(Ne)saldus dienoraštis: 30 dienų be pridėtinio cukraus (I dalis)

 (3)
Sveiki, mano vardas Viktorija, man 34-eri ir aš esu priklausoma nuo cukraus.
Viktorija Žižiūnienė, asmeninio albumo ir Shutterstock nuotrauka/montažas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jeigu tai būtų filmas, dabar turėtų anoniminių cukroholikų ratelyje sėdintys dalyviai choru ištarti: „Labas, Viktorija“. Tačiau tai – ne filmas, o mano eksperimentas – 30 dienų be pridėtinio cukraus.

Pabrėžiu žodį PRIDĖTINIO, nes pastebėjau, kad žmonės nelabai gilinasi, ko aš atsisakau.

Tai ką ir ko aš (ne)valgysiu?

Vos paskelbiau apie šį iššūkį viešai, net šeimos nariai susirūpino, ką aš valgysiu. Nes cukraus natūraliai yra pieno produktuose (grynuose, be paskaninimų), vaisiuose, daržovėse, uogose. Tai šių produktų aš neliesiu, jie liks mano racione.

Kiek žinau, cukraus nėra mėsoje, paukštienoje ir žuvyje, kurią valgau (neperku pusfabrikačių, todėl tikiu, kad cukraus ten neturėtų būti, išskyrus įvairių chemikalų, bet kol kas į tai nesigilinsiu).

Mano taikinys – saldainiai, šokoladai, bandelės, tortai, blyneliai, kava su cukrumi, latte kava (tuoj verksiu), jogurtai su vaisiais, šokoladiniai ir varškės desertiniai sūreliai, ledai, saldūs pusryčių dribsniai, gazuoti gėrimai, bulvių traškučiai ir kiti produktai, kuriuose, net ir kvailiui aišku, kad yra pridėta cukraus.

Nesu radikalus žmogus, nes jau pastebėjau, kaip vaikantis pridėtinio cukraus galima nukvailėti.

Eksperimento išvakarėse entuziazmo apimta susitvarkiau šaldytuvą ir atskyriau produktus, kuriuose yra pridėtinio cukraus ir kuriuose – ne. Už akių užkliuvo anytos atvežti rauginti agurkai ir marinuoti burokėliai. Nežinau recepto, pagal kuriuos juos ruošė, bet tikiu, kad ten tikrai yra cukraus.

Bet į tokius kraštutinumus nesileisiu – vienas raugintas agurkas per dieną, net ir marinuotas žiupsneliu cukraus, eksperimento rezultatų per daug nepaveiks.

Be to – jų nevalgau kasdien. Deja, parduotuvėse į savo mėgstamus raugintus agurkėlius kol kas nesižvalgysiu – dėl viso pikto. Mane jau įspėjo, kad daug cukraus yra paprasčiausioje duonoje. Taigi, žinau vieną rūšį, kurioje cukraus nėra. Beje, jau buvau įspėta, kad tai – ypatingai bjauraus skonio duona. Dar jos neragavau, todėl neturiu savo nuomonės.

Kas mane neramina?

Nekenčiu ir nemoku skaityti etikečių. Man jau vien apie tai pagalvojus prasideda nerimo priepuolis. Bet pasidomėjau, ko ieškoti ant jų, susijusių su cukrumi. Taigi, pasirodo, cukraus pramonė yra labai išmani.

Cukranendrių cukrus, fruktozė, cukrozė, sacharozė, agavų sirupas ir daugelis kitų pavadinimų, kurių net neprisimenu, kad ir kaip gražiai vadintum, vis tiek yra cukrus.

Draugė rekomendavo pažiūrėti „Cukrinį filmą“ (angl. „That Sugar Film“), tai iš jo įstrigo pagrindinė taisyklė – jeigu yra žodis, kuris baigiasi galūne „–ozė“, greičiausiai tai yra cukrus. Ai, ir dar visokie sirupai. Nesvarbu kieno vaisių, klevų, cukranendrių, agavų ir t.t., tai – irgi cukrus.

Nesu nei medikė, nei mitybos specialistė, todėl nesivelsiu į visas tas cukrines diskusijas, kas yra cukrus ir kas – ne cukrus, tiesiog šias 30 dienų maksimaliai bandysiu skaityti etiketes ir kliautis logika.

Draugai gąsdina: ką darysi, kai nueisi į kavinę? Taip, žinau, kad daugelyje viešų maitinimo įstaigų į patiekalus yra dedama cukraus. Bet vistik, mano galva, yra skirtumas, kiek jo deda, pavyzdžiui, į moliūgų sriubą ir kiek į blynelius su varške.

Nesakau, kad mano valgiaraštyje maksimaliai neliks PRIDĖTINIO cukraus, nes negaliu būti visiškai tikra, kur jo dėta ir kur ne (kai nėra etiketės), bet pati tas 30 dienų jo nei kur nors dėsiu, nei pirksiu produktų, kurie iki šiol buvo pakankamai dažni mano pirkinių krepšelyje.

