Paprastas aspirinas atitolina vėžį. Ir kiti atradimai, padarę revoliuciją vėžio gydyme

Per 200 įtakingojo žurnalo The New England Journal of Medicine leidybos metų mokslininkai padarė daug revoliucinių atradimų ir vėžio tema iš leidinio pakraščių persikėlė ir įsitvirtino pirmuosiuose puslapiuose.

Per pirmąjį žurnalo leidybos šimtmetį gydytojai galėjo stebėti, sverti, matuoti navikus, tačiau turėjo per mažai priemonių tirti tai, kas vyksta vėžio ląstelėje.

Tuo laikotarpiu iškilo keletas sumanių tyrėjų, tarp jų ir Rudolfas Virchowas, kuris 1863 m. padarė išvadą, kad vėžio kilmė ląstelinė, ir Stephenas Pagetas, 1889-aisiais sukūręs ir šiandien pripažįstamą vėžio metastazavimo, kaip sėklos ir dirvos, teoriją.

Vėžiui pažinti buvo svarbūs du postūmiai: Peytonas Rouso 1911 m. atrado virusinę paukščių vėžio kilmę, Theodoras Boveri iškėlė mintį, kad chromosomų mutacijos gali „paleisti“ vėžio vystymosi procesą.

Bet vadinamosios juodosios dėžės turinys pradėjo aiškėti tik nuo 1944 m., kai Rokfelerio universiteto mokslininkas Aswaldas Avery paskelbė savo eksperimento su pneumokokinėmis bacilomis rezultatus. Jie parodė, kad informaciją ląstelėse perduoda ne baltymai, bet DNR. Mokslininko darbas tiesiogiai paskatino svarbų atradimą – Jamesas Watsonas ir Francis Crickas 1953 m. nustatė DNR struktūrą.

Aštuoneriais metais vėliau Marshallas Warrenas Nirenbergas su bendradarbiais iššifravo genetinį kodą ir nustatė svarbiausią biologijos dogmą: informacija, pagal kurią sintetinami baltymai, perduodama iš DNR per molekulinį tarpininką – RNR.

Toliau sekę keli netikėti atradimai priminė, kad dalykai ne visada tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio, ypač kai tenka aiškintis gyvosios gamtos dėsnius. Howardo Temino, Satoshi Mizutani ir Davido Baltimore atrastos atvirkštinės transkriptazės parodė, kad RNR gali būti naudojama ne tik taip molekulinis tarpininkas, bet ir kaip informacijos saugojimo molekulė, o informacija dekoduojama iš RNR per DNR, kas turėjo didelę įtaką medicinai, ypač onkologijai.

Ankstesnieji tyrėjai nustatė, kad DNR molekulė labai didelė, dėl to ją buvo sunku tyrinėti laboratorijoje. 1970 m. Hamiltonas Othanelis Smithas ir K. W. Wilcoxas išsprendė šią problemą identifikavę enzimus, kuriuos bakterijos naudojo DNR suskaldyti specifinėse restrikcijos vietose.

Šis atradimas buvo pagrindas įvykti molekulinei revoliucijai ir susikurti biotechnologijų industrijai. Jis taip pat nutiesė kelią genomo sekai nustatyti.

Šio tipo mokslas buvo brangus. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas iš dalies išsprendė šį klausimą priimdamas Nacionalinį vėžio įstatymą, kuriuo išplėtė Nacionalinio vėžio instituto (NCI) – pirmosios specifinės vėžio institucijos prie Nacionalinio sveikatos instituto (NIH) – vaidmenį. Įstatymas, kurį pasirašė prezidentas Richardas Nixonas, tapo teisės aktu 1971 m. gruodžio 23 dieną ir suteikė naujus įgaliojimus NIH: „Paremti tyrimus ir taikyti jų rezultatus sergamumui vėžiu ir mirtingumui nuo jo mažinti.“

Tyrimų rezultatų taikymas buvo naujovė – iki tol taikyti tyrimų rezultatus nebuvo NIH misija. Baigiantis dešimtmečiui įstatymas penkiskart padidino NCI biudžetą ir įpūtė molekulinės biologijos revoliucijos ugnį.

