. Jas daro privačiose klinikose, tai mokamos operacijos. Universitetinėj ligoninėj jos taip pat galės būti daromos, bet irgi bus mokamos. O štai funkcijos atkūrimas gali būti atliekamas tik universitetinėj ligoninėj, nes tam reikia specialios įrangos, kurios privačios klinikos neišgali įsigyti.“

Tiesa, jei žmogus patyrė traumą ar ligą, ir po to yra atstatomas ir estetinis vaizdas, tai laikoma rekonstrukcine, o ne estetine operacija. Nesvarbu, kiek reikėtų operacijų tam defektui ištaisyti, visas jas apmoka valstybė. Kas kita, jei žmogus neturėjo ligos ar traumos, o tiesiog nori patobulinti, tarkim, nosį – tai kaprizas, už kurį jam reikia mokėti iš savo kišenės.

Daugiau apie plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrių
Per metus Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje vidutiniškai gydoma apie 1500 ligonių ir atliekama apie 1500 operacijų. Teikiama būtinoji ir planinė pagalba suaugusiems bei vaikams. Nuo pat skyriaus įsikūrimo 1982 m. būtinoji mikrochirurginė pagalba užtikrinama kiaurą parą ištisus metus.

Atliekamų operacijų spektras labai platus. Kaip ir prieš 30 metų, skyrius tebėra pagrindinis replantologijos bei sudėtingos rankos traumos gydymo centras Lietuvoje. Čia sėkmingai atliekamos amputuotų galūnių (dažniau rankų) replantacijos, taip pat sudėtingos rekonstrukcinės operacijos pacientams, patyrusiems dauginius rankos sužalojimus. Replantuotų galūnių prigijimas viršija 90 proc. ir prilygsta geriausių užsienio klinikų rezultatams. Nesant galimybių replantuoti rankos pirštus, plaštakos funkcijos atkuriamos persodinant kojos pirštus. Ypač svarbu rekonstruoti rankos nykštį, nes šis pirštas plaštakos funkcionalumui pats svarbiausias. Gerų rezultatų pasiekta operuojant vaikus dėl įgimtų plaštakos anomalijų.