Kodėl tai darau?

Prieš eksperimentą pasisvėriau. Mano svoris šiuo metu yra lygiai 66 kilogramai. Liemens apimtis – 88, sėdmenų – 101 centimetras. Matavau tik šias dvi vietas, nes yra nuomonė, kad cukrus linkęs kauptis ant pilvo ir, liaudiškai sakant, užpakalio. Tačiau net ir pradėdama eksperimentą nedarau to dėl svorio ar kūno linijų. Manau, kad pagal šiuos išmatavimus esu visiškai normali, sveika moteris.

Tačiau žodis sveika, šiuo atveju, yra sąlyginis.

Mano kilogramai mane visiškai tenkina, nesijaučiu stora ar negraži. Bet už tai yra dalykas, kuris, tiesiogine šio žodžio prasme, varo mane iš proto – migrena. Mane supras tik tie žmonės, kurie 3 paras iškrenta iš gyvenimo, negalėdami pakelti galvos ne nuo pagalvės, o nuo klozeto.

Kai mane ištinka migrenos priepuolis, kuriam laikui apsigyvenu tualete ant kilimėlio, nes taip paprasčiau. Tas, kuris yra nors kartą vėmęs iki dusimo, o galva tuo metu tarsi buvo trankoma klozeto dangčiu su daug garso ir daug šviesų, žino, kokia migrena gali būti siaubinga.

Vieno iš paskutinių migrenos priepuolių metu man prasidėjo traukuliai. Visą kūną nevalingai ėmė traukti mėšlungis. Tada siaubingai išsigandau, nes supratau, ką reiškia visiškai nebekontroliuoti savo kūno. Tai buvo viena baisiausių mano parų. Bet vos atsigavusi, iš to liūdesio, prikirtau šokolado su savo taip mėgstama latte kava. Nors tikrai esu skaičiusi, kad kava ir įvairūs saldumynai yra didžiausias migrenininkų priešas. Bet juk kaip mes ten teisinamės: gyvenu vieną kartą, ane?

Kodėl man patinka cukrus?

Aš esu pats blogiausias atvejis todėl, kad noriu valgyti saldžiai ir tada, kai man linksma, ir tada – kai liūdna. Paprastai žmonės smaližiauja tik vienu iš šių atvejų, o man saldus maistas yra tiesiog gėrio ir laimės šaltinis. Gali būti, kad tai yra atėję ir iš šeimos. Mano mama labai skaniai gamina ir, man rodosi, ji tokiu būdu išreiškia meilę.

Kad ir paskutinį kartą, kai pas ją viešėjau. Per vieną dieną ji padarė net 4 skirtingus patiekalus – nuo žirnių su spirgučiais iki obuoliais kvepiančio štrudelio. Viską sukirtome, užsipylėme kava, užkandome saldumynais. Ir visa tai – vos per vieną dieną. Beje, bendravome ne tiek ir daug, nes ji paprasčiausiai visą laiką praleido virtuvėje.

Bet man tai patinka. Patinka skanėstai ir tas jausmas, kai darganą rudens dieną susiraitai ant sofos, vyras atneša savo firminės kavytės (taip ją vadiname) su dviem dideliais šaukšteliais cukraus, išsitraukiame mano mėgstamus vafliukus su karamele ir, pažadėję suvalgyti tik po vieną, galiausiai praryjame visą pakelį.

Žmonės sako: gerk daugiau vandens. Patys jūs ir gerkite! Man, kai lyja, kai šalta, nesinori jokio vandens, obuolio ar avokado. Aš noriu kavos, sausainiukų, šokoladukų ir kitų mielų užkandukų. Štai kokia aš esu.

Ko aš tikiuosi?

Esu be galo smalsus žmogus. Nesu originali – šį eksperimentą nusižiūrėjau nuo draugės. Kai ji ant savo feisbuko sienos paskelbė apie 30 dienų be cukraus, net pyktelėjau. Galvojau: ir kaip ji taip drįsta! Tuo metu net negalvojau, kad ir aš taip norėčiau. Man buvo gerai su mano šokoladais ir nelabai gerai su migrena.

Bet vis tiek viena akimi stebėjau jos įrašus. Ir po 30 dienų ji įkėlė savo nuotrauką, kurioje buvo akivaizdu, kad numetė šiek tiek svorio (nors tikrai nėra ta, kuriai būtinai reikėjo tai daryti). Bet mane užkabino ne tai. Man padarė įspūdį jos veidas – iš tiesų atrodė labai skaistus, oda lygi ir graži.