Kongreso entuziazmą dėl vėžio išgydymo labiausiai lėmė keli svarbūs klinikiniai atradimai, tačiau apie 85 proc. naujų lėšų atiteko fundamentaliesiems tyrimams remti. Entuziazmo kulminacijos metu, 1980-ųjų pradžioje, NCI atsiskaitė už 23 proc. NIH biudžeto, o šiomis lėšomis buvo paremti net 53 proc. molekulinės biologijos tyrimų JAV.

Rezultatai buvo stulbinantys.

Genų, skatinančių ar slopinančių ląstelių augimą, ir signalinių sistemų reguliavimo komplekso, kuriuo sveikos ir vėžinės ląstelės naudojasi bendraudamos tarpusavyje ir su aplinka, atradimas suteikė vėžio ląstelių mechanizmams ryškius kontūrus.

Specifinių nukrypimų nuo normos sąsajos su tam tikrais navikais leido mokslininkams nustatyti asmenis, kurių rizika susirgti krūties ar storosios žarnos vėžiu padidėjusi.

Vėžio gydymo evoliucijos etapai

Eksperimentams, kurie laboratorijoje gali trukti keletą valandų, pakartoti klinikoje reikia mėnesių ar metų. Klinikinė pažanga vyksta lėtai. 1 ir 2 lentelėse pavaizduoti pastarųjų dviejų šimtmečių žingsniai, apimantys keturias sritis: vėžio gydymą, chemoprevenciją, vakcinas, tabako kontrolę.

Vėžio gydymo istorijoje chirurgija buvo pirmasis prieinamas gydymo metodas. 1809-aisiais Ephraimas McDowellis pašalino kiaušidės naviką be anestezijos, t. y. atliko pirmąją pilvo operaciją JAV. Tai parodė, kad navikai gali būti gydomi chirurginiu būdu. Pradėjus naudoti anesteziją (1846 m., Johnas Collinsas Warrenas) ir įvedus antiseptiką (1867 m., Josephas Listeris), buvo nutiestas kelias pagrindinių XIX ir XX šimtmečio pradžios chirurginio vėžio gydymo operacijų kaskadai.

Chirurgai novatoriai įrodė, kad bet koks vėžio pažeistas organas gali būti gydomas chirurgiškai.

Didžiausias poveikis vėžio chirurgijai padarytas 1894 m., kai Williamas Halstedas atliko radikaliąją mastektomiją gydydamas krūties vėžį. W. Halstedas pagrindė šią operaciją prielaida, kad krūties vėžys plinta išcentriniu būdu – iš pirminio židinio į gretimas struktūras. Kad operacijos metu būtų pašalintos visos vėžio ląstelės, jis rekomendavo aplink naviką esančių audinių en bloc rezekciją, apimant net žastikaulio galvutę, jei ji įtraukta į vėžinį procesą.

En bloc rezekcija tapo žinoma kaip vėžio operacija ir taikoma piktybiniams navikams pašalinti nepaisant nepakankamai aiškių įrodymų, pateisinančių jos taikymą.

Praėjus 74 metams radikaliąją mastektomiją ir en bloc rezekcijos taikymą tyrė kitas chirurgas – Bernardas Fisheris. Remdamasis eksperimentais su graužikų navikais, B. Fisheris spėjo: kadangi krūties vėžio ląstelės anksti patenka į kraują ir limfinį audinį, limfmazgių įtraukimas į vėžinį procesą yra ligos išplitimo požymis. Radikalioji mastektomija gali būti tiek per didelė, tiek per maža operacija: per didelės apimties intervencija, kai navikai nedideli ir per mažos apimties, kai navikai dideli, jau metastazavę.

Serija klinikinių tyrimų, jie dabar vadinami Nacionaliniu chirurgijos, krūties bei žarnyno vėžio adjuvantinio gydymo projektu (NSABP), kuriems vadovavo B. Fisheris, aiškiai parodė, kad radikalus en bloc audinių pašalinimas nereiškia nieko daugiau kaip naviko masės pašalinimą, jei chirurginis gydymas nepapildytas chemoterapija, spinduliniu gydymu arba abiem jais.

B. Fisheris taip pat įrodė, kad mažiau radikali chirurgija plius chemoterapija ar radioterapija pasiekia tikslą, sukeldama daug mažiau komplikacijų. Šie tyrimai iš pagrindų pakeitė krūties vėžio gydymą

Nuo tada, kai chirurginės procedūros derinamos su kitokiu gydymu, vėžio chirurgija tapo efektyvesnė, o gydymo rezultatai pagerėjo.

Pirmojoje XX šimtmečio pusėje chirurgija buvo vienintelis pasirinkimas esant piktybiniam navikui, o vien chirurginis naviko pašalinimas leido išgydyti tik mažą dalį pacientų.

Spindulinio gydymo era prasidėjo 1895 m., kai Vilhelmas Conradas Roentgenas paskelbė atradęs X spindulius, ir paspartėjo 1898-aisiais, kai Pierre'as ir Marie Curie atrado radį.

1928 m. parodyta, kad esant galvos ir kaklo srities vėžiui gali būti taikomas frakcionuotas spindulinis gydymas – tai buvo iš tiesų didžiulis laimėjimas.

Modernioji radioterapijos era prasidėjo 1950 m. įdiegus radioterapiją radioaktyviuoju kobaltu. Nuo tada ši sritis buvo skatinama technologijų pažangos, kuri leido radioterapeutams preciziškai panaudoti spindulinę energiją navikams paveikti ir tausoti sveikuosius aplinkinius audinius.

Kaip ir chirurgija, radioterapija tapo efektyvesnė, sumažėjo komplikacijų. Ją tapo įmanoma naudoti derinant su kitais gydymo būdais.

Nuo 1950 m. tapo akivaizdu, kad nesvarbu, kaip atlikta rezekcija ar radioterapija, kokia aukšta jos dozė realizuota: gydymo rodikliai po chirurgijos, radioterapijos ar abiejų derinio susilygino. Tik apie trečdalis vėžio galėjo būti išgydomas taikant šiuos du gydymo būdus po vieną ar abu kartu.

Paulis Ehrlichas XIX–XX a. sandūroje pirmasis ėmė ieškoti vaistų vėžiui gydyti. Jis sukūrė terminą „chemoterapija“.

Kai XX a. pradžioje buvo sukurti gyvūnų navikų transplantavimo modeliai, tyrėjai pirmąją amžiaus pusę paaukojo surasti atrankos sistemas, kurios leistų patikimai numatyti antinavikinį vaistų aktyvumą žmonėms, remdamiesi duomenimis iš tyrimų su graužikais. Tiesa, pastangos buvo nesėkmingos. Dalis problemų buvo susijusios su ribotomis galimybėmis išbandyti naujų veiksnių poveikį žmonėms.

Du įvykiai suteikė optimizmo dėl antivėžinių vaistų ateities: nitrogen mustard (embichino) panaudojimas limfomoms gydyti Jeilyje 1943 m. ir Sidney Farberio pranešimas 1948-aisiais, kad folio rūgšties antagonistai sukelia laikiną vaikų leukemijos remisiją. 1955 m. šie atradimai paskatino nacionalines pastangas ieškoti antivėžinių vaistų ir juos išbandyti. Tada vėžio chemoterapija, nors ir apgaubta kontroversijų, prasidėjo visai rimtai. Trūko principinių įrodymų, jau nusistovėjusių chirurgijoje ir radioterapijoje, kad vėžį galima gydyti vaistais.

Pagrindiniai žingsniai į priekį buvo žengti 1960-ųjų viduryje. Tuomet tvirtai įrodyta, kad vaikų leukemija ir išplitusi suaugusiųjų Hodžkino limfoma gali būti gydoma chemoterapijos preparatais.