Mano draugei eksperimentas ėjosi pakankamai puikiai. O mane net purtė nuo tos minties, kad tektų atsisveikinti su savo mylimukais. Kaip tik tada atsitiko dar vienas įvykis. Vieną naktį taip pradėjo plėšti skrandį, kad nesupratau, kas darosi. Na gerai, prisirijau prieš miegą ten visko, bet ko dabar? Ko neskaudėdavo anksčiau?

Tą bemiegę naktį ir nusprendžiau, kad metas išbandyti kažką naujo. Nes sakoma, kad jeigu elgiesi kaip visada, tai ir rezultatą gausi tokį pat. Todėl iššlaviau šaldytuvą, parašiau viešą feisbuko įrašą, kad nekiltų pagunda trauktis, ir nusprendžiau ateinančias 30 dienų gyventi be pridėtinio cukraus.

O tada, prieš užmiegant, ilgai galvojau apie cukraus vatą. Šiaip ją valgau labai retai, todėl šiek tiek nustebau, kodėl ji taip įkyriai pradėjo lįsti į galvą.

Pirmąjį savo becukrį rytą atsikėliau pilna entuziazmo ir prarisnojau sodų takeliais 3 kilometrus. Nusprendžiau, kad dar be šio iššūkio kasdien mankštinsiuosi, bet taip, kai tai daro normalūs žmonės. Be „pompavimų“ sporto salėje, o su lengvais krosiukais, pasivaikščiojimais ar mankšta namuose.

Pirmąsias ryto valandas jaučiausi gerai, o paskui prasidėjo tikras becukris šou. Tačiau apie jį – kitame dienoraščio įraše.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sveikata

Baltymais praturtinta morkų ir imbiero sriuba

„Labai mėgstu gaminti ir dažnai eksperimentuoju su įvairiais maisto produktais, jų deriniais,“ – sako lengvaatletė Airinė palšytė, mėgstanti patiekalus praturtinti baltymais.

Vaistininkas V. Pauliukevičius: į vaistinę žmonės ateina ir išsikalbėti

Daugiau nei penkias dešimtis savo gyvenimo metų Vladas Pauliukevičius (80 m.) atidavė vaistinei ir įvairių negalavimų kamuojamiems druskininkiečiams. Į pensiją išėjęs ilgametis vaistininkas pasakoja apie anų laikų vaistų gamybos taisykles ir pasitikėjimo specialistu svarbą.

17 dalykų, apie kuriuos verta susimąstyti, kad ateityje jaustumėtės geriau (4)

Vienas interneto portalas atliko vyresnių nei 50 m. žmonių apklausą apie tai, ką jie patartų 30-mečiams. Patarimai – labai paprasti, bet tuo pačiu teisingi ir išmintingi. Patariame įsiklausyti į vyresnių žmonių patarimus.

Mokslininkai atskleidė paprastus triukus, padėsiančius maitintis sveikiau

Ar žinote, kas lemia jūsų maisto pasirinkimą? Tai ne tik vaizdas, skonis ir kvapas, bet ir tai, ar maistas yra pasiekiamas ranka, ar jis pateiktas tinkamo dydžio porcija, ar jį patogu valgyti ir ar turime jį papildomai apdoroti bei paruošti. Bent jau taip teigia Danijos mokslininkai.

Julija Janus kviečia sergantiesiems vėžiu padovanoti Viltį

Mūsų niekas nemokė, kaip suteikti psichologinę pagalbą žmogui, išgirdusiam mirtinos ligos nuosprendį.

Mitybos specialistė: riebalų bijoti nereikia, svarbu pasirinkti tinkamus

Riebalai yra būtini mūsų organizmui – jie suteikia sotumo jausmą, su jais gauname riebaluose tirpių vitaminų. Tačiau netinkamas ar per didelis tam tikrų riebalų vartojimas gali sukelti sveikatos sutrikimų.

105 metų sulaukusio daktaro Shigeaki Hinoharos ilgaamžiškumo taisyklės (1)

Daktaras Shigeaki Hinohara – vienas iš tų, kuriam Japonija yra dėkinga už ilgaamžiškumą. Jis ir pats yra neįtikėtinai aktyvios senatvės pavyzdys: sulaukęs 75 metų parašė ir publikavo daugiau kaip 150 knygų, o sulaukęs šimto – toliau gydė žmones ir skaitė paskaitas.

Dar kartą apie depresiją: antidepresantai nėra vaistas, kuris tinka visiems (4)

Kaip ir visomis ligomis, taip ir depresija susergama ne iš karto. Ji turi savo priešistorę ir priežastis.

Plastikos chirurgas: jei vienintelis pacientės noras – geriau atrodyti asmenukėse, skalpelio į rankas neimu (4)

Jau 15 metų moterų grožio paslaptis saugantis plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Martynas Norkus neabejoja, kad šioje srityje išmanyti žmonių psichologiją yra ne mažiau svarbu nei chirurgijos subtilybes.