Gauti įrodymai, kad vėžį galima išgydyti vaistais, leido pradėti juos naudoti kaip papildomą (adjuvantinį) gydymą greta chirurgijos ir spindulinio gydymo. Medikai pradėjo nebevengti chemoterapijos.

1970-ųjų viduryje paskelbti du žymūs krūties vėžio adjuvantinės chemoterapijos tyrimai: NSABP, kuriame buvo bandomas vienas vaistas (W. Fisheris ir kolegos, 1975 m.), ir Italijoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo bandytas vaistų derinys (Banadonna su bendraautoriais, 1976 m.).

Pastarajame tyrime nustatyta NCI atrastų chemopreparatų derinimo schema (ciklofosfamidas, metotreksatas ir fluorouracilas). Tiesa, tyrimas buvo atliktas sudarius kontraktą su Milano vėžio institutu, nepaisant didelės populiacijos pacientų, sergančių operabiliu krūties vėžiu JAV, mat jokie dideli centrai JAV nenorėjo bandyti adjuvantinės chemoterapijos. Abiejų tyrimų rezultatai buvo teigiami – prasidėjo lenktynės.

1991 m. dėl daugialypio chemoterapijos ir hormonoterapijos poveikio, gerėjančių ankstyvosios diagnostikos priemonių ir sumaniai suplanuotų klinikinių tyrimų mirtingumas nuo krūties vėžio pradėjo mažėti ir ši tendencija tęsiasi. Ankstyva diagnozė, lumpektomija ir sisteminė terapija gerokai sumažino su krūties vėžio gydymu susijusias komplikacijas ir užtikrino gerą kosmetinį efektą. Tokia pažanga atitiko karo su vėžiu tikslus: remti tyrimus, sumažinti sergamumą, ligotumą ir mirtingumą nuo vėžio.

Krūties vėžio adjuvantinio gydymo sėkmė atvėrė duris panaudoti vaistus pooperaciniu laikotarpiu kitų pagrindinių vėžinių ligų, tokių kaip kolorektalinis vėžys, atveju. Kaip ankstyvosios diagnostikos, prevencijos ir adjuvantinio gydymo rezultatas, mirtingumo lygis nuo kolorektalinio vėžio per pastaruosius keturis dešimtmečius JAV sumažėjo net 40 proc.

Kitas paradigminis vėžio gydymo pokytis įvyko 2006 m. Tuomet Brianas Drukeris ir kiti įrodė, kad lėtinei mieloleukemijai gydyti veiksmingas imatinibas, kurio taikinys unikalus molekulinio lygmens pokytis.

Šis darbas parodė, kad taikinių, t. y. specifinių molekulinio lygmens pokyčių, kurie unikalūs tam tikroms vėžinėms ligoms, terapija pavertė šias ligas suvaldomomis lėtinėmis ligomis. Nuo tada chemoterapija tampa taikinių terapija, literatūroje dominuoja tyrimai vaistų, slopinančių unikalius molekulinius taikinius, ir dabartiniai laimėjimai gydant kai kuriuos sunkios eigos navikus, tokius kaip melanoma ir plaučių vėžys.

Iki dabar vėžio gydymas rėmėsi chirurgija, radioterapija ir chemoterapija. Pastaruosius 25 metus kaip svarbus vėžio gydymo komponentas buvo pradėta naudoti imunoterapija.

Antikūnai pirmą kartą apibūdinti 1880-aisiais, bet svarbiausi beveik 100 metų vykę tyrimai imunologijoje davė nedidelį efektą gydant vėžį. 1975 m. Georges Kohleris ir Cesaris Milsteinas atrado antikūnų pagaminimo metodą sujungiant mielomos kultūros ląsteles su normaliomis imunizuotų pelių B ląstelėmis. Didelio vieno specifiškumo antikūnų kiekio buvimas leido atrasti vėžio terapijai tinkamų antikūnų. Pritariant Maisto ir vaistų administracijai (FDA), 1997 m. startavo rituksimabas B ląstelių limfomai gydyti ir kiti antikūnai. Dauguma jų slopina augimo veiksnių receptorius, esančius vėžio ląstelių paviršiuje.

1960 m. pradžioje eksperimentinėje sistemoje įrodyta, kad vėžinėms ląstelėms naikinti už humoralinį svarbesnis ląstelinis imunitetas.

Deja, eksperimentinėse sistemose nebuvo galimybės kryptingai keisti iš organizmo išskirtų imuninės sistemos T ląstelių ir tai labai apsunkino priešvėžinio imuninės sistemos atsako tyrimus.

T ląstelių augimo veiksnio (vėliau pavadinto interleukinu-2) aprašymas 1976 m. buvo atradimas, paskatinęs žmogaus ir eksperimentinio vėžio ląstelinio imuniteto reakcijų tyrimus. Patikima žmogaus metastazinės melanomos ir inkstų vėžio regresija veikiant interleukinui-2, aprašyta 1985 m., buvo įrodymas, kad imuninės manipuliacijos galėjo būti metastazinės ligos regresijos priežastimi. Interleukinas-2 buvo aprobuotas metastaziniam inkstų vėžiui gydyti 1992 m. ir metastazinei melanomai – 1998-aisiais.

Tolesni imunomoduliatorių, tokių kaip ipilimumabas, atradimas, ląstelių perkėlimo (angl. cell-transfer) terapijos atradimas ir genetiškai sukurtų limfocitų panaudojimas vėžiui gydyti suteikė papildomų įrodymų, kad naudojant imunoterapiją įmanoma pasiekti vėžio regresiją. Taigi atsirado ketvirtas esminę reikšmę turintis vėžio gydymo būdas.

Vėžio prevencija

Kad ir koks lengvas taptų vėžio gydymas, geriau užkirsti kelią ligai atsirasti. Tai pasiekti nelengva. Kai žinomos vėžio priežastys, ligos prevencija tampa žmogaus gyvensenos pakeitimo problema.

Nikotinas yra viena žinomiausių priklausomybę sukeliančių medžiagų. Tabako dūmų poveikis yra bene geriausiai žinoma ir dažniausia vėžio priežastis, lemianti apie 40 proc. visų mirčių.

1912 m. pradžioje buvo iškelta prielaida, kad rūkymas gali būti susijęs su plaučių vėžiu.

Tai įrodyta 1950-aisiais. Šie rezultatai lėmė JAV vyriausiojo chirurgo tarnybos pranešimą dėl rūkymo ir vėžio, kuris buvo išleistas 1964-aisiais, taip pat įspėjamųjų užrašų dėl rūkymo ant cigarečių pakuočių atsiradimą 1965 m. ir pagaliau tabako reklamos draudimą 1970-aisiais. Šios ir kitos veiksmingos, gerai išreklamuotos visuomenės sveikatos priemonės, stipriai palaikomos Amerikos vėžio draugijos ir NCI, paskatino nuolatinį tabako rūkymo lygio mažėjimą.

Reikia laiko, kad išnyktų tabako kancerogeninių medžiagų žalingas poveikis, todėl vyrų sergamumas plaučių vėžiu pradėjo mažėti 1990-aisiais, o mirtingumas nuo plaučių vėžio – 1991 m.

Kol kas istorinis tikslas sukurti vakciną nuo vėžio buvo įgyvendintas tik dėl vėžio, kurio priežastis – virusinė infekcija. Net tuomet, kai vėžį sukeliantys virusai buvo nustatyti, praėjo daug laiko nuo jų atradimo iki prevencijos įgyvendinimo.

Žmogaus papilomos virusas buvo atrastas 1907 m., bet jis nebuvo siejamas su gimdos kaklelio vėžiu iki 1976-ųjų, vakcina šios jaunų mergaičių infekcijos prevencijai nebuvo aprobuota FDA iki 2000 m.

Hepatito B virusas atrastas 1967-aisiais. Su kepenų vėžiu jis susietas tik 1974 m. 1984-aisiais buvo įrodyta, kad abiejų – ir hepatito B, ir kepenų vėžio – prevencijai reikalinga vakcinacija nuo hepatito B. Nuo tada kai kuriose pasaulio vietose naujagimių vakcinavimas nuo hepatito B viruso tapo rutininis. Kadangi apskaičiuota, kad 20 proc. visų vėžio atvejų yra virusinės kilmės, tolesnis vakcinų kūrimo plėtojimas duoda vilčių.

Vėžio prevencijai gali būti veiksmingas cheminių preparatų vartojimas (chemoprevencija). Antiestrogenai gali užkirsti kelią krūties duktalinei karcinomai in situ išsivystyti ir sumažinti naujų krūties vėžio atvejų, finasteridas gali užkirsti kelią prostatos vėžiui, paprastas senas aspirinas gali būti kolorektalinio vėžio prevencijos priemonė. Vis dėlto šia galimybe nesinaudojama plačiai, nes, siekiant išvengti kai kurių vėžio formų, daug sveikų žmonių būtų veikiami potencialiai toksinių medžiagų.

Paprastas senas aspirinas gali būti kolorektalinio vėžio prevencijos priemonė.

Išgyvenamumas dabar ir ateityje

1970 m. atradus sėkmingą gydymą, pradėjo mažėti mirtingumo rodikliai nuo vaikų leukemijos ir Hodžkino ligos.

Sergamumas šiomis ligomis buvo per mažas, kad būtų paveiktas bendrasis mirtingumo nuo vėžio rodiklis. Bendrieji mirtingumo nuo vėžio rodikliai pradėjo mažėti tada, kai buvo įdiegta geresnė ankstyvoji diagnostika, prevencijos priemonės ir veiksmingas dažniausiai pasitaikančio, tokio kaip krūties ir kolorektalinio vėžio, adjuvantinis gydymas.

Penkerių metų sergančiųjų vėžiu išgyvenamumas 1960-ųjų pabaigoje prieš perėjimą prie Nacionalinio vėžio įstatymo buvo 38 proc., dabar – 68 proc. Paprasta linijinė prognozė – iki 2015 m. išgyvenamumo rodikliai pasieks 80 proc. Bendrieji mirtingumo nuo vėžio rodikliai, JAV pradėję mažėti 1990 m., nuo tada sumažėjo 24 proc. Prognozuojama, kad 2015-aisiais bendras mirtingumo nuo vėžio sumažėjimas sieks apie 38 procentinius punktus.

Labiausiai atsiperkanti kovos su vėžiu investicija – ypatingos molekulinės revoliucijos, inicijuotos Nacionalinio vėžio įstatymo, klinikinis pritaikymas dar ateina ir negali būti išmatuotas naudojant dabartinę statistiką.

Ateitis

Žmogaus genomo sekos nustatymas 2000 m. giliai paveikė visą mediciną. Nėra sunku numatyti laiką, kai individualaus žmogaus genomo seka bus nustatoma mažiau nei už 100 JAV dolerių, genetiniai tyrimai taps laboratorijų rutininio darbo sritimi. Kompanijų, pradėjusių siekti šio tikslo, jau yra.

Antros ir trečios kartos gylio sekos nustatymas rodo vėžio modelio sudėtingumą ir, nėra abejonių, atskleis dalykus, kurių dar neįsivaizduojame. Vis dėlto esame aiškiai nukreipti į ateitį, kurioje pacientai, sergantys vėžiu, ar tie, kurių vėžio rizika padidėjusi, turės rutiniškai nustatytą savo genomo seką.

Aptikti pokyčiai taps terapijos taikiniais. Jei poveikis parodys, ką matėme pastaraisiais metais taikinių terapijoje, vėžio prevencijos ir gydymo galimybės ateityje bus įspūdingos. Vėžio virtimo išgydoma ar lėtine liga ekonominiai ir socialiniai padariniai bus tiek keliantys pasitenkinimą, tiek bauginantys.

Ši 200 metų vėžio tyrimų, gydymo ir prevencijos apžvalga atskleidė dvi svarbiausias prielaidas, be kurių aprašytieji laimėjimai nebūtų įmanomi: kantrybę ir investicijas į mokslinius tyrimus.

Svarbiausi vėžio gydymo raidos įvykiai

1894 m. paskelbiama Halstedo hipotezė.
1895 m. atrandami rentgeno spinduliai.
1898 m. atrandamas radis.
1906 m. dėl išplitusio krūties vėžio pašalinamos kiaušidės.
1912 m. pradėtas navikų transplantavimas graužikams.
1928 m. galvos ir kaklo navikams gydyti pradėta taikyti frakcinė radioterapija.
1943 m. Nitrogen mustard (embichinas) panaudojamas limfomai gydyti.
1945 m. nustatyta, kad prostatos vėžys yra priklausomas nuo hormonų.
1948 m. folio rūgštis panaudojama leukemijai gydyti.
1950 m. kobalto telegamaterapijos pradžia.
1954 m. Berkeley̕ laboratorijoje panaudojamas protonų pluoštas.
1957 m. metotreksatas panaudojamas chorionepiteliomai gydyti.
1961 m. pradeda veikti linijinis greitintuvas Stanforde.
1961 m. atrandami estrogenų receptoriai.
1967 m. įrodoma, kad vaistai gydo Hodžkino limfomą ir vaikų leukemiją.
1968 m. iškeliama W. Fusherio hipotezė.
1968 m. radiochirurgijoje panaudojamas gama peilis.
1974 m. pradedama adjuvantinė krūties vėžio chemoterapija.
1976 m. atrandami vaistai nuo sėklidžių vėžio.
1977 m. nustatomas aromatazės inhibitorių vaidmuo.
1980 m. panaudojamas daugialapis kolimatorius.
1985 m. atliekama pirmoji sėkminga vėžio imunoterapija interleukinu-2.
1988 m. pradedama naudoti moduliuojamojo intensyvumo radioterapija.
1996 m. iš principo įrodoma, kad galima lėtinės mieloidinės leukemijos taikinių terapija imatinibu.
1997 m. aprobuotas pirmasis monokloninis antikūnas.
2002 m. įdiegiamas krūties tausojamosios chirurgijos metodas.
2005 m. atrandami kinazių inhibitoriai.

Su vėžio prevencija susiję atradimai ir įvykiai

1907 m. atrandamas ŽPV.
1912 m. iškeliama hipotezė, kad tabako rūkymas sukelia plaučių vėžį.
1950 m. eksperimentais įrodomas plaučių vėžio ryšys su rūkymu.
1964 m. paskelbiamas pranešimas apie rūkymo riziką.
1965 m. pradedami rašyti įspėjamieji užrašai ant cigarečių pakelių.
1967 m. atrandamas tamoksifenas.
1967 m. nustatomas hepatitas B.
1970 m. JAV uždraudžiama tabako reklama radijuje ir televizijoje.
1974 m. sukuriama pirmoji hepatito B vakcina.
1974 m. nustatomos hepatito sąsajos su hepatoma.
1976 m. nustatomas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio.
1981 m. sukuriamos prevencinės hepatito ir hepatomos vakcinos
1989 m. pradedami tamoksifeno, kaip vėžio prevencijos priemonės, klinikiniai tyrimai.
1990 m. patvirtinamas principas: chemoprevencija veikia.
1990–1991 m. pradėjo mažėti sergamumas plaučių vėžiu ir mirtingumas nuo šios ligos.
1991 m. nustatoma, kad BCŽ vakcina užkerta kelią šlapimo pūslės vėžiui.
1995 m. nustatoma, kad antiestrogenai užkerta kelią DCIS.
1998 m. nustatoma, kad tamoksifenas mažina sergamumą krūties vėžiu.
2000 m. FDA aprobuoja ŽPV vakcinos panaudojimą gimdos kaklelio vėžio prevencijai.
2003 m. nustatoma, kad finasteridas mažina prostatos vėžio atvejų skaičių.
2003 m. nustatoma, kad aspirinas užkerta kelią storosios žarnos vėžiui.

Pagal žurnalą The New England Journal of Medicine parengė gyd. onkologė radioterapeutė Jūratė Tamošauskